Nuo ko priklauso naujagimio svoris? Kodėl smulkutė mama užaugina tikrą milžiną, o stambi ir aukšta pagimdo vos 3 kg sveriantį mažylį? Ar naujagimio gimimo svoris ką nors lemia jo gyvenime?
Gigantų daugėja
Lietuvoje nebuvo atlikta mokslinių tyrimų, ar tikrai naujagimiai gimsta didesni, tačiau „plika akimi“ matyti, kad tokia tendencija yra. Kadangi mokslinių studijų neturime, galimi tik buitiniai pasvarstymai, pavyzdžiui, tikriausiai teko girdėti teoriją, kad naujagimiai didėja dėl hormonų, kuriais lesinamos mūsų valgomos vištos, arba dėl kitų maisto priedų.
Jei naujagimis sveria 4 ir daugiau kg, jis laikomas didelio gimimo svorio. Kartai tokie vadinami hipertrofiškais arba makrosomiškais – ypač sveriantys 4,5 kg ir daugiau, o 5 kg ir daugiau – tiesiog gigantais.
Nors lietuvaičiai vaikai yra nemažo gimimo svorio, jiems iki pasaulio rekordų – labai toli. O šie skamba vis grėsmingiau – 8 kg, 9 kg ir net 10 kg. Pats sunkiausias visų laikų naujagimis gimė 1879 metais Kanadoje. Jis svėrė 10,5 kg ir išgyvenęs vienuolika valandų mirė. Sunkiausio išgyvenusio naujagimio rekordas priklauso 10,35 kg svėrusiam berniukui iš Italijos.
Lietuvos rekordų knygoje užfiksuotas sunkiausias naujagimis, svėręs 6,8 kilogramo. Tačiau ir 5,5–5,8 kg svorio naujagimiai Lietuvos žiniasklaidoje vadinami milžinais, gigantais, apie juos rašomi straipsniai, pranešama per žinių laidas. Palyginimui – 2000 metais Šiauliuose gimusi Rasa Urbonaitė svėrė 450 g ir buvo 28 cm ūgio. Vadinasi, vienas naujagimis milžinas sveria tiek, kiek maždaug 11–12 Raselių…
Vaisiaus svorio medicina kol kas dar neišmoko kontroliuoti. Pati nėščioji gali laikytis dietų, kad labai nestorėtų, bet vaisius bet koku atveju iš organizmo pasiims tiek, kiek jam reikia. Žinoma atvejų, kai motinos svoris nėštumo metu krinta, tačiau vaikutis užauga iki 4–5 kg.
Dičkis gimdoje
Vaisiaus svorį apytiksliai galima nustatyti ultragarsu. Pirmasis tyrimas atliekamas pirmoje nėštumo pusėje. Normalaus nėštumo atveju visų būsimųjų kūdikėlių svoris tuomet būna panašus – iki nėštumo vidurio visi vaikai auga beveik vienodai.
Antrąkart nėščia moteris tiriama ultragarsu maždaug 34 savaitę, likus mėnesiui iki gimdymo. Tada jau svarbus ir vaisiaus svoris, nes pagal jį gydytojas sprendžia, kokia bus gimdymo eiga. Tačiau visiškai tiksliai nustatyti vaisiaus svorio neįmanoma.
Net geriausi gydytojai, tiriantys utragarsu, numatydami naujagimio svorį, gali apsirikti vos ne 1 kg, nes paskutinį mėnesį įvyksta tikras vaisias augimo šuolis. Per savaitę jis vidutiniškai priauga 200 gramų, per mėnesį gali priaugti net kilogramą!
Kuo nėštumas didesnis, tuo didesnė paklaida nustatant vaisiaus svorį. Jei bandytume išmatuoti vaisiaus svorį prieš pat gimimą, atspėti galėtume tik apytikriai.
4 kg – daug ar mažai?
Kauno medicinos universiteto klinikų naujagimių ligų gydytoja dr. Jūratė Buinauskienė sako, kad naujagimio dydis skaičiuojamas pagal procentiles – tam tikro amžiaus (skaičiuojant nėštumo savaitėmis) naujagimis turi atitikti tam tikrą svorį. Naujagimiai, kurių svoris patenka tarp 25 ir 75 procentilių yra idealūs, tie, kurie patenka nuo 10 iki 90 procentilių dar „telpa“ į normas, o jeigu naujagimio svoris siekia 10 procentilių ar mažiau – jis per mažas. Neišnešiotas naujagimis (iki 37 savaičių) niekada nesvers 4 kg. Jeigu vaikelis gimė 41 savaitės ir svėrė 3 160 kg, jis bus per mažas, o jeigu gims 37 savaičių – per mažai svorio bus 2 500 g. Gimęs 41 savaitės berniukas bus per didelis, jei svers 4 105 g. Patys keturi kilogramai nėra rodiklis – jeigu kūdikis gims 35 savaičių ir svers 3 400 g, tai bus jau per daug. Todėl labai svarbu, kokio gestacinio amžiaus yra naujagimis, net sakoma ne „per dideli ar per maži“, bet per dideli ar per maži pagal savo gestacinį amžių.
Lietuviui normalu, japonui – anaiptol
Normalus išnešioto naujagimio svoris yra tarp 2,5 ir 3,5 kg. Šie skaičiai pritaikyti Lietuvos gyventojams, todėl medikai vis dažniau susiduria su problema, kaip nustatyti tikrą naujagimio dydį, kai gimdo moterys iš užsienio. „Jeigu mūsų šalyje gimtų kinas ar japonas, mes jam lietuviškų normų pritaikyti negalėtume, nes jie pagal visus mūsų skaičiavimus būtų per maži.
Tarkime, Amerikos indėnų vidutinis gimimo svoris yra apie 3 kg, Papua Naujosios Gvinėjos naujagimio vidutinis svoris yra 2,3 kg. Jeigu pagal lenteles atsižvelgdami į Papua Naujosios Gvinėjos naujagimius vertinsime indėnus, jie visi bus per dideli, o jeigu atvirkščiai – per maži. Lentelės ir normos turi būti pritaikytos tam tikrai populiacijai“, – sako dr. Jūratė Buinauskienė.
Svorio paslaptis
Jau minėjome, kad naujagimio svoris mažiausiai priklauso nuo mamos valios ir norų, tačiau kažkas turi jį lemti. Kitaip – kodėl tai pačiai mamai skirtingu metu gimsta skirtingo svorio vaikai?
Rastume daugybę moterų, kurių naujagimių svoriai vienas nuo kito skyrėsi 1 kg ir net daugiau.
Mamos tautybė ir rasė. „Kalbant apie Lietuvos naujagimius, 3,5 kg – standartinis gimimo svoris. Jei palyginsime viso pasaulio naujagimius, pamatysime gana margą vaizdą. Jei visa populiacija yra žemaūgiai, tautoje moterys neaukštos, smulkios, tai jos tikrai gimdys mažesnius naujagimius nei tose tautose, kur populiacija yra gerokai aukštesnė, moterys aukštos, stambios. Natūralu, kad standartinis naujagimių dydis Japonijoje, Kinijoje, Ispanijoje, o ypač – Portugalijoje, yra gerokai mažesnis nei, tarkime, Skandinavijos šalyse. Tose tautose, kur vidutinis moters ūgis yra apie 150-155 cm, naujagimio svorio vidurkis yra 2,9–3,1 kg. Jei jiems gimsta naujagimis apie 3,5–3,7 kg, jis laikomas labai dideliu. O pas mus toks – visiškai normalus!“, – sako prof. Janina Tutkuvienė, vadovaujanti Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijoskatedrai. Profesorė sudarė minėtas procentilių lenteles, kuriomis naudojasi mūsų gydytojai nustatydami, ar vaikutis auga harmoningai.
Vaisiaus lytis. Visose tautose išlieka bendra tendencija, kad berniukai gimsta 1–2 cm aukštesni ir apie 200 g sunkesni už mergaites.
Diabetas. Per didelį naujagimių svorį dažniausiai lemia mamos diabetas. Insulinas vaisiaus organizmą veikia kaip anabolinis hormonas, tokie vaikučiai turi daug cukraus kraujyje, dėl to užauga tokie dideli. Jei moteris nėštumo metu suserga gestaciniu diabetu, vaikutis irgi gali gimti didesnio svorio. Būna, kad moterys net nežino, kad serga slaptu, vadinamuoju nėščiųjų, diabetu. Jis trunka tik nėštumo laikotarpiu, pasireiškia hiperinsulinizmu ir gali sukelti naujagimio svorio padidėjimą.
Paveldimumas. Viena iš priežasčių, lemiančių, kokio svorio gims vaikutis – genetika. Jei seneliai ir tėvai stambaus sudėjimo, yra tikimybė, kad dideli bus ir vaikai. Ir priešingai – smulkūs tėvai gimdo nedidelius vaikus. Vis dėlto gausu paradoksų, kai nedidelio ūgio, smulkių kaulų moteris išnešioja 4,5–5 kg vaiką, o augalotai mamai gimsta mažučiai vaikeliai, apie tai pakalbėsime vėliau.
„Išorinės“ sąlygos. Profesorė antropologė Janina Tutkuvienė sako, kad vaisiaus ir naujagimio raidai labai svarbi aplinka.
„Kol kas nėra tokio tyrimo, kuris lyg ant svarstyklių pasvertų – kiek procentų naujagimio svorį lemia genai, o kiek – aplinka.
Aišku viena – jei paimsime visą vaiko augimo laikotarpį, tai naujagimio svoris bene labiausiai priklauso nuo išorinių sąlygų.
Kitaip tariant, genetiniai veiksniai šiuo laikotarpiu pasireiškia minimaliai. Bene 80 proc. naujagimio svorio ir dydžio lemia situacija gimdoje, motinos hormonų fonas, placentos ir virkštelės savybės, kitaip tariant – vaisiaus augimo sąlygos. Po visu tuo slypi labai sudėtingas hormoninis mechanizmas“.
Jei moteriai vienas vaikas gimė didelis, o kitas mažiukas, galbūt laukdamasi pastarojo, ji buvo pasigavusi infekciją, sutriko placentos kraujotaka ar pan. Tie patys tėvai gimdo skirtingo svorio vaikus dėl to, kad skirtingi nėštumai būna lydimi vis kitokių aplinkybių – sveikatos, stresų, socialinės padėties.
Vaikų eiliškumas. Naujagimio svoriui įtakos turi ir tai, kelintas vaikas šeimoje. Vaisiaus svoris didėja su kiekvienu nėštumu iki trečio vaiko. Po to stabilizuojasi ir ima mažėti. Manoma, kad taip yra dėl to, jog ketvirtą ar penktą vaiką gimdo vyresnio amžiaus moterys, kurių medžiagų apykaita nebe taip lengvai prisitaiko prie nėštumo.
Pernešiojimas. Dalis didelio svorio naujagimių yra pernešioti. Medicinos požiūriu, vaisius jau laikomas pernešiotu, jei gimsta 42 savaičių. Tokie naujagimiai ne tik sunkiai gimsta. Jie jau patiria deguonies ir maisto medžiagų trūkumą būdami motinos pilve. Nuo 37–38 savaitės placentos funkcijos pradeda mažėti, todėl pernešiotas vaikas kenčia. Nors ir gimęs didelio svorio, toks naujagimis panašus į senuką. Gydytojai net vartoja terminą „jaunas senis“, kai vaiko veidas ne putlus, minkštas, o liesas ir raukšlėtas.
Rimtos ligos. Didelį svorį gali lemti sunkūs apsigimimai, ypač širdies ir kraujagyslių ligos. Tokiems kūdikiams jau pirmomis dienomis teikiama reikalinga pagalba.
Mamos ir kūdikio „dydžiai“
Gamta per daug gudri, o žmogaus organizmas per daug protingas, kad nesuprastų, kokiame kūne auga vaikas. Visa bėda ta, kad šiuo metu tas organizmo savęs pajautimas kartais sutrinka. Taip yra dėl hormoninių dalykų, tam tikrų ligų, veiksnių, kurie neigiamai veikia visus mus, mūsų aplinką, o ypač – motinos organizmą. Štai tada stambiai moteriai gali gimti smulkutis vaikelis, o smulki moteris gimdoje užaugina milžiną.
Kas nutinka, kai smulki ar vidutinio sudėjimo moteris išnešioja didžiulį vaisių?
Jei taip būtų prieš 100–200 metų, 90 proc. tokių moterų būtų mirusios gimdydamos. Istorijos raidoje atsitiko taip, kad išliko ir prisitaikė tiktai tos mamos, kurios sugebėjo išnešioti adekvatų savo organizmui vaisių. Kiekviena motinos kūno ląstelė nuo pastojimo akimirkos jaučia, kokio dydžio vaisių gali išauginti, šią informaciją apdoroja ir „siunčia“ į smegenis, čia tą informaciją smegenys dar kartą perfiltruoja ir duoda įsakymą kitiems centrams – stabdykite (spartinkite) vaisiaus augimą. Ši schema dar mažai išaiškinta, todėl galima pasakyti tiek – vaisiaus svorį reguliuoja ištisas mechanizmas hormonų, kurie dabar vadinami „audinių hormonais“. Tik dabar pradedama tyrinėti, kodėl sutrinka ta sudėtinga hormoninė sistema, kaip ji apskritai veikia.
„Nuostabu, kaip gamta iš anksto viską apgalvoja ir sutvarko, kad vaisiui motinos gimdoje sudarytų pačias geriausias sąlygas užaugti iki reikiamo dydžio. Tarkime, gamtoje yra taisyklė – moteris, kuri neturi tam tikro kūno dydžio, negalės gimdyti.
Teoriškai žinome, kad kai prasideda mėnesinės, prasideda ir reprodukcinis amžius. Lietuvoje mėnesinės mergaitėms prasideda vidutiniškai 13–13,5 metų. Teoriškai tokios mergaitės lyg ir galėtų susilaukti vaikų. Tačiau – tik teoriškai. Manoma, kad kol moters kūnas nepasieks tam tikro dydžio, o ypač svarbus tam tikras dubens dydis, tol neprasidės vaisingumo funkcija. Nors mėnesinės ir bus, kiaušinėliai nebus subrendę. Žinoma, yra retų išimčių, bet, ačiū Dievui, tai tik išimtys.
Mergaitės ištįsta tarp 12–14 metų, o dubuo baigia augti tik 16–17 metų merginoms. Kita gamtos gudrybė – norint susilaukti vaikų, moters riebalų kiekis turi būti pakankamas ir ne mažesnis už vadinamąjį „kritinį kiekį“, kuris, beje, įvairių moterų šiek tiek skiriasi. Laimei, pagaliau ir populiarioje spaudoje jau aiškinama, kad jeigu riebalų kiekis yra mažesnis nei kritinis, mėnesinės moteriai neatsiras arba sustos. Kai tik moteris pradeda mesti svorį ir badauti arba kai ją užpuola sekinančios ligos, pats akivaizdžiausias ribinio organizmo įtempimo rodiklis yra mėnesinių dingimas. Tai vienas iš kriterijų, įvertinant anoreksijos rimtumą. Jei dingo mėnesinės, psichiatrai ypač susirūpina paciente. Mėnesinių dingimas rodo, kad pasiekta riba, kai organizmas galvoja: „Moteris paliego, tad jai reikia pirmiausia sustabdyti mėnesines, kad tik ji nepastotų, nes jos vaisius kentės. Pirmiausia tegul sustiprėja“. Ne veltui svarbiausias instinktas gamtoje yra išlikimo, o tik paskui dauginimosi. Nes jei neišliksi, tai ir nepasidauginsi“, – sako profesorė Janina Tutkuvienė.
Kokie pavojai tyko milžinukų
Kai tyrimų metu nustatoma, jog vaisius didelis, tampa aišku, kad moters gimdymas bus sudėtingesnis. Kai vaisius didelis, gimdymas trunka ilgiau. Kur kas ilgesnis pats išvarymo laikotarpis, nes didelio svorio vaikeliui sunkiau praeiti gimdymo takais. Dažnesni ir didesni tarpvietės plyšimai. Užgimdamas didelis vaikutis gali patirti įvairių gimdymo traumų (lūžęs raktikaulis, įstrigę pečiai, rankos paralyžius, kraujavimas į smegenis). Kiekvienu atveju traumos rimtumas yra individualus – lūžęs raktikaulis vaikui sugyja greitai, tačiau rankos paralyžius gali turėti ir liekamųjų reiškinių. Todėl, jeigu moteris yra smulkaus sudėjimo, didelio svorio vaisius yra viena iš priežasčių atlikti cezario pjūvį.
Žinoma, kiekvienu atveju sprendžiama individualiai, nes vienai mamai 4 kg naujagimis gali tapti rimtu išbandymu, o kita tokį pagimdytų visai nesunkiai. Antakalnio moterų klinikose dirbantys akušeriai-ginekologai prisimena, kad buvo moterų, natūraliai pagimdžiusių 5 200 g svorio vaikučius.
Kai naujagimio numatomas svoris 6000 ir daugiau gramų, tokie atvejai laikomi patologiniais. Tokių vaikelių mamos serga cukriniu diabetu, jos nėštumo metu turi būti ypač stebimos. Dėl kūdikio sveikatos gimdymas dažnai sukeliamas anksčiau, kai tik vaikutis gali išgyventi savarankiškai.
„Dar viena didelio svorio naujagimių problema – hipoglikemija (per mažas cukraus kiekis kraujyje). „Būdami gimdoje tokie „milžinai“ buvo gerai pamaitinti, o kai gimsta ir pradeda valgyti patys, staiga cukraus kiekis sumažėja, ir tokius vaikučius ištinka hipoglikemija, nes pirmomis dienomis mama neturi labai daug pieno. Todėl visiems per didelio svorio naujagimiams tiriamas cukraus kiekiskraujyje“, – sako dr. Jūratė Buinauskienė.
Didelių naujagimių kūdikystė
Jeigu naujagimio svoris ,,netelpa“ į ūgio ir svorio procentiles, visada ieškoma priežasčių, kodėl taip yra. Paprastai sveikatos problemos išryškėja pirmąją savaitę po gimimo. Jei nerandama jokios ligos, jokios patologijos, lieka tik pasveikinti galiūną ir sėkmingai išlydėti namo toliau priauginėti svorio.
Naujagimių „milžinų“ tolesnė raida gali būti labai skirtinga. Viską lemia tai, kodėl vaikutis gimė toks didelis, ar jis patyrė traumų gimdamas, po gimimo. Jei lūžo tik raktikaulis, jis sugis greitai, jeigu buvo rankos parezė, didžiajai daliai vaikų atsistato visiškai, tačiau daliai gali būti pažeistas nervas, gali visiškai ir neatsistatyti. Jei kraujavimas buvo nedidelis (kefalohematoma), tai praeis, jei gimimo metu pakraujavo į smegenis – pasekmės bus sunkesnės.
Dažniausiai tokie naujagimiai auga kuo puikiausiai.
Didelio svorio naujagimiai pirmaisiais metais dažniausiai susilygina su bendraamžiais ir nebebūna storuliukai, tačiau apie septintuosius metus, prieš mokyklą, tokie vaikučiai gali pradėti storėti. Tad signalas didelio naujagimio tėvams – atidžiai stebėti ir nepražiūrėti momento, kai vaikas pradeda tukti.
Genetinis užtaisas – arba atsigriebti, arba lukterėti
Kiekvienas vaikutis savyje turi užtaisą – genetinę programą. Jei gimė mažutėlis, o jo genetinėje programoje užprogramuota, kad jis turi būti didelis, tada prasideda greitas augimas, mokslinėje literatūroje vadinamas „atsigriebimo fenomenu“ („catch up“). Visą laiką organizmas stengiasi sugrįžti į savo genetinio potencialo vėžes, todėl nedidelio svorio ar neišnešioti naujagimiai priauga gerokai daugiau svorio nei gimę išnešioti ir standartiniai. O gimę labai stambūs paprastai priauga mažiau svorio, taip bandydami sugrįžti į savo genetinį „koridorių“ – tas ribas, kurias jam užprogramavo gamta.
Deja, ne visiems neišnešiotiems naujagimiams taikoma ši spartaus prisivijimo teorija. Pastaruoju metu mokslas daro stebuklus – dėl sudėtingų technologijų sugebama išauginti neišnešiotus vaikučius, gimusius 500–600 g svorio. Tačiau šie vaikai turi augimo sutrikimų – beveik iki pat brendimo pabaigos šių vaikų ūgis ir svoris atsilieka nuo bendraamžių.
„Kartu su vokiečių antropologais tyrėme labai neišnešiotų vaikų augimą: tyrimas parodė, kad „kritinis“ svoris, nuo kurio dėl neišnešiotų naujagimių augimo neturėtų kilti rūpesčių – 1 kg ir daugiau. Paprastai daugiau kaip 1 kg svorio gimę naujagimiai pasiveja bendraamžius dar darželyje. Išvados parodė – jei vaikutis gimė sverdamas 1 kg ir daugiau (o juo labiau –1,5 kg ir daugiau), jo augimas beveik niekuo nesiskiria nuo kitų, o jei vaikutis gimė iki 1 kg, jo augimas strigs. Matyt, tas 1 kg yra kritinė masė, kai vaikas jau gavęs iš motinos kažkokį reikalingą kiekį augimo ir kitokių hormonų, įvairių medžiagų. Deja, negalime mėgintuvėlyje išauginti vaiko, reikalinga mama,“ – sako prof. Janina Tutkuvienė.
„Mamos žurnalas“
