Nuo pirmųjų vaiko gyvenimo dienų tėvai akylai stebi jo vystymąsi ir augimą. Kaip jiems žinoti, ar jų vaikas auga normaliai?
Kas yra normalu?
Normaliam vaiko augimui būtina stabili aplinka, gera mityba, emocinis stabilumas, normali hormonų sekrecija bei veikimas. Svarbu, kad nebūtų lėtinių ligų bei veiksnių, trikdančių ląstelių augimą. Augimo procesą po gimimo švedų mokslininkas J. Karlberg sąlygiškai suskirstė į tris komponentus: kūdikystės, vaikystės ir lytinio brendimo.
Kiekvienam iš šių komponentų įtaką daro skirtingi metaboliniai ir hormonų veiksniai.
Kūdikių augimą daugiausia lemia mitybos veiksniai
Šis laikotarpis – tarsi vaisiaus augimo gimdoje tąsa, kai augimą reguliuoja mityba. Todėl šiuo laikotarpiu pastebima stiprių augimo greičio svyravimų. Pirmaisiais gyvenimo metais augimas pats greičiausias – kūdikiai vidutiniškai paauga apie 25 cm per metus, antraisiais ir trečiaisiais metais vaikai paauga maždaug po 10 cm per metus. Augimo hormonas į augimo proceso reguliavimą įsijungia maždaug po 6 mėnesių ir pradeda dominuoti tik apie antrųjų metų pabaigą.
Vaikystės augimo komponentui (maždaug nuo 2 metų iki lytinio brendimo) daugiausia įtakos turi augimo hormonas
Maždaug nuo 3 metų iki lytinio brendimo pradžios nusistovi vidutinis vaikystės augimo greitis, kuris dažniausiai būna apie 5,5-6 cm per metus. Laikoma, kad vaikystės laikotarpio augimo greičio apatinė normos riba yra 5 cm per metus. Tuo laikotarpiu vaikų augimo kreivė nusistovi tam tikrų procentilių ribose, pastebima tik nedidelių augimo greičio svyravimų.
Didžiausias augimo šuolis pastebimas lytinio brendimo laikotarpiu, paprastai tarp 8 ir 13 metų mergaitėms ir tarp 10 ir 15 metų berniukams. Lytinio brendimo laikotarpis trunka nuo 2 iki 5 metų. Augimo šuolį ir spartesnį kaulų brendimą lemia kartu augimo hormono ir lytinių hormonų poveikis. Šiuo laikotarpiu ima ryškėti antriniai lytiniai požymiai: plaukuotumas gaktos ir pažastų srityje, lyties organų vystymasis, mergaitėms atsiranda menstruacijos. Sutariama, jog galutinis ūgis yra pasiektas, kai augimo greitis sulėtėja iki mažiau nei 2 cm/metus (apie 15 metus mergaitėms ir 16-17 metus berniukams).
Augimo vertinimas
Nuo kūdikystės vaikai turi reguliariai lankytis pediatro ar šeimos gydytojo konsultacijose, kuomet vaiką prižiūrintis gydytojas pamatuoja ūgį ir svorį bei žymi juos individualiose vaikų augimo kreivėse. Tai labai svarbus procesas, padedantis gydytojui nustatyti, ar vaikas auga normaliai, ar turi kokių nors problemų.
Iki 2 metų vaiko ūgis matuojamas jam gulint, o nuo 2 metų – stovint tiesiai atrėmus kulnus, sėdmenis, nugarą ir pakaušį į vertikalią ūgio matuoklės dalį ir žiūrint tiesiai horizontalia plokštuma taip, kad apatinis akies voko ir viršutinis ausies landos kraštai būtų vienoje horizontalioje plokštumoje. Kad matavimo paklaida būtų kuo mažesnė, ūgio matavimai kartojami kas 3 mėnesius kūdikiams ir kas 6-12 mėnesius vyresniems vaikams, geriausiai tam pačiam matuotojui naudojant tą pačią matuoklę.
Galutinis ūgis didžiąja dalimi genetiškai apspręstas, o vadinamąjį taikininį ūgį galima apskaičiuoti kaip vidutinį tėvų ūgį pagal formulę:
berniukų taikininis ūgis (cm) = [tėvo ūgis (cm) + (motinos ūgis (cm)+13)] / 2
mergaičių taikininis ūgis (cm) = [tėvo ūgis (cm) + (motinos ūgis (cm)-13)] / 2
Kuo gali padėti tėvai?
Tėvai gali pasirūpinti, kad vaikui netrūktų jo sveikatai labai svarbių dalykų:
užtektinai miego: miego poreikis skiriasi priklausomai nuo vaiko amžiaus, tačiau daugumai vaikų reikia 10-12 val. miego per parą. Kokybiškas miegas ir poilsis būtinas normaliai vaikui augti;
sveika mityba: suderinta dieta, kurioje užtenka kalorijų, baltymų, pagrindinių vitaminų ir mineralų, padės vaikams pasiekti jų ūgio potencialą;
adekvatus fizinis aktyvumas: kadangi nutukimo problema tampa vis aktualesnė tarp vaikų ir paauglių, tėvai turėtų pasirūpinti sveika vaiko mityba ir reguliariu (bet ne per dideliu) fiziniu krūviu.
Kas yra žemas ūgis?
Žemaūgiškumas nustatomas tuomet, kai vaiko ūgis yra žemiau 3-iosios procentilės pagal amžių ir lytį ir pagal tautos nacionalinius standartus. Vertinant augimo greitį, augimo sutrikimai gali būti nustatomi daug anksčiau nei ūgio kreivė atsilenkia žemiau 3-iosios procentilės.
Ar žemas ūgis – problema?
Galbūt taip, galbūt ir ne. Jei susirūpinote savo vaiko ūgiu ar lėtu augimu, pirmas žingsnis – pasikonsultuoti su savo šeimos gydytoju, kuris gali atidžiai įvertinti Jūsų vaiko būklę, šeimos anamnezę, ir, jei reikės, skirti atlikti tyrimus, kurie padės išsiaiškinti medicinines augimo sutrikimų priežastis. Gydytojas gali dažniau pasekti vaiko augimą arba siųsti vaikų endokrinologo (augimo sutrikimų specialisto) konsultacijai.
Kai kurie vaikai auga lėčiau už savo bendraamžius, nes paveldėjo tai iš savo tėvų. Tačiau dalis žemo ūgio vaikų iš tiesų turi rimtų augimo sutrikimų, kurie lemia lėtą augimą vaikystėje, lytinio brendimo sutrikimus ir žemą ūgį paauglystėje ir suaugus.
Normalaus žemo ūgio variantai
Galima išskirti porą normalaus žemo ūgio variantų, kurie nėra laikomi augimo sutrikimais:
Konstitucinis augimo atsilikimas: apibūdina vaikus, kurie yra žemesni už bendraamžius, tačiau auga normaliu greičiu. Jiems būdingas „kaulų amžiaus“ atsilikimas, tai yra jų kaulų brendimas vėluoja lyginant su jų faktiniu amžiumi (nustatoma, atlikus plaštakos rentgenogramą). Tokie vaikai neturi jokių kitų ligų, galinčių sutrikdyti augimą, požymių, bet turi tendenciją vėlyvesnei lytinio brendimo pradžiai ir brendiminiam augimo šuoliui. Jie auga ilgiau, todėl dažniausiai pasiekia normalų galutinį ūgį. Tokiems vaikams būdinga, jog panašiai augo ir brendo vienas iš tėvų ar artimų giminaičių.
Šeimyninis (genetinis) žemas ūgis: žemų tėvų vaikai turi tendenciją būti žemo ūgio. Jie irgi neturi kitų ligų simptomų. Nors jų lytinio brendimo pradžia ir augimo šuolis būna normaliu laiku, jie paprastai pasiekia galutinį ūgį, panašų į savo tėvų ūgius.
Abiem šiais atvejais šeimas galima nuraminti, jog jų vaikas sveikas, ir gydyti nereikia. Kai kuriems vaikams, kenčiantiems nuo užgaulių ir patyčių dėl jų žemo ūgio ir vėluojančio lytinio brendimo, gali prireikti psichologinės pagalbos, užtikrinant kad ilgainiui jie subręs ir užaugs. Kai kuriais labai žemo ūgio ar labai vėluojančio lytinio brendimo atvejais (vyresnėms nei 13 metų mergaitėms ir vyresniems nei 14 metų berniukams) gali prireikti hormoninio gydymo.
Augimo sutrikimai
Įvairios lėtinės ligos, tokios kaip inkstų, širdies, virškinamojo trakto, plaučių, kaulų ar kitų sistemų pažeidimai, gali sutrikdyti vaiko augimą. Dažniausiai šios ligos turi kitų specifinių simptomų, tačiau sulėtėjęs augimas gali būti pirmas požymis.
Endokrininės ligos gali pasireikšti dėl hormonų stokos ar pertekliaus ir gali sutrikdyti vaiko ar paauglio augimą. Augimo hormono nepakankamumas atsiranda dėl hipofizės (maža liaukutė smegenų pamate, skirianti keletą hormonų, tarp jų ir augimo hormoną) funkcijos ar struktūros pažeidimų.
Hipotirozės (sumažėjusios skydliaukės funkcijos) atveju skydliaukė negamina pakankamai skydliaukės hormonų, kurie būtini harmoningai vaikui vystytis.
Ternerio (Turner) sindromas – viena dažniausių genetinių augimo sutrikimo priežasčių mergaitėms, sąlygojama vienos lytinės X chromosomos nebuvimo ar struktūrinių pokyčių. Žemas ūgis ir kiaušidžių funkcijos nepakankamumas, lemiantis lytinio brendimo ir vaisingumo sutrikimus, passtebimi daugiau nei 90 proc. šiuo sindromu sergančių mergaičių ir moterų. Tokioms mergaitėms būdinga specifinė išvaizda, tačiau jų intelektas nesutrikęs. Naujagimystės periodu dažnai passtebimas įgimtas plaštakų ir pėdų paburkimas (limfedema). Be to, su šiuo sindromu susiję kiti sutrikimai: įgimtos aortos ydos (koarktacija ar stenozė), inkstų anomalijos, autoimuninis tireoiditas, osteoporozė, skeleto anomalijos, polinkis sirgti 1 ir 2 tipo cukriniu diabetu. Būdingi dažni otitai, susilpnėjusi klausa.
Kaip tiriami augimo sutrikimai?
Žemo ūgio vaikas, kuris yra sveikas ir auga normaliu greičiu, gali būti stebimas net keletą metų, tačiau vaikui, kurio augimo greitis sulėtėjo, gali prireikti papildomų tyrimų.
Kraujo tyrimai gali būti atliekami siekiant nustatyti hormonų sekrecijos ar chromosomų anomalijas ar atmesti kitas ligas, galinčias sąlygoti augimo sutrikimą. Plaštakos rentgenogramos atliekamos kaulų amžiui nustatyti, galvos smegenų kompiuterinė tomograma ar magnetinis rezonansas atliekami siekiant ištirti hipofizės struktūros pokyčius.
Kad nustatytume, ar hipofizė skiria užtektinai augimo hormono, vaikų endokrinologai atlieka specialius stimuliacinius mėginius. Jie atliekami tik specializuotuose skyriuose, vaikams skiriama tam tikrų vaistų, stimuliuojančių augimo hormono sekreciją, ir tam tikrais laiko tarpais imami kraujo mėginiai.
Kaip gydomi augimo sutrikimai?
Kuo anksčiau nustatoma diagnozė ir skiriamas reikalingas gydymas, tuo greičiau vaikas ūgiu pasiveja savo bendraamžius ir tuo geresni galutinio ūgio rezultatai.
Jei nustatoma liga, lėmusi augimo sulėtėjimą, specifinis gydymas turėtų pagerinti ir augimo procesą. Pavyzdžiui sulėtėjusi skydliaukės funkcij (hipotirozė) gydoma skydliaukės hormonų tabletėmis.
Augimo hormono injekcijos vaikams, sergantiems augimo hormono nepakankamumu, Ternerio sindromu ar lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu, gali normalizuoti augimo greitį ir galutinį ūgį. Žmogaus augimo hormonas laikomas saugiu ir efektyviu, tačiau gydymas gali trukti labai ilgai, ir yra stebimas individualus vaikų augimo atsakas į gydymą. Nors gydymas augimo hormonu labai brangus, Lietuvoje šias išlaidas kompensuoja valstybė.
Jei manote, kad jūsų vaiko augimas sutrikęs
Jei Jums neramu dėl vaiko augimo, pirmiausia kreipkitės į savo gydytoją, kuris nusiųs Jus vaikų endokrinologo konsultacijai, kur bus galima diagnozuoti ir gydyti specifinius augimo sutrikimus.
Negalima pamiršti ir emocinių bei socialinių problemų, kurias išgyvena žemo ūgio vaikai. Nelengva būti žemiausiu klasėje ir dar sunkiau patirti dėl to užgauliojimus ir patyčias.
Tėvelių (globėjų) pareiga – padėti savo vaikams išsiugdyti savigarbą, akcentuojant stipriąsias puses, nepriklausomai nuo to, kokio ūgio ji ar jis yra. Galbūt tai ir yra gydytojo skirto gydymo dalis?
KMUK vaikų endokrinologė dr. Rasa Verkauskienė
„Mamos žurnalas“
