4 kg ir daugiau sveriantys naujagimiai laikomi didelio gimimo svorio. Kartai jie vadinami hipertrofiškais arba makrosomiškais – ypač sveriantys 4,5 kg ir daugiau, o 5 kg ir daugiau – tiesiog gigantais. Kodėl smulkutės mamos pilve užauga tikras milžinas, o kita – stambi ir aukšta – pagimdo vos 3 kg sveriantį mažylį? Ar gimti dideliam – laimė? O gal vargas?
Kalbamės su Kauno medicinos universiteto klinikų naujagimių ligų gydytoja, dr. Jūrate Buinauskiene.
Pasaulio rekordai
Pasaulio žiniasklaidoje vis pasirodo pranešimų apie vieną ar kitą gimusį didžiulį naujagimį. Rekordai darosi vis didesni ir skamba vis grėsmingiau – 8 kg, 9 kg ir net 10 kg. Štai paskutinė žinutė, kurią agentūra AFP išplatino rugsėjo 24 dieną: „Indonezijoje moteris pagimdė berniuką, sveriantį 8,7 kg. 62 cm ūgio naujagimis pasaulio šviesą išvydo po cezario pjūvio operacijos. Vis dėlto šis atvejis nėra pasaulio rekordas. Į Gineso rekordų knygą įtrauktas italiukas, kuris svėrė 10,2 kg. Jis pasaulio šviesą išvydo 1995-aisiais. Dar daugiau svėrė naujagimis, gimęs JAV 1879 metais – 10,8 kg. Tačiau jis išgyveno tik valandą. Pats sunkiausias visų laikų naujagimis gimė 1879 metais Kanadoje. Šis rekordas užfiksuotas Guinesso rekordų knygoje, naujagimis svėrė 10,5 kg, išgyvenęs vienuolika valandų, jis mirė. Sunkiausio išgyvenusio naujagimio rekordas priklauso 10,35 kg svėrusiam berniukui iš Italijos“.
Atrodo, kokia turėtų būti moteris, kuri galėtų pagimdyti tokį milžiną? Tačiau ne visada didelio naujagimio mama būna stambi.
Dideli naujagimiai būna gražūs, rubuiliai, pūstais skruostukais, jie akivaizdžiai skiriasi nuo kitų vaikučių, nes ką tik gimę atrodo taip, lyg būtų jau dviejų ar trijų mėnesių. Pamenu savo pirmąjį gimdymą, kai palatoje gulėjome aštuonios, nors šiais laikais tai sunkiai įsivaizduojama. Buvo dar tas metas, kai kas 3 valandas mažylius maitinti mums visoms atnešdavo seselės. Kiekvienai po mažą supakuotą ryšuliuką. Vienos palatos kaimynės vaikutis buvo akivaizdžiai didesnis už kitus.
„Na ir didelį pagimdėt, štai prašom jūsų milžiną“, – sakydavo akušerė, o iš supakuoto ryšuliuko žvelgdavo rudos akytės ir pūpsojo dideli žandai. „Taip, didelis, net 5 kilogramai“, – atsakydavo smulki, liesutė mama. Taigi kas jie tokie, mažieji milžinai?
Iš skaitytojos laiško
Rašo „Mamos žurnalo“ skaitytoja Marija:
„Esu laiminga dviejų vaikučių mama. Vyresniąją dukrytę pagimdžiau būdama 21 metų, o jauniausias mūsų šeimos narys į šį pasaulį atėjo visai neseniai. Vis dažniau surandu informacijos, kad daugumos gimstančių vaikų svoris yra virš 4 kilogramų.
Mano vaikučiai buvo „maži galiūnai“. Tatjana svėrė 4 kg, o mažasis Nikita – 5,2 kg!
Jis į šį pasaulį atėjo sunkiai, violetiniu veiduku, net akytes atmerkė tik antrą savo gyvenimo dieną – taip smarkiai buvo sutinęs jo veidukas. Be to, dvi dienas nieko nevalgė, tik miegojo. Matyt, ilsėjosi po tokios sunkios keliones į šį pasaulį. Kai laukiausi, žinojau, kad kūdikis bus didelis, bet kad toks didelis – nesitikėjau. Tiesa, vaikų tėvelis (mano vyras) irgi gimė didelis, net 4,5 kg svorio. Sulaukus 41-osios nėštumo savaitės, gimdymo veikla neprasidėjo, todėl buvo nuspręsta gimdymą skatinti. Tą dieną atliko tyrimą ultragarsu, ir dar kartą išgirdau, kad pilve nešioju mažą milžiną. Kitą rytą gavau vaistų, sąrėmiai sustiprėjo, ir po pietų jau laikiau sūnelį ant rankų. Pagimdžiau greitai, nors praradau daug kraujo – prasidėjo kraujavimas, o gimda nenorėjo trauktis. Iki šiol stebiuosi, kodėl man nepasiūlė atlikti cezario pjūvio, o taip rizikavo vaikučio ir mano sveikata. Iki šiol prisimenu išbalusį gydytojo veidą. „Na ir išgąsdinot mus, ponia!“ – pasakė man, o vyrui: „Turite savo moterį ant rankų nešioti, nes viskas galėjo baigtis blogai“.
Per didelis ar per mažas – kaip žinoti?
Kada naujagimis yra didelis, o kada normalus? Kauno medicinos universiteto klinikų naujagimių ligų gydytoja, dr. Jūratė Buinauskienė sako, kad tai matuojama pagal gestacinį amžių, t.y. pagal tai, kelių savaičių gimsta naujagimis. „Į klausimą, ar naujagimis didelis ar normalus, mes negalime atsakyti vienodai ir vieno dydžio pritaikyti visiems. Naujagimio dydį skaičiuojame pagal procentiles – tam tikro dydžio (savaitėmis) naujagimis turi atitikti tam tikrą svorį. Neišnešiotas naujagimis yra iki 37 savaičių, todėl toks vaikutis niekada nesvers 4 kilogramų. Naujagimio svorio atitikimui nustatyti naudojame lenteles. Vaikučiai, kurių svoris patenka tarp 25 ir 75 procentilių yra idealūs, tie, kurie patenka nuo 10 iki 90 procentilių dar „telpa“ į normas, o jeigu naujagimio svoris siekia 10 procentilių ar mažiau – jis per mažas. Jeigu vaikelis gimė 41 savaitės, jis bus per mažas, jei svers 3 160 g, o jeigu gims 37 savaičių – per mažai svorio bus 2 500 g. Todėl labai svarbu, kokio gestacinio amžiaus yra naujagimis. Lygiai toks pats principas taikomas per dideliems naujagimiams – gimęs 41 savaitės berniukas bus per didelis, jei svers 4 105 g. Patys keturi kilogramai nėra rodiklis – jeigu kūdikis gims 35 savaičių ir svers 3 400 g, tai bus jau per daug. Todėl sakome ne „per dideli ar per maži“, bet dideli ar per maži savo gestaciniam amžiui naujagimiai,“ – pasakoja gydytoja J. Buinauskienė.
Normalus išnešioto naujagimio svoris yra tarp 2,5 ir 3,5 kg
Tačiau gydytoja pabrėžia, jog šios lentelės ir skaičiavimai yra pritaikyti Lietuvos gyventojams, todėl medikai vis dažniau susiduria su problema, kaip nustatyti tikrą naujagimio dydį, nes vis dažniau ir dažniau mūsų šalyje gimdo moterys iš užsienio.
„Jeigu mūsų šalyje gimtų koks kinietis ar japonas, mes jam šių normų pritaikyti negalėtume, nes jie visi mūsų skaičiavimams būtų per maži. Pateiksiu pavyzdį: Amerikos indėnų vidutinis gimimo svoris yra apie 3 kg, Papua Naujosios Gvinėjos vidutinis svoris yra 2,3 kg. Jeigu pagal lenteles atsižvelgdami į Papua Naujosios Gvinėjos naujagimius vertinsime indėnus, jie visi bus per dideli, o jeigu atvirkščiai – per maži. Lentelės ir normos turi būti pritaikytos tam tikrai popliacijai“ -teigia medikė.
Kai kuriose šalyse ir procentilės vertinamos kitaip. Su didžiausiomis komplikacijomis ir problemomis susiduria tie vaikiukai, kurių svoris yra mažiau 3 procentilių ir daugiau 97 procentilių.
Kokie pavojai iškyla per didelio svorio naujagimiui?
Per didelio svorio naujagimis pirmiausia susiduria su paties užgimimo problema. Jam gimti yra sunku, jis gali patirti nemaža gimdymo traumų. Tai ir lūžęs raktikaulis, įstrigę pečiai, rankos paralyžius. Todėl, jeigu moteris yra smulkaus sudėjimo, didelio svorio vaisius yra viena iš cezario pjūvio indikacijų. Nors, pasak gydytojos J. Buinauskienės, kiekvienu atveju sprendžiama individualiai, vienai mamai 4 kilogramų naujagimis gali tapti rimtu išbandymu, kita gal pagimdytų visai nesunkiai.
Gimdamas per didelio svorio naujagimis gali patirti ir kraujavimą į smegenis. Kiekvienu atveju traumos rimtumas yra individualus – lūžęs raktikaulis vaikui sugyja greitai, tačiau rankos paralyžius gali turėti ir liekamųjų reiškinių.
Pasak gydytojos J. Buinauskienės, pagrindinė per didelio svorio naujagimių problema – tai hipoglikemija – per mažas cukraus kiekis kraujyje. „Būdami gimdoje pas mamą tokie „milžinai“ buvo gerai pamaitinti, o kai gimsta ir pradeda valgyti patys, štai tada staiga cukraus kiekis sumažėja, ir tokius vaikučius ištinka hipoglikemija, nes pirmomis dienomis mama neturi labai daug pieno. Todėl visiems per didelio svorio naujagimiams tiriame cukraus kiekį kraujyje. Naujagimiams taikomos kitos normos negu suaugusiesiems – 2,6 ir daugiau yra normalu. Tačiau problema ta, kad ne visi naujagimiai tai parodys, net jei hipoglikemija ir bus didelė – 1,9 ir mažiau. Tokiais atvejais naujagimiai būna pikti, dirglūs, neramūs.
Tačiau ne visi. Todėl būtina tirti cukraus kiekį, ir, jei reikia – gydyti. Kai kuriuos „milžinukus“ užtenka gerai pamaitinti.
Per mažo svorio naujagimiai rizikuoja sirgti hipoglikemija, jiems komplikacijos gali būti dar rimtesnės, nes gresia ir mažaūgiškumas, esencialinė hipertenzija, antro tipo diabetas. Saugiausi yra vidutinio svorio naujagimiai“, – sako gydytoja.
Kodėl tokie dideli?
Gydytoja J. Buinauskienė teigia, kad per didelį naujagimių svorį vis dėlto dažniausiai lemia mamos diabetas. „Į nėštumą kiekvienas organizmas reaguoja skirtingai, būna vienaip, būna kitaip, tačiau mes, medikai, linkę manyti, kad dažniausia per didelio svorio naujagimių priežastis yra diabetas,“ – sako J. Buinauskienė.
Insulinas vaisiaus organizmą veikia kaip anabolinis hormonas, ir tokie vaikučiai turi daug cukraus kraujyje, dėl to užauga tokie dideli. Pasak gydytojos, būna ir nėščiųjų diabetas, pasireiškiantis būtent nėštumo metu, nors daugeliui tokių moterų vėliau pasireiškia ir antrojo tipo diabetas.Tačiau seniai sergančioms diabetu naujagimiai gali gimti ir per mažo svorio.
Antrasis veiksnys, lemiantis didelį naujagimį, gali būti genetinis: jei seneliai ir tėvai stambaus sudėjimo, nemaža tikimybė, kad dideli bus ir vaikai. Taip pat ir priešinga galimybė – smulkūs tėvai – nedideli vaikai. „Pasaulyje jau atlikta daug studijų, įrodančių, kad stambių moterų, ne tų, kurios nėštumo metu priauga daug svorio, o tiesiog turi antsvorį, naujagimiai daug dažniau patiria įvairių infekcijų pavojų, susiduria su raidos trūkumais, įvairiais sutrikimais. Todėl normalų svorį išsaugoti svarbu ne vien tik dėl grožio pačiai moteriai. Tai ir rūpinimasis ateities kartos sveikata“, – teigia gydytoja.
Dar viena didelio naujagimio priežastis – daugkartiniai gimdymai. Teoriškai kiekvienas paskesnis vaikas gimsta vis didesnio svorio. Tai nėra šimtaprocentinė taisyklė, tačiau daug vaikų turinčiai moteriai pagimdyti didelį naujagimį tikimybė yra didesnė.
Kaip „milžinai“ vystosi ir auga?
Naujagimių „milžinų“ tolesnė raida gali būti labai skirtinga ir sunkiai nuspėjama. Didžiąja dalimi tai lemia tai, kokio dydžio buvo problema ar komplikacija tiek paties gimimo metu, tiek po jo. Jei lūžo tik raktikaulis, jis sugis greitai, jeigu buvo rankos parezė, didžiajai daliai vaikų atsistato visiškai, tačiau daliai gali būti pažeistas nervas, gali visiškai ir neatsistatyti. Jei kraujavimas buvo nedidelis – kefalohematoma, tai praeis, jei gimimo metu pakraujavo į smegenis – pasekmės bus sunkesnės.
Didelio svorio naujagimiai pirmaisiais gyvenimo metais dažniausiai susilygina su bendraamžiais ir nebebūna storuliukai. Antraisiais metais viskas išlieka daugmaž panašiai, tačiau apie septintuosius gyvenimo metus, prieš mokyklą, jie pradeda storėti, o apie dešimtuosius metus tokie vaikai turi antsvorio ir polinkį diabetą, nes jiems sutrinka gliukozės toleravimas.
„Kartais tiek mamos, tiek medikai pamato, kad kažkas negerai tik vaikui pasiekus mokyklinį amžių, nes iki šiol jokio išorinio sutrikimo nebuvo. Jeigu po gimimo hipoglikemija buvo nedidelė, naujagimį gerai pamaitinome, ir viskas išsisprendė, tada rimtų pasekmių gali ir nebūti. Jei hipoglikemija buvo stipresnė, laikėsi kelias paras, teko lašinti lašines – vaiko raidai tai gali ir atsiliepti. Dažniausia tai būna susiję su pažinimo sutrikimu, tokie vaikai sunkiau suvokia matematines užduotis, susiduria su klausymo ir suvokimo sunkumais. Apie tokius vaikus sakome, kad jie lyg klausosi, bet nieko negirdi, tarsi nereaguoja. Be to, vis dažniau visuomenėje sutinkame neramių, hiperaktyvių vaikų.
Deja, niekada nežinome, ar šito priežastis nėra gimimo ir pirmųjų dienų problema, susijusi su hipoglikemija.
Cukrus yra pagrindinis smegenų maistas, todėl jo trūkumas pirmosiomis dienomis gali turėti pasekmių“, – dalijasi patirtimi gydytoja. Ji priduria, kad yra dar ir ta problema, kad gliukozės kiekis skirtingose šalyse vertinamas nevienodai, todėl ir gydymas taikomas skirtingai. „Ankstesniais laikais išnešiotiems ir neišnešiotiems naujagimiams gliukozės normos buvo atskiros. Dabar sutariama, kad atskaitos taškas yra 2,6, bet kai kurios šalys vertina, kad 2,2 dar yra normalu. Dabar mes pradedame gydyti nuo 2,6, o kitose šalyse gydo nuo mažiau. Galbūt skirtingoms populiacijoms yra skirtinga gliukozės norma“, – pasakoja gydytoja. J. Buinauskienė.
Eglė Žemaitienė
„Mamos žurnalas“
