Gydytoja dietologė Lina Barauskienė pristato naują idėją – konsultacijas kūdikio namuose apie papildomą maitinimą. Kaip tai vyksta ir kam to reikia?
Komentuoja gydytoja dietologė Lina Barauskienė, valgymo įpročių koregavimo centras valgymas.lt
Kaip gimė idėja – papildomo maitinimo konsultantas į namus?
Apie vaikų mitybą teorinių žinių turėjau daug, jas įgijau tiek studijuodama, tiek dalyvaudama įvairiose konferencijose, tiek dirbdama. Tačiau ši tema itin aktuali tapo tada, kai pati susilaukiau vaiko. Atrodo, esu specialistė, žinių turiu daug, prieinamų informacijos šaltinių – dar daugiau, tačiau, kai atėjo laikas papildomai maitinti savo vaiką, norėjosi konsultuotis su visais, išklausyti kuo daugiau nuomonių. Deja, kūdikį auginančios mamos galimybės nedidelės, nes ji apribota ir dėl laiko, ir dėl erdvės, su mažu vaiku neišeisi kada nori ir kur nori.
Tada gimė idėja – kaip būtų gerai, kad koks nors kompetentingas žmogus apžiūrėtų kūdikį ir realiai pakonsultuotų, būtent mano vaiko atvejį. Kam važiuoti į namus? Dėl kelių priežasčių. Vaikelį reikia pamatyti, nes tik taip galiu įvertinti jo „įmitimą“, vystymąsi, pasiruošimą pradėti valgyti ir gal net pamatyti, kaip ir ką jis valgo. Reikia pavartyti ir kūdikio augimo istoriją, kurią rašo šeimos ar vaikų gydytojai. Galų gale į namus atvykusi galiu apžiūrėti turimą namuose „aparatūrą“ maistui gaminti. Iš viso to vaizdo galiu konkrečiai patarti, nuo ko ir kaip pradėti papildomai maitinti.
Ar buvo dalykų, kurių jūs pati, tapusi jauna mama, nežinojote apie kūdikių mitybą?
Nuomonių apie papildomą maitinimą labai daug, o teisingiausios nuomonės nerasite niekada. Apie tai suvokiau, tik pati augindama kūdikį. Nėra taisyklės, tinkančios visiems kūdikiams, užtat labai svarbu individualiai įvertinti vaiką, mamą, šeimą, jų valgymo įpročius.
Man kilę klausimai buvo šie – ar JAU primaitinti, KIEK maisto duoti ir NUO KO pradėti. Mano sūnus nepriaugo tiek svorio, kiek turėtų, todėl kamavo klausimas – gal šalia žindymo įvesti mišinuką, o gal vietoje mišinio pasiūlyti pirmąją košę? Skaitau vieną kompetentingą nuomonę, kuri sako – tik mišinukas, skaitau kitą, kuri sako – tik košė. Ir atrodo, kad abi tos nuomonės teisingos. Kyla klausimas – o ką daryti man? Atsakymas paprastas: vertinti situaciją individualiai. Tačiau kartais to padaryti mama negali, o aš kaip specialistė – galiu. Nepaisant to, kad, atvykusi į namus, patariu tą ar aną, galutinis sprendimas lieka mamai, bet jai būna daug drąsiau nuspręsti, kai mes aptariame visus variantus. Ir ji žino, kad gali bet kada su manimi susiekti, pasiklausti, jei kas neaišku.
Ko mamos dažniausiai klausia apie papildomą maitinimą?
Kai jau mama nusprendžia, kad nuo šios savaitės pradės papildomai maitinti, ji irgi pasimeta patarimų jūroje. Tarytum viskas aišku – pirmasis patiekalas yra košė. Tačiau kokia? Rasite straipsnių, kurie sako – pirmoji košė iš mėsos (dėl mažakraujystės), kiti straipsniai teigs, kad reikia pradėti nuo daržovių košės vis pridedant po vieną, o dar kiti specialistai teigs, kad pirma turi būti kruopų košė. Jei mama nusprendė, kad vis dėlto pirmoji košė bus iš kruopų, tai iš kokių? Ir vėl nuomonių įvairovė. Tai gerai, jeigu vaikas noriai ragauja, o jeigu ne?
Pridėkime tolesnę klausimų laviną: o koks skystumas, virti vandenyje ar piene, jei taip, – mišinyje ar mamos piene. O koks kiekis? Duoti ryte ar po pietų? Kaip padaryti, kad kūdikis daugiau suvalgytų? Ir atvirkščiai, ką daryti, jei kūdikis suvalgo didesnę porciją, nei jam priklauso, ir nori dar.
Duoti? Ar duoti nekokybiškos parduotuvės mėsos, ar verčiau jokios? Žuvis – dar didesnė dilema, nes pirkta yra labai prasta.
Mišinukas – vėl atskira tema. Jų aibė, o jei mamai pradeda trūkti pieno, ir ji gauna rekomendaciją primaitinti mišiniu, tai koks geriausias jos vaikui? O jeigu yra diegliukų, alergija ar mišinuko netoleravimas?
Kita tema – kaip gaminti. Įrankių vaiko maistui gaminti be galo daug. Trintuvai, švirkštukai, šaldymo įrangos ir t.t. Pamenu, kaip pati visko prisipirkau, nes labai norėjau pasitikti vaikutį pasiruošusi. Aibė technikos pragulėjo stalčiuose taip ir nepanaudota, paskui padovanojau vaikų namams. Maisto gaminimo įrangos iš tikrųjų reikia labai nedaug, o gal ir visai nieko nereikia, nes mes tai jau turime (gerą puodą ir trintuvą).
Visada reikia pagalvoti, kiek ilgai tą įrangą naudosime. Nereikia užsižaisti su trintuvais, nes 8 mėnesių kūdikiui jau reikia rupesnio maisto, pamaigyto šakute. Vadinasi, investicija į prabangų trintuvą bus reikalinga vos 2 mėnesius. O gal jūsų vaikas bus naujosios mados atstovas, kuris iškart norės kieto maisto.
Šitie klausimai iškyla einamuoju laiku čia ir dabar. Mama negali laukti, jai reikia skubaus atsakymo. Tada labai gerai po ranka turėti telefono numerį, kontaktą, paskambinti ir paklausti. Mano tikslas vertinti situaciją natūraliai, toje aplinkoje, kurioje vaikas auga, jaučiasi laisvas. Dar geriau, jei galiu pamatyti, kaip vaikas valgo, nes kartais blogą apetitą lemia… blogai parinkta maitinimo kėdutė ar netinkamas šaukštelis.
O kas jums pačiai patarė, be tų neišsemiamų teorinių žinių? Mama, uošvė, sena A. Vingro knyga?
Visi, ką išvardinote. Turime mamas, anytas, močiutes, tačiau, klausant jų patarimų, reikia suvokti – pasikeitė viskas: laikai, vaikai, maistas, medicinos požiūris. Labai gerai, kai mama susirenka daug informacijos, bet kažkas turi ją atrinkti ir apdoroti. Mano tikslas – skubi pagalba, kad mamai nereikėtų galvoti, kaip čia tarp kūdikio valgymų ar miegojimų nuvažiuoti pas specialistą ir „atsėdėti“ eilėje.
Kada pradėjote pati primaitinti savo sūnų?
Anksti, nuo 4,5 mėn. Europos vaikų gastroenetrologų ir mitybos draugija yra patvirtinusi rekomendacijas, jog papildomą maistą galima įvesti ne ankščiau nei 17 savaitę ir ne vėliau nei 26 savaitę. Pabrėžiu, jeigu to reikia. Jeigu ne, – TIK mamos pienas iki 26 savaitės.
Kadangi sūnaus svoris augo nepakankamai (pagal lenteles), vaikas blogai miegojo naktimis, pradėjau duoti mišinuko ir pirmąsias košeles. Padariau klaidų. Dėl nežinojimo nustojau žindyti. Nors žinojau, kad žindant kūdikio svorio augimas nėra tolygus, bet išsigandau tų mažų skaičių, maniau, kad sūnus alkanas. Mamos akys pilnos baimės, kažkas turi ją išsklaidyti. Juk auginant savo kūdikį, dietologės nebėra, lieka tik mama.
Dėl pirmosios košės blaškiausi tarp dviejų nuomonių. Viena stovykla sakė – daržovės, o kita, ne mažiau kompetentinga, prieštaravo – kruopos.
Kadangi tai buvo vasara, daug šviežių daržovių, pasinaudojau situacija ir pirmąją košę viriau iš daržovių. Pirmas produktas, kurio paragavo sūnus, buvo virta bulvė.
Jei kūdikiui užtenka mamos pieno, gerai auga svoris, nėra mažakraujystės, jis linksmas, tai tikrai nėra reikalo duoti papildomo maisto anksčiau nei nuo 6 mėnesių. Mano situacija buvo kitokia. Jei matote, kad vaikas alkanas, neišlaukia tarpo tarp maitinimų, nepaleidžia krūties, lėtai auga jo svoris, kodėl nedavus maisto nuo 4 mėnesių? Kai tokia situacija, verčiau papildomai maitinti tirštu kietu maistu ir žindyti nei siūlyti mišinuko.
Papildomo maitinimo laikotarpis toks trumpas, nuo 6 mėn. iki metų. Kodėl jis taip sureikšminamas?
Sutinku, kad daugybė dalykų papildomai maitinant neturi didelio skirtumo, pavyzdžiui kokiu eiliškumu bus įvestos daržovės. Esmė, kad kūdikio virškinimo traktas būtų pajėgus priimti maistą ir jį pasisavinti, o tai priklauso nuo kūdikio virškinamojo trakto brandos, psichomotorinės raidos, dantukų dygimo, polinkio į alergiją. Svarbiausia nepadaryti klaidų, kurios gali atsiliepti vėliau, nepulti į kraštutinumus (kai kieto maisto duodama nuo 2 mėnesių, ar, atvirkščiai, tik nuo metų).
Papildomai maitinti nėra sudėtinga, tik reikia atsiminti, kad visos lentelės ir skalės yra rekomendacinio pobūdžio. Individualiai tai daroma stebint vaiką. Jūsų valgymo lentelę padėsiu sudaryti aš.
Dar vienas mano noras – apsaugoti vaiką nuo eksperimentų, kuriuos tėvai daro, norėdami naudos, tačiau padaro žalos. Tarkime, tėvai gyvūninės kilmės pieną keičia augaliniu, o tai nėra gerai. Arba matau, kaip tėvai nesuvokia, kad pieno gėrimai su skoniais ir saldikliai nėra pienas, ir tokių dalykų vaikui negalima duoti. Bolivinės balandos, agavų sirupas, ispaniško šalavijo (chia) sėklos, dygliuotojo ožerškio (goji) uogos – tai ne pirmo pasirinkimo produktai kūdikėliui. Dabartinė karta nori būti supergerais tėvais, nori vaiką užkimšti supergeru maistu, todėl pridaro žalos.
O kur jūs perkate mėsą, daržoves?
Mėsą perku turguje, turiu pažįstamų, žinau, kad ta mėsa gera, be nereikalingų priedų. Žuvį perku iš tiekėjų, susiradau internete, ne iš parduotuvės.
Daržoves siūlau pagal sezoną, dabar vaikui neduodu nei agurkų, nei pomidorų. Morkos, burokėliai, salierai, kopūstai, kiaušiniai. Visą tai vežuosi iš kaimo.
Lina, na koks gi vaikas valgys salierą? Kotą ar gumbą?
Ne taip primityviai. Gaminu bulvių košę ir įtroškinu saliero gumbo ar pastarnoko dalelę. Salieras neturi užgožti bulvės, bet praturtina košę skoniu, maisto medžiagomis. Arba verdu troškinį iš mėsytės, morkų, džiovintų abrikosų ir saliero stiebų. Jeigu vaikas per metus bus gavęs nors šiek teiks to skonio, jis mielai valgys, nemeluoju. Tai ne mano išmonė, apie tai atlikti tyrimai – kuo vaikas per pirmuosius savo gyvenimo metus pažins daugiau skonių, tuo geriau jis priims tuos skonius ateityje. Turiu daug pacientų – nevalgių vaikų. Tėvams liepiu turėti kantrybės, nepalikti vaiko tik su bulve ir vištiena, nes šie numoja ranka: ai, nieko nevalgo, tai verčiau duosiu tai, ką valgo. Beje, „supažindinti su skoniu“ nereiškia, kad vietoje bulvės turime duoti brokolių. Ne, pakanka bulvių košę paskaninti gabaliuku brokolio, ir vaikas atsimins jo skonį. Skonio pakanka tik užuominos.
Ar viską pavyko įgyvendinti papildomai maitinant sūnų, tarkime, neduoti sulčių, pridėtinio cukraus?
Gyveni ir mokaisi… Bet žinau, kad jeigu vaikui neduosite sulčių, jis gers vandenį, jei duosite sulčių, jis nebenorės vandens. Aš sūnui nedaviau sulčių, jis puikiai geria vandenį, kartais pasiūlau kompoto iš džiovintų vaisių. Tačiau, kai sūnus serga, ir privalau palaikyti skysčių balansą, duodu natūralių sulčių ar uogienės, skiestos vandeniu, ar skanesnio kompotuko. Beje, vandens vaikui nekišu ir tėvams nesiūlau to daryti. Pasiūlyti būtina, bet neprievartauti. Jei mano vaikas nori, ateina, pasiima gertuvę ir geria. Aišku, gertuvė turi būti visada prieinamoje vietoje.
Didžiausia klaida – parodyti vaikui, kad gali būti skaniau. Kai mano mama paragavo košės, kurią duodu vaikui, paklausė: tu ką, juokauji? Pirmas košes virdavau vandenyje, niekuo neskanindavau, ir sūnus puikiai valgė. Laikui einant, kai jau sodinome sūnų prie bendro stalo, be prieskoninių žolelių, pradėjau į jo maistą šiek tiek įberti druskos, tiksliau – mūsų maistą mažiau sūdyti, nes jau dabar mes vaikui atskirai negaminame.
Dėl cukraus esu kategoriškesnė, stengiuosi riboti. Košę skaninu šaldytomis uogomis, džiovintais vaisiais, blynus – močiutės virta obuoliene be cukraus. Dėl pieno – košę verdu vandenyje, o ataušinu ją pienu, tai labai praktiška. Sūnus yra ragavęs vaikiškų sausainių. Juos pirkdama, skaitau etiketes, kad būtų mažiau cukraus. Kepu pyragus, beje, cukrus juose sumažėjo kone per pus. Perku ir vaikiškus jogurtukus, kuriuos vaikas pats gali siurbti. Radau jogurtų be pridėtinio cukraus, juos pradėjau duoti nuo 1 metų. Labai patogu kelionėse. Be abejo, vaikas ragavęs ir kitų saldumynų – gimtadienio torto, želės, pieniškų kokteilių. Einame su vaiku į miestą, prisėdame kavos su kokiu saldėsiu, juk negali pasakyti vaikui, kad negalima, jeigu patys tėvai valgo. Jeigu norite visiškai neduoti, tada reikia ir patiems nevalgyti. Pavyzdys – pirmiausia!
Per 7 metus, kai dirbau su suaugusiaisiais, 80 proc. mano pacientų norėjo lieknėti. Tada kilo mintis, kad reikia žmogų išmokyti maitinis dar vaikystėje. Gal pradėjus nuo mažiausios grandies, paskui bus mažiau nutukusių ar kitas sveikatos problemas turinčių suaugusiųjų?
Beje, kūdikio atsiradimas gerai pakoreguoja ir visos šeimos mitybos įpročius. Atsiranda garų puodas, įvairesnių daržovių, surandami maisto tiekėjai, verdamos košės, valgoma reguliariai ir kartu. Paskui būtų gerai nepažeisti tos harmonijos.
Dietologės receptai mažyliams
Blynai su bet kuo
Fantastiškas pavyzdys, kaip galima iškepti blynus be cukraus. Šiuos blynus galima valgyti ir su ikrais (tėveliams) ir su uogomis.
Produktai:
1 kiaušinis
Šiek tiek druskos
1 šaukštas grietinės arba natūralaus jogurto
2 šaukštai varškės
4 šaukštai miltai
Šlakelis pieno arba vandens
Kiaušinį išplakite, įberkite druskos, įdėkite grietinę ir varškę. Viską išmaišykite. Įberkite miltus. Tešla turi būti grietinės konsistencijos. Jeigu išėjo per tiršta, įpilkite šiek tiek pieno arba vandens. Galima kepti visai be riebalų, jeigu keptuvė leidžia. Mes kepame su šiek tiek sviesto.
Blynus galima valgyti su saldžiu priedu (uogiene, uogomis, bananu) arba pikantišku priedu (pikantiška varške, avokado užtepėle, lašiša).
Tėčio troškinys
Šis mėsos (triušienos, vištienos, kalakutienos) troškinys su salierais ir pomidorais arba džiovintomis slyvomis tiks ir kūdikiui, ir tėveliams.
Produktai:
500 g triušienos (gali būti vištiena ar kalakutiena)
3 nedidelės morkos
Pusė gumbo saliero
8 džiovintos slyvos (gali būti abrikosai)
1/4 svogūno galvos
2 galvutės česnako
Rapsų aliejus
2 šaukštai balzamiko acto
Šiek tiek kalendros sėklų, druskos, pipirų
Įpilkite aliejų į troškinimo keptuvę, sudėkite triušieną, padruskinkite, papipirinkite ir apkepkite, kol apskrus. Tada apšlakstykite actu. Dar kelias minutes pakepkite. Apkeptą triušieną išimkite iš keptuvės ir trumpam atidėkite. Toje pačioje keptuvėje, kur kepė mėsa, pakepkite smulkiai supjaustytą svogūną. Kai jis pagels, sudėkite ir česnaką. Tada vėl sudėkite mėsą, užpilkite vandeniu iki trečdalio keptuvės, įberkite kalendros sėklų, uždenkite dangčiu ir troškinkite 15–20 min. Per tą laiką supjaustykite daržoves: morkas šiaudeliais, salierą kubeliais. Džiovintas slyvas ar abrikosus nuplaukite, nuplikinkite karštu vandeniu ir sudėkite į troškinį, kai šis pasitroškina 20 min. Dar troškinkite ant nedidelės kaitros dar 30 min.
Šį patiekalą patiekite pagal amžių, jeigu vaikui metukai, – reikėtų gerai sutrinti šakute, jeigu vyresnis, – supjaustyti gabalėliais, o 2 metų vaikas jau galės pats sukramtyti.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
