Vaikas verkia iki pamėlynavimo ir dusimo

Posakis „verkė iki pamėlynavimo“ turi savo medicinines šaknis.

Vaikas rėkdamas pamėlynuoja dėl vadinamųjų „kvėpavimo sulaikymo“ priepuolių. Imtis šios temos paskatino skaitytojos laiškas. Iš tiesų – kas gali būti baisiau, nei matyti mėlynuojantį ir netenkantį amo savo vaiką.

Sveika, miela redakcija!

Mano sūneliui dabar 1,5 metų, jis šaunus, linksmas vaikas. Bet turėjome ir vieną rimtą bėdą.

Kai Matukui sukako metai, rytojaus dieną po gimtadienio jis patyrė priepuolį. Vaikas pradėjo verkti ir nebegalėjo įkvėpti oro, ėmė dusti, pamėlo, pabalo ir suglebo mano rankose. Purčiau jį, šaukiau… Viskas truko neilgai, bet jaučiausi tragiškai.

Patikėkite, nėra nieko baisiau, nei žiūrėti į savo vaiką, kuris dūsta akyse ir nebegali įkvėpti. Tada dar nežinojome, kad visa tai kartosis.

Matas jau patyrė apie 10 tokių priepuolių. Kiekvienas ilgesnis jo užsikūkčiojimas mus baugina. Po pirmojo priepuolio buvo atlikta daugybė tyrimų, konsultacijų. Diagnozė – afektiniai respiratoriniai priepuoliai. Labai dėkoju Jūsų žurnalo konsultantei neurologei Aušrai Vosylienei. Ji ir padėjo tašką priežasčių ieškojime, pamokė, kaip elgtis su Matuku, kad neišprovokuotume naujų priepuolių. Jų pagydyti neįmanome, jie išaugami. Mums liko tik augti ir laukti.

Gydytoja minėjo, kad tokių vaikučių, kaip Matas – nemažai. Kai kurie priepuolius patiria kiekvieną kartą verkdami, bet priepuoliai būna tokie nežymūs, kad tėvai to nė nepastebi. Tik jautresniems vaikams tas nekvėpavimas „nueina“ taip toli – iki pamėlynavimo ar alpimo. Labai prašau apie tokius priepuolius parašyti „Mamos žurnale“, nes daugelis gydytojų apie juos nieko nežino. Jie tik išpūsdavo akis, išgirdę mūsų pasakojimą.

Taip ir gyvename pasiruošę bet kokiu momentu gaivinti savo mylimą vaikelį.

Matuko mama Loreta

Kas yra „kvėpavimo sulaikymo“ priepuoliai

Konsultuoja vaikų neurologė Aušra Vosylienė

Kokią vaiko būseną jau galime laikyti priepuoliu?

Pirmą kartą įvykus bet kokiam priepuoliui, tėvus natūraliai apima paniška baimė dėl vaiko sveikatos ir gyvybės. Iš tiesų – dauguma priepuolių atrodo gąsdinančiai.

Medicinoje priepuoliu vadinamas staigus savijautos pablogėjimas, turintis aiškią pradžią ir pabaigą. Jis gali ištikti ir sergantį, ir iki tol visai sveiką vaiką, pvz., astmos, kosulio, pilvo ar galvos skausmo, pagaliau – pykčio, agresijos priepuoliai. Priepuolių gali būti ir dėl laikinų sutrikimų smegenų veikloje, tuomet gali sutrikti vaiko sąmonė, elgesys, judesiai ar jutimai. Tai gali būti traukuliai, kritimai, sustingimai, neaiškus riksmas, siaubo išraiška ir kt. Tokių priepuolių priežastis gali būti epilepsija, miego sutrikimai, deguonies trūkumas, „isterijos“.

Kūdikiams ir pirmų poros metų vaikams dažnai būna vadinamųjų afekto – respiracinių arba kvėpavimo sulaikymo priepuolių. Jie gali prasidėti maždaug 7 mėnesių, dažniausi būna tarp 1-2 metų ir palaipsniui retėja bei išnyksta apie 4-6 metus. Tai lyg primityvūs „isterijos“ priepuoliai, kaip juos vadina tėvai ir seneliai. Tiesioginė provokuojanti šių priepuolių priežastis – įvairūs veiksniai, sukeliantys skausmą, baimę, nepasitenkinimą, kartais – sutrikusių vaiko-tėvų santykių išraiška. Pagal jų išsivystymo sistemą tie priepuoliai kyla dėl deguonies trūkumo smegenyse sulaikius kvėpavimą.

Kodėl vaikai verkdami pradeda netekti oro?

Vaikui verkiant, ką nors skaudant, supykus, išsigandus staiga sulaikomas kvėpavimas įkvėpimo metu, veidukas išbąla ar mėlsta, išsipučia kaklo venos, vaikutis galvą atlošia atgal, kartais įsitempia visas kūnas, išsiriečia, gali atsirasti trumpų traukulių, po to dažnai suglemba, pradeda kvėpuoti.

Priepuolis trunka dažniausiai iki 1 minutės, bet gali būti ir ilgiau. Po ilgesnio priepuolio vaikas tampa mieguistas, vangus, bet tai greit praeina.

Praėjus negiliam priepuoliui, vaikas gali toliau jaustis normaliai. Tokie priepuoliai gali atsirasti visai be verkimo, tačiau visada yra išorinė priežastis – skausmas, išgąstis, užsigavimas, pyktis. Panašių provokuojamųjų priepuolių metu vaikas gali griūti žemėn, spardytis, daužytis ir t.t.. Priepuolis praeina įvykdžius reikalavimą, patenkinus norą.

Ar reikia į tokius priepuolius kreipti dėmesį, juos gydyti?

Kartais kvėpavimo sulaikymo priepuolius sunku atskirti nuo epilepsinių, ypač jei provokuojantis momentas labai nežymus. Visada, jei kyla abejonių dėl sunkių ir dažnų priepuolių ar nepalankaus jų fono (paveldimumo, sunkaus gimimo ar ankstyvių neurologinių sutrikimų), reikia atlikti tyrimus, kad atmestumėte kitas ligas. Labai retai panašūs priepuoliai gali išsivystyti į epilepsiją, bet tam reikia dar papildomų nepalankių aplinkybių.

Kokiems vaikams tokie priepuoliai labiau būdingi?

Dažnai tokio pobūdžio priepuoliai atsiranda jautriems „gudročiams“, pradedantiems bandyti savo tėvus. Jei priepuolių metodas „suveikia“, tėvai pasiduoda, priepuoliai kartosis, dažnės, darysis sudėtingesni, ryškesni.

Kaip elgtis, pamačius verkiantį ir staiga mėlynuojantį bei glembantį savo vaiką?

Bet kokio priepuolio metu reikia stengtis kiek įmanoma nepulti į paniką, o „veikti“ ir likti blaiviam. Tai yra – matyti kas vyksta, kaip atrodo, kiek trunka priepuolis ir suprasti, kuo tuo momentu vaikui padėti. Dažnai ši informacija labai reikalinga, nors suprantu, kad reikalauti ramaus elgesio tokiu metu atrodo keista.

Jei bet koks priepuolis užtrunka ilgiau ar gresia pavojus, reikia kviesti greitąją medicinos pagalbą, ypač jei tai pirmas kartas.

Mūsų minimų priepuolių atveju visai nebūtina vaiko purtyti, pilti ant jo vandenį, geriau priglausti, stebėti, apsaugoti nuo kritimo.

Ką daryti, kad priepuoliai nedažnėtų?

Pagrindinė taisyklė, kad priepuoliai nedažnėtų – tai neturi tapti būdu ir priemone ką nors gauti. Neįmanoma apsaugoti vaiko nuo mažų traumų, nes tokiam smalsuoliui visur įlenda pirščiukai, „užkliūva“ kojos ar galva, bet galima šiek tiek išlyginti vaiko takelius. Na, o jei vaiką „išderina“ ir priepuolius sukelia draudimai, tuomet „negalima“ turi nuskambėti tada, kai tikrai negalima, o verkimas iki mėlynavimo neturi padėti to „negalima“ paversti „galima“. Manau, daugelio kasdienių „negalima“ galėtume išvengti, nes kartais paprasčiau neleisti ar padaryti pačiam, negu „gaišti laiką“.

Jei nežinote, kaip išspręsti panašias situacijas, siūlau pasitarti su vaikų psichologu. Jei vaikas perdėtai jautrus ar yra papildomų problemų, neurologas gali skirti gydymą.

Yra daug ir kitų savotiškų būklių, judesių ar elgesio ypatumų vaikystėje, kurie jaudina tėvus, ypač žinant ir skaitant apie epilepsiją bei kitas ligas. Man patiko vieno straipsnio pavadinimas: „Ne viskas, kas kratosi, yra epilepsija“. Vis dėlto neaiškiais atvejais visada siūlyčiau pasitarti su gydytoju. Prisiminkite, kad kiekvienas vaikas ypatingas, ir nei straipsniais, nei telefonu ar internetu negalima nustatyti diagnozės.

„Mamos žurnalas“