„Ar reaguoti, jei 9 mėnesių mergaitė užpykusi rėkia, išriečia nugarą ir trenkiasi galva į pirmą pasitaikiusį daiktą? Ar tokiam mažam vaikui gali užeiti pykčio, agresijos priepuoliai? Įsivaizdavau, kad tai atsitinka daug vėliau, apie trečiuosius metus…“
Pykčio priepuoliai
Pykčio priepuoliai (agresyvumas) gali pasireikšti ir pirmaisiais gyvenimo metais, tačiau dažniau jie atsiranda, kai vaikui sukanka 14-18 mėn. Mažylis nepasitenkinimą išreiškia įvairiausiai būdais: rėkimu išplėtus akis, drebėjimu, mostagavimu rankomis, spiegimu, kandžiojimusi, gnaibymusi, smūgiavimu (rankutėmis smūgiuoja suaugusiems ar vyresniems vaikams ten, kur pakliūva), stumdymusi, demonstratyviu žaislo daužymu ir pan.
Nepriklausomai nuo amžiaus, vaikai, keisdami savo elgesį, ieško kitos nei turi „vietos po saule“. Įvairiai elgdamiesi, jie studijuoja suaugusiųjų reakciją, dešimtimis kartų tikrina, „kas galima ir negalima“. Pykčio priepuoliai paprastai yra nepasitenkinimo išreiškimas. Įvairiai elgdamiesi vaikai sužino, kaip „įveikti“ kiekvieną šeimos narį, norint pasiekti geidžiamų pokyčių. Kai suaugusieji vaiko elgesio nekoreguoja arba tai kiekvienas daro skirtingai ir nenuosekliai, mažylio pykčio priepuolių nemažėja.
Bet kokio amžiaus vaikai kopijuoja tėvų elgesį. Tose šeimose, kuriose nors vienas jos narys yra agresyvus, vaikas auga dirglus ir piktas, dažnai atvirai išlieja įniršį.
Kartais mažyliai taip „įsijaučia“ į rėkimą, kad jiems užgniaužia kvapą. Tai atsitinka tuomet, kai verkiantysis stipriai iš plaučių iškvepia bemaž visą orą. Tą akimirką vaikas nutyla, o burna palieka atvira – atrodo, jog sustoja kvėpavimas. Tokie kvėpavimo sustojimai trunka apie 30 sekundžių, po to vaikas įkvepia, ir vėl pradeda rėkti. Kvėpavimo sustojimai gąsdina, tačiau nėra pavojingi. Kvėpavimas dažniau sustoja tiems vaikams, kurie yra nervingi, perdėm jautrūs, kuriems kažkurį laiką buvo leidžiama viską ką tik norėjo daryti ir staiga prasidėjo įvairūs draudimai. Vaikas negali su tuo susitaikyti, dėl to pyksta, niršta ir protestuoja rėkimu ir kitais jau minėtais veiksmais.
Ką daryti?
* Bet kokio mažiaus vaikams nei namie, nei svečiuose nedemonstruokite pykčio, agresyvumo, barnių, santykių aiškinimosi pakeltu tonu;
* Vėliausiai antraisiais gyvenimo metais pradėkite ugdyti supratimą, kas galima, leistina, kas negalima. Kuo mažiau draudimų, tuo geriau. Vaikui drauskite tai, kas yra pavojinga jo sveikatai ir namams. Tai darykite be pykčio, ironijos ir pašaipos balse – vaikai puikiai skiria namiškių balso toną.
* Nuovokiai „studijuokite“ vaiko elgesį, pastebėkite momentus, aplinkybes, kada prasiveržia neigiamos emocijos: pyktis, įniršis, agresyvumas. Atradę dėsningumą neleiskite situacijai prieiti iki pykčio proveržio, pvz., jei vaikas neklauso parduotuvėje ar svečiuose, jo ten kitą kartą nesiveskite. Mažyliui suprantamai paaiškinkite, kodėl taip darote. Dažniausiai vaikai ima rėkti, kai yra pavargę, neišsimiegoję, išalkę, skubinami.
* Pajautę, kad mažylis gali „praplyšti“, jį sudominkite kokiu nors nematytu žaislu, pamyluokite, prisiglauskite prie savęs – nukreipkite jo dėmesį. Kitais žodžiais tariant, sustabdykite pykčio priepuolį kol jis neprasidėjo.
* Vaiko pykčio priepuolio nestabdykite savo pykčiu ar susijaudinimu, nes tai nepadės. Žinokite, pradėjęs raudoti vaikas negali staiga sustoti.
* Verkiantįjį ramina prašymas ką nors padaryti, pvz., kvietimas prieiti ar parodyti kokį nors daiktą.
* Antrais-trečiais gyvenimo metais vaikas vis dar nesugeba savo emocijų išreikšti žodžiais, suvokti agresyvaus elgesio pasekmių. Jam ramiai, paprastai, daugelį kartų paaiškinkite, kodėl nedera elgtis vienaip ar kitaip (priklausomai nuo situacijos). Pvz.: „Šitaip geri vaikai nesielgia. Tu irgi esi geras, todėl taip elgtis tau netinka. Jeigu ir toliau rėksi, neklausysi, turėsi eiti į savo kambarį arba pasėdėti ant kėdutės“. Vaikui sunku atsiskirti nuo asmenų, kuriems jis nori pademonstruoti savo pykčio priepuolį, nes prarandama „auditorija“ ir emocijos nebetenka prasmės. Mažyliui, kuris nuolat juda, irgi sunku kelias minutes ramiai pasėdėti. Šiomis priemonėmis vaikas mokomas pasirinkti, kas geriau – ar pykti ir atlikti bausmę, ar „gyventi taikoje“ ir išvengti bausmės.
* Pradėjus išgyvendinti pykčio priepuolius, agresyvumą, kaprizus, būtina elgtis labai nuosekliai. Jeigu pasakėte vaikui, kad jis privalo ramiai pasėdėti arba pabūti savo kambaryje, tai šito ir turite išreikalauti, nesvarbu, kiek kartų apie tai vaikui tektų priminti. Neretai tenka vaiką kelis kartus privesti prie kėdutės arba tiesiog už rankos nuvesti į kambarį. Jeigu vaiko nepriversite paklusti reikalavimui, jis nepatikės Jūsų reikalavimų rimtumu, nepriklausomai nuo to, kokioje situacijoje koks prašymas ar reikalavimas jam bus pasakytas. Paprastai pakanka 3-6 minučių, kad mažylis nusiramintų. Kol jis nenusiramins, nedera jo linksminti, kalbinti ar kitaip užiminėti. Kai tik jis nusiramins, apsimeskite, kad nieko neatsitiko arba viską pamiršote.
* Kai nepavyksta vaiko nuraminti (per 3-4 kartus pasodinti ant kėdutės, priprašyti pabūti savo kambaryje ir pan.), reikėtų išsiaiškinti, gal kiti šeimos nariai jam nuolaidžiauja. Visų šeimos narių reikalavimai vaikui turi būti vienodi – tik tuomet pagalba mažyliui yra efektyvi.
* Vaikui konkrečiais veiksmais daug kartų įrodykite, kad jo nederamas elgesys kenkia jam pačiam, pvz., jeigu pykčio priepuoliai ištinka žaidžiant su kitais vaikais, mažylį parsiveskite į namus arba, kai nugriuvęs nuo dviratuko pradeda jį spardyti, paimkite dviratuką ir su „agresoriumi“ grįžkite į namus. Visuomet paaiškinkite, kad su vaikais dera gražiai elgtis, dviratukas nespardomas, nes gali sugesti ir nebeturėsi kuo važinėti ir pan.
* Tegul nė vienas iš šeimos narių (taip pat ir vyresni broliai, seserys) nepradeda juoktis, jei mažylis kam nors įkando, sudavė, pastūmė. Pasijuokimą, šypseną mažylis supranta kaip teigiamą jo elgesio vertinimą, skatinimą. Vaikui paaiškinkite, kad nesikandžiojama, nesimušama, nes skauda, kad tai negeras elgesys, kad geri vaikai taip nesielgia, o tu esi geras, ir todėl blogai elgtis negali ir pan.
* Pykčio, dirglumo, neklausymo priepuoliai vargina ne tik Jus, bet ir vaiką. Gali būti naudingi nekenksmingi homeopatiniai raminamieji preparatai.
Kada pasitarti su gydytoju?
* Kai pykčio, agresyvumo, įniršio epizodai kartojasi kelis kartus per mėnesį ir vaiko neįmanoma nuraminti paminėtais metodais.
* Vaikas nuolatos agresyviai elgiasi ir konfliktuoja su kitais vaikais.
* Agresyvus, piktas vaiko elgesys sužalojo kitą vaiką.
* Vaikas dėl savo piktumo, agresyvumo neturi draugų ir dažnai atrodo nelaimingas, nepatenkintas, nuskriaustas.
* Pykčio, agresyvumo, įniršio priepuoliai yra susiję su kitais simptomais, pvz., su neramiu miegu, kėlimuisi ir vaikščiojimu naktį, baime užmigti ar kitomis baimėmis, apetito sutrikimais (sumažėjusiu arba padidėjusiu apetitu), nevalingais judesiai (tiku).
Konsultavo docentas Algimantas Vingras
„Mamos žurnalas“
