Ar grįš į madą beržinė košė?

Lietuvių liaudies patarlė sako, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda. Tad gal nieko blogo, jei augindami vaikus retkarčiais užplojame per užpakalį. Ką apie fizines bausmes mano psichologai? Konsultuoja vaikų psichologė Sonata Zumbrickienė.

Daug kas laikosi natūralių auginimo ir auklėjimo metodų, pavyzdžiui, vaikui leidžiama žįsti tada, kada nori, ir miegoti tėvų lovoje. Vienas iš liaudiškų metodų yra ir auklėjimas „beržine koše“. Ką apie tai mano psichologai?

Manau, kad šių dalykų negalima vertinti kaip panašių. Viena yra leisti vaikui augti, atsižvelgiant į jo individualius poreikius (miego, maitinimosi laiko ir pan.), o visai kas kita yra pasirinkti ir taikyti tinkamas auklėjimo, drausminimo priemones. Laikai keičiasi, todėl natūralu, kad kinta ir požiūris į vaikų auklėjimą. Tai, kas laikoma tradiciškais dalykais, ne visada yra gerai. Pavyzdžiui, dabar juk mušti moterų nebegalima, nors ilgą laiką, taip pat tradiciškai, buvo laikoma norma mušti žmonas, tarnus, vergus ir, žinoma, vaikus. Daugelyje kultūrų vaikai buvo ir yra laikomi tėvų nuosavybe, todėl tėvai gali elgtis su vaikais kaip jiems patinka. Jau nuo senų laikų mažesni vaikai buvo baudžiami lengvais pliaukštelėjimais per užpakalį, didesni baudžiami buvo griežčiau – rykšte, diržu, botagu ar virve. Laikui bėgant mažai kas keičiasi. Atlikti tyrimai rodo, kad tiek prieš trisdešimt metų, tiek dabar, nuo 50% iki 80% vaikų yra mušami diržu arba ranka. Dabar pasikeitė tik tai, kad tėvai naudoja švelnesnes fizines bausmes ir yra linkę slėpti, kad jas naudoja, nes viešoji nuomonė į tai žiūri neigiamai.

Kartu su humanizmo idėjomis, kurios plačiai pasklido po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, įsivyravo požiūris, kad fizinėmis bausmėmis vaikų bausti negalima. Tėvai staiga prarado pagrindinę ir legalią vaikų drausminimo priemonę. Ką gavo mainais? Mainais gavo tik pakankamai miglotus pamokymus, kad su vaikais reikia gražiai kalbėti, jiems aiškinti gyvenimo tiesas ir pan. Tačiau vaikams reikia ne tik meilės, rūpesčio, dėmesio, bet ir aiškių ribų bei taisyklių tam, kad jų raida būtų normali.

Savo darbe dažnai susiduriu su tam tikru tėvų bejėgiškumu: jie žino, kad vaikus mušti negerai, bet apie kitus drausminimo būdus neišmano. Aš manu, kad fizinės bausmės nėra būtinos drausminant vaikus, nes yra kitų puikių ir kur kas efektyvesnių būdų, kurie ne tik padeda drausminti vaikus, bet ir padeda tėvams įgyti autoritetą vaikų akyse. Aiškios taisyklės ir pasekmės už jų nesilaikymą vaikams parodo, kokio elgesio tėvai iš jų tikisi. Kai tėvų reikalavimai teisėti ir aiškūs, vaikai dažniausiai jiems paklūsta.

Žinoma, tam, kad atrastume ir pritaikytume auklėjimo būdus konkrečiam vaikui, reikia kur kas daugiau žinių, laiko ir kūrybiškumo nei tiesiog panaudoti diržą. Fizinės bausmės yra daug paprastesnis būdas nutraukti nepageidaujamą elgesį, įvarant vaikui baimę, tačiau ir jų poveikis, dažniausiai, būna trumpalaikis. Ne paslaptis ir tai, kad fizines bausmes tėvai dažniai taiko ne tik tada, kai vaikas pasielgia netinkami, bet ir tada, kai netenka kantrybės, būna pavargę ar patyrę stresą.\

Yra tėvų, kurie domisi, skaito specialią literatūrą apie vaikų auklėjimą, domisi tuo, tačiau tokių yra mažuma. Lengva pasakyti, kad vaikus mušti negerai, tačiau kur tėvai mokomi, kaip reikia daryti kitaip? Deja, dauguma tėvų, ypač mažesniuose miesteliuose, kaimuose turi labai ribotas galimybes tobulinti tėvystės įgūdžius, išmokti, kaip susidoroti su patiriamu stresu ir pan. Dažnai psichologo pagalba yra sunkiai prieinama. Todėl tėvai ir toliau naudoja „tradicinį“ auklėjimą diržu. Ir šio požiūrio atsisakyti bus nelengva.

Pavyzdžiui, valstybės, kurios įstatymais uždraudė vaikams taikyti fizines bausmes, tai padarė prieš daugumos tėvų valią.

Švedija buvo pirmoji valstybė 1979 m. visiškai uždraudusi bet kokias fizines bausmes. Atlikti tyrimai parodė, kad dabar Švedijoje tik 6% jaunesnių nei 35 m. žmonių pritaria pačių lengviausių fizinių bausmių naudojimui. Pasikeitė ir fizinių bausmių taikymas: tik 3% po draudimo augusių žmonių sakė, kad tėvai juos skaudžiai užgavo, ir tik 1% iš jų buvo mušami kokiu nors daiktu. Taigi greičiau fizinių bausmių taikymą uždraus valstybė, negu tėvai patys nutrauks „tradiciją“ mušti vaikus.

Senovės lietuvių mokyklose mokinius drausmindavo liniuote per pirštus arba rykšte per delnus. Pakomentuokite, ar čia vien tik žiaurumas, ar yra ir koks nors racionalumo grūdas?

Mokinius drausminti kokiu nors būdu visada reikėjo ir reikia. Lieka tik klausimas, kokius metodus pasirinkti? Seniau šis būdas buvo normalus dėl požiūrio į vaikus: vaikas turi paklusti suaugusiesiems be jokių išlygų. Juk tuo metu vaikų teisėmis, o juo labiau jausmais ar vidiniais išgyvenimais mokytojai turbūt mažai domėjosi. Juolab kad prieš silpnesnius, „žemesnės kategorijos“ žmones buvo įprasta naudoti vienokias ar kitokias prievartos formas tam, kad įbaugintų. O įbaugintas žmogus lengvai valdomas, greičiau paklūsta.

Sakoma, kad mergaičių mušti nereikia, bet berniuko praktiškai neįmanoma užauginti nemušto. Ką apie tai mano psichologai?

Psichologinėje literatūroje yra tyrimų, kuriuose teigiama, kad berniukai yra mušami dažniau negu mergaitės, tačiau tyrimų duomenys nevienareikšmiai. Kai kurie autoriai teigia, kad berniukai mušami dažniau todėl, kad jie yra judresni, fiziškai aktyvesni ir agresyvesni, ypač priešmokyklinio amžiaus. Kiti autoriai fizinių bausmių taikymą sieja su skirtingais tėvų lūkesčiais berniukų ir mergaičių atžvilgiu. Pavyzdžiui, dalis tėvų yra įsitikinę, kad berniukai turi būti auklėjami „vyriškai“, todėl juos reikia „užgrūdinti“ taikant fizines bausmes. Tai gali būti susiję ne tik su vaiko lytimi, vaiko temperamentas irgi turi įtakos. Temperamentingi, labai aktyvūs, judrūs, agresyvūs ar sutrikusio elgesio vaikai gali paskatinti tėvus rinktis griežtas, priverstinės kontrolės priemones tam, kad sustabdytų netinkamą, nesaugų elgesį.

Kokiame amžiuje fizinės bausmės veiksmingiausios? Mamos prisipažįsta mušančios labai mažus vaikus – pusantrų, dvejų metukų, kai jie išveda iš pusiausvyros. Ar toks vaikas ką nors supranta apie „auklėjimą“?

Fizinės bausmės apskritai yra trumpalaikės ir mažai efektyvios, o ypač kalbant apie kūdikius ir labai mažus vaikus. Iki dvejų metų amžiaus vaikas vargu ar supras, ko mama siekia jį mušdama. Reikėtų kalbėti apie tai, kokių tikslų tėvai siekia mušdami vaiką?

Vieni mokslininkai yra linkę manyti, kad tėvai dažniau naudoja fizines bausmes siekdami trumpalaikių tikslų. Pavyzdžiui, kai vaikas nori įkišti metalinį daiktą į elektros lizdą, tėvai pirmiausia siekia sukliudyti vaikui tai padaryti, o ne moko vaiką atpažinti ir išvengti pavojingų situacijų. Kiti psichologai mano, kad tėvai, taikydami fizines bausmes, siekia išmokyti vaiką tinkamai elgtis (tam tikrų taisyklių arba dėl jų pačių saugumo) ir nubausti už neklusnumą, tuo pačiu išliedami susikaupusį pyktį. Kartais būtina staigiai nutraukti vaiko elgesį, kai vaikui iškyla pavojus. Kai kurie tyrimai patvirtina, kad fizinė bausmė yra iš tikrųjų efektyvi ir garantuoja trumpalaikį paklusnumą, pvz., kai vaikui iškyla pavojus. Nors skausminga fizinė bausmė atkreipia vaiko dėmesį, tačiau jei tėvai nieko daugiau nepaaiškina, vaikas gali nesuprasti, kaip susijęs jo poelgis ir bausmė.

Pavyzdžiui, tėvas pliaukštelėja ranka vaikui tada, kai jis nori išbėgti į gatvę, siekdamas parodyti, kad toks elgesys yra pavojingas. Vaikas gali tėvų elgesį suprasti taip: „Man negalima išbėgti į gatvę tada, kai tėvai yra šalia“. Paprastai tokius įvykius lydi stiprios emocijos, kurios gali neleisti vaikams suprasti tėvų perduodamos žinios.

Tėvai turėtų dažniau kelti sau klausimą, kodėl vaikas taip pasielgė? Jeigu vaikas nuolat spyriojasi, kai jam liepiate ką nors padaryti, gali būti keletas tokio elgesio priežasčių: gal jūs keliate per daug arba neįveikiamų reikalavimų vaikui, galbūt jūs nuolat keičiate reikalavimus (vieną dieną kažkodėl galima saldainį pirkti, o kitą – nebe), o gal vaikas įprato, kad mama nuolat nuolaidžiauja? Tokių „gal“ gali būti dar daugiau… Taigi pasakyti, kad fizinės bausmės yra efektyviausios kokiame nors amžiaus tarpsnyje, negalima. Tiesiog mažesni vaikai greičiau išsigąsta, paklūsta, dėl to gali atrodyti, kad mušimas yra veiksmingas.

Galime paanalizuoti, ką apie tai mano patys tėvai? Tyrimai rodo, kad fizinių bausmių taikymas pasiekia piką, kai vaikui yra dveji-treji metai, nes tokio amžiaus vaikams būdinga tyrinėti savo nepriklausomybės ribas, o tai tėvams sukelia papildomą stresą. Pačių tėvų požiūriu, fizinė bausmė yra tinkamiausia priešmokyklinio amžiaus vaikams ir mažiausiai tinkama kūdikiams ir vaikams nuo penkerių metų amžiaus ir vyresniems. Vaiko amžius gali būti susijęs ir su fizinės bausmės sunkumu: 5-8 m. vaikams tėvai dažniau naudoja sunkesnes fizines bausmes (t.y., trenkimas kokiu daiktu, mušimas per veidą, galvą ar ausis, įžnybimas) negu vaikams iki 4 metų arba vyresniems negu 9 metai.

Ar vaikui yra skirtumas, kaip jis mušamas – per veidą, per užpakalį, diržu, ranka?

Tikiu, kad skirtumas yra. Pagal vaikų liudijimus, „pelnytas“ pliaukštelėjimas per užpakalį ranka ar diržu neskaudina taip stipriai, kaip mušimas per veidą, nekalbant apie spardymą ir kitokius veiksmus, kurie greičiau jau yra fizinė prievarta, o ne bausmė. Tokie veiksmai suvokiami kaip įžeidimas, pažeminimas. Dažnai po to dar ilgai vaikai jaučia nuoskaudą.

Dar mūsų tėvų kartoje gyvavo toks auklėjimo būdas, kai vaikas iš anksto žinodavo, kad už tam tikrus nusikaltimus gaus diržo (pavyzdžiui, už blogus pažymius).

Kokia trauma vaiko psichikai didesnė, ar kai gauna mušti tėvams impulsyviai supykus, ar kai iš anksto žino ir ruošiasi mušimui?

Kalbant apie auklėjimą, vaikams apskritai visada naudinga žinoti, „kas bus, jeigu bus…“, nes tuomet jie gali pasirinkti: ar elgtis tinkamai, ar tikėtis „pelnytos“ bausmės. Tie tėvai, kurie palankiai žiūri į fizines bausmes ir tiki, kad fizinės bausmės yra naudingos ir efektyvios, dažniausiai ir taiko jas suplanuotai ir be didelių emocijų. Kadangi jų naudojimas yra įprastas, vaikai jas lengviau priima ir joms paklūsta. Kiti tėvai fizines bausmes taiko tik kraštutiniu atveju, pagauti impulso, kai kiti būdai jau nepadeda ir tada neapsieinama be stiprių, nekontroliuojamų emocijų. Kai procesas nekontroliuojamas ir pasekmės dažniausiai gali būti ne tokios, kokių tikėtasi. Apimti stiprių emocijų tėvai vaiką gali per stipriai vaiką sumušti arba prikalbėti dalykų, kurių šiaip nebūtų vaikui pasakę ir pan. Todėl emocijos šiuo atveju gali būti prastas patarėjas. Tokiu būdu vaikus drausmina dažniausiai tie tėvai, kurie apskritai yra impulsyvūs, sunkiai tramdantys savo jausmus arba tėvai, nežinantys kitų drausminimo būdų.

Nėra abejonių, kad vaikus labiausiai žeidžia „neteisingos“ bausmės, kai tėvai, paveikti kitų aplinkybių (įtampos, streso), sumuša vaiką, ir dažnai ta bausmė būna nelygiavertė vaiko nusižengimui. Jeigu vaikai tiksliai žino, kaip bus baudžiami už tam tikrą elgesį ir tėvai savo pažadą įvykdo, vaikai bausmę suvokia kaip „pelnytą“, todėl ne taip skausmingai į ją reaguoja.

Kai kurios mamos sako, jog impulsyviai supykusios ir uždrožusios vaikui per užpakalį, kurį laiką jaučia saldumo jausmą. (Nors turėtų graužtis, kad sudavė). Gal nėra jau taip blogai retkarčiais išsikrauti ir panaudoti fizines bausmes?

Manau, kad mamos turi teisę (ir privalo) „išsikrauti“, tačiau jokiu būdu ne ant vaikų. Tam gali pasitarnauti pagalvė ar kitas minkštas daiktas. Vaikas neprivalo atsakyti už tai, kad mama blogai jaučiasi ar yra supykusi, nesvarbu dėl kokių priežasčių: buvimo namuose, nemigos, nuovargio ar komplikuotų santykių su vyru. Po didelio streso ar įtampos įvykusi iškrova gali pasirodyti „saldi“, gali ateiti trumpalaikis palengvėjimas, tačiau dažniausiai vėliau mamos dėl gailisi dėl savo poelgio, jaučiasi kaltos. Jei mama jaučia malonumą ar pasitenkinimą mušdama vaiką, jai būtina specialisto pagalba.

Viena mama, auginanti labai judrų, hiperaktyvų berniuką, sako, kad labai retai, bet naudoja supurtymą per pečius, tada vaikas nusiramina. Ar tai fizinė bausmė?

Iki šiol tebediskutuojama, kur prasideda ir baigiasi fizinė bausmė. Vieningos nuomonė šiuo klausimu nėra. Dauguma fizinės bausmės apibrėžimų akcentuoja, kad fizinė bausmė – tai drausminimo būdas, kuriuo siekiama kontroliuoti ir koreguoti netinkamą vaiko elgesį, panaudojant fizinę jėgą ir sukeliant skausmą. Fizinėms bausmėms priskiriama: mušimas ranka per užpakalį ar rankas, mušimas ranka per veidą, ausies sukimas, tempimas už plaukų, stumdymas ar purtymas, mušimas diržu ar kitais daiktais.

Tačiau kai kurių autorių nuomone, net pliaukštelėjimas ranka per sėdmenis ar rankas yra nuosaikios, nekraštutinės prievartos formos. Nuomonės labai skirtingos: ką vieni laiko prievarta prieš vaiką, kitiems tai gali atrodyti prasminga auklėjimo priemone. Ypač judrūs vaikai savo elgesiu gali kelti sau arba kitiems pavojų, todėl tam tikrų fizinių veiksmų taikymas (pvz., stiprus apkabinimas) esant tam tikroms aplinkybėms (grėsmė vaiko ar kitų saugumui), gali būti naudojamas kaip būdas atkreipti vaiko dėmesį arba padėti jam nusiraminti. Labai stiprus supurtymas, ypač kūdikiams, gali būti žalingas sveikatai.

Ar veiksminga gąsdinti diržu, nors ir juo nemušti?

Vaikų apskritai nereikėtų gąsdinti tuo, ko neketinate padaryti. Kai kurios mamos mėgsta sakyti: „Jei reikės dar kartą pakartoti, gausi diržo…“. Ir to nevengia pakartoti net kelis kartus, kol galiausiai vaikas paklūsta. Jeigu jau pažadą davėte – veikite, nes pažadėdamos ir pažadų netesėdamos, mamos rizikuoja sulaukti tokios dienos, kai kad bus labai sunku pasiekti, vaikas paklustų. O tada jau reikės sakyti kitą frazę: „Palauk, tuoj grįš tėtis, o tada…“

Dažnai mamos sako, jog pliaukštelėjimas per užpakalį yra pati veiksmingiausia priemonė atpratinti vaikutį „daryti į kelnes“.

Tikrai nerekomenduočiau tokio būdo. Gal šiuo atveju mamos ir pasiekia savo tikslą, tačiau kiek vėliau gali išryškėti neigiamos tokio elgesio pasekmės. Nemalonūs pojūčiai, skausmas, susijęs su tuštinimusi, vėliau gali sąlygoti virškinimo sutrikimus, vaikas gali pradėti gėdytis kitų natūralių fiziologinių procesų, savo kūno ir pan. O tai gali turėti įtakos savęs suvokimui ir vertinimui, pasitikėjimui savimi. Yra dalykų, be kurių neįmanoma tapti visaverte asmenybe. Aš manau, kad kur kas veiksmingesnis ir abiem malonesnis būdas yra nuoširdžiai pasidžiaugti vaiku, kai jis nors vieną kartą iš dešimties „padaro“ ne į kelnytes, o į puoduką. Patikėkite, kad vaikas tai tikrai pastebės ir būtinai norės dar kartą suteikti mamai tokį „begalinį džiaugsmą“. Džiaukitės, plokite, dosniai apdovanokite mažylį teigiamomis emocijomis, ir vieną dieną tikra pamatysite, kad kelnytės visą dieną išlieka sausos.

Kaip jaučiasi vaikas, jei tėvai jį labai smarkiai bara, nors ir nemuša? Gal psichologinis smurtas dar baisesnis, nei pliaukštelėjimas per užpakalį?

Barimas barimui yra nelygus. Įžeidžiančiais žodžiais, pastabomis, grasinimais, draudimais, gąsdinimais siekiama paklusnumo. Jeigu iš vaiko yra tyčiojamasi, jis yra menkinamas, žeminamas ir skaudinamas, pasekmės gali būti daug skaudesnė, nei „pelnytas“ pliaukštelėjimas per sėdynę. Nuolatiniai barimai ir priekaištai gali paversti vaiką menku ir bejėgiu neišmanėliu. Fizinis skausmas gali būti mažiau žalingas nei skaudūs žodžiai, galintys pažeisti vaiko psichologinę pusiausvyrą ir harmoningą asmenybės vystymąsi, o jos poveikį įvertinti labai sunku. Yra tyrimų, rodančių, kad tiek psichologinių, tiek fizinių bausmių neigiamos pasekmės veikia tėvų ir vaikų santykius. Juk yra skirtumas, ar vaiką bara arba pliaukšteli mylinti, palaikanti ir besidžiaugianti savo vaiku mama, ar vaikas nuolat jaučiasi nemylimas, nereikalingas kliuvinys, kuris pridaro visiems bėdų.

„Mamos žurnalas“