Aš nemušu savo vaiko

Man nereikia jokių mokslinių įrodymų, kodėl vaikų mušimas yra žalingas. Aš tikiu, kad ką tik gimę kūdikėliai yra tokie patys žmonės kaip ir suaugę.

Taip, kaip aš normaliu atveju elgiuosi su kitais suaugusiais žmonėmis, taip aš elgsiuosi su savo beveik 3 metų sūnumi nuo pat jo gimimo. Pagarbiai, pakančiai, dėmesingai, su meile.

Mano gyvenime su vaikais fizinės bausmės neegzistuoja, nes tai yra tiesiog melagingas fizinio smurto vaikų atžvilgiu pavadinimas.

Istorija iš kaimynų buto

Albertas save laiko tvarkingu vyru, geru sutuoktiniu ir tolerantišku tėvu. Tačiau yra dalykų, kurie jį tiesiog išveda iš pusiausvyros. Monika yra sunkaus charakterio. Ji niekada nepaklūsta, mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas – atsikalbinėti. Ji nuolat pamiršta pasikloti lovą, nors jai primenama 20 kartų. Ji niekada nevalgo to, ko nemėgsta. Net neparagauja. Jeigu jis išjungia televizorių, ji vėl įsijungia, net nežvilgtelėjusi į Albertą.

Ji pasiima pinigų iš jo piniginės, net nepaprašiusi. Nuolatiniai pertraukinėjimai pokalbio metu – daugiau nei įprastas reiškinys. Kai ji pyksta, visada verkia, bėga į savo kambarį ir trenkia durimis. Vieną kartą Albertui teko išspirti vonios kambario duris, nes Monika tiesiog nenorėjo pusdienį iš ten išeiti. Kas ypač siutina Albertą, tai Monikos pagarbos jo atžvilgiu stoka. Vieną vakarą Monika iš Alberto darbo kambario pasiėmė popieriaus ir rašiklį.

– Aš tau sakiau, kad be mano leidimo nekliudytum šitų daiktų! – piktai užriko Albertas.

– Ką tu sau galvoji? Popieriaus ir rašiklių imsiu tada, kada man reikės! – atrėžė Monika.

Albertas skėlė jai antausį.

– Tu su manimi šitaip nešnekėsi!!! Atsiprašyk tučtuojau!!! – užriko  įsiutęs.

– Čia tu atsiprašyk manęs! – su ašarom akyse rėkė Monika.

Albertas skėlė dar vieną antausį.

– Šiknius! – užrėkė Monika ir nubėgo į savo kambarį.

Tokiais momentais Albertas mielai bėgtų iš paskos, bet protu suvokia, jog geriausia išeitis – nurimti. Savaitgalį Monikos laukia namų areštas.

Žvilgsnis pro rakto skylutę

Šią istoriją atradau fantastiškoj Carlos Gonzalez knygoj „Auginti meilėje“. Pamąstykim, apie ką ši istorija? Kas jos veikėjai?

Kokio jie amžiaus? Kas jie vienas kitam?

Dauguma mano užsiėmimų dalyvių kaip susitarę teigė, kad tai istorija apie tėvą ir paauglę mergaitę. Kai klausdavau, kodėl, gaudavau labai paprastą paaiškinimą: toks mergaitės elgesys būdingas paauglėms, o vyro elgesys yra tiesiog normalus tėvo elgesys tokiomis situacijomis. Toks tipiškas atsakymas – tai mūsų visuomenės normų ir stereotipų atspindys. Žiaurus atspindys. O jei aš pasakyčiau, kad tai istorija apie santuokinius vyrą ir moterį? Kas keičiasi? Nejaugi turime tuomet smurtautoją Albertą ir auką Moniką? O jei tai būtų dėdė ir dukterėčia? Neįmanoma? O jei taip elgiasi tėvas su savo 7 metų dukra? O gal podukra?

Baisu? Aišku kaip dieną, kad veikėjų elgesio interpretacija ir vertinimas labai priklauso nuo veikėjų vaidmenų. Bet ar tikrai taip yra? Aš manau, kad bet kokiu atveju veikėjo Alberto elgesys nėra adekvatus ar normalus. Nes tai, ką daro jis, yra fizinis smurtas. Jam neegzistuoja joks kitas kontekstas, kuriame jis virstų auklėjimo priemone. O gal antausį galima suprasti kaip auklėjimo priemonę? O gal kaip drausminimą? Man tik kyla klausimas, kodėl tokie dalykai smerkiami tarp suaugusių žmonių, o pateisinami tarp tėvų ir vaikų?

Dar kartą apie viengubą standartą

Jau ne kartą rašiau, kad paisydami vienodų elgesio standartų tiek su vaikais, tiek su suaugusiaisiais, gyvensime paprasčiau. Ir padoriau. Ir savo elgesiu rodysime tinkamą pavyzdį vaikams. Ir sutaupysime marias laiko bei savo nervinių ląstelių. Ir vaikų nervinių ląstelių. Mūsų visuomenėje vis dar paplitę klausimai man kelia pasipiktinimą ir siaubą. Norėčiau išravėti iš šios dirvos grėsmingas piktžoles. Pradedu nuo savęs ir kviečiu prisijungti. Dėl visų mūsų darnesnės ateities.

Tėvai konsultacijų metu dažnai klausia: kada reikia vaikus bausti, kad jie suprastų ribas ir elgtųsi padoriai?

Kaip teisingai taikyti fizines bausmes? Nuo kokio amžiaus galima jas taikyti? Kada vertėtų fizinių bausmių atsisakyti? Aš šiais klausimais nesu kompetentinga. Nei kaip mama, nei kaip psichologė. Tai mano silpnoji profesinė pusė, kuria aš labai didžiuojuosi. AŠ NEMUŠU SAVO VAIKO IŠ PRINCIPO. Vaikai neturi būti mušami – lygiai taip pat kaip ir suaugusieji.

Pastaruosius gina baudžiamasis kodeksas. Vaikai neturi būti užgauliojami – lygiai taip pat kaip ir suaugusieji. Sakoma, jog tai žeidžia suaugusiojo orumą. Vadinasi, ir vaiko. Kai mušamas suaugęs žmogus, jam skauda, jam nemalonu, atsiranda baimė, kaltės jausmas ir pan.

Kodėl vaikai galėtų jaustis kitaip? Mušami tėvų vaikai jaučiasi skaudinami pačių mylimiausių ir brangiausių jiems žmonių. Žalojamas ne tik kūnas, bet ir siela.

Kas yra smurtas?

Manau, pats laikas mūsų visuomenėje viską pradėti vadinti tikraisiais vardais. Nereikia, kad vaikas taškytųsi kraujais, jog tokį suaugusiojo elgesį galėtume įvardinti kaip fizinį smurtą. Turime tiesiog suprasti, kad bet kokio stiprumo smūgis ar pliaukštelėjimas per minkštą vietą ar kur kitur – tai fizinis smurtas prieš vaiką.

Nesiteisinkime, kad vaikui neskaudėjo. Skausmas nėra fizinio smurto įrodymas ar ypatumas.

Įsivaizduokime, jog konflikto su vyru metu jis pliaukšteli mums kur nors iš pykčio. Arba, kad mes nesutinkame su jo nuomone. Kaip tai pavadintumėme? O nuolatiniai grasinimai? Moterys dėl tokio vyro elgesio skambina į Moterų krizių centrus ir ieško pagalbos. Kokią savipagalbos galimybę turi mūsų vaikai? Suaugusiųjų išsikrovimas namuose „ant vaikų“ – įprastas reiškinys. Kas prisimena iš vaikystės mamos ar tėčio baimę konflikto metu, supras, apie ką aš kalbu. Tai labai nesaugios situacijos vaikams. Jos gali baigtis ir tragiškai, kaip neseniai teko skaityti Lietuvos spaudoje (vyras, supykęs ant žmonos, tėškė ant žemės 3 mėnesių kūdikį, kuris mirė).

Suaugusieji labai mėgsta teisintis, kad vienas ar kitas smūgis vaikui buvo neskausmingas. Ar susimąstome, kad vaikas iš pykčio nesako apie skausmą? Ar iš nepasitikėjimo: tas, kas muša, negali atjausti. Ar pagalvojame, kad vaikas tyliai kentėdamas bando būti stipresnis už tėvą – mušeiką? O gal jam jau užtenka išminties, kad nepradėtų kovoti su stipresniu už save, nes gresia pralaimėjimas? Gal liaukimės kovoję su savo vaikais. Jei Jums kyla didelis pyktis ir sunku susivaldyti nuo agresyvaus elgesio su vaiku – Jums būtina psichologinė pagalba. Nes tokiame suaugusiojo elgesyje slypi problema, kurią reikia spręsti.

Labai dažnai viešose vietose girdžiu nepagarbiai su savo vaikais šnekančius tėčius ir mamas. Sunku praeiti pro šalį. Manau, kad ne visi supranta, jog ir maži vaikai turi jausmus, savo nuomonę ir yra verti pagarbos.

Neseniai prekybos centre mama rėkė ant dvimečio, kuris niekaip negalėjo išsirinkti mašinytės iš gausios pasiūlos: tu pats nežinai, ko tu nori, eik tu šikt, išvis nieko nepirksiu. Atrodė, kad ne vaikui, o mamai dveji metai. Tai tik dar kartą patvirtina, kaip visuomenėje stinga psichologinio išprusimo. Vienas facebook lankytojas kažkada komentare parašė, jog ne visi vaisingi suaugusieji gali turėti vaikų. Sutinku 100 procentų.

Ką galima padaryti? O gi įvesti privalomus tėvystės ir motinystės kursus. Kas yra realybėje? Seimo nariai, kurie abejoja projekto, galinčio sustabdyti smurtą prieš vaikus šeimoje, nauda. Džiaugiuosi, kad yra sąmoningų tėvų, kurie nebijo keisti savo nuomonės, nebijo laužyti senuosius stereotipus.

Atminkime: smurtas prieš vaiką – tai visos fizinės, seksualinės, psichologinės ir emocinės prievartos, vaiko žeminimo ir išnaudojimo, vaiko priežiūros stokos arba aplaidumo formos, sukeliančios pavojų gyvybei, faktinę ar potencialią žalą vaiko sveikatai, išlikimui, vystymuisi ar orumui, taip pat fizinės bausmės.

Ar „beržinė košė“ įkrečia proto?

Aukščiau parašytas apibrėžimas netalpina savyje „nekaltų“ pliaukštelėjimų vaikui. Nepasislepia jame ir šaukimai, grasinimai vaiko adresu. Tačiau realybėje viskas yra kitaip. Daug suaugusiųjų šventai tiki, kad neįmanoma vaiko užauginti be „beržinės košės“. Kartą manęs paklausė, nejau tu niekada nemuši savo vaiko, bernas juk auga? Aš pamąsčiau ir niekaip neatradau atsakymo, ką man turėtų padaryti sūnus, kad aš jam trenkčiau? O jūs žinote? Aš netikiu, kad agresyvus suaugusiojo elgesys su vaiku (pasekmės visai nesvarbios) gali išmokyti vaiką elgtis padoriau. Bet toks elgesys gali išmokyti bijoti.

Tie suaugusieji, kurie tuo tiki, tik teisina savo neadekvatų elgesį tam tikromis situacijomis. Jausdami vaikų baimę, jaučiasi galingi. Agresyvus elgesys – tai pykčio, frustracijos išraiška. Jei suaugęs žmogus elgiasi agresyviai – tai jo atsakomybės reikalas. Todėl tiek tėvai, tiek kiti suaugusieji, o ypač mokytojai, turi elgtis adekvačiai net ir tuomet, kai vaikai elgiasi ne visai adekvačiai. „Vaikai išveda iš kantrybės“ – tai išbalansuotų vaikų, gyvenančių nedarnoje su savimi ir aplinkiniu pasauliu, apibūdinimas. Tai kenčiantys vaikai, kuriems nesuteikiama pagalba. O gal Jūs manote, kad vaikai gyvena žemėje, kad vedžiotų mus iš kantrybės? Ne. Tai tik nelaimingi vaikai, kuriems reikia dar daugiau suaugusiųjų meilės, švelnumo ir atidumo bei pagarbos. Atsisukime visa širdimi į užgautus vaikus. Jiems visų pirma reikia mūsų meilės. Būkime išmintingi.

Kaip aš gyvenu su vaiku?

Aš stengiuosi elgesio vertybes ir normas perteikti savo pavyzdžiu. Tai nėra visuomet man patogu. Ar lengva.

Bet tikiu, kad tai paprasčiausias būdas tinkamai „išauklėti“ vaiką neužsiimant tiesioginiu auklėjimu. Nerėkiu ant vaiko, kad ir jis neturėtų tokio įpročio. Kai norisi paburbėti, padeda humoras. Pažvelgiu į save iš šalies ir pradedu šypsotis, nes mama, skaitanti moralą trimečiui, atrodo tikrai juokingai. O su vyresniais vaikais tai apskritai labai nuobodu. Keliu sau tikslą – išsaugoti vidinę ramybę, kad ir kas būtų. Man ypač padeda griežtos dienotvarkės paisymas. Vaikai suirzta, kai pervargsta.

Tuomet jie nežino, ko nori, ir yra kaprizingi.

Bet tai ne priežastis jiems trenkti, kad jie bent jau žinotų, ko verkia.

Nepamirštu ir to, kad mano dar trejų metų neturintis sūnus gali turėti ir kitokią nuomonę nei aš. Stengiuosi situaciją matyti aiškiai ir nepriimu asmeniškai kiekvieno vaiko NE. Man tai nekelia grėsmės. Aš nenoriu, kad mano vaikas man paklustų. Man norėtųsi, kad jis ir be manęs žinotų, ką reiškia tinkamas elgesys. Aš bandau sudominti savo vaiką ar įtraukti jį į tą veiklą, kuri yra neišvengiama. Taip išvengiu nereikalingų pasipriešinimų ir kovos. Aš paisau savo poreikio poilsiui. Kai nuovargis pradeda semti smegenis, organizuojuosi kasdienybę paprasčiau, su daugiau poilsio, su daugiau ramybės. Nekaupiu savyje nepasitenkinimo. Padedu sau dar tuomet, kai nepasireiškia nuovargio pasekmės. Todėl mano žodyne nėra frazės: „Aš darau čia dėl tavęs viską, o tu negali dabar man 30 minučių ramybės duoti???“. Vaikai niekada nenori iš tėvų aukos. Vaikai neprivalo palengvinti mūsų kasdienybės. Vaikai nori išmintingų tėvų, kurie paiso savo poreikių. Nes tik mylėdami save, besirūpindami savo psichine darna, galėsime suprasti ir padėti savo vaikams.

Aš, stebėdama savo vaiką, galiu drąsiai teigti, kad vaikai, auginami su pagarba ir meile, yra mieli ir gerbiantys kitus. Ne visada, bet didesnę laiko dalį. Tai natūralus ir prigimtinis jų polinkis vystytis darniai. Savo išbalansuotu agresyviu elgesiu ne kas kitas, o pirmiausia tėvai, išstumia vaikus iš šio gerojo kelio. Vaikai, ant kurių rėkiame – rėkia. Vaikai, kurie mušami – muša kitus. Ir nereikia kaltinti vaikų darželių ar mokyklos. Pirmąjį psichologinį, emocinį ar fizinį smurtą paprastai vaikai patiria šeimoje. Tai jų pirmoji agresyvaus elgesio mokykla, deja. O galėtų būti ir graži gyvenimo mokykla.

Gyvenkime be smurto prieš vaikus

Kviečiu pratęsti gegužę – mėnesį be smurto prieš vaikus – iki begalybės. Domėkimės aplinkiniu pasauliu, dalyvaukime socialinėse diskusijose, nelikime abejingi svetimų vaikų skausmui. Nesmerkime smurtaujančių tėvų, bet skubėkime jiems padėti. Dauguma jų net nežino, kokią žalą daro vaikams.

Švieskime save ir kitus. Burkimės į bendraminčių klubus. Kad mūsų vaikus ateityje suptų darnesni bendraamžiai. Kol dar vakarai nelabai šilti, kviečiu paskaityti Maria G. R. Robichaud knygą „Vaikas kenčia pažeminimus mokykloje“. Ir niekada nenuleiskime rankų kovodami prieš smurtą ir patyčias.

Psichologė Ramunė Murauskienė
www.psichologeramune.lt

„Mamos žurnalas“