Ar baudžiate savo vaikus? Ar šis veiksmas davė trokštamą rezultatą, o gal tik kaltės jausmą matant skausmą ir stingdančią baimę vaiko akyse? Prašau jūsų – nekeiskite, nelaužykite vaikų pasitelkdami baimę, fizines ir psichologines bausmes, o pradėkite keisti save. Vaikai – mūsų atspindys, pasikeisime mes, pasikeis ir jie. Didžiausi pokyčiai prasideda tada, kai keičiasi tėvai.
Kristina Busilaitė, https://svajoniukurejas.lt/
***
Mes nuolat kartojame vaikams, kas yra laimė, bet ar patys žinome, kas tai? Jaučiamės laimingi ar tik kalbame, kaip turime jaustis, kai išties būsime laimingi? Juk dažniausiai laimės būseną tapatiname su trokštamais turėti daiktais arba sakome, kad kai bus tokia ir tokia situacija, palankiai susiklosčiusios aplinkybės, kai šalia bus vienas ar kitas žmogus, – tada aš būsiu laimingas. Susiklosto absurdiška padėtis, nes nuolat siekdami laimės jaučiamės nelaimingi, nes vis kažko iki tos laimės trūksta.
***
O trūksta balanso tarp sielos, kūno ir minčių.
Jei į tai atkreiptume dėmesį ir puoselėtume savo vidų, stebėtume, ką sako mūsų kūnas, kokios mintys mus aplanko, kaip jaučiamės, – mes net sudėtingiausiomis situacijomis būtume laimingi. Nes žinotume, kad bet kada galime pakeisti požiūrį į situaciją ar padaryti veiksmą, kuris pakeistų situaciją. Beje, nuolat jausti tik laimę nėra vienintelis tikslas mūsų dualioje visatoje. Mes turime išmokti priimti tiek malonias būsenas, tiek pačias juodžiausias, nes kitaip vidinis konfliktas neišvengiamas. Visiškai normalu jaustis visaip. Neskirstykime jausmų į blogus ar gerus ir mokykime to savo vaikus. Vaikai nesuvokia, kas yra laimė, jie ją kopijuoja nuo mūsų, tad jei mes patirsime disbalaną, vaikai viską atkartos.
***
Kaip mums, suaugusiesiems, išlaikyti vidinį balansą? Visų pirma turime prisiminti dėkingumo jausmą. Dažnai būname nusiminę, nes nesiseka tas ar kitkas, ir visai nekreipiame dėmesio į gražius gyvenimo epizodus. Kas gera ir gražu priimame, kaip savaime suprantamą dalyką. Tik pamirštame būti už tai dėkingi. O ką darome, kai mums nutinka kas nors blogo? Dažniausiai nieko. Arba laukiame, kol kas ateis ir išspręs šią situaciją. O juk yra dar vienas būdas – sąmoningai priimti sprendimą nedalyvauti mums nemalonioje situacijoje. Mes galime atsitraukti, išeiti, galų gale mes galime persigalvoti!
Atsitinka ir taip, kad negalime pasitraukti iš susiklosčiusios situacijos, tačiau visada galima pakeisti savo veiksmus arba elgesio modelį. Situacija išlieka ta pati? Tada priimkime ją. Padarykime sprendimą – priimti situaciją. Sprendimas priimti ir nieko nedaryti irgi yra sprendimas. Pabandykite tai suvokti ir padaryti, pamatysite, kaip net juodžiausia situacija prašviesės, tapsime išties laimingesni nei buvome prieš akimirką. Vėliau patirsime tą būseną vis dažniau.
Savo vaikams duodame tai, ką gavome iš savo tėvų, arba stengiamės duoti vaikams tai, ko patys neturėjome. Bet ar tikrai to, ko mes neturėjome, reikia mūsų vaikams? Neturėjome gražaus kambario – įrengsime vaikystės svajonių kambarį savo vaikui! Negalėjome lankyti trokštamų būrelių? Mūsų vaikas lankys visus iš eilės! Norėjome dainuoti? Mūsų vaikas būtinai stovės scenoje! Tam tikslui pasiekti atiduosime visas savo jėgas ir lauksime iš vaiko dėkingumo ir džiaugsmo, o to negavę labai nusivilsime…
Mūsų dėmesys turi būti kitur, nes vaiko patiriamas laimės jausmas priklauso ne nuo to, ką mes jam grūdame iš savo patiriamo trūkumo jausmo. Vaikas jaučiasi laimingas tada, kai yra skatinamos jo prigimtinės savybės. Jei tai pastebime, puoselėjame – vaikas skleidžiasi tiesiog mūsų akyse. O dabar pamąstykite kiek dėmesio skiriate procesui, kad vaikas jaustųsi savimi ir kiek dėmesio skiriate klaidingam įsivaizdavimui, koks jis neturėtų būti?
***
Vaikas nesidžiaugia vaikyste, nes mes neleidžiame jam to daryti. Kai mes bandome vaiką auklėti, paversti kažkuo pagal mūsų įsivaizdavimą, jis praranda savarankiškumą, nes mes uoliai jį kontroliuojame. Mes reikalaujame iš vaiko rezultato, bet nemokiname džiaugtis pačiu tikslo siekimo procesu.
Dažnai jaučiamės nelaimingi, be jėgų, nes jas išvaistome besistengdami sukontroliuoti aplinką ir jame esantį vaiką. Sukuriame begalę taisyklių, kurių privalo laikytis mūsų vaikas, o paskui iš visų jėgų stengiamės tikrinti, ar jis jų laikosi. Bandome numatyti visus vaiko veiksmus ateityje, saugome jį nuo išorinio pasaulio, viskuo įtarinėjame, nepasitikime, baudžiame.
O kas yra bausmė? Tai kontrolės ir besąlygiško reikalavimo paklusti išraiška. Mes nesugebame suvaldyti situacijos ir tada renkamės bausmę. Tai tik parodo mūsų silpnumą, o nuolat baudžiami vaikai visada meluos, išsisukinės ir dar labiau mus nervins. Laimės jausmas tols nuo mūsų šviesmečiais…
***
Sakysite, kad taip darote, nes neturite kito pasirinkimo? Vaikas netinkamai elgiasi ir niekas nepadeda? O ar bandėte įsigilinti į priežastį, kodėl vaikas, pagal jūsų suvokimą, netinkamai elgiasi? Pats vaikas nepriima situacijos kaip netinkamos, nes jis tik bando pasiekti tikslą. Taip, kaip moka, taip, kaip yra išmokęs iš mūsų, suaugusiųjų, rodomo pavyzdžio. O mes manipuliuoti, meluoti, išsisukinėti tikrai mokame. Ir kas nutinka? Vaikas elgiasi netinkamai, o mes demonstruojame jam savo nepasitenkinimą. O juk vaikas taip elgiasi ne dėl to, kad specialiai mus paerzintų, jis tik atkartoja mus.
Gal sumažinkime reikšmingumo foną – aš, man, mano – ir padėkime vaikui suvokti situaciją, pasikalbėkime su juo, padėkime jam. Pokalbis su vaiku yra raktas į jo širdį. Kalbėdami sužinosime priežastį, kodėl viskas vyksta taip, o ne kitaip.
***
Tai, ką jaučiame viduje: baimę, pyktį, norą viską kontroliuoti, kad viskas būtų pagal mus, – atsispindi išorėje. Vaikai nepaiso mūsų prašymų, nenori mokytis, maištauja, aplink mus šėlsta chaosas, o mes jau nebeturime nei noro, nei jėgų ką nors keisti. Nebenorime žaisti su vaikais, mėgautis bendravimu. Mes esame nuolatiniame kovos režime. Ką galime padaryti, kad pakeistume visa tai, ką patys ir sukūrėme?
Sustoti. Pakeisti požiūrį į situaciją. Į savo vaiką pažvelgti kitu žvilgsniu, lyg matytume jį pirmą kartą. Dažniau apkabinkime jį, sugrįžusį namo pasitikime geru žodžiu, o priekaištus pasilikime vėlesniam laikui, kai situacija nurims, o mes gebėsime į viską pažvelgti kitaip nei anksčiau. Išlaikykime balansą, mokykime to savo vaikus, ir viskas pasikeis.
Mes ir mūsų vaikai jausime laimės būseną ne dirbtinai, veikiami išorinių aplinkybių, o natūraliai, nes jausime dėkingumą. Būsime dėkingi visatai, kad galime patirti džiaugsmą būti tėvais.
Projektas svajoniukurejas.lt: seminarai, knygos, tėvų klubas, nuotolinės dirbtuvės, asmeninės konsultacijos.
