Prieš kelis mėnesius žiūrėjome knygos „Mes dedame tašką“ ekranizaciją – rašytoja Colleen Hoover įtaigiai pasakojo apie smurtą šeimoje. Istorija sukėlė diskusijų, moterys socialiniuose tinkluose negalėjo atsistebėti, kodėl tokia protinga ir šiuolaikiška Lilė tapo smurtaujančio savo vyro Railio auka. Ką, ji buvo akla, nematė agresoriaus siunčiamų signalų? Ir kodėl atleido pirmą kartą patyrusi smurtą? Pati kalta, kad iškart neišsiskyrė.
„Ne viskas taip paprasta“, – sako žurnalistė Greta Kondrataitė-Paleckienė. Galbūt ji ateityje irgi parašys knygą, kaip patyrė mylimo vyro smurtą. Greta pakvietė smurtą patyrusias moteris atsiverti ir taip sudalyvauti projekte „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“.
Šioje nuotraukoje, kuriose Greta su vaikais, – saugi dabartis. Gyvenimas su smurtautoju liko tik prisiminimas, tačiau toks ryškus ir slogus, kad Greta nori skleisti žinią ir dvasiškai palaikyti kitas aukas.
Gretos istorija
Man 27 metai, esu žurnalistė bei dviejų nuostabių berniukų mama. Šiuo metu ne tik auginu vaikučius, bet ir toliau aktyviai dalyvauju žurnalistinėje veikloje, dirbu žurnale. Kuruoju socialinį projektą „Tylūs balsai“ – apie mamų kelionę per pogimdyminę depresiją.
Prieš kurį laiką kartu su kolegėmis ir Kauno apskrities moterų krizių centru vykdėme socialinį projektą – „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“. Tai buvo projektas, skirtas smurtą artimoje aplinkoje patyrusioms moterims.
Šis projektas pareikalavo labai daug psichologinės ištvermės. Galbūt buvau per naivi ir nemaniau, kad sulauksiu tiek daug ir tokių skaudžių moterų istorijų. Nemaniau, kad kiekvieną jų labai asmeniškai „perleisiu“ per savo širdį.
***
Esu patyrusi smurtą artimoje aplinkoje, daug metų apie tai nekalbėjau viešai, nes saugojau savo šeimos emocinę sveikatą. Žinau, kaip sunku smurto aukoms prabilti viešai. Žinau, kaip dažnai visuomenė linkusi nuteisti, pasmerkti, pažeminti, o ne padrąsinti prabilusius viešai.
Tam, kad pasidalintume savo išgyvenimais, mums prireikia laiko. Laiko įgauti drąsos, laiko nustoti bijoti, laiko suprasti, kad smurtas nebuvo jūsų kaltė. Taip buvo ir man – prireikė ne vienerių metų, kad apie tai, ką patyriau, galėčiau kalbėti viešai.
***
Kai pradėjau vykdyti projektą, net nenumaniau, kad savo istorija pasidalinsiu ir aš. Vėliau išdrįsau pasidalinau anonimiškai. Na, o šiandien pasakoju drąsiai ir atvirai, nes noriu padrąsinti prabilti kitas nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusias moteris.
Prieš pasakodama savo istoriją, noriu pabrėžti labai svarbų dalyką. Nuo smurto artimoje aplinkoje nesame apsaugoti nė vienas. Ir visai nesvarbu, koks jūsų socialinis statusas, kokį darbą jūs dirbate ar kiek uždirbate.
Kad ir kaip keista, vykdydama socialinį projektą „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“, supratau, kad dažniausiai smurtauja ne asocialūs asmenys, kaip yra įprasta manyti, bet aukštas pareigas užimantys, prestižiniuose darbuose dirbantys vyrai, kurių reputacija aplinkinių akyse yra nepriekaištinga.
Nė neįtartum, kad užsidarius namų durims tose šeimose vyksta kažkas negero.
***
Mano istorija su smurtaujančiu vyru truko 2,5 metų.
Viskas iš pradžių buvo labai gražu. Susipažinome socialiniuose tinkluose. Jis muzikantas. Meilė iš pirmo žvilgsnio, kuri, rodėsi, būna tik kine, ėmė ir nutiko būtent man!
Nestigo nei dėmesio, nei rūpesčio. Buvau labai laiminga ir pirmi draugystės metai tiesiog skriete praskriejo. Juose buvo tikrai labai daug gražių akimirkų.
Tada taip idealizuota meilė ėmė virsti košmaru.
Sulaukiau pirmojo smūgio, dėl kurio, žinoma, manęs buvo atsiprašyta daugybę kartų. Naiviai patikėjau, kad tai nesikartos, kad žmogui tiesiog buvo labai sunkus momentas, kad jis nesuvaldė pykčio.
***
Deja, smurto protrūkiai ėmė kartotis vis dažniau. Iš pradžių maniau, kad dar galima pasikalbėti, ieškoti sprendimo būdų, kaip kontroliuoti pykčio protrūkius.
Bandžiau siūlyti apsilankyti pas psichologą, eiti į porų terapiją. Tačiau po tokių siūlymų dažniausiai sulaukdavau tik dar didesnių smurto protrūkių.
Smurtą dažniausiai išprovokuodavo pokalbiai apie darbą, alkoholį, lošimą, skolas, santykius, mūsų bendrą ateitį. Tai nebuvo vien fizinis smurtas, buvo ir psichologinis, ir seksualinis (prievarta).
***
Romantiška meilė peraugo į baimę. Ne dėl savęs, bet dėl savo artimųjų. Man buvo ne kartą grasinta. Jeigu jį paliksiu, nukentės man brangūs žmonės. Ne kartą po barnių, kivirčų ir pokalbių apie tai, kad noriu nutraukti santykius, man buvo pasakyta: žinau kur gyvena tavo šeima, galiu sudeginti tavo namus, galiu juos sumušti taip, kad nepažinsi.
Išeiti iš tų santykių bandžiau, bet kai vieną kartą jį pamačiau prie šeimos namų naktį po eilinių mūsų „skyrybų“, supratau, kad jo grasinimai gali virsti realybe.
Tuomet vėl sugrįždavau. Tik dėl didžiulės baimės buvau kartu, nors dabar drįstu abejoti, ar čia tinka žodis „buvau“, labiau egzistavau.
Sprendimą priimti bijojau ir dėl to, kad buvau labai jauna, aštuoniolikos.
***
Prabėgo dar vieneri metai kartu. Tie metai, rodos, tęsėsi amžinybę. Per juos išmokau slėpti mėlynes. Jis tik vieną kartą yra sudavęs man per veidą, visus kitus kartus kentėdavo kitos, mažiau matomos kūno vietos.
Įpratau bent kartą per dieną išgirsti ,,atsiprašau“. Deja, šis žodis jau ilgą laiką man nebereiškė nieko.
Ir tada „nutiko gyvenimas“, – pastojau. Tikėjausi, kad dabar tikrai kažkas pasikeis, jis liausis smurtauti, kursime šeimą ir būsime laimingi. Maniau, kad pamiršime juodžiausią laikotarpį mūsų gyvenime ir versime naują puslapį. Ir vėl klydau, atrodė, kad mano naivumas niekada nesibaigs.
***
Nusprendžiau, mano nuomone, džiugią žinią pranešti jam. Tačiau žinia nebuvo priimta taip, kaip aš tikėjausi. Įvyko kivirčas, kurio metu ir vėl sulaukiau gausybės smūgių. Šis laikotarpis buvo toks juodas.
Aš persileidau ir staiga sugriuvo visos viltys, svajonės. Po šios nelaimės atėjo suvokimas, kad jau viskas, daugiau tai tęstis nebegali, ir nutraukiau santykius.
***
Daug metų kaltinau save. Labiausiai dėl to, kad nesusivokiau anksčiau, kad leidau baimei mane užvaldyti. Kad man reikėjo patirti tokią netektį, jog ateitų suvokimas trenkti durimis ir išeiti.
Ši patirtis paliko ne tik psichologinę, bet ir fizinę traumą. Atsigavimas užtruko labai ilgai. Ir nors būdama tuose santykiuose nebuvau vieniša, turėjau draugių, artimųjų, kuriems galėjau atsiverti ir paprašyti pagalbos, to nepadariau. Dar ir šiandien sunku rasti atsakymą – kodėl. Galbūt labiausiai dėl baimės, jog nukentės man artimi žmonės.
***
Prabilti apie tai net ir dabar, po tiek metų, vis dar nėra lengva. Tačiau kalbu, nes žinau, kiek moterų yra patyrusios tą patį ir kiek jų vis dar tęsia smurtinius santykius, nes bijo iš jų išeiti. Vienoms, kaip man, atsitokėti „padeda“ stiprus sukrėtimas. Tačiau kitas nugali baimė, o ją įveikti sunkiausia.
Pasakodama savo istoriją ir skatindama išsipasakoti kitas moteris. Siekiau, kad moterys išdrįstų išeiti iš smurto rato. Išgirstos istorijos, kad ir kokios skaudžios būtų, gali tapti pavyzdžiu kitoms – imtis veiksmų ir palikti smurtaujančią aplinką.
***
Atsigauti tikrai užtruko. Ši patirtis paliko didelę traumą. Teko lankytis pas psichologą, daug metų kankino nemiga, depresija.
Buvo laikas, kai paniškai bijojau vyrų, net kalbėtis su jais būdavo nejauku, nesvarbu, ar tai būdavo dėstytojas universitete, ar keleivis autobuse. Bėgant laikui, mano emocinė būklė šiek tiek pagerėjo, nustojau save smerkti dėl dalykų, kurie nuo manęs nepriklausė.
***
Natūralu, kad išgirstu klausimų – nejau nepamačiau raudonų vėliavėlių, signalų, kad tas vyras yra agresyvus?
Jis nuolatos vartojo alkoholį, ši problema išlindo jau po pirmo pusmečio būnant kartu. Galbūt ir tai turėjo būti ta raudona vėliavėlė, bet jis rasdavo tam pateisinimą, o aš pro rožinius akinius ne viską suvokiau kaip derėtų.
Dažnai vairuodavo lengvai išgėręs, dėl to visos mūsų kelionės baigdavosi barniais. Ne kartą buvau atsisakiusi kartu vykti, nes jis būdavo neblaivus. Ir kai iš jo kuriam laikui atėmė teises, dėl to buvau kalta aš, ne jis.
Nervingas jis būdavo tik su manimi, neteko pastebėti, kad šiukščiai bendrautų su personalu ar aplinkiniais. Be to, jis buvo labai pavydus, narciziškas.
***
Galbūt mano baimė tęsėsi tiek ilgai, kad augau be tėvų meilės. Tėtis mirė, kai buvau labai maža, su mama ryšio taip ir nesukūrėme. Aš buvau 11 metų, kai ji pasirinko kitokį gyvenimo būdą ir man jame nebeliko vietos.
Mane užaugino seneliai, tad nuo mažų dienų mane lydėjo baimė netekti mylimų žmonių, tų, kurie man buvo patys brangiausi. Todėl taip ilgai bandžiau mūsų santykius „lopyti“ ir apsimesti, kad viskas praeis. Nenorėjau vėl likti viena, maniau, kad santykius reikia saugoti.
***
Po kurio laiko sutikau dabar jau savo esamą vyrą, pažintis su juo buvo labai netikėta. Nuo pat pradžių mūsų santykiai buvo sudėtingi. Nors buvau atvira, ir jis žinojo apie mano išgyvenimus, vis dėlto pasitikėti kitu žmogumi man buvo labai sunku. Bet mano vyras niekuomet nepasidavė. Jis ne tik palaikė, bet ir buvo šalia net ir blogiausiomis dienomis.
Pamilti po tokios patirties tikrai nebuvo lengva, vis dėlto ryžausi suteikti sau galimybę į savo gyvenimą iš naujo įsileisti meilę.
***
Kai po visų šitų nelaimių pamažu pradėjome planuoti gyvenimą kartu, galvoti apie šeimą, susidūriau su dar viena problema iš ankstesnio savo gyvenimo etapo. Buvo labai sunku pastoti.
Tai truko ne vieną mėnesį, teko kreiptis pagalbos į daugybę gydytojų ir specialistų, kol galų gale nėštumo testas parodė dvi juosteles. Ir nors nėštumas ir gimdymas buvo komplikuoti, gimus sūnui, pajutau, kad viskas, kas buvo bloga, liko praeityje.
***
Klausantis kitų moterų istorijų, labiausiai glumino tai, kad smurtautojai iki šiol vaikšto nenubausti arba išsisuka, ir išsisuka labai lengvai. O sukūrę naujus santykius, ir toliau smurtauja kitose šeimose.
Visa tai vyksta dėl to, kad bijodamos moterys iki galo neatsiveria ir nepasipasakoja, ką patyrė. Jos bijo kreiptis pagalbos arba nutraukia santykius ir viską stengiasi tiesiog pamiršti.
Negaliu sakyti, kad nesuprantu jų, nes pati buvau tokia. Man papasakoti, kas vyksta už mano namų durų, buvo didžiausia gėda. Tik psichologo padedama išdrįsau atsiverti.
***
Mano patarimai panašios patirties moterims? Neleiskite baimei jūsų valdyti, neleiskite savęs kankinti ir nekankinkite pačios. Išeitis tikrai yra. Per tiek metų nuo mano istorijos pasikeitė net keli įstatymai, kurie dar labiau gina moteris.
Yra moterų krizių centrai, kurie irgi gali jums padėti. Žinau, manysite, jog lengva patarti, ką ir kaip daryti, kai aš pati to nedariau. Tuomet jau žinojau apie krizių centrus, bet vis dėlto neišdrįsau į juos kreiptis. Jei galėčiau atsukti laiką atgal, tikrai daug ką būčiau dariusi kitaip, būčiau ieškojusi pagalbos ir galbūt šiandien būčiau laiminga trijų (ne tik dviejų) vaikų mama.
Atminkite, kad kreiptis pagalbos – tai nes silpnybės, tai drąsos ženklas. Žinau, kad tai padaryti nelengva. Dabar turiu draugę, kurios santykiai man labai primena mano pačios ankstesnę patirtį. Jau beveik ketverius metus bandau ją ištraukti iš to santykių liūno. Nelengva, bet nepasiduodu.
Kartais labai reikia žmogaus šalia, nebūtinai artimo draugo, tai gali būti žmogus iš šalies, kuriam be baimės galėtumėte pasipasakoti, ką išgyvenate, paprašyti padėti. Nelikite vienos ir vienišos, nes yra labai daug norinčių ir galinčių jums padėti žmonių. Tačiau tik jūs galite žengti pirmąjį žingsnį. Ženkite jį, ir gyvenime vėl atsiras šviesių spalvų.
Neila Ramoškienė
