Kiek šeimų, tiek ir auklėjimo būdų. O dažniausi vaiko auklėjimo būdai yra keli: autoritarinis, kai brėžiamos itin griežtos ribos ir į vaiko nuomonę įsiklausoma minimaliai, pasyvus, kai vaikams leidžiama patiems priimti sprendimus, o tėvai vengia konfliktinių situacijų. Tačiau vaiko teisių gynėjai pastebi, kad būtent paauglystės laikotarpiu išauga smurto prieš vaikus skaičiai: jeigu mažamečių, prieš kuriuos smurtaujama, per metus skaičiuojame dešimtimis, tai 12-16 metų vaikai nukenčia šimtais. Į smurto sąvoką įeina ne tik fizinės bausmės, bet ir psichologinis smurtas ar vaiko nepriežiūra. Vaiko teisių gynėjai tikina, kad tokią sunerimti verčiančią statistiką gali sukelti būtent tai, kad paauglystės sunkumai neretai užgriūna ne tik vaikus, bet ir kaip elgtis nebeišmanančius tėvus. O šias abejones išsklaidyti bei smurto artimoje aplinkoje padėti išvengti gali pozityvios disciplinos auklėjimo praktika.
Kas yra pozityvi disciplina?
Pozityviu drausminimu arba pozityvia disciplina vaiko teisių gynėjai vadina tokį auklėjimą, kai tėvai stengiasi įsiklausyti į vaiko nuomonę, vaikas yra įtraukiamas į sprendimų priėmimus: „Tas modelis skatina vaiką mokytis gyvenimiškų dalykų, stiprina jo savarankiškumą. Vaikas išmoksta bendradarbiauti su tėvais, susitarti, aptarti šeimoje tiek taisykles, tiek pareigas. Na, ir toks modelis, ko gero, yra pozityviausias.“
Anot Paauglystės instituto vadovo Gražvydo Pavalkio, būtent pozityvi disciplina vaiką moko atsakomybių ne baudžiant ar pamokslaujant: „Tėvai kartu su vaiku nusprendžia ir aptaria ribas bei galimas pasekmes, kas įvyks, kai tau vieno ar kito dalyko nepavyks padaryti, o galbūt sąmoningai sulaužysi vieną ar kitą susitarimą. Čia labai svarbu pabrėžti tą žodį: ne taisyklės, bet susitarimas tarp vaiko ir tėvų, bendradarbiavimas.“
Ne bausti, o leisti susidurti su natūraliomis pasekmėmis
Kaip vieną iš praktinių pozityvios disciplinos pavyzdžių, vaiko teisių gynėjai pateikia situaciją, kai vaikas pramiega pirmą pamoką. Juk kone visada tėvai tokiu atveju skuba į pagalbą ir metę savus darbus, veža vaiką kuo skubiau į mokyklą.
„Tėvams labai svarbu atsilaikyti prieš norą taisyti situaciją. Jeigu buvo susitarimas, kad vaikas keliasi pats, susiruošia į mokyklą ir į ją nuvyksta irgi pats, to susitarimo turi būti laikomasi. Dažnai tėvai atlieka gelbėtojo vaidmenį, veža vaiką į mokyklą, griūna ir jų dienotvarkė, gal jie buvo susiplanavę darbinį pokalbį, o štai čia ekstrinė situacija – vaikas nespėja į pirmą pamoką“, – visą situaciją nupasakoja pašnekovas ir priduria, kad tokiu atveju vaikas susiduria su natūraliomis pasekmėmis.
Žinoma, kitą dieną ar tos pačios dienos vakarą įvyksta pokalbis su vaiku. Patariama išsiaiškinti, kas lėmė, kad į mokyklą laiku jis nenuėjo. Galbūt naktį ilgai leido prie kompiuterio ar telefono ir buvo pervargęs, o gal mokykloje laukė sunkus kontrolinis, kuriam nepasiruošė ir norėjo tyčia praleisti? Labai svarbu suprasti, kad vaiko atsakomybė, supratingumas dar tik vystosi, tad ne visada jis suvokia, koks sprendimas būtų visokeriopai teisingas.
G. Pavalkis tikina, kad jau leidus vaikui susidurti su natūraliomis pasekmėmis ir išsiaiškinus to priežastis, visada gerai pasiūlyti vaikui pagalbą, patarimą, kaip elgtis toliau: „Pasikalbėdami su vaiku, tėvai turėtų sutarti planą, kaip galima pataisyti situaciją ir ką reiktų keisti, kad situacija nesikartotų.“
Ko prašome vaiko, tą darome ir patys
Anot pašnekovo, negalima tikėtis, kad vaikas tvarkys namus, vietoj telefono ims knygą, eis laiku miegoti ar niekur nevėluos, jeigu tarp šeimynykščių jis nemato tokio paties pavyzdžio.
Kaip paprastą pavyzdį G. Pavalkis pateikia indų plovimą; „Tėvai pasidalino dienomis, kas kurią dieną plauna indus. Labai svarbu, kad ir tėvai to susitarimo laikytųsi. Jeigu trečiadienis yra tėčio indų plovimo diena, tai reiškia, jis ir plauna tuos indus, o ne kažkaip bando simuliuoti, atidėlioti darbą ar jį perkelti ant kito šeimos nario pečių.“
Tuo ir skiriasi pozityvi disciplina nuo kitų auklėjimo priemonių, mat vaikas priimamas kaip lygiavertis, sąmoningas šeimos narys. Tada ir susitarimai galioja visiems, bet ir tų susitarimų nesilaikymas atneša visiems vienodas pasekmes. Taip, anot Paauglystės instituto vadovo, ugdoma vaiko atsakomybė, pagarbus santykis su tėvais, globėjais, laiko planavimo įgūdžiai. O svarbiausia – nėra baimės, kad tėvai pyks, šauks, imsis bausmių.
Siekiamybė – ramybė ir pozityvas
Žinoma, visiškai išvengti nutikimų, kai vaiko poelgiai išmuša iš vėžių ar suerzina – kone neįmanoma. Tačiau vaiko teisių gynėjai visada pataria nepulti priekaištauti, o verčiau aiškintis problemos priežastis ir nepamiršti įžvelgti ir pozityviųjų vaiko poelgio pusių.
Pavyzdžiui, galbūt gavęs dvejetą iš kontrolinio, tą pačią dieną vaikas laimėjo sporto varžybas arba ilgiau nei sutarta leido laiką socialiniuose tinkluose, bet išplovė indus: „Tas irgi skatina patį vaiką labiau elgtis pozityviai, nes jis dėmesio sulaukia būtent tada, kai jis kažką pozityvaus padaro. Dažnai būna, kad tėvai ar ugdymo specialistai, dirbantys su vaikais, paaugliais, dažnai akcentuoja netinkamą paauglio elgesį. Tada pradeda domėtis juo, kas čia dabar vyksta, kodėl tu pamokas praleidai, kodėl tu nesilaikei namuose tam tikrų sutartų dalykų ir tada gaunasi žaidimas į vienus vartus. Vaikas jaučiasi spaudžiamas ir užmirštama pastebėti tuos pozityvius dalykus.“
Video medžiagą su Paauglystės instituto vadovo Gražvydo Pavalkio interviu žiūrėkite čia
