Gyvenu vienoje iš Skandinavijos šalių. Nauji jausmai, meilė ir šiluma, kurią vainikuoja nuostabi žinia apie užsimezgusią gyvybę. Deja, naujiena džiugina tik vieną širdį.
Jausmai ir nežinomybė užplūsta visą kūną, jaučiu, kaip šyla delnai, rankos pradeda virpėti. Jaučiu, kaip plyšta širdis iš skausmo, išgirdus pasiūlymą darytis abortą, kaip tave palydės, sumokės už visas išlaidas, juk tai normalu ir visi taip daro.
Ar tai skandinaviškas požiūris, ar tai ateitis? Ar gyvybės atėmimas tampa nauja norma? Pasidomėjusi, jog toks sprendimas gali neigiamai paveikti ne tik mano kūną, bet ir psichologinę savijautą, ryžtuosi pasipriešinti daromam spaudimui. Dėl to bendravimas su vaiko tėvu nutrūksta, esu užblokuojama visuose socialiniuose puslapiuose, telefone. Mane tiesiog ištrina iš savo dienotvarkės teigdamas, jog manęs nekęs visą gyvenimą, jei išnešiosiu ir pagimdysiu šį kūdikį.
***
Juk taip laukiau, taip norėjau šeimos, o dabar matau, kaip mano vizija pasąmonėje blunka. Raminu save, viskas yra įmanoma. Aš ir nauja gyvybė, tai yra mano ateitis. Skubu pasidalinti žinia apie artėjančius pokyčius su darbdaviu, bet pastebiu tik nerimastingus žvilgsnius. Mintys neduoda ramybės, nežinomybė kankina – kas toliau? Vienas mėnuo praėjo, antras, o atlyginimo nėra.
Jaučiau, kaip žemė slysta iš po kojų. Ar tai reiškia, jog praradau galimybę turėti ramybę, turėti motinystės atostogas? Ar tai reiškia, jog likau viena šioje atšiaurioje šalyje? Akyse kaupiasi ašaros, nebežinau ką daryti.
Būstas nuomojamas ir netinkamas šeimos pagausėjimui. Santaupos tirpsta, o gimtinės ilgesys vis stiprėja. Juntu darbdavio spaudimą išeiti iš darbo, tai tiesiog sukausto visą kūną. Bandau ieškoti pagalbos ir taip atrandu Krizinio nėštumo centro internetinį puslapį. Prisimenu dar ir dabar, kai pirmo pokalbio metu klausiu, ar tai galima pavadinti krize?
***
Suprantu, jog sprendimus reikia priimti čia ir dabar, laiko nėra daug, liko vos 6 mėnesiai ir tada būsiu šiame pasaulyje ne viena. Skauda, vis dar skauda, bet turiu pasiruošti. Išsiunčiu daiktus į Lietuvą, o pati sėdu į automobilį ir išvykstu. Žinau, jog čia tik mažas žingsnelis neapibrėžtos ateities link.
Vėlyvas vakaras, esu pervargusi, kūnas prašosi poilsio, o dar tik įsuku į automobilių stovėjimo aikštelę. Užsimetusi kuprinę ant pečių, apsikabinusi patalynės komplektą, pajudu prie savo naujojo būsto. Ne, tai ne svajonių namai, bet tai stogas virš galvos man ir manyje augančiai gyvybei.
Skaičiuoju ir skaičiuoju, nerimauju, ar užteks santaupų būsto remontui, vaikelio kraičiui. Juk reikia atsikratyti tamsių pelėsių kampuose. Prikandu lūpą, jaučiu, jog tuoj pravirksiu, bet negaliu pasiduoti. Neilgai trukus prasideda remonto darbai. Puškuoju tarp statybinių prekių lentynų ir svarstau, kas toliau.
***
KNC konsultuoja visą nėštumo laikotarpį, įtraukia į mamų susitikimus, kur mes guodžiamės, raudame, palaikome viena kitą. O prieš pat šv. Kalėdas KNC darbuotoja padovanoja nuostabiausią dalyką – suruoštą vaikelio kraitį. Ašaros rieda skruostais pamačius vežimėlį, prikrautą būtiniausių daiktų vaikeliui. Suvokdama, jog šilti, nauji namai jau paruošti gyvybei, kuri gali bet kurią minutę pasibelsti į šį pasaulį, tampu stipresnė, galiu lengviau kvėpuoti ir atsigręžti atgal.
***
Kreipiuosi pagalbos į darbuotojų profsąjungą, kad padėtų išsiaiškinti situaciją su darbdaviu, bet sulaukiu tik paskatinimo priimti pasiūlymą: išeiti savanoriškai iš darbo. Aš negaliu, negaliu suvokti, kaip taip galima elgtis su besilaukiančia moterimi, ar tokia emigracijos kaina? Viduje kyla pyktis, jog tiek metų skirta darbui, o dabar tenka skaičiuoti ir galvoti, ar užteks pragyvenimui.
Sulaukiu patarimo kreiptis į teisininkus, ir čia įsižiebia viltis. Viltis išgyventi. Iki paskutinės minutės skraidau tarp dviejų šalių, dangstydama pilvuką šaliku. Varstau teisininko duris, kol vieną rytą pajuntu, jog šiandien yra ta diena, kai aš tapsiu mama.
***
Saulės spinduliai pažadina mane, o glėbyje mano stiprybė tirpina mano širdį su lyg kiekviena minute. Galvoju, jog visi sunkumai liko praeityje, pagaliau ateis ramybė ir džiaugsmas į mūsų šeimą. Deja, gydytoja įžengia į palatą su nelaukta žinia. Išgirstu ir negaliu patikėti – sepsis. Kodėl, ką aš blogo padariau, kad mus lydi tokie išbandymai ir vis nepaleidžia? Bandau atsitiesti ir vėl suklumpu. Glaudžiu, prašau nepalikti manęs šiam kely, juk tiek daug išgyvenom, prašau, labai prašau. Bet… Po savaitės gydymo iškviečiamas reanimobilis pervežimui į aukščiausio lygio ligoninę. Nerimo pilnu žvilgsniu išlydžiu gydytojų brigadą, o pati puolu krautis daiktų ir skubu į taksi paskui savo stiprybę.
Po 12 nemiegotų parų mus pagaliau išleidžia namo. Šį periodą prisimenu su siaubu, su baime prarasti man brangiausią žmogų. Pagaliau mes kartu, pagaliau galėsime dalintis džiaugsmu ir meile. Liko tik dar keletas darbų.
***
Sukauptų santaupų užtenka padengti penkiaženklę teisininkų sąskaitą ir išsikovoti ramybę, padengti susidariusias remonto skolas ir žengti į kitą etapą.
Nešina pluoštu dokumentų mane pasitinka ambasados darbuotoja, kuri ramina, jog viskas bus gerai, surasime jį, padėsime nustatyti tėvystę, tu ne viena. Pasipila grasinimai iš vaiko tėvo, bet mes laikomės stipriai įsikibusios viena į kitą, juk tai mano stiprybė. Po metų nustatoma tėvystė, o dar po pusmečio išieškomi alimentai. Jis vis dar pyksta, rašo apeliacijas, gąsdina, bet savą kraują sunku nuginčyti. Visi vaikai turi teisę žinoti, kas jų tėvai.
Tenka mokytis brėžti ribas, ginti mūsų ramybę, neleidžiant manipuliuoti mūsų silpnumu.
***
Esu labai dėkinga Krizinio nėštumo centro darbuotojams, šeimai, draugams, Vilniaus psichoterapijos namams, poliklinikos psichologams ir Namų mamoms už suteiktą pagalbą, šiltą apkabinimą ir pagamintą maistą.
Linkiu ramybės, daug džiaugsmo ir šilumos būsimoms ir esamoms šeimoms.
Rekomenduojamų knygų sąrašas, keliaujant vingiuotu ir pilnu išbandymų keliu:
- Tara Mohr „Siek daugiau“.
- Susan Forward, Donna Frazier Glynn „Mamos, nemokančios mylėti“.
- Susan Forward, „Toksiški tėvai“.
- Colleen Hoover „Bjauri meilė“.
- Harriet Lerner „Pykčio šokis“.
Mylinti mama
Susiję straipsniai
