„Skaityti vaikams, skaityti kartu su jais ir skaityti pačiam“, – atsako rašytoja Viktorija Butautis, paklausta, ką patartų tėvams, norintiems, kad vaikai nesikratytų knygų. Ypač šis klausimas tampa aktualus per atostogas, kai tėvai bando įkalbėti vaikus į krepšį įsimesti ir knygų. O kaip elgiasi ji – dviejų dukrų mama ir knygų paaugliukams autorė?
Viktorijos romanai „Kanarų paslaptis“ ir „Magnetinė sala“ Metų knygos rinkimuose tituluoti geriausiomis metų knygomis paaugliams. Pirmoji Emos ir jos augintinio Marso nuotykių knyga jau išleista kinų kalba Malaizijoje, ją galima skaityti makedoniškai, rudenį pasirodys knygynų lentynose JAV ir Lenkijoje, verčiama į arabų kalbą. Tad neabejotinai rašytoja žino paslaptį, kaip sudominti vaikus knygų puslapiuose pasakojamomis istorijomis! Apie tai su rašytoja kalbasi Irma Laužikaitė.
Ar yra gudrybių, kaip pratinti vaikus prie knygų? Kaip elgiatės jūs?
Esu iš tų, kuriems patinka popierinės knygos, mane veža pasivaikščiojimai po knygynus, knygų vartymas, jų kvapas, grožis ir paslaptis. Dukroms visa tai perdaviau su kaupu. Kai jos buvo mažos, dažnai lankydavomės knygynuose, knygoms negailėjau pinigų, skaitydavau mergaitėms nuo pat mažens ir ne tik prieš miegą. Kai keliaudavome ir užsibūdavome vienoje vietoje ilgėliau, čiuoždavome į biblioteką. Prie knygų mergaičių nepratinau, tiesiog knygos visuomet buvo mano pasaulio dalis ir natūraliai tapo jų pasaulio dalimi.
Be to, skaitymas dukroms, paskui su jomis nebuvo tik skaitymas. Kartu keliaujant istorijos puslapiais, kildavo įvairiausių klausimų, ieškodavome atsakymų. Kartais skaitymas virsdavo piešimu, lipdymu, vaidinimu, žaidimu ar dar kuo nors. Pati mėgau mergaitėms kurti istorijas, ypač kai jos pradėjo lankyti darželį. Ten nutikdavo visokiausių nesusipratimų – nuo užgauliojimų iki draugų pasirinkimų. Sukau galvą, kaip padėti joms susigaudyti pasikeitusioje aplinkoje, tad nusprendžiau kurti pasakojimus apie gyvūnėlius, kurie susiduria su problema, kurią norisi aptarti. Vėliau abi dukros kurdavo ir užrašydavo istorijas pačios, vienas pabaigdavo, kitas ne.
Iki šiol šeimoje turime tradiciją kartais vakare arba per atostogas sugriūti į didelę lovą ir perskaityti vieną atsitiktinai atverstą istoriją iš tos pačios knygos – Sergejaus Kozlovo „Ežiukas rūke“. Kodėl būtent ji, nepamenu, gal dėl to, kad jos istorijos yra daugiasluoksnės? O ir Sigutės Ach piešinukai nuostabūs. Po šitiek metų vis dar atrandame neskaitytų istorijų arba jos užsimiršta – stebimės, kad štai šios tikrai niekada neskaitėme. Viena istorija – „Australų keršasis“ – mūsų šeimai labiausiai prilipo: varliukas apsimeta šunimi ir kiškiui kabina makaronus, kad yra iš Australijos dirižabliu atskridęs australų keršasis šuo. Neseniai kaip tik ją po ilgos pertraukos skaičiau, kai aštuoniolikmetė studentė grįžo namo trumpų atostogų. Žinoma, dabar tai simboliškas šeimos susijungimas, bet tikiuosi šią mūsų tradiciją išsaugoti.
Kai dukros išmoko skaityti, kokią pasirinkote taktiką, kad pačios paimtų į rankas knygą?
Ypatingų priemonių nereikėjo. Marija, jai dabar aštuoniolika, rimtai užsikabino skaityti paėmusi Trolių Mumių komiksą. Nuo tada mano pirmagimė pradėjo skaityti nesustodama ir ne tik komiksus. Luka, dabar ji jau penkiolikametė, visko skubėdavo išmokti, taip pat nutiko ir su skaitymu. Jos skaitymo greičiai – kosminiai. Ji yra Z ir alfa kartos atstovė, kuri sėkmingai žongliruoja ekranais ir daro kelis dalykus vienu metu. Nei aš, nei vyras nesikišame į tai, kaip dukros renkasi mokytis ir ką jos renkasi skaityti. Kol buvo mažos, knygas pirkau aš, vėliau pačios aktyviai naudojosi mokyklų bibliotekomis, kai skaitė „Prietrankos dienoraščius“, nedraudžiau. Buvau ir esu tikra, kad perskaičiusios šias ar panašias knygas netaps tuščios, pačios atsirinks, kas kuriuo etapu joms svarbu. Mano užduotis – džiaugtis savo skaitiniais, o atėjus tinkamam amžiui, pasidalinti įžvalgomis su dukromis. Vyresnioji dažnai jau manęs paklausia, ką jai rekomenduočiau skaityti. Tada su malonumu keliauju akimis per lentynas ir pasakoju apie knygas. Tai nereiškia, kad ji iškart ir pasirenka tai skaityti, tačiau pastebiu, kad mano rekomenduotos knygos atsiduria jos lentynoje.
Kai gyvenome Lietuvoje, mergaitės priduodavo perskaitytas knygas ir tame pačiame knygynėlyje nusipirkdavo dar neskaitytą. Tai joms teikdavo ypatingą džiaugsmą.
Tiesa, knygas abi aktyviai skaitė, kol privaloma mokyklinė literatūra neužėmė viso skaitymo laiko. Ką tik atostogavome, mačiau su kokiu malonumu penkiolikmetė suskaitė savo pasirinktą knygą, o ne tai, kas yra privaloma.
Smagiausia, kai Kalėdų ar gimtadienio proga jos užsiprašo knygų. Skaitymas tampa madingas. Jauniems žmonėms – tai išprusimo ženklas: jei skaitai, esi išsilavinęs. Todėl ir dovanoti knygas yra gerai. Madingos ir bibliotekos. Tiek mano dukros, tiek jų draugai kartais ruošti pamokų keliauja į vietos biblioteką ar netgi važiuoja į valstijos biblioteką Melburno centre.
Ar dukros skaito ir lietuviškai – jūsų šeima jau kuris laikas gyvena Australijoje?
Abi dukros pirmiausia išmoko skaityti lietuviškai, nes vaikystę praleido Lietuvoje. Dabar vyresnioji su tokiu pat malonumu skaito ir lietuviškai, ir angliškai, o kartais ir ispaniškai – kelerius metus gyvenome Kanarų salose. Jaunesnioji smagiau jaučiasi skaitydama angliškai, bet skaito ir lietuviškai. Lietuvoje visuomet apsilankome knygynuose, bet tenka nustatyti limitą, nes knygos daug sveria ir sunku jas parsigabenti į Australiją.
Galiu drąsiai sakyti: skaitymas kaip kvėpavimas, jei negali be to gyventi, tai tampa natūraliu veiksmu ir tiesiog nejučia ateina į vaikų gyvenimą. Pasitaiko, kad neskaitančių tėvų vaikai skaito, bet dažniau yra priešingai. Skaitymas – tai tėvų pozicija, požiūris į pasaulį, kuris persiduoda atžaloms be ypatingų pastangų. Vaikai auga aplinkoje, kurią sukuria tėvai, domėjimasis, smalsumas, atvirumas veda prie noro pažinti, patirti ir pritaikyti. Vaikystėje padėtas pagrindas, įskaitant skaitymą, išliks visam gyvenimui. Kažkuriuo etapu skaitymą gali nustelbti kitokia veikla, tai pastebėjau augant abiem dukroms, bet keičiantis situacijai, atsirandant daugiau laiko, knyga visuomet grįžta.
Kokios knygos vaikystėje jums pačiai labiausiai patiko? Gal jos taip pat įtraukė ir jūsų dukras?
Turiu išsaugojusi savo mėgstamiausias knygas – jas vartydama iki šiol jaučiu vaikystėje patirtą didžiulį džiaugsmą ir malonumą. Tačiau nė viena net nesudomino mano vaikų!
Pirma knyga, kurią prisimenu, – Čarlzo Torsono „Kikas“. Suskaičiau iki skutų. Skaičiau ją ir dukroms, jos šios istorijos net neprisimena.
Marko Twaino „Tomo Sojerio ir Heklberio Fino nuotykiai“ mane nunešė į platų pasaulį.
Iki šiol turiu ir Liudmilos Vasiljevos-Gangnus knygą „Įdomiųjų darbų pamokos“, kurią nuostabiai iliustravo Kęstutis Kasparavičius. Tai nuotykinė istorija, skaitydamas gali pats pasigaminti veikėjus (knygoje mokoma, kaip tą padaryti).
Taip pat gilų įspūdį padarė Hanso Jürgeno Presso knyga „Žaisdami mokomės“, joje aprašyta, kaip atlikti daugybę eksperimentų. Iki šiol pamenu, kaip džiovinti žirniai išbrinko stiklinėje vandens ir naktį išbiro ant skardos – visus pažadino.
Vladimiro Žitomirskio ir Levo Ševrino „Geometriją mažiesiems“ man padovanojo pradinių klasių mokytoja aštuntojo gimtadienio proga. Man ta knyga buvo kažkas visiškai nerealaus. Į pasakojimą – nuotykiai vyksta Geometrijos šalyje – įsiterpia užduotys. Neseniai ją atsiverčiau ir pagalvojau, kad ji kažkuo primena mano rašomas knygas paaugliukams. Būtų tiksliau sakyti, kad mano knygose atsirado panašių elementų – skaitytojas kviečiamas ne tik skaityti, bet ir atlikti įvairias užduotis. Įsivaizduokite, kokį įspūdį ši knyga man padarė! Tai tik dar vienas įrodymas, kad geros knygos palieka pėdsaką ir mus formuoja kur kas labiau, nei kartais įsivaizduojame.
Iš tiesų, jūsų knygose Emos ir Marso nuotykius papildo gausybė galvosūkių, kuriuos skaitytojai sprendžia drauge su herojais!
Rašau apie tai, kas mane pačią nustebino, įtraukė ir sužavėjo. Nuotykiai paaugliukams reikalingi kaip oras, o su jais ateina ir pažinimas – klaidos, pasiekimai. Kadangi su šeima daug keliaujame po egzotines vietas, noriu skaitytojui papasakoti apie pasaulį, kurį man pavyko pažinti ir pamatyti. Galvosūkiai mano istorijose – tai priemonė, varomoji nuotykių ir pažinimo jėga, jie įtraukia ir suteikia galimybę eksperimentuoti, pažvelgti į pasaulį kitu kampu. Skaitymas turi sukelti emociją, norą veikti, siekti, sužinoti naujų dalykų.
Pabrėžiate, kad jūsų knygos skirtos paaugliukams. Koks tai amžiaus tarpsnis?
Lietuviškai nėra termino 9–13 metų amžiui apibrėžti, tai jau ne vaikai, bet dar ne paaugliai (angliškai tai pre-teen arba tween). Kadangi vaikai vystosi ir bręsta skirtingai, todėl knygose pažymėta platesnė amžiaus nuoroda – 8–14 metų. Esu sulaukusi atsiliepimų iš aštuonmečių, kurie patys perskaitė mano knygas net po kelis kartus, taip pat ir iš penkiolikmečių, kuriuos veža nuotykiai, skirtingų šalių pažinimas ir kurie neskuba suaugti. Aš pati ilgą laiką buvau vaikiška paauglė, tai ypač spalvingas amžius, kurį kiekvienas išgyvena savaip ir išauga skirtingu tempu.
Kai tėvai kartu su vaikais skaito „Kanarų paslaptis“ ir „Magnetinė sala“, esu tikra, kad suaugusieji įžvelgia tarp eilučių paslėptas mintis, kurias gali paaiškinti, padiskutuoti, kartu išspręsti sunkesnį galvosūkį, pagūglinti vieną ar kitą faktą. Be to ir suaugusieji sužino daug naujo, nes informacijos apie egzotines šalis knygose labai daug.
Jau papasakojote, kokios knygos jus užaugino. O kokios knygos patiko jūsų dukroms?
Dukras skiria treji metai, tačiau jos išvardino skirtingas ypatingą įspūdį padariusias vaikystės knygas. Abi paminėjo Astrid Lindgren romanus, Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“, o Džeronimo Stiltono serija kadaise mus įkvėpė auginti žiurkytę, nes vyresnioji įsimylėjo šiuos gyvūnus. Štai ką gali knygos!
Ir pokalbio pabaigai: keletas patarimų tėvams, norintiems, kad vaikai skaitytų.
Pasakyti, ką daryti, gali tie tėvai, kurių vaikai neskaitė ir jie padarė kažką, kad tai pakeistų. Mano vaikai skaitė ir skaito, taigi mano šeimoje skaitymas – natūralus dalykas. Manau, taip yra dėl to, kad labai mėgstu skaityti pati, taip pat ir mano vyras.
Tėvai savo elgesiu formuoja vertybes, kurias perima vaikai. Bet būna ir taip, kad tėvai skaito, o vaikas ne. Čia panašiai kaip tėvai valgo daug daržovių, o vaikas nė už ką. Visgi manau, kad tėvų pavyzdys suformuoja teigiamą požiūrį į skaitymą, ateis laikas, kai tas vaikas pasiners į knygą. Tikiuosi, kad taip nutiks ir su daržovių valgymu mano šeimoje. Neskaitantys tėvai neturėtų skųstis neskaitančiu vaiku.
Taigi patarimai būtų:
Skaitykite vaikams nuo kūdikystės.
Skaitykite kartu su vaikais.
Skaitykite patys.
Asmeninio albumo nuotraukos
Susiję straipsniai
