Dailininkės Gretos Duobienės knygų iliustravimo kelias prasidėjo nuo pasiūlymo iliustruoti mokyklinius vadovėlius ir pratybas. Teko prisiminti mokyklos laikus, kas pačiai labiausiai patikdavo vadovėliuose, – Gretai iki šiol akyse stovi pasaka apie manų košės puodą, kuriame košė niekada nesibaigia. Sako, jog tada didžiulį įspūdį darė ta košė, užtvindžiusi visą kaimą. Manų košė nuo vaikystės iki šiol liko mėgstamu dailininkės valgiu, tik dabar ją verda kur kas rečiau dėl abejotinos naudos sveikatai.
O pradėjusi kurti iliustracijas vadovėliams, Greta nusikėlė į laikus, kai pati buvo mokinukė ir labai mėgo piešti. Klasės vaikai nuo pat pradinių klasių girdavo jos piešinius ir prašydavo kažką nupiešti. Mąstymas vaizdais Gretai padėdavo mokytis ir tiksliųjų mokslų – pavyzdžiui, aiškindamas dalybą, tėtis jai piešdavo tortą, padalintą į gabalus. Ta tema, kuri vadovėlyje būdavo gražiai iliustruota, sekdavosi lengviau.
Pradėjusi iliustratorės karjerą nuo vadovėlių ir pratybų, paskui Greta Duobienė ėmėsi grožinės literatūros vaikams ir sukūrė vaikų pamėgtų knygų herojų.
Greta, paprastai vaikiškos knygutės gimsta iš to, kad rašytojas parašo tekstą, kurį dailininkas iliustruoja. O viena jūsų knyga gimė „kojomis į priekį“ – jūs pirmiausia nupiešėte vaizdus ir tada paprašėte bičiulės sukurti tekstą?
Knygą „Margarita netobulų piešinių šalyje“ juokais vadinu autobiografine, kuri atsirado iš mano pačios vidinių išgyvenimų. Visuomet turėjau polinkį piešti, piešiu nuo pat mažų dienų, bet tuo pat metu turiu ir gana stiprų vidinį kritiką. Vis dar mokausi nepriimti jo balso rimtai. Turbūt dauguma menininkų kritiškai vertina savo kūrybą, atrodo, kad dar nėra tobula, kad gali būti geriau. Tad apie tai knygoje ir norėjosi papasakoti, kad nesėkmės yra tobulėjimo kelionės dalis. Kad kartais tai, kas iš pirmo žvilgsnio netobula, su trūkumais, gali turėti savų privalumų. Nepasitikėjimą savo piešiniais jaučia ir dabartiniai vaikai, ypač jau pradėję lankyti mokyklą, kai mokytojai sukritikuoja jų piešinius. Man pačiai teko vesti pamokėles darželyje, kartą tema buvo nupiešti picą. Viena mama, pamačiusi savo vaiko piešinį, iš karto jį sukritikavo, kad pica kažkokia kreiva. Bet juk svarbiausia piešinio pasakojama istorija! Galbūt čia pica ir turi būti kreiva, vaikas ją įsivaizdavo būtent tokią!
Kartais juokais sakau, kad piešimo pamokų labiau reikėtų tėveliams ir mokytojams, nes dalis jų būna ganėtinai reiklūs. Manau, reikia vaikams leisti žaisti, eksperimentuoti ir padėti tiek, kiek reikalinga, ir dažniau padrąsinti mėginti pačiam. Gal, užuot piešęs, vaikas mėgsta statyti, konstruoti, lipdyti – ir tai puiku, žaidimas irgi yra kūryba!
Knygą „Margarita netobulų piešinių šalyje“ kūrėme kartu su drauge Šarūne Baltrušaitiene. Kadangi buvome kolegės, abidvi dirbome bibliotekoje (tik skirtinguose aukštuose), atėjau pas ją su idėja ir pirmaisiais eskizais ir paprašiau padėti sukurti tekstą. Paskui kūrybinis procesas vykdavo ir ant bibliotekos grindų, kur paskleisdavau piešinių pluoštą, ir drauge kurdavome istoriją. Kartais idėjomis dalindavomės žinutėmis: važiuoju troleibusu ir gaunu Šarūnės žinutę: „O gal Margarita turėtų piešti ne katiną, o žuvytę?“ – ir panašiai. Galų gale istorija prasiplėtė, eskizai virto iliustracijomis, o mes su Šarūne, surėmusios pečius, išplėtojome istoriją, kuri virto paveikslėlių knyga.
Ką tik pasirodė knyga „Loris lėtapėdis“. Koks jūsų kūrybinis duetas su Evelina Daciūte, ar buvote skaičiusi kitas jos knygutes, kaip vyksta teksto ir vaizdo autorių kūryba?
Su Evelina šiek tiek bendravome ir prieš mums pradedant šį bendrą projektą. Žinoma, sekiau Evelinos kūrybinį kelią, skaičiau knygas, tai, manau, neišvengiama, jei nors šiek tiek domiesi leidyba, knygomis. Labai nudžiugau, kai Evelina pakalbino sukurti Lorio personažą. Įdomus sutapimas, kad dar mokydamasi Dailės akademijoje buvau nupiešusi labai panašų didžiaakį gyvūną, vizualiai primenantį Lorį, po poros dešimčių metų gavau iliustruoti visą knygą.
Didžiausias iššūkis iliustruojant Lorį buvo pavaizduoti jį tingų ir lėtą, pirmuose piešiniuose jis vis buvo „per greitas“, per judrus. Čia savotiška kritikė buvo ir Evelinos dukrytė, kuri pasakydavo pastabas apie Lorį iš vaiko pozicijų. Pavyzdžiui, aš nupiešiu eskizą, kad Loris skaito knygą, bet tada gaunu pastabą, kad Loris pats niekada neskaitytų knygutės, nes jis tingėtų.
Loris iš prigimties lėtas, dėl to nuolat papuola į juokingas ir kuriozines situacijas. Kol pasiruošia vasaros maudynėms, lauke jau ir sninga. Aš su Loriu lėtapėdžiu tapatinčiausi dėl to, kad kartais pati turiu daugiau idėjų negu laiko, vienu metu norisi ir knygą skaityti, ir lipdyti, ir tapyti, nespėju, visai kaip Loris. O kartais koks ilgai atidėliojamas darbas, žiūrėk, nuo vasaros iki žiemos užsitęsia. Knyga parašyta šmaikščiai, gal tai bus pamoka mažiems skaitytojams, kad nereikia į viską žiūrėti pernelyg rimtai. O humoras padeda ir sunkiausiuose išgyvenimuose.
Dar knygoje akcentuojamas metų ratas – tad knygelė moko vaikus pažinti ir metų laikų kaitą. Kadangi Loris labai lėtas, tad ir piešti jį reikėjo beveik nieko neveikiantį, arba darantį labai iš lėto, tingiai, tuomet gimė mintis sukurti Loriui draugą, kuris jam darbuose ir buityje pagelbėtų. Juk ir mums svarbus palaikymas bei pagalba. Taip gimė varliukas, jis Loriui padeda išgyventi nesėkmes.
Papasakokite, kaip atėjote į vaikiškų knygų iliustravimą? Juk esate dailininkė grafikė?
Vilniaus dailės akademijoje Kauno fakultete baigiau taikomosios grafikos studijas, po studijų dirbau spaustuvėje grafikos dizainere. Jau tuomet dirbau su iliustracijomis, tik kūriau iliustracijas plakatams, pakuotėms, etiketėms. Šiuos darbus tęsiau kaip laisvai samdoma dizainerė, tik jau sąmoningai krypau iliustravimo link, kūriau iliustracijas suvenyrams, žemėlapiams, žaidimams. Dar dirbdama dizaino lauke, jau keliavau į Vokietiją, Sakartvelą į iliustruotojų kūrybines dirbtuves, aplankiau Bolonijos knygų mugę, labai traukė ši sritis. Užsakovais tapo leidyklos, atsirado ir pirmos iliustracijos knygoms, pradėjau iliustruodama vadovėlius, pratybas. O laisvu laiku nuo iliustravimo darbų bei darbo mokykloje keliauju į savo kūrybinę studiją šalia namų ir ten kuriu grafiką, koliažus, lipdau keramiką.
Kaip manote, kas svarbu iliustruojant vaikiškas knygas?
Manau, kuriant knygą, svarbu pati idėja, istorija, naratyvas. O iliustruojant svarbu tiesiogiai neatkartoti teksto piešinių, įnešti papildomos magijos – kuriant kompoziciją, pagyvinti vaizdo pasakojimą detalėmis, kuriose rastųsi dar naujų, paslėptų istorijų, sluoksnių. Kūrybinis procesas įtraukia ir teksto autorių, ir leidėjus – kartais eskizus deriname internetu, gaunu pastabų, jei personažai per liūdni ar per saldūs, – ir man pačiai atrodo, kad vaikiškos knygutės neturėtų būti infantilios.
O dailininko iliustratoriaus kūrybos procesas netelpa į darbo dienos rėmus – kartais idėjos ateina kur nors vaikštant ar važiuojant su reikalais. Imi ir pamatai pagrindinį personažą, pajauti jo charakterį, nuotaikas. Iliustruojant vaikiškas knygutes, dažnai tenka piešti gyvūnėlius. Man mistiškiausias gyvūnas yra katė. Galbūt dėl to, kad pati namuose auginu ir šunį, ir katę. Bet šuo visada būna arčiau žmogaus, o katė tokia laisva ir nepriklausoma. Ne vienos mano iliustruotos knygutės puslapiuose galima pamatyti katiną.
Kas jums pačiai yra Mokytojas, vaikiškų knygų dailininko idealas, autoritetas?
Labai žaviuosi iliustruotoju bei rašytoju Wolfu Erlbruchu, jo virtuozišku žongliravimu technikomis – nuo tapybos iki koliažo, bei temų knygose įvairove. Nuostabioji Jutta Bauer, teko garbė dalyvauti gyvai jos vedamose kūrybinėse dirbtuvėse ir stebėti, kaip dinamiškai ji vos keliais teptuko potėpiais sukuria gyvus personažus. Naujausias atradimas – Nora Krug – jos temos knygose išties „nevaikiškos“ – holokaustas, karas, politika. Tik ji tai pasakoja labai unikaliu stiliumi – miksuodama archyvines nuotraukas, piešinius, koliažus. Iš lietuvių labai patinka Lina Itagaki, jos komiksai ir iliustravimo stilius puikūs. Bet paskutiniu metu stengiuosi autoritetų ir įkvėpimo iliustruotojų lauke neieškoti. Tai darau sąmoningai, kad neatsirastų lyginimosi momento. Įkvėpimo ieškau lankydamasi meno parodose, keliaudama, skaitydama.
Dirbate su vaikais. Koks šiuolaikinių vaikų požiūris į knygą?
Dirbu neformaliojo švietimo srityje, meno mokykloje dėstau dailę. Prieš tai dirbau vaikų dienos užimtumo centre ir bibliotekoje. Daug metų organizuoju kūrybines dirbtuves. Mano akimis, vaikai yra labai smalsūs, žaismingi, dauguma drąsūs ir nebijantys eksperimentuoti. Projekte „Kelionė su knyga“ rengiau iliustravimo dirbtuves. Vaikai galėjo pabandyti save iliustruotojo, knygos dailininko vaidmenyje. Tai formuoja suvokimą, kad dailininkas yra profesija, tai ne visuomet yra lengvas darbas, kaip galbūt gali pasirodyti iš šono. Man labai įdomus darbas su vaikais, nes vyksta savotiški mainai, – aš iš jų mokausi žaismingumo ir drąsos, juos mokau susikaupimo ir pastabumo. Edukacijos, pamokos įdomiausios tos, kurios netikėtos. Pavyzdžiui, kartą dailės pamokos tema buvo natiurmortas. Ir vietoj klasikinės daiktų kompozicijos, kurioje būtų kokia nors vynuogių kekė ar nušauta antis, padėjau senovinį kokakolos buteliuką, kuris įsikomponavo tarp kitų natiurmorto daiktų. Paaugliams tai buvo netikėta, labai patiko, paskui ir po pamokos dar kalbėjo apie piešimą. Aš stengiuosi, kad pamokos metu būtų sužadintas vaikų smalsumas. Norisi, kad jie ne vien siektų gero rezultato, bet ir mėgautųsi pačiu kūrimo procesu. Arba kartą organizavau Aklo piešimo dirbtuves, tai buvo bendradarbiavimas su „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ projektu, viena iš programų „Fluxus Labas! Labaratorija“. Kviečiau dalyvius piešti uždengtomis akimis, taip daugiau pamatyti liečiant, pajungti lytėjimo juslę, taip primenant sau, kiek informacijos iš išorinio pasaulio gauname liesdami. Dirbtuvėse dalyvavo ir vaikai ir suaugusieji, visiems buvo įdomi patirtis.
Ką patartumėte tėvams, kurių vaikai sako, kad nemoka piešti ir nemėgsta to daryti?
Kai mano pačios vaikai buvo maži (dabar Faustui 13, o Ditei 17 metų), jie nuolat matydavo piešiančią mamą, tad raginti piešti jų nereikėjo. Bet visada stengdavausi, kad kūrybos priemonės būtų pasiekiamos ranka. Jei sugalvojo piešti, –kad visada patys galėtų pasiimti popieriaus, dažų, pieštukų ar plastilino. Nepykdavau, jei nudažydavo baldus ar ištepdavo grindis. Vaikai turi turėti laisvę kurti, tik tada jie norės tai daryti! Šiltu oru eidavome į kiemą ir piešdavome ant asfalto ne tik kreidelėmis, bet ir dažais, kuriuos paskui nuplauna lietus. Tada vaikai patirdavo tą kūrybos laikinumą. Kartais sūnus ir dukra piešdavo ant molbertų, kaip „tikri dailininkai“. Dalį jų piešinių esu įrėminusi, jie kabo namuose.
Vaikai turėtų piešti kuo daugiau, nes dailė, kaip išveikos būdas, kai susikaupusius negatyvius dalykus energingai išpieši, ekspresyviai ištapai ar palieki minkomame molyje, yra labai veiksmingas. Man LSMU ir VDA jungtinės dailės terapijos studijos buvo labai įdomios ir daug davė. Supratau, kokia svarbi yra žmogaus psichologinė sveikata ir kaip svarbu ja rūpintis. Šiuo metu šią sritį esu atidėjusi, nors dailės terapijos metodus pritaikau ir dailės pamokose.
Kokią knygą svajotumėte iliustruoti?
Nesu apsibrėžusi, galbūt smagu būtų išmėginti jėgas negrožinėje literatūroje, taip pat būtų įdomu sukurti bežodę paveikslėlių knygą. Manau, kad šiuolaikiniams vaikams reikia tokių knygų, kuriose atrastų atsakymus į sau rūpimus klausimus. Todėl džiugina paskutiniu metu didėjanti lietuviškai leidžiamų knygų temų įvairovė. Atsiranda knygos apie žmonių įvairovę, įvairias emocijas, net mirtį ir karą.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygų žiurkės prieš kompiuterių peles“ ir 2023 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 metų vasario 24 dieną.
[custom-related-posts title=”Susiję straipsniai” order_by=”title” order=”ASC” none_text=”None found”
