Šiandieniniame skaitmeniniame amžiuje ekranai yra visur – namuose, mokyklose, prekybos centruose, degalinėse, net vaikų žaidimų kambariuose.
Konsultuoja paskyros „Rami mamystė“ autorė Dovilė Petraitė, sertifikuota dr. Lauros Markham tėvystės konsultantė ir edukatorė
Suprasti ekranų poveikį vaiko raidai yra itin svarbu. Šiame straipsnių cikle nagrinėsiu ekranų įtaką kūdikiams ir vaikams pagal jų amžiaus grupes, vertindama jų poveikį smegenų vystymuisi, elgesiui, nuotaikai, bendravimui, mokymuisi ir socialiniams įgūdžiams.
Aptarsiu ekranų keliamą žalą ir teikiamą naudą, pateiksiu naujausią statistiką apie ekranų naudojimą bei pasiūlysiu rekomendacijas, remdamasi tokių ekspertų kaip dr. Margot Sunderland, dr. Gabor Maté ir dr. Jonathan Haidt įžvalgomis.
Ekrano poveikis pagal amžiaus grupes
0–2 metų vaikai
Kūdikių ir mažų vaikų smegenys vystosi itin sparčiai, formuodamos svarbias neuronines jungtis. Tiesioginis bendravimas su artimaisiais, fizinis kontaktas, švelnus tėvų rūpestis atlieka itin svarbų vaidmenį šias jungtis formuojant.
Maži vaikai geriausiai mokosi per tiesiogines sąveikas su tėvais ir aplinka. Vienas iš svarbiausių ankstyvosios raidos aspektų yra gebėjimas atpažinti veido išraiškas. Jei kūdikiai ir maži vaikai laiką leidžia prie ekranų, jie netenka galimybės stebėti ir atkartoti veido išraiškas, kas yra būtina emociniam intelektui ugdyti, lavinti bendravimo įgūdžius, pavyzdžiui, guguoti, čiauškėti ir reaguoti į tėvų balsą, bei suprasti balso toną ir skaityti kūno kalbą – šie itin svarbūs ugdant empatiją ir formuojant sveikus santykius ateityje. Tyrimai rodo, kad kūdikiai ir maži vaikai, kurie daugiau laiko praleidžia prie ekranų, gali turėti sunkumų atpažįstant kitų emocijas.
Raidos vėlavimai
Moksliniai tyrimai rodo, kad per didelis ekranų naudojimas nuo 12 mėnesių siejamas su raidos vėlavimu įvairiose srityse, o ypač – su vėluojančia kalba, menkesniu žodynu, sunkumais samprotaujant, tyrinėjant ir mokantis. Kai šie vaikai sulaukė 2 ir 4 metų, ankstyvasis per didelis ekranų naudojimas tapo dar labiau pastebimas – daugelio jų buvo lėtesnis kalbos vystymasis ir menkesni problemų sprendimo įgūdžiai.
Per ilgas sėdėjimas prie ekranų ankstyvame amžiuje gali prisidėti prie raidos vėlavimų, nes:
1. Ekranai sumažina tiesioginį bendravimą su žmonėmis. Niekas neatstos tikrų gyvų pokalbių ir socialinės sąveikos, kuri būtina kalbos ir kognityviniam vystymuisi. Pasyvus ekranų vartojimas nesuteikia tokios naudos kaip interaktyvus žaidimas ar bendravimas su tėvais ar artimaisiais.
2. Ekranai pakeičia pažinimą ir mokymąsi. Kūdikiai ir mažyliai mokosi spręsti problemas žaisdami su daiktais, tyrinėdami jų tekstūras, eksperimentuodami ir atrasdami priežasties–pasekmės ryšį. Ekranai riboja šias patirtis.
3. Ekranai daro įtaką dėmesio sutelkimui ir gebėjimui susikaupti. Greitai besikeičiantis skaitmeninis turinys blaško vaikų dėmesį, mažina vaikų gebėjimą susikaupti, o šios savybės būtinos mokymuisi ir problemų sprendimui.
Iki 2 metų išvis nepatartina naudoti ekranų. Norint palaikyti sveiką kūdikių ir mažų vaikų raidą, rekomenduojama pirmenybę teikti gyvam bendravimui – kalbėti, dainuoti, skaityti knygas, žaisti su vaiku, taip skatinti atvirą, kūrybišką žaidimą, pavyzdžiui, statyti iš kaladėlių, piešti ar tyrinėti gamtą. Be to, ir patiems tėvams bei artimiesiems nereikėtų žiūrėti ekranų prie vaikų.
2–5 metų vaikai
2–5 metų vaikams ribotas ir kokybiškas ekrano turinys gali turėti edukacinės naudos, tačiau per dažnas naudojimas gali lemti vaiko negebėjimą išlaikyti dėmesį, kalbos raidos sulėtėjimą ir socialinių įgūdžių stoką.
Vaikų pažinimo, socialiniai ir kalbos įgūdžiai 2–5 metų amžiaus tarpsniu vystosi labai greitai. Nors minimali ekrano laiko trukmė su aukštos kokybės, interaktyviu turiniu gali suteikti edukacinės naudos, tačiau per didelis ekranų naudojimas neigiamai veikia dėmesio koncentraciją, kalbos vystymąsi ir socialinius įgūdžius. Gerai sukurtas edukacinis turinys gali supažindinti vaikus ir sužadinti jų domėjimąsi gamta, skirtingomis kultūromis, menu, sportu ar mus supančiu pasauliu.
Vis dėlto per didelis laiko praleidimas prie ekranų gali lemti:
1. Negebėjimą išlaikyti dėmesį, susikaupti. Greitai kintantis, stimuliuojantis turinys sukelia sunkumų vaikams susitelkti į lėtesnes, realaus pasaulio veiklas. Dažnai besikeičiantys vaizdai ir garsai ekrane daro įtaką vaikų vaizduotei – vaizduotės žaidimai tampa skurdesni arba vaikams apskritai tampa sudėtinga juos žaisti. Mažina gebėjimą susitelkti į pasakojimą – tiek jo klausytis, tiek patiems atpasakoti ilgesnę istoriją rišliais sakiniais.
2. Sutrumpėjusį kalbos vystymąsi. Vaikai geriausiai išmoksta kalbą per gyvus pokalbius su artimaisiais, tėvais, auklėtojais, mokytojais, kai pokalbiai vyksta dialogo forma. Pasyvus ekrano žiūrėjimas to nesuteikia. Tyrimai parodė, kad per didelis ekranų naudojimas iki 5 metų yra susijęs su vėluojančia kalba ir skurdžiu žodynu.
3. Socialinius įgūdžius. Asmeniniai ir tiesioginiai kontaktai yra itin svarbūs, kad vaikai galėtų išsiugdyti emocinį intelektą ir empatiją. Kai ekranai pakeičia gyvus žaidimus ir bendravimą su bendraamžiais bei artimaisiais, vaikai neišmoksta atpažinti kitų žmonių emocijų, kalbėti paeiliui ar interpretuoti kūno kalbą.
Ekranai ir gyvenimo būdas
Tyrimai parodė, kad daugiau nei 75 proc. 3–4 metų vaikų Europoje viršija rekomenduojamas ekrano laiko normas. Iš to kylančios pasekmės:
Prastesnė miego kokybė. Mėlyna šviesa iš ekranų trikdo melatonino išskyrimą, todėl vaikams sunku užmigti.
Sumažėjęs fizinis aktyvumas. Laikas prie ekrano dažnai pakeičia aktyvumą, fizinius žaidimus, o šie yra būtini motoriniams įgūdžiams, koordinacijai lavinti ir bendram sveikatos vystymuisi.
Elgesio problemos. Vaikams, praleidžiantiems per daug laiko prie ekranų, dažniau kyla frustracijos, nuotaikų svyravimų ir sunkumų susireguliuojant emocijas.
Norint užtikrinti, kad ekrano laikas būtų naudingas, tėvai turėtų nustatyti aiškias ekrano naudojimo ribas:
Rinktis aukštos kokybės turinį – pasirinkti edukacines laidas ir programas, kurios skatina dalyvavimą, o ne pasyvų žiūrėjimą.
Žiūrėti kartu ir diskutuoti apie turinį.
Vaikai mokosi iš tėvų pavyzdžio, todėl sąmoningas ir ribotas ekranų naudojimas namuose padeda kurti sveikus įpročius.
6–12 metų vaikai
Pradėjus lankyti mokyklą, ekranai tampa svarbia mokymosi dalimi. Nors edukacinis turinys gali praturtinti žinias, ekranų naudojimas laisvalaikio metu siejamas su mažesniu fiziniu aktyvumu, miego sutrikimais ir elgesio problemomis.
Dažnas vaikas naudojasi ekranais mokyklose ar mokymosi tikslais. Edukacinis turinys gali būti naudingas, pavyzdžiui, vaikai gali mokytis užsienio kalbos ar pasitelkti edukacinius žaidimus, per kuriuos sužino naujus dalykus, kurie skatina kritinį mąstymą. Toks ekrano naudojimas, kai jis yra edukacinis ir prižiūrimas suaugusiojo, gali turėti teigiamą poveikį vaikų žinių įgijimui ir bendram mokymosi patyrimui.
Tačiau, didėjant ekranų naudojimui švietime mokymosi tikslais, vaikai vis daugiau laiko praleidžia žiūrėdami įvairaus needukacinio pobūdžio vaizdo įrašus, žaisdami vaizdo žaidimus ar naudodami socialinius tinklus.
Ekranų naudojimas kelia daugybę neigiamų pasekmių:
Stipriai sumažėjęs fizinis aktyvumas. Leisdami laiką prie ekranų vaikai nejuda. Fizinis aktyvumas yra būtinas motorinių įgūdžių vystymui, kūno stiprinimui, koordinacijai bei sveikam augimui. Sumažėjus fiziniam aktyvumui, padidėja svoris, pablogėja širdies ir kraujagyslių darbas, sumažėja gebėjimas sutelkti dėmesį, jį išlaikyti ir mokytis.
Ilgas ekranų naudojimas trikdo vaikų miegą. Tyrimai rodo, kad mėlynos šviesos, kurią skleidžia ekranai, poveikis trukdo melatonino išsiskyrimui. Tai gali sukelti sunkumų užmigti ir išsimiegoti, kas savo ruožtu veikia vaikų nuotaikas, emocijas, gebėjimą susireguliuoti bei energijos lygį dienos metu. Miego stoka turi įtakos dėmesio sukaupimui, padidėja dirglumas, nerimas, gali atsirasti depresija.
Per didelis ekranų naudojimas siejamas su elgesio problemomis – dažnai vaikai tampa impulsyvesni, dirglesni, linkę į emocijų protrūkius, susilpnėja gebėjimas susireguliuoti bei suvaldyti emocijas, nesivysto socialiniai, gyvo bendravimo su kitais žmonėmis įgūdžiai. Ilgas ekranų naudojimas sukelia priklausomybę nuo jų, vaikams jie tampa prioritetiniu pramogų ir bendravimo šaltiniu.
Tyrimai kelia nerimą
Lietuvoje atlikti naujausi tyrimai rodo nerimą keliančią tendenciją. Pagal statistiką, 82,6 proc. berniukų ir 70,6 proc. mergaičių prie ekranų ne edukaciniais tikslais kasdien (darbo dienomis) praleidžia daugiau nei dvi valandas. Daugelis vaikų praleidžia kur kas daugiau laiko prie ekranų nei rekomenduojama jų amžiaus grupėms. Ekranų naudojimas ne edukaciniais tikslais sukelia neigiamas pasekmes, kurias aptariau ankščiau. Taigi tėvai ir mokytojai turėtų aktyviau įsitraukti užtikrinant tinkamą ekranų naudojimą, skatinti vaikus daugiau žaisti, judėti, padėti kurti sveikus miego įpročius, megzti ir puoselėti tiesioginius kontaktus, bendravimą.
13–18 metų vaikais
Paaugliai naudojasi ekranais mokymuisi, tačiau dar dažniau – bendravimui ir pramogoms. Nors skaitmeninis bendravimas gali stiprinti ryšius, vis dėlto per ilgas naudojimasis ekranais siejamas su psichikos sveikatos problemomis, tokiomis kaip nerimas ir depresija. Viename tyrime nustatyta, kad darbo dienomis paaugliai savo telefonuose praleidžia vidutiniškai 1,5 valandos, o tai sudaro bene ketvirtadalį jų pamokų laiko.
Šiuolaikiniame pasaulyje paauglių bendravimas dažnai vyksta skaitmeninėse platformose: socialiniuose tinkluose, žinučių programėlėse ar internetiniuose žaidimuose. Šios platformos suteikia galimybę bendrauti su bendraamžiais ir dalyvauti bendrose veiklose per nuotolį. Daugelis paauglių tokį bendravimo būdą laiko svarbiu, kita vertus, jis taip pat gali kelti nemažai problemų – nesusipratimų bendraujant, ypač susirašinėjant, izoliacijos, vienišumo jausmą – internetiniai ryšiai nustelbia, pakeičia gyvus santykius, bendravimą akis į akį.
Nuolatinis buvimas socialiniuose tinkluose sukelia spaudimą rodyti netikrą, pakoreguotą filtrais, idealizuotą savo paties ir savo gyvenimo įvaizdį, dėl to dažnai kyla nepakankamumo, nerimo, depresijos jausmas. Tyrimai rodo, kad padidėjęs ekranų naudojimas susijęs su didesniu vienatvės, streso ir nerimo lygiu paaugliams: kuo daugiau laiko paaugliai praleidžia išmaniuosiuose telefonuose, tuo didesnė tikimybė, kad jie patirs izoliacijos, vienišumo, žemos savivertės jausmą, dažnai kilusį iš savęs lyginimo su kitais socialiniuose tinkluose, iš siekio gauti patiktukų ar palankių komentarų. Išmaniojo telefono turėjimas tarsi daro spaudimą būti nuolat „prisijungusiam“, o tai lemia miego sutrikimus, padidėjusį stresą ir negebėjimą atsijungti nuo skaitmeninio streso šaltinių.
Ekspertų įžvalgos
• Vaikų psichoterapeutė ir knygos „Ką turi žinoti visi tėvai“ autorė dr. Margot Sunderland pabrėžia, kad vaikų smegenys yra natūraliai užprogramuotos ryšiui su kitais. Kai vaikai bendrauja akis į akį, jų smegenys išskiria oksitociną – „prieraišumo hormoną“, kuris stiprina emocinį ryšį, saugumo jausmą ir atsparumą. Anot jos, tikrąjį bendravimą pakeitus ekranais, vaikai gali patirti emocinės ir socialinės raidos sutrikimų, nes praranda galimybę mokytis neverbalinės kalbos, veido išraiškų ir tarpusavio bendravimo. Dr. Sunderland atkreipia dėmesį, kad per didelis ekranų naudojimas prisideda prie emocinio nestabilumo. Jei tėvai nepakankamai bendrauja su savo vaikais, šie dažnai patiria sunkumų valdyti impulsus, nusiraminti ir reikšti emocijas. Ji ragina tėvus teikti pirmenybę žaidimams, pokalbiams, istorijų pasakojimams bei fiziniam kontaktui, užuot ieškojus skaitmeninių pramogų.
• Žymus traumų, priklausomybių ir vaikų raidos ekspertas dr. Gabor Maté įspėja, kad ekranai yra galimybė vaikams pabėgti nuo emocijų ir juos supančio realaus pasaulio. Jo nuomone, daugelis vaikų ir suaugusiųjų naudojasi ekranais norėdami išvengti nemalonių emocijų, nuobodulio, vienišumo ar nerimo jausmo. Tačiau ši priklausomybė trukdo emociniam atsparumui, nes vaikai praranda galimybę išmokti sveikų būdų tvarkytis su emocijomis – kalbėtis apie jausmus, užsiimti kūrybine veikla ar ieškoti paguodos pas artimuosius.
• Psichologas ir knygų autorius dr. Jonathan Haidt plačiai tyrinėja socialinių tinklų poveikį paaugliams. Jis teigia, kad platformų „Instagram“, „TikTok“ ir „Snapchat“ naudojimas yra glaudžiai susijęs su kasmet didėjančiu nerimo, depresijos ir savęs žalojimo atvejų skaičiumi tarp paauglių, ypač mergaičių. Anot dr. Haidt socialiniai tinklai skatina nerealius grožio standartus, kurie mažina pasitikėjimą savimi. Be to, internetinė erdvė gali būti toksiška, kur vaikai patiria patyčias, atstūmimą ar įvairaus pobūdžio spaudimą. Tėvai turėtų suvokti, kad patiktukai, komentarai, žinutės socialiniuose tinkluose sukelia dopamino šuolius vaikų organizme ir kelia priklausomybę nuo nuolatinio naršymo, trumpina gebėjimą sutelkti dėmesį. Daugelis paauglių tūno socialiniuose tinkluose iki vėlyvos nakties, o tai neigiamai veikia jų miego kokybę ir psichinę sveikatą. Dr. Haidt pataria tėvams kuo ilgiau atidėti išmaniojo telefono ir socialinių tinklų naudojimą – idealiu atveju bent iki 16 metų – ir skatinti tikrus, gyvus, ne virtualius, tarpusavio santykius ir bendravimą. Siekiant apsaugoti vaikų psichinę sveikatą, jis skatina taisyklės „zona be telefono“ taikymą tiek mokyklose, tiek namuose.
Pavojai internete
Internetas suteikia gausybę informacijos, pramogų ir galimybių užmegzti pažintis, tačiau kelia ir didelius pavojus vaikams bei paaugliams – netinkamas turinys, kibernetinis priekabiavimas, patyčios ir privatumo pažeidimas. Šie pavojai gali turėti rimtų pasekmių vaiko emocinei, socialinei ir psichinei sveikatai.
Internetas yra pilnas įrašų, kurie nėra tinkami vaikams, pavyzdžiui, smurtiniai vaizdai ir nuotraukos, pornografija. Vaikai gali netyčia susidurti su tokiu turiniu naršydami ar bendraudami su kitais internete, o toks turinys gali sukelti painiavą, baimę ir emocinį stresą.
Tėvai gali nustatyti kontrolės priemones įrenginiuose, užblokuoti ar riboti prieigą prie tam tikro turinio. Svarbu mokyti vaikus saugaus elgesio internete, pavyzdžiui, vengti įtartinų nuorodų, nesidalinti asmenine informacija, būti atsargiems. Tėvai gali kartais peržiūrėti, kokiose svetainėse vaikai lankėsi, kad įsitikintų, jog ten nėra netinkamo ar kenksmingo turinio.
Kibernetinis priekabiavimas tapo dažna problema, kai išpopuliarėjo socialiniai tinklai ir susirašinėjimo platformos. Internetinis priekabiavimas gali vykti 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę net vaikui būnant namuose.
Vaikai ir paaugliai gali nesuvokti, kaip svarbu apsaugoti savo asmeninę informaciją internete. Jie gali dalytis savo buvimo vietos, mokyklos ar kasdienio gyvenimo detalėmis, nesuprasdami galimų pavojų. Šia informacija gali pasinaudoti piktavaliai asmenys, siekiantys suklaidinti, apgauti ar kitaip nuskriausti vaiką.
Nuolatiniai pokalbiai apie interneto saugumą yra būtini. Aiškių taisyklių ir ribų nustatymas dėl interneto naudojimo taip pat yra svarbi dalis, siekiant užtikrinti vaikų saugumą internete.
Vaikų valiuta – laikas su tėvais
Klinikinė psichologė, frazės „vaiko valiuta – laikas su tėvais“ autorė dr. Laura Markham pabrėžia, kad vertingiausia, ką tėvai gali pasiūlyti savo vaikams, yra jų laikas ir dėmesys. Kartu praleistas laikas tiesiogiai veikia vaikų emocinę, pažintinę ir socialinę raidą. Nors skaitmeninis pasaulis yra neišvengiamas, prioritetas kokybiškai bendrauti su tėvais lieka esminis. Tyrimai rodo, kad tėvai su vyresniais nei 5 metai vaikais vidutiniškai praleidžia vos 37 minutes per dieną, tuo tarpu tokio amžiaus vaikai ekranuose praleidžia vidutiniškai 2–4 valandas kasdien.
PALYGINAMASIS PAVYZDYS
Situacija: palyginsiu du 5–6 metų vaikus, kurių vienas kasdien po 1 valandą mokosi groti pianinu*, o kitas – kasdien po 1 valandą žiūri animacinius filmukus. (*Grojimą pianinu pasirinkau atsitiktinai, kaip pavyzdį, čia gali būti ir kita veikla – piešimas, dainavimas, šokis, grojimas kitu muzikos instrumentu, sportas ar bet kuri kita kūrybinė ar aktyvi veikla.)
5–6 metų vaiko smegenys yra labai plastiškos, tai reiškia, kad jos sparčiai vystosi ir formuoja naujas neuronines jungtis. Veiklos, kuriose vaikas dalyvauja, – grojimas pianinu ar animacinių filmukų žiūrėjimas – labai skirtingai veikia smegenų vystymąsi. Taigi palyginsiu, kas vyksta vaiko smegenyse atliekant šias dvi veiklas.
Grojimas pianinu 1 valandą kasdien
Mokymasis groti muzikos instrumentu aktyvina smegenų sritis, atsakingas už planavimą, sprendimų priėmimą, loginį mąstymą, impulsų kontrolę, judesių valdymą. Grojimas stiprina šių sričių tarpusavio ryšius, tad smegenys yra „įdarbintos“. Grojant pianinu treniruojama tiksli rankų koordinacija, abiejų rankų skirtingas valdymas tuo pačiu metu.
Muzikos mokymasis ir kūrinio įsiminimas lavina atmintį, klausą ir gebėjimą susikaupti. Muzika padeda vaikams reguliuoti savo emocijas, vaikas mokosi išreikšti save, savo jausmus. Mokymosi procesas ugdo kantrybę ir discipliną – naujo įgūdžio įvaldymas reikalauja praktikos, atkaklumo ir gebėjimo sulaukti rezultato – tai svarbi gyvenimo pamoka, ugdanti emocinį atsparumą ir dėmesio koncentraciją. Tyrimai rodo, kad mokymasis groti muzikos instrumentu didina vaiko IQ, jis pasiekia geresnių akademinių rezultatų.
Animacinių filmukų žiūrėjimas 1 valandą kasdien
Skirtingai nei grojimas pianinu, kuris reikalauja aktyvaus dalyvavimo, animacinių filmukų žiūrėjimas dažniausiai yra pasyvus procesas. Smegenys gauna informaciją, tačiau nesprendžia problemų, nekoordinuoja judesių ir neįsitraukia į aktyvų mokymąsi. Ryškūs, greitai besikeičiantys animacinių filmukų vaizdai ir siužeto pokyčiai sukelia dopamino šuolius, sukeldami momentinį pasitenkinimo jausmą. Tai siejama su mažėjančia vaiko kantrybe, silpnėjančiu gebėjimu susikaupti, ypač atliekant ilgesnes, nuoseklesnes, kantrybės reikalaujančias užduotis.
Daugelis šiuolaikinių animacinių filmukų yra itin dinamiški, perdėtais garsais ir nenatūraliomis kalbos manieromis. Besivystančios smegenys prisitaiko prie šio intensyvaus stimulo, todėl realaus gyvenimo veiklos (pvz., skaitymas ar pamokų ruošimas) gali atrodyti lėtos ir neįdomios. Tyrimai rodo, kad animacinių filmukų žiūrėjimas lemia mažesnį žodyną ir silpnesnius kalbos įgūdžius. Kai kuriuose animaciniuose filmukuose vaizduojami emociniai protrūkiai, konfliktai, o tai turi įtakos vaiko emocijų reguliavimui, jis gali tapti impulsyvesnis ar sunkiau valdyti emocijas.
Šioje vietoje išvadų nepateiksiu, manau, tėvai patys gali jas pasidaryti.
Atsakau į klausimą:
Dažna mama sako, kad ji atsipalaiduoja naršydama internete, socialiniuose tinkluose ar tiesiog žiūrėdama televizorių. Taigi, ar ekranai padeda atsipalaiduoti?
Kai kalbame apie poilsį ir nervų sistemos nuraminimą, dažnai kyla klausimas, ar žiūrėjimas į ekraną – ar tai būtų animaciniai filmukai vaikams, vaizdo žaidimai, ar socialiniai tinklai suaugusiesiems – gali būti tikras atsipalaidavimo būdas?
Nors daugeliui žmonių atrodo, kad taip praleistas laikas leidžia „atsijungti“ nuo dienos rūpesčių, moksliniai tyrimai bei psichologijos ekspertų įžvalgos rodo kur kas sudėtingesnį vaizdą.
Kas vyksta smegenyse žiūrint į ekranus? Mus aplanko trumpalaikis palengvėjimas: kai žiūrime į ekranus, ypač greitai besikeičiančias, ryškių spalvų ir garsų laidas ar žaidžiame vaizdo žaidimus, smegenyse išsiskiria dopaminas – malonumo hormonas. Jis sukelia greitą palengvėjimo, malonumo jausmą. Nors žmogus jaučiasi laikinai „atsijungęs“, smegenys iš tikrųjų yra stimuliuojamos, o ne nuraminamos. Tyrimai rodo, kad ypač vaikams žiūrint greito tempo animacinius filmukus ar žaidžiant vaiszdo žaidimus, aktyvuojama nervų sistema, atsakinga už „kovok arba bėk“ atsaką, kuri nepadeda atsipalaiduoti. Tiesa, nors vaikas, sėdintis priešais ekraną, atrodo ramus, jo viduje – padažnėjęs širdies pulsas, pakilęs kortizolio (streso hormono) lygis, įsitempusi nervų sistema.
Pažiūrėję ekranus, vaikai jaučiasi irzlūs ar pavargę. Priežastis – nukritęs dopamino lygis – tai sukelia prastą nuotaiką, irzlumą, net agresyvų elgesį. Vaikų nervų sistema ir prieškaktinė smegenų žievė dar vystosi, todėl jie yra jautresni stimuliacijai, nervų sistema nepailsi. Nors suaugusieji geba labiau reguliuoti emocijas, ilgalaikis ekranų naudojimas (ypač prieš miegą) trikdo melatonino išsiskyrimą, todėl krenta miego kokybė ir gebėjimas atsipalaiduoti.
Ką rinktis vietoje ekranų, norint tikro poilsio? Pateiksiu tiek vaikams, ir suaugusiesiems naudingus atsipalaidavimo būdus:
- Kvėpavimo pratimai ar paprasta meditacija (pvz., 5 lėti, gilūs įkvėpimai ir iškvėpimai).
- Ramūs žaidimai (pvz., dėlionės, piešimas, modeliavimas plastilinu).
- Knygų skaitymas (ypač prieš miegą).
- Pasivaikščiojimai gamtoje ar laikas, praleistas lauke.
- Klausymasis lėtos muzikos ar pasakų, knygų įrašų be vaizdo.
Taigi žiūrėjimas į ekranus, ypač greito tempo turinį, nėra tikras poilsis nei vaikams, nei suaugusiesiems. Tai tarsi trumpalaikis pabėgimas, kuris net labiau sudirgina nervų sistemą nei ją nuramina. Jei tikslas – nuraminti kūną, protą ir nervų sistemą, kur kas efektyvesni yra lėti užsiėmimai be ekranų.
Susiję straipsniai
