Kartais tėvai didžiuodamiesi sako, kad jų vienerių metų vaikas labai išmanus ir moka naudotis kompiuteriu, pats įsijungia mobilųjį telefoną. Ar reikia vaikui nuo pirmųjų mėnesių į rankas duoti ekraną? Pakalbėsime apie tikruosius vaiko poreikius. Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė.
Ką patenkina ekranas
Vaiko poreikis yra pažinti jį supančią aplinką, gauti naujos informacijos ir įgyti įgūdžių.
Naujų įspūdžių pakanka gyvoje, vaiką supančioje aplinkoje: tai sutinkami žmonės, mašinos, katės, šunys, medžiai, gėlės… Mažam vaikui ekrano nereikia, kad jis patenkintų norą pažinti pasaulį. Mažam vaikui labai reikia žmonių, kurie pasakytų, ką jis mato ir girdi, paaiškintų daugybę naujų atradimų, paguostų, kai liūdna ir padrąsintų, kai baisu.
Telefonas mažyliui nėra tikrasis poreikis. Tačiau tai labai patogi priemonė tėvams – kurį laiką vaikas nutyla, pamiršta kaprizus, nebesmalsauja, nelaksto. Telefonu vaiką tėvai tarsi „užkemša“.
Mažas vaikas labai nori gauti į rankas ekraną, nes mato, kad mama ir tėtis nuolat „gyvena“ ekrane. Kartais tėvai sako: „Geriau duosiu vaikui savo mobilųjį pažaisti, kad tik neisterikuotų“. Jei mama dažnai rankose turės knygą, vaikui reikės knygos, jei matys ją valgančią obuolį, norės obuolio. Tėvai rodo pavyzdį, kaip gyventi. Jeigu kasdienybėje mama iš rankų nepaleidžia mobiliojo ir nuolat „sėdi Facebooke“, vaikas irgi norės ją kopijuoti.
Su kompiuteriu vaikui prasminga susipažinti penktais–šeštais metais, kai jis jau geba žaisti nesudėtingus žaidimus, surasti jį dominančios informacijos apie pasaulį. Tarkime, darželyje tą dieną auklėtoja pasakojo apie planetas – kodėl grįžus namo nepasigilinti į šią temą daugiau, nepažiūrėti kosmoso nuotraukų? Priešmokyklinukas turėtų prie ekrano praleisti ne daugiau kaip 20 minučių per dieną. Tačiau ir tos 20 minučių neturėtų būti paliktos be kontrolės – įjungiau vaikui kompiuterį ir išėjau.
Vaikas labai greitai gali nukeliauti interneto platybėmis ten, kur jo amžiui visiškai nereikia. Juk mes, išleidę vaiką į lauką, neleidžiame jam klaidžioti miesto gatvėmis ar eiti į miško glūdumą. „Lauke“ – reiškia kieme, smėlio dėžėje, kur saugu. Tos pačios taisyklės galioja vaiką išleidžiant ir į lauką, ir „į internetą“. Tėvai turėtų prižiūrėti, ką jis veikia būdamas prie kompiuterio.
20 minučių – ar realu?
Jei vaikas jau pažino kompiuterinių žaidimų skonį, jo apetitas tik augs. 20 minučių priešmokyklinukui – ar tikrai realu, kad vaikas tuo pasitenkins? Juk tos minutės pralekia kur kas greičiau nei žaidžiant gyvą žaidimą. Po pirmųjų 20 minučių tėvai leidžia antrąsias 20, tada dar 20. Taip praeina valanda ar pusantros.
Tikrai dažna tėvų ir vaikų konfliktų priežastis – apribotas vaiko laikas prie ekrano. Šiuo klausimu tėvai turėtų nustatyti aiškias ribas ir nenuolaidžiauti. Tai kas, kad vaikas nori daugiau. Juk vaikas gali daug ko norėti – jei jis labai prašys vyno, nes tėveliai jį geria, ar pilsite penkiamečiui taurę vien dėl to, kas jis nori? Arba cigaretės – juk neuždegsite jos vaikui, net jei ims rėkti, kris ant žemės ir visaip isterikuos. Lygiai taip pat trimetis negali pats vairuoti automobilio, kad ir kaip prašytų tėčio. Yra dalykų, apie kuriuos tėvai su vaikais nė nediskutuoja.
Ekrano laikas irgi turi turėti aiškiai nubrėžtas ribas. Jei vaikui atrodo, kad tos minutės pralekia per greitai, galima nustatyti žadintuvą – kaip objektyvų teisėją. Dar geriau, jei žadintuvas suskamba ne po 20 minučių, o po 15, įspėdamas, kad liko dar 5 minutės. Tada vaikas geriau supranta susitarimo taisykles.
Taip, greičiausiai vaikas nenorės išjungti ekrano ir po žadintuvo signalo. Bet juk mes gyvenime dažnai darome tai, ko vaikas nenori, pavyzdžiui, žadiname, kai jis nori miegoti, ir liepiame eiti į darželį. Išjungiame filmuką, nes jau reikia eiti miegoti.
Gyvenimas nėra saldainių valgymo aikštelė. Yra ribos, normos, kurios reikalingos vaiko sveikatai ir saugumui. Vaikas turi gyventi saugiai su patikimais tėvais, kurie žino, kas vaikui geriau. Nuliūdinę vaiką, išjungę malonų užsiėmimą, padėkime jam rasti kitą mielą užsiėmimą, išmokykime įvairių dalykų, kas gali teikti malonumą, kuo galima užsiimti kartu ir vienam.
Kas įdomiau – tikras žaidimas ar kompiuterinis?
Kompiuteriniai žaidimai vilioja tuo, kad ten spalvinga, skamba muzika, padaręs klaidą gali bandyti ir bandyti iš naujo. Pasinerti į išmaniąsias pramogas – malonu. Bet tai ne vienintelė vieta, kur vaikui gali būti įdomu.
Jam nemažiau įdomu būtų konstruoti lego kartu su tėveliais. Bet jeigu tėtis stumia šalin konstruktorių ir sako: „Žaisk pats“, o pats sėdi įsmeigęs akis į mobilųjį, ir vaikui peršasi išvada, kad ekrane yra kažkas ypatingo.
Vaikui nepaprastai įdomu žaisti stalo žaidimus su tėvais ir visa šeima. Bet jei liepiame žaisti vieniems, o patys niekada neįsijungiame į tą žaidimą, vaikai supranta nebylią žinutę: tai neįdomu. Vaikai nori to, ką darome mes. Jei tėtis remontuoja mašinas, vaikas irgi norės žiūrėti, kaip tėtis tai daro. Kaip mama maišo pyrago tešlą.
Kuo skiriasi tikras gyvenimas nuo kompiuterinio? Tikrame gyvenime tėtis ar mama kartais sako: „Nekišk nagų“, „Padėk į vietą“ „Neišpurvink“. O kompiuteriniame nuolat skatina: „Bandyk iš naujo“, „Tu gauni daugiau gyvybių, esi šaunuolis“.
Psichologiniu atžvilgiu 1:0 kompiuterio naudai…
Ekraninis pasaulis paprastesnis
Virtualiame pasaulyje bendravimas yra paprastesnis nei tikrame. Supykęs ekraną gali tiesiog išjungti, visiškai nereikia aiškintis santykių. Realiame gyvenime nepatinkančio žmogaus neišjungsi. Vaikai, daug laiko praleidžiantys virtualiame pasaulyje, neišsiugdo reikalingų socialinių įgūdžių, kurių tikrai prireiks sukūrus šeimą ar dirbant sociume.
Be to, realiame gyvenime būna situacijų, kai reikia sprendimą priimti iš karto, be galimybės suklydus pakartoti. Pavyzdžiui, laikyti egzaminą ar dalyvauti konkurse. Kompiuteris duoda šansą viską pradėti iš naujo, pereiti į kitą lygį, gauti daugiau gyvybių ir t.t. Tai dar viena priežastis, kodėl virtualusis pasaulis taip traukia.
Kuo reikėtų didžiuotis
Tėvai kartais labai didžiuojasi, kad vaikui dar tik keleri metai, o jau pats moka įsijungti kompiuterį. Jei lengva naudotis kompiuteriu ar mobiliuoju, čia ne vaiko nuopelnas, o aparato savybė. Kad ir kaip jį spaudytum, jis vis tiek nesugenda.
Teko girdėti, kad viena IT įmonė testuoja naujus įrenginius, duodama juos išbandyti neraštingiems trečiojo pasaulio vaikams. Po mėnesio tie vaikai jau būna puikiausiai įvaldę išmaniuosius aparatus. Mes visi mėgstame išmaniuosius prietaisus, nes jais nepaprastai lengva naudotis. Juos sukurti sudėtinga, bet naudotis paprasta.
Didžiuotis vaikų protu ir išradingumu reikėtų tada, kai matome, kad iš paprasčiausių buities daiktų vaikai sukūrė žaislinę gaisrinę ar pasistatė namą. Tai iš tiesų vaiko nuopelnas.
Tėvai prašo ekranų darželiuose
Dažnai tėvai susipainioja tarp vaiko norų ir poreikių. Norai turi būti išgirsti ir suprasti. Vaikas nori daugybės dalykų.
Pavyzdžiui, savaitgaliui nuskristi į Afriką. Neišsigąskime ir nenuvertinkime noro. Jo idėjoje apie Afriką yra daugybė pozityvių dalykų – vaikas supranta, kad Afrika toli, kad ten reikia skristi lėktuvu, kad ten daug įdomių gyvūnų, galima patirti nuotykių.
Nuskristi į Afriką savaitgalį tikriausiai nepavyks, bet pafantazuoti, pakalbėti apie tai galima, tai puiki tema bendravimui.
Vaikas turi poreikį pažinti pasaulį ir norą nuskristi į Afriką, tikrai galime patenkinti jo poreikį ir suprasti jo norą.
Vieno Vilniaus lopšelio auklėtojos pasakojo, kad tėvai, atvedę vaikus į grupę, spintelėse palieka ir planšetes. Nes vaikai, dar segintys sauskelnes ir nelabai mokantys kalbėti, darželyje nori žaisti kompiuterinius žaidimus. Ar tai yra vaiko noras, ar poreikis? Vaikas nori žaisti kompiuteriu, bet tikrai jam reikia įdomiai leisti laiką darželyje, mokytis draugauti, žaisti, nusiraminti, kai liūdna ar pikta. Jeigu vietoj planšetės dvimetukui pasiūlysime kartu pavartyti knygutę ar padėlioti kaladėles, nuraminsime nuliūdusį ir sudominsime nuobodžiaujantį, jo poreikiai bus patenkinti.
Mobilusis telefonas mokykloje
Beveik visi pradinukai į mokyklą nešasi mobiliuosius telefonus. Tėvai mano, kad, turėdamas galimybę susisiekti su jais, vaikas jausis saugesnis. Tačiau iš tiesų mobilusis telefonas sukelia kur kas daugiau nerimo negu suteikia saugumo. Juk jeigu turi kišenėje telefoną, norisi pažiūrėti, ar kas neparašė, ar neskambino. Tai yra padidėjusio nerimastingumo šaltinis, visiškai nereikalingas mažiems vaikams.
Mokyklinio amžiaus vaikas turi gebėti išbūti be nuolatinės kontrolės bent 4 valandas, kol vyksta pamokos. Juk jei kils rimta problema, mokytoja susisieks su tėvais. Nedideles problemas vaikas, padedamas mokytojos, turi išmokti išspręsti pats.
Svarbu pasitikėti vaiku ir mokytoja, skatinti jo savarankiškumą ir netrukdyti įveikti savarankiškai dienos iššūkius.
Ekrano vaikai
Ar psichologai pastebi, jog „ekrano vaikų“ karta bus kitokia? Kol kas sunku daryti apibendrinimus, ar tikrai ta karta turės bendravimo problemų, ar jų socialiniai įgūdžiai bus prastesni. Tačiau aišku tik viena – ekranai daro žmogų priklausomą. Jie panašiai kaip ir kvaišalai sukelia vaizdinius be paties žmogaus pastangų. Kad pamatytum gėlę, tau nereikia eiti į lauką – ji tiesiog ekrane. Tas suvokimas, kad viską, ko tau prireiks, rasi kompiuteryje ar mobiliajame, daro žmogų mažiau kūrybingą. Vaikas supranta – pakanka tik nukopijuoti ir pasiimti. Lengvas bet kokios reikalingos informacijos prieinamumas slopina poreikį kurti ir pasidaryti pačiam.
Ginta Liaugminienė
