Nuo kokio amžiaus vaikui duoti į rankas išmanųjį prietaisą? Tai ugdo vaiką ar jam kenkia? Šie klausimai kyla daugeliui tėvų.
Pataria VDU psichologijos ketvirto kurso studentė Virginija Patapavičiūtė
https://www.facebook.
Ar gali jau vaikystėje išsivystyti priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų?
Taip, gali, ypač paaugliams berniukams, kurie pasižymi tokiomis asmenybės savybėmis, kaip impulsyvumas, aukštesnis smurto toleravimas, blogesni socialiniai įgūdžiai, ir apskritai turi sunkumų susidoroti su gyvenimo iššūkiais. Paauglį pasinerti į vaizdo žaidimus, ypač dėl prastos socializacijos, gali paskatinti maža tėvų parama, pačių tėvų dažnai žaidžiami vaizdo žaidimai, tėvų skyrybos, problemos mokykloje, sėkmingų patirčių realiame gyvenime stygius.
Atsiradus priklausomybei, gali pasireikšti depresija, nerimas, socialinės fobijos. Vaikai, kurie turi gerus bendravimo įgūdžius, kur kas mažiau rizikuoja tapti priklausomi nuo vaizdo žaidimų. O įsitraukusių į vaizdo žaidimus vaikų socialiniai įgūdžiai tik dar labiau blogėja. Nebendraujant ir atsiribojant, bendravimo įgūdžiai nelavėja, o ir turimi, ilgainiui nenaudojami, stipriai suprastėja. Tad žaidimas tampa savotiška pasitraukimo, pasislėpimo nuo realaus pasaulio forma.
Tokie vaikai pasidaro socialiai izoliuotais, tačiau bendravimo, susietumo su kitais poreikiai niekur nedingsta – vaikas pasineria į vaizdo žaidimų pasaulį, kuriame tarsi atsikovoja galimybę kontroliuoti savo gyvenimą. Taigi vaiko išgyvenama vienatvė gali tapti viena iš svarbesnių priklausomybės priežasčių.
Kaip vertinate vežimėlyje sėdinčius mažylius, kuriems tėvai davė mobilųjį, kad tik „užsikimštų“, netrukdytų?
Šioje situacijoje reikėtų vertinti ne mažylius, o jų tėvelius. Visada yra lengviausia pasmerkti – akivaizdu, kad tai nėra geras bendravimo su vaiku ir jo nuraminimo būdas. Tačiau kartais gal tikrai gali nebūti kitos išeities. Galų gale būti tėčiu ar mama – itin sunkus darbas, reikalaujantis daug kantrybės, nuovokumo, pastangų. Nuvargti, „perdegti“ gali bet kuris iš mūsų. Tuomet stengiamės rasti pačius paprasčiausius problemų sprendimų būdus.
Tad mobilus telefonas su jame esančiais žaidimais kartais ir tampa „gelbėjimosi ratu“ nuo mažylio nesibaigiančių įgeidžių. Kiekviena situacija yra labai unikali, ir nežinodami viso konteksto neturėtume smerkti ar teisti. Bet kuriam tėvui gali nutikti taip, kad stengiantis nuraminti „zyziantį“ vaiką, jam paprasčiausiai „įteikiamas“ mobilus telefonas. Bet jokiais būdais tai negali virsti nuolatiniu elgesio modeliu. Vaikas trukdo ne šiaip sau – jis nori, kad tėvai jam skirtų laiko ir dėmesio. Kuomet vaikui nuolat pakišame telefoną su žaidimu, išmokome jį, kad jis nenusipelnė dėmesio. Išmokome jį reikalauti ir gauti dėmesio netinkamais būdais. Ir vis dėlto kuo jaunesnis vaikas, tuo labiau jam reikėtų vengti duoti telefoną su žaidimais. Vaikų fantaziją begalinė. Jų pasaulio pažinimo poreikis nenumaldomas, tad mažyliai ir taip labai daug stimuliacijų gauna iš aplinkinių juos supančių daiktų bei dar neištirto pasaulio.
Ar reikia sunerimti, jei vaikas nė dienos nebegali išbūti be išmaniojo prietaiso? Vis prašo, klausia, kada galės žaisti?
Taip, reikėtų sunerimti, nes tai signalizuoja, kad kažkas ne taip vaiko pasaulyje. Tad pirmiausia reikia išsiaiškinti priežastis, kodėl jis taip elgiasi.
Tikrai nereikėtų pulti galvoti apie tai, kad jis turi priklausomybę nuo išmaniųjų prietaisų. Pirmiausiai priežasčių tokiam elgesiui turime ieškoti šeimos bendravime. O jų gali būti kelios – gal vaikas paprasčiausiai negauna pakankamai dėmesio šeimoje? Ir ar skiriamas vaikui dėmesys ir laikas yra tokie, kurie išties leidžia gilinti ir stiprinti vaiko ir tėvų tarpusavio ryšį? Jei vaikas nesulaukia pakankamai ir kokybiško dėmesio, jis bando šį trūkumą kompensuoti pasinerdamas į jam labai malonų, gyvą ir interaktyvų išmaniųjų prietaisų kuriamą pasaulį.
Kita priežastis, kodėl vaikas gali taip elgtis, slypi pačių tėvų elgesyje. Gal vaikas tiesiog atkartoja tėvų ir kitų jam reikšmingų suaugusiųjų elgesį? Jei pastarieji patys negali išbūti be mobiliųjų technologijų, nereikėtų stebėtis, kad ir vaikas ilgainiui ima mėgdžioti tokį elgesį. Būtina prisiminti du svarbius dalykus – vaikas geriausiai mokosi per elgesio atkartojimą. Ir jei tik yra galimybė, jis visada stengsis pasinerti į kuo malonesnę ir jam patrauklesnę veiklą, o vaizdo žaidimai būtent ir yra tokia veikla.
Dar viena iš priežasčių, kodėl vaikas negali išbūti be mobiliojo prietaiso, gali slypėti šeimos vykdomose veiklose. Ar šeimos veiklų įvairovė yra tikrai įvairi ir turininga? Kiek laisvalaikio laiko šeima praleidžia prie televizoriaus, kompiuterių? Kiek laiko vaikas praleidžia gamtoje, tyrinėdamas pasaulį? Jei vaikui nesuteikiame veiklų įvairovės, o ne kas kitas, bet mes, suaugusieji, esame už tai atsakingi, neturime stebėtis, kad vaikas nori pasislėpti mobiliojo telefono žaidimų pasaulyje. Atsakymų visada reikia pradėti ieškoti mūsų, suaugusiųjų, pasaulyje. Su vaiku visada reikėtų bandyti susitarti, nuolat ir kantriai jam aiškinti, kalbėtis su juo, gilintis į jo pasaulį, stengtis jį suprasti, stengtis sudominti.
Ką daryti, kad vaikas, būdamas tarp bendraamžių, kavinėje, atrakcionuose, vis tiek maldauja duoti pažaisti telefoną? Ar tikrovė mažiau įdomi už virtualųjį pasaulį?
Apskritai žaidimas vaiko gyvenime užima pagrindinę vietą. Bet koks žaidimas, kuomet vaikas į jį visiškai įsitraukia, tampa jam visu, tą akimirką egzistuojančiu pasauliu. Vaizdo žaidimai – tik dar viena žaidybinė veikla. Žinoma, vaizdo žaidimai nuo įprastų žaidimų šiek tiek skiriasi – jie labai patrauklūs, įtraukiantys dėl spalvingos, judančios grafikos, jie pasižymi interaktyvumu. Vaizdo žaidimai ir sukurti taip, kad jie būtų įdomesni nei realusis pasaulis. Juk realiajame pasaulyje neskraidome, nekeliaujame milžinišku greičiu, negalime pajudinti pastatų, nekeičiame pavidalų ir pan.
Vaizdo žaidimas įgalina padaryti daug realiajame pasaulyje neįmanomų dalykų.
Kodėl vaikus taip traukia vaizdo žaidimai? Gali būti daug atsakymų. Vaikai jaučia, kad gyvenime nedaug ką gali kontroliuoti patys. Vaikystėje, o ir paauglystėje, dažnai dominuoja suaugusiųjų kontrolė. Labai dažnai tėvai už vaiką nusprendžia labai daug kasdienių aspektų – ką rengtis, ką valgyti, kada keltis ir gultis, kaip praleisti didžiąją laiko dalį (mokykla, popamokinė veikla ir pan.). Kraštutiniais atvejais tėvai kontroliuoja net tasi, su kuo vaikas turi bendrauti, draugauti, kokius hobius pasirinkti. Tėvų kontrolės lygis paprastai mažėja vaikui augant ir tampant savarankišku.
Daugelis tėvų suvokia, kad pernelyg didelė kontrolė vaikui nėra gerai, – jis nesimoko savarankiškumo, nesugeba pajausti nepriklausomumo jausmo, geba mažiau kontroliuoti savo elgesį, jam nesiformuoja atsakomybės už savo veiksmus jausmas. Taigi kontrolės nebuvimas yra vienas iš tų elementų, kuris kompiuterinius žaidimus vaikui daro tokiais patraukliais. Vaizdo žaidimas, kad ir koks jis būtų – ar lenktyniavimas mašinėlėmis, ar tam tikrų strategijų kūrimas, ar gitaros grojimo imitavimas, ar šokimas prieš ekraną, – tai galimybė vaikui patirti kontrolės jausmą. Vaikui nuo mažų dienų svarbu jausti, kad jis ką nors kontroliuoja. Turbūt daugelis tėvų yra pastebėję, kad jų mažametis, grįžęs iš gydytojo, kuris jį skiepijo, puola žaisti žaidimus, kuriuose jis jau pats įgauna kontrolę, – skiepija lėlės, jas gydo, liepia gulėti. Tai vadinama emociniu išveikimu – labai svarbiu elementu, vaikui mokantis reguliuoti savo emocijas.
Jaudulys yra antrasis elementas, darantis vaizdo žaidimus tokius patrauklius. Jaudulys ir vaizdo žaidimai yra neatskiriami elementai. Gausiai išsiskyręs adrenalinas dirgina nervų sistemą. Vaikas negali atsitraukti nuo žaidimo. Jis nori kartoti šią jaudinančią patirtį. O žaidimai, kuriuose reikia kažką daryti ir spėti per tam tikrą laiką, tik dar padidiną susijaudinimą.
Ir pati žaidimų sandara yra tokia, kad sukelia vaikams (ir net tik jiems, bet ir mums, suaugusiesiems) nuolatinį norą žaisti. Paprastai žaidimai turi tam tikrus lygius – įveikus vieną, kyla noras įveikti ir kitą. Pirmas lygis būna paprastas, lengvai įveikiamas, jo tikslas sudominti. Kitas lygis jau sunkesnis, reikalaujantis daugiau įgūdžių ir pastangų. Vaikui (o lygiai taip pat ir suaugusiajam) kyla noras pasitikrinti savo įgūdžius, lavinti juos, varžytis. Daugelis žaidimų sukurti taip, kad patenkintų esminius psichologinius poreikius – autonomiją, kompetenciją ir susietumą. Žaidimuose autonomija pasiekiama per kontrolę, kompetencija tuomet, kai žaidimo metu keliaujame lygiais.
Ar tikrai vaikui sveika retkarčiais pabūti kompiuterio pasaulyje, kad pamirštų savo paties problemas?
Ne tik vaikui, bet ir suaugusiam žmogui sveika ir būtina kartais atitrūkti nuo vadinamosios savosios egzistencijos suvokimo. Vaizdo žaidimai yra tik viena iš daugelio žaidimo formų. Vaikas lygiai taip pat išeina iš egzistencijos suvokimo žaisdamas ir bet kurį kitą žaidimą. Tiesiog reikia stebėti, kaip vaikas sugeba improvizuoti ir fantazuoti žaisdamas, – jis šaukštą gali įsivaizduoti kaip lėlę, kaladėles – kaip kosminius laivus, audinio gabaliuką – kaip stebuklingą nematomą apsiaustą ir t.t.
Vaikai, truputį skirtingai nei mes, suaugusieji, vis dar sugeba labai paprastai pasinerti į nuostabų fantazijos pasaulį.
Kalbant apie žaidimus, mes, suaugusieji, turime pasimokyti iš vaikų, kaip reikia žaisti,– spontaniškai ir kūrybiškai, tam, kad atitrūktume nuo savosios egzistencijos suvokimo. Paradoksalu, bet būtent šis atitrūkimas nuo savosios egzistencijos suvokimo, kuris vyksta žaidimo metu, ir padeda geriau susivokti realybėje. Būtent žaidimai padeda mums pajausti ryšį tiek su aplinka, tiek su kitais žmonėmis ir tokiu būdu mažina smurtą, agresiją. Tad šis atitrūkimas turi daug naudos. Tik visur būtinas saikas.
Ar gali kompiuteriniai žaidimai gydyti – po tėvų skyrybų, pakeitus darželį, mirus seneliams ir pan?
Kompiuteriniai žaidimai, kaip ir bet kuris kitas žaidimas, tokiose situacijose gali tapti tam tikra emocinio išveikimo forma. Vaikas žaidimo metu galvoja ne apie jį varginančią problemą, o apie žaidimo strategiją. Jis susitelkia į veiklą. Kuo mažiau jis suteikia blogoms mintims erdvės, tuo didesnė galimybė, kad jos nepradės vaiko įkyriai kamuoti. Paprastai vienu metu, sąmoningomis pastangomis žmogus geba susitelkti tik į vieną dalyką. Taigi sąmoningai, kryptingai susitelkęs į žaidimą, vaikas negalvoja apie tai, kad jo gyvenime įvyko skaudžios arba sukrečiančios permainos
Tai padeda jam trumpam atitrūkti nuo skaudžios realybės. Stresiniai įvykiai mūsų gyvenime tarsi užgrobia smegenų centrus, atsakingus už emocijas ir gynybą, priversdami juos dirbti itin dideliu aktyvumu. Žaidimai ir kita kūrybinė veikla reikalauja sąmoningos elgesio, minčių ir jausmų kontrolės, nes norint žaisti reikia įsitraukti į žaidimo procesą: sekti žaidimo taisykles, stebėti kitus žaidėjus, kurti, planuoti ir, priklausomai nuo esančios situacijos, gebėti itin greitai pakeisti jau turimą strategiją į kitą – naudingesnę arba tinkamesnę.
Žaidimo metu informacija įsisavinama ne automatiškai, bet atvirkščiai, – ji apdorojama itin aktyviai. Taigi žaidimas priverčia veikti visas smegenų struktūras – tarp jų ir smegenų žievę, atsakingą už logiškas, racionalias mintis. Žaidimo metu „draugiškai kartu“ veikiančios smegenys dirba ramesniu rėžimu. Stresą keliančios emocijos nuslūgsta. Tad sakingai žaidžiami vaizdo žaidimai (o ir visi kiti) gali pagelbėti įveikti stresą.Tačiau tam, kad vaikas susigyventų su permainomis, tikrai neužtenka, kad jis pažaistų kompiuterinius žaidimus. Kuo didesnė netektis įvyko vaiko gyvenime, tuo daugiau pastangų teks įdėti, kad vaikas galėtų su ja susitaikyti.
Vaikui būtina leisti gedėti – mokyklos pakeitimas, tėvų skyrybos, senelių mirtis, visa tai reiškia, kad kažką reikia palikti už savęs. Reikia kalbinti vaiką ir leisti jam kalbėti apie dalykus, kurių jis pasigenda, kurių jam trūksta, kurių jis ilgisi. Kurį laiką nereikia stengtis nukreipti jį nuo panašių liūdnų minčių, bandymais kalbėtis apie naują puikią mokyklą ir pan. Gedėjimo etapą paprastai keičia susitaikymo su permainomis etapas. Tuomet reikėtų su vaiku kartu pasvajoti, kurti artimiausios ateities planus.
Kokie žaidimai tinkami pagal vaiko charakterį ar gebėjimus?
Vaikas mėgstamą žaidimą (žinoma, prieš tai tėvų atrinktą pagal jau aptartus kriterijus: nėra brutalumo, žaidimas atitinka vaiko protinį amžių, lavina tam tikrus įgūdžius) pasirenka panašiai kaip pasirenka mėgstamą filmą ar knygutę. Renkantis svarbiausias motyvas – ką žaidimas jam duoda.
Vaikas, pasižymintis dideliu noru konkuruoti ir varžytis, greičiausiai rinksis žaidimą, kuriame jis ir galės išreikšti šį norą. Žinoma, varžymasis gali pasireikšti ir labai aktyviu veiksmu – energingu vaizdo žaidimu, kuriame daug veiksmo, bet lygiai taip pat varžytis jis gali ir dėliodamas šachmatų figūrėles monitoriuje. Psichologai, bandydami paaiškinti, kaip mes pasirenkame ir kodėl labiau pamėgstame vienus, o ne kitus žaidimus, pasitelkia katarsio – emocinio palengvėjimo, kuomet sumažėja vidinis konfliktas ir įtampa būsena, – sąvoką. Pavyzdžiui, jie teigia, kad daug vidinio pykčio, stiprių vidinių konfliktų turintis asmuo bus linkęs labiau įsitraukti į agresyvesnius žaidimus, nes jis nesąmoningai jaučia, kad būtent toks žaidimas jam suteikia palengvėjimo būseną. Jei pastebimas vaiko polinkis žaisti interneto žaidimus, galima numanyti, kad toks vaikas labiau pasižymi atvirumu, ekstraversija ir sąmoningumu. Tuo tarpu jei vaiką labiau traukia pirmo asmens žaidimai – galima būtų daryti prielaidą, kad vaikas pasižymi didesniu neurotizmo lygiu.
„Mamos žurnalas“
