Vaikai, žaidžiantys išmaniuosius žaidimus, jaučiasi laimingesni

Virginija Patapavičiūtė

Psichologė Virginija Patapavičiūtė

 Psichologijos profesorius Peter Gray, daug dešimtmečių besidomintis žaidimo fenomenu, mano, kad būtent žaidimas mus daro žmonėmis. Pati paprasčiausia žaidimo funkcija – gebėjimas išmokti ir tai integruoti į mūsų pasaulėvaizdį. Socialiai ir kultūriškai besivystydami mes, žmonės, žaidimo veikloms priskyrėme naujas funkcijas nei tik išmokimas. Žaidimas yra vadinamosios „aukštesnės kultūros“ – meno, muzikos, literatūros, mokslo, religijos – pagrindas.

Psichologė Virginija Patapavičiūtė

https://www.facebook.com/PsychologicalPlayTherapy/ 

Vieni aukština, kiti neigia

Kalbant apie kompiuterinius žaidimus, susiduriame su begale prieštaringos informacijos. Vyrauja du kraštutiniai požiūriai, kurių vienas apima nuomones ir argumentus, kad kompiuteriniai žaidimai be galo žalingi (labai ilgai vyravęs ir vis dar gajus požiūris), o ypač vaikams. Ir kitas požiūris, teigiantis, kad kompiuteriniai žaidimai yra labai daug naudos teikiantis užsiėmimas (šis girdimas kur kas rečiau nei pirmasis). Tačiau kuo toliau, tuo labiau psichologinių, socialinių ir kitų mokslinių tyrimų pagrindu ima įsivyrauti trečiasis požiūris – anų dviejų viduriukas: atsakingai pasirinkti, saikingai žaidžiami vaizdo žaidimai gali išties atnešti naudos. O piktnaudžiavimas jais, ypač agresyviais, – stabdo socializaciją, bendravimą ir suvokimą.

Kompiuterinis žaidimas, kaip ir bet kuris kitas žaidimas (aktyvusis ar stalo) yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Žodžiai „kompiuterinis“, „mobilusis“ – nuoroda į mūsų laikmečio dvasią. Gyvename kompiuterinių, internetinių, mobiliųjų ir virtualiosios realybės technologijų amžiuje, taigi vaizdo žaidimai (kompiuteriniai, mobilieji, internetiniai ir virtualiosios realybės technologijų žaidimai) yra pats normaliausias šio amžiaus atributas, kurio buvimo jokiais būdais negalime paneigti. Turime stengtis jį suprasti ir protingai integruoti į savo kasdienį gyvenimą, kitaip negrįžtamai atsiliksime.

Mes nė kiek nesistebime, atvirkščiai, žavimės ir su šypsena palydime tėvus, kurie parke su savo vaikais žaidžia slėpynių ar paplūdimyje stato smėlio pilis, konstruoja lego kaladėlių miestus. Tačiau suabejojame, ar tėvų ir vaikų kartu žaidžiami vaizdo žaidimai gali duoti naudos. O atsakymas paprastas – bendraujant su vaiku svarbiausia visiškai ir nuoširdžiai įsitraukti – skirti dėmesį tik vaikui. Domėtis jo pasauliu, skatinti jį, girti, guosti, mokyti savo elgesio pavyzdžiu.

Pasidžiaugti kompiuterinių žaidimų laimėjimais

Kiekvienas tėvas norėtų auginti laimingą vaiką, kuris sėkmingai įveikia gyvenimo iššūkius. Kai kalbame apie laiką, praleidžiamą kartu su vaiku, dažnai pamirštame labai paprastą tiesą – du esminiai dalykai, kurių kiekvienas vaikas nuo pat gimimo iki suaugystės laukia iš savo tėvų, yra jiems skiriamas laikas ir nuoširdus dėmesys. Atsiminkime, ko patiems labiausiai reikėjo vaikystėje, – kad mama ar tėtis pamatytų ir įvertintų mūsų pastangas. Pastebėtų mus, pasidžiaugtų mumis. Būnant kartu su vaiku, reikia kurti ryšį su juo. O ryšys geriausiai kuriamas tuomet, kai tiek vaikas, tiek tėvai kartu įsitraukia į kažkokią bendrą veiklą. Štai kodėl žaidimas lego kaladėlėmis, kartu kepamas pyragas, statomos smėlio pilys teikia tiek daug gerų emocijų. Kažką kartu darant su vaiku, labai svarbu nuoširdžiai įsitraukti į tą veiklą. Žinoma, ne visada tai pavyksta po sunkios ir įtemptos dienos. Tačiau pastangos gali duodi apčiuopiamų rezultatų. Sociologo G. Ellioto tyrimas atskleidžia, kad paaugliai, kurie yra įsitikinę, kad jie rūpi savo šeimai, mažiau linkę į agresyvų elgesį.

Kompiuterinių žaidimų mokytojai

Kuomet kalbame apie kartu su vaiku žaidžiamus kompiuterinius žaidimus, kalbame apie kartu su vaiku praleidžiamą laiką. Iš čia svarbūs keli dalykai.  Būtina suvokti, kad vaikas dar nesugeba priimti sprendimų, ypač tokių, kurie numato ilgalaikes pasekmes, ilgalaikę naudą. Vaikams reikia mūsų, suaugusiųjų, pagalbos. Taigi, koks bus žaidimo turinys, kiek ilgai bus žaidžiama, ką žaidimas turėtų duoti vaikui, – jau visiška tėvų atsakomybė. Jei kartu su vaiku žaisime tik kompiuterinius žaidimus, bet apleisime visas kitas kartu atliekamas veiklas, tokias kaip kartu valgomi šeimos pietūs (bent kelis kartus per savaitę), išvykos į gamtą, ėjimas į teatrą, koncertus ir pan., vaikui tikrai nepadėsime tapti laimingu suaugusiuoju.

Kitas labai svarbus dalykas – vaikai geriausiai mokosi mėgdžiodami kitų elgesį. Drausdami vaikams žaisti kompiuterinius žaidimus, bet patys negalėdami atsitraukti nuo moderniųjų technologijų, automatiškai vaikui siunčiam dviprasmišką žinutę. Patys nepaleidžiame iš rankų mobiliojo telefono, bet vaikams draudžiame juo naudotis. Vaikai itin greitai pastebi melo ženklus tarp suaugusiųjų veiksmų ir kalbos. Ir tokiais atvejais išmoksta ne tik meluoti, bet dar ir manipuliuoti. Tai, kas uždrausta, vaikui kelia smalsumą (ir ne tik vaikui!). Čia labai pravartu prisiminti savo pačių vaikystę. Kaip smalsu buvo įgyvendinti tai, kas uždrausta! Vaikai taip tikrina ribas. Taigi tik laiko klausimas, kada jie pradės, slapstydamiesi nuo tėvų, žaisti vaizdo žaidimus. Slapstymasis ir negalėjimas nuoširdžiai atsiskleisti, pasigirti, pasiguosti – ne tik kelia vaikui sunkų kaltės jausmą, bet dar blogiau – neleidžia kurti su tėvais taip svarbaus nuoširdaus tarpusavio ryšio. Tad geriau ne drausti, o kartu šie tiek pažaisti vaizdo žaidimus.

Ko galima iš to išmokti

Neringos Laurinaitienės nuotr.2

Neringos Laurinaitienės nuotr.

Žaisdami kartu su vaiku, mokome vaiką savo elgesio pavyzdžiu. Vaikas, stebėdamas, kaip tėtis ar mama reaguoja į sėkmę ar nesėkmę (o žaidžiant žaidimus tai neišvengiama), ir pats mokosi atitinkamai reaguoti panašiose situacijose. Jei tėvų elgesyje mažai konstruktyvumo, daug agresijos arba atvirkščiai – vyrauja apatija, nereikėtų stebėtis, kad ir vaikas perims tokio elgesio formas. Taigi kartu žaidžiami vaizdo žaidimai tėvams gali būti puiki „medžiaga“ savo vaiko gilesniam supratimui. Stebėdami vaiką kuo įvairesnėse situacijose, tėvai gali geriau ir išsamiau pažinti savo vaiko stiprybes ir silpnybes, užmegzti glaudesnius ryšius.

Taigi tinkamai, atsakingai parinktas ir kartu žaidžiamas kompiuterinis žaidimas mažai kuo skiriasi nuo klasikinių stalo ar judriųjų žaidimų. Jis tiesiog pateiktas kiek interaktyvesne, įdomesne, atitinkančią šiuolaikinio mąstymo dvasią forma. Dažnai vaizdo žaidimo turinys gali būti panašus arba identiškas stalo ar aktyvaus žaidimo turiniui – konstravimas, atitikmenų radimas, strategijos kūrimas ir pan. Tačiau jokiais būdais negalima apsiriboti tik tuo, kad kartu su vaikus bus žaidžiami tik vaizdo žaidimai. Tai tik viena iš veiklų, atliekamų kartu su vaiku, formų.

Kur ieškoti „gerų“ žaidimų

Paprastai internete lengvai galima susirasti žaidimų aprašų, kokio amžiaus vaikams žaidimas skirtas, nuo kokio amžiaus galima pradėti žaisti ir kokio amžiaus vaikų šis žaidimas jau nebesudomins. Lygiai taip pat pateikiama informacija, kiek žaidimas kainuoja, ar reikalingas prisijungimas prie interneto, o gal papildomi priedėliai, kokie reikalavimai operacinei sistemai. Yra labai daug interneto svetainių, kuriose lyginami panašūs skirtingų gamintojų žaidimai. Nurodoma, ar žaidime yra kažkoks netinkamas turinys (agresija, smurtas). Tad tėvams būtina atidžiai paskaityti ir pasidomėti prieš įsigyjant bet kokį žaidimą. Tikrai nesinori reklamuoti jokių prekinių ženklų, manau, tėveliai, patys atsakingai rinkdamiesi, galės lengvai susirasti ir įsigyti tinkamą jų vaikui vaizdo žaidimą.

O prieš renkantis būtina žinoti, kad geras vaizdo žaidimas turi atitikti tam tikrus kriterijus.

  • Atitinka vaiko amžių. Amžiaus atitikimas nustatomas, jei žaidimo metu vaikui keliamos užduotys ir tikslai yra šiek tiek sunkesni nei jo esamas kognityvinis, motorinis ir emocinis raidos lygis.
  • Garsus psichologas L. Vygotski, tyręs,  kaip vystosi ir mąsto vaikai, įvedė „artimiausios plėtros srities“ sąvoką. Tai sritis, esanti tarp to, ką vaikas gali padaryti visiškai vienas, ir tarp to, ką gali padaryt su tėvų (mokytojų) pagalba. Taigi bet kokia užduotis, o žaidimo metu vaikas turi atlikti tam tikras užduotis, nukreipta į šią plėtros zoną, o tai padės vaikui tobulėti.  Plėtros zona kinta vaikui augant. Vaikui pasiekus vieną lygį, automatiškai atsiranda tolesnė plėtros zona, tokiu būdu vaikas lavina vis sudėtingesnius motorinius ir kognityvinius įgūdžius, o taip didina savivertę.
  • Žaidžiamuose vaizdo žaidimuose neturi būti agresijos. Kaip neleidžiame (paaiškinę, kodėl) vaikui žiūrėti siaubo filmų, lygiai taip pat turime apsaugoti vaiką nuo brutalių vaizdo žaidimų. Žaidžiant brutalius vaizdo žaidimus, mokomasi ne tik tokio elgesio formų, bet didėja ir tolerancija smurtui (lygiai tie patys kriterijai galioja ir suaugusiesiems, žaidžiantiems agresyvius žaidimus). Maža to, prarandamas ryšys su realybe, žmonių santykiai imami suvokti iškreiptai. Vaikystėje jungtys tarp smegenų vystosi greičiau ir efektyviau nei kitais gyvenimo etapais. Tad mes, suaugusieji, esame atsakingi už šį formavimąsi. Vaikui pateikiami stimulai kuria tam tikrus suvokimo takus smegenyse, kuriuos vėliau pakeisti nėra taip paprasta. Smurtas, agresija ir prievarta imami suvokti kaip normas atitinkantis, priimtinas elgesys.
  • Žaidimas turėtų lavinti tam tikrus konkrečius įgūdžius arba jų grupes. Vaikas turi išmokti labai daug įgūdžių, kurie jam padeda pažinti pasaulį ir sėkmingai jame prisitaikyti. Vaizdo žaidimai iš esmės sėkmingai gali prisidėti prie daugelio įgūdžių, tokių kaip loginis mąstymas, kūrybiškumas, planavimas, formavimo. Vaizdo žaidimai lavina ir motorinius įgūdžius, akių koordinacijos, erdvinio suvokimo, greito mąstymo ir sprendimo priėmimo įgūdžius. Vaizdo žaidimai yra ta terpė, kurioje vaikas gali sėkmingai taikyti daug strategijų, išbandyti naujus mąstymo būdus ir į problemą pažvelgti kūrybiškai. Skirtingi žaidimai lavina šiek tiek skirtingus įgūdžius. Pavyzdžiui, realaus laiko strateginiai žaidimai gali padėti lavinti valdymo ir ribotų išteklių paskirstymo įgūdžius. Pirmo asmens žaidimai gali padėti gerinti atmintį, nes leidžia žaidėjui greitai nuspręsti, kuri informaciją turėtų likti darbinėje atmintyje, o kuri nereikalinga pagal susidariusią situaciją. Žaidimai, kuriuose žaidėjas valdo žaidimą fizine veikla (šokio judesiais), turi ryšį su geresne fizine sveikata ir motorinių įgūdžių lavėjimu.

Labiausiai norėtųsi pabrėžti, kad vaizdo žaidimai turi savų privalumų, bet turi ir trūkumų, tokių kaip gebėjimas įtraukti žaidėją į vaizdo žaidimų pasaulį. Todėl laiko ribojimas, žaidžiant vaizdo žaidimus, yra būtinas, kalbant ne tik apie vaikus, bet ir apie suaugusiuosius. Bet kokiu atveju reikėtų svarstyti tik apie tokius vaizdo žaidimus, kuriuose privalumai stipriai nusveria trūkumus.

Kaip be ašarų „nuvaryti nuo ekrano“

Jūratės Čiakienės nuotr.

Vaikai, žaidžiantys išmaniuosius žaidimus, jaučiasi laimingesni. Atlikta tyrimų, kurie parodė, kad tam tikrą laiką pažaidus vaizdo žaidimą, sumažėja negatyvus mąstymas, paaugliams mažėja depresijos simptomų, didėja pilkoji smegenų masė. Žaidimas žaidėjui suteikia palengvėjimo būseną, nuimą emocinę įtampą. O ir šiaip tai smagi, įtraukianti veikla. Nenuostabu, kad vaikas susierzina, kuomet bandome iš jo tai „atimti“. Kad geriau suprastume, kaip jaučiasi ir mąsto vaikai, būtų labai pravartu pažvelgti į tai, kaip patys elgiamės panašiose situacijose.

Dažnas iš mūsų suaugusiųjų ir patys sunkiai susidorojame su frustracijomis – nemaloniomis emocinėmis būsenomis, kuomet mums kažkas sutrukdo patenkinti mūsų poreikius, kuomet reikia atsisakyti kažkokių gyvenimo malonumų. Bet iš vaikų norime, kad jie be didelio atsikalbinėjimo sugebėtų atsisakyti malonumų. Tai nėra taip paprasta, labai normalu, kad vaikas reaguoja liūdesiu tada, kai jo prašome atsisakyti malonumo. Tačiau tuo pat metu jis išmoksta ir labai svarbią pamoką – sugeba atidėti malonumą vėlesniam laikui.

Galų gale vaikas, žaisdamas tik ribotą laiko tarpą, ima kiek kitaip vertinti vaizdo žaidimą ar filmuką. Jis nepersisotina juo, mėgaujasi kiekviena akimirka kuomet jis vyksta. Norint, kad vaiko neištiktų tokie „nelaimingumo“ priepuoliai,  būtina su vaiku kalbėtis, aiškinti jam, kodėl nereiktų ilgai žaisti arba žiūrėti televizoriaus.

Būtina vaikui pasiūlyti ir kitų malonių ir jam patinkančių veiklų. Dar labai svarbu, kaip vaizdo žaidimas yra pateikiamas, – kaip dienos rutinos dalis, ar kaip apdovanojimas, nuopelnas už tam tikrus dalykus. Jei vaikui žaidimas pateikiamas kaip apdovanojimas, jam žaidimo pabaigoje nėra taip sunku nuo jo atsitraukti, nes su vaiku iš anksto susitariama, kad žaisi, o dar geriau – žaisime – tik tam tikrą laiko tarpą. Arba žaisime, kol pasieksime tam tikrą rezultatą. Tai leidžia vaikui mokytis planuoti, numatyti ir lengviau atsitraukti nuo malonumą jam teikiančios veiklos. Viskas priklauso tik nuo mūsų, suaugusiųjų, kaip pateiksime ir kaip paaiškinsime.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− vienas = 8

Kitos temos: