Neringos Laurinaitienės nuotr.
Gimęs kūdikis kompiuterį priima kaip savaime suprantamą dalyką. Tai toks pat aplinkos daiktas, kaip televizorius, viryklė ar lempa. Būtų juokinga neigti kompiuterius ir neleisti vaikams jais naudotis. Jei jie darytų tokią neigiamą įtaką mūsų vaikams, tai nejau valstybės skirtų tiek pinigų, kad mokyklos jų įsigytų? Ir kam tada mokyklose būtų dėstomi informatikos pagrindai? Šiame straipsnyje pabandysime patarti, kaip iš kompiuterio „išspausti“ maksimalią naudą, kad jis būtų ne tik žaisliukas, bet ir lavinimo, mokymo, ugdymo įrankis.
Kiemo ir dviračio laikai nebesugrįš
Kad ir kaip norėtume, savo vaikystės laikų nebesugrąžinsime. Tada televizorius rodė porą programų, vaikams laidų beveik nebuvo, o laisvalaikį vaikai leisdavo kieme su kamuoliai, šokdynėmis, gumytėmis, laidynėmis, dviračiais ir t.t. Dabar pavaikščiojus po miesto kiemus rasi vos vieną kitą mažiuką, rausiantį smėlį ar besisupantį ant sūpynių. Pačio „kiemiškiausio“ amžiaus vaikai – namuose prie kompiuterių. O kai vakare iš darbo grįžta tėvai, įjungiami ir nešiojamieji kompiuteriai – kiekvienam savo. Ar galime labai stipriai pykti ant vaikų, kad jie kiemą iškeičia į kompiuterį? Dauguma mūsų prie kompiuterio sėdime visą darbo dieną, tą sėdėjimą vadiname darbu ir už tai gauname pinigus.
O grįžę namo prie kompiuterių pramogaujame – ieškome filmų, muzikos, susirašinėjame. Vaikas, kuris mato savo tėtį palinkusį prie kompiuterio, niekada nepatikės, kad tai – blogybė.
Taigi pažiūrėkime pozityviai – ko mūsų vaikai išmoksta būdami prie kompiuterio?
Kompiuteris išmoko sukaupto dėmesį ir pabaigti pradėtą veiklą (pavyzdžiui, žaidimą) – to sunku iš vaikų išgauti net mokytojui mokykloje.
Kompiuteriniai žaidimai išmoko taisyklių, kurių privaloma laikytis, jei apskritai nori žaisti (kompiuterio nepergudrausi, kaip vaikų kieme, kai gali apsimesti, kad nežiūri žaisdamas slėpynių).
Žaisdami lavinamuosius kompiuterinius žaidimus vaikai gali lengvai ir neskausmingai įsisavinti begalę informacijos.
Vaikai įgyja informacinio raštingumo įgūdžių, išmoksta paprastai ir greitai surasti reikiamos informacijos, ją apdoroti.
Kompiuteris lavina reakciją ir smulkiąją rankų motoriką, vizualinį daiktų supratimą, atidumą, atmintį, loginį mąstymą, akių ir motorikos koordinaciją.
Mokomieji kompiuteriniai žaidimai vaikus moko klasifikuoti ir apibendrinti, siekti savo tikslo, tobulinti intelektinius sugebėjimus, lavina kritinį ir analitinį mąstymą. Žaidimo forma pateiktą informaciją vaikai visada lengviau priima ir įsidėmi.
Taigi kompiuteris kaip daiktas nėra nei geras, nei blogas, jis yra pagalbinė priemonė dirbant, mokantis, perduodant informaciją. Problema – ne pats kompiuteris, o vaikų elgesys, susijęs su juo.
Priklausomybė nuo kompiuterio
Kompiuteris yra vienas tų dalykų, kurie gali kelti priklausomybę. Žmonės tampa priklausomi nuo alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų, apsipirkinėjimų, tačiau nė vienos šių veiklų žmogus neišbando būdamas vaikas. Pagalvokime – jei suaugusį, susiformavusį žmogų įtraukia kompiuteriniai žaidimai ar naršymas po internetą, tai kaip tai neįtrauks vaiko? Iš tikrųjų priklausomybių nuo kompiuterio būna retai. Priklausomybė būna tada, kai kompiuteris „suvalgo“ visą laiką ir dėmesį, kuris turėtų būti skirtas mokymuisi, bendravimui, šeimai. Jei vaikas tapo priklausomas nuo kompiuterio, kalti ir tėvai – vadinasi, jie neskyrė vaikui pakankamai dėmesio, tad šiam teko slėptis virtualiame gyvenime. Vaikas turi suprasti, kad kompiuteris – tai tik viena gyvenimo sudedamųjų dalių, kaip bendravimas su draugais, buvimas su tėvais, knygos, muzika, menas, televizija.
Didžiausią pavojų naudojantis kompiuteriu sukelia režimo nesilaikymas.
3-4 metų vaikai prie kompiuterio gali būti 25 minutes,
5-6 metų vaikai prie kompiuterio gali būti 35 minutes,
7-8 metų vaikai prie kompiuterio gali būti 40 minučių per dieną.
Vyresni vaikai prie kompiuterio gali praleisti valandą ir ilgiau, tačiau patariama kas 15-20 min. daryti pertraukėles. Prie kompiuterio siūloma pastatyti žadintuvą – šio skambutis praneš apie darbo su kompiuteriu pabaigą, o vaikas pats išmoks orientuotis laike.
Per ilgas naudojimasis kompiuteriu gali pabloginti regėjimą, laikyseną. Kaip ir televizorius, kompiuteris atima iš vaikų judėjimo malonumą. Tėvai turėtų atidžiai tikrinti darbo su kompiuteriu vietą: klaviatūra turi būti lengvai pasiekiama, vaikas į monitorių turi žiūrėti iš viršaus į apačią, kėdė turi būti tinkamai reguliuojama, darbo vieta gerai apšviesta (šviesa turi kristi iš kairės nuo ekrano, neturi būti atšvaitų ar šešėlių ant ekrano). Vaikas turi sėdėti 50-60 cm nuo ekrano, nugara ir kojos turi turėti atramą.
Didžiausias krūvis dirbant kompiuteriu tenka akims. Pamokykite vaiką specialių akis ilsinančių pratimų.
Akių mankšta:
2-3 min. žiūrėti į tolį
Stipriai užmerkti ir atmerkti akis
Sukti akis ratu, po kelis kartus prieš ir pagal laikrodžio rodyklę
Pažiūrėti į kairę, į dešinę, viršun ir žemyn
Pakaitomis kelias sekundes stebėti objektus, esančius arti ir toli
Atpalaidavus akių raumenis užsimerkti, plačiai atsimerkti ir žvelgti į tolį
Iki 3 metų. Ne visiems laikas
Daugelis mokslininkų nerekomenduoja vaikų iki 3 metų mokyti naudotis kompiuteriu. Tokio amžiaus vaikai tyrinėja aplinką veikdami: ropodami, žaisdami su įvairiausiais daiktais, vartydami knygas, laipiodami, bėgiodami, bendraudami.
Jei nuspręsite 1-3 metų vaiką mokyti elgtis su kompiuteriu, rinkitės ryškius, didelius, aiškių formų, vaikui lengvai suprantamų bei pažįstamų daiktų paveikslėlius.
Žaisdami su vaiku lengvai galite išmokyti kompiuterio dalių pavadinimų: pelė, klaviatūra, ekranas, kolonėlės. Svarbu paaiškinti, kad kompiuteris yra darbo priemonė, o ne žaisliukas. Jei vaikas rodo didelį susidomėjimą, galite išmokyti mažylį naudotis pele ir klaviatūra. Internete galite rasti daug linksmų žaidimų, kurie padės suformuoti naudojimosi pele bei klaviatūra įgūdžius (pvz.: www.fisher-price.com, www.uptoten.com).
Tokie užsiėmimai turėtų vykti ne ilgiau kaip 5-7 min. ir tik tuo atveju, kai vaikas gerai nusiteikęs bei rodo susidomėjimą.
Kompiuteris gali padėti supažindinti 2-3 metų mažylį su spalvomis, formomis, raidėmis, skaičiais, gamta.
Vaikas iki 3 metų dar per mažas naudotis kompiuteriu vienas. Todėl būtinai žaiskite kartu su savo vaiku, klausinėkite ir aptarkite, ką jis mato, kokius veiksmus atlieka, padėkite, paaiškinkite, atsakykite į vaiko klausimus.
Nuo 3 metų. Kompiuteris padeda tyrinėti pasaulį
Vaikai nuo 3 metų suaugusiųjų padedami jau gali naudotis kompiuteriu ir programine įranga. Galite išmokyti vaiką savarankiškai įjungti ir išjungti kompiuterį, lengvai valdyti pelę.
Kompiuteris priešmokyklinukui gali tapti puikiu įrankiu tyrinėti pasaulį. Daugelis vaikų, nemokėdami skaityti, rašyti ar skaičiuoti, lengvai naudojasi kompiuteriu, sugeba įsiminti žaidimų taisykles. Kompiuteris padeda atsiskleisti jų kūrybiškumui, patenkinti smalsumą, lavinti mąstymą.
Priešmokyklinio amžiaus vaikai lengvai išmoksta naudotis internetu ir pasitelkti jį mokymuisi bei pramogoms. Internete rasite puslapių apie gamtą, meną ir kitus nepaprastus dalykus, skirtų ikimokyklinukams. Neišeidami iš namų Jūs su mažyliu galite pabuvoti muziejuje arba sudalyvauti viktorinoje.
Kompiuteriu galima piešti, kurti filmukus, mokytis atpažinti ir palyginti raides, skaičius, spalvas, daiktus, geometrines figūras, gyvūnus. Galite pasiūlyti rinkti į porą didžiąsias ir mažąsias raides, skaičius, daiktus, paveikslėlius su jų pavadinimais. Internete dėliokite dėliones, žaiskite vaiko atmintį lavinančius kompiuterinius žaidimus. Prie kompiuterio jungiant papildomus įrenginius, pvz., sintezatorių, galima išmokyti priešmokyklinuką kurti ir įrašinėti muziką.
Tačiau darbas kompiuteriu jokiais būdais neturi nurungti piešimo dažais ar pieštukais ant popieriaus, knygelių skaitymo, gyvūnų stebėjimo ar pasivaikščiojimų, žaidimų lauke.
Nuo 7 metų. Kompiuteris – mokslo draugas
Mokykloje kompiuteris – nepamainomas mokslo draugas ir padėjėjas. Jei parūpinsite vaikui mokomųjų programų ar žaidimų, laikas, praleistas prie kompiuterio, bus labai naudingas.
Mokomieji kompiuteriniai žaidimai yra skirti mokytis tam tikro dalyko, pradedant tradicinėmis disciplinomis (matematika, fizika, kalbos ir kt.), baigiant kasdienėmis, gyvenimiškomis situacijomis. Tokie žaidimai yra spalvingi, linksmai įgarsinti, o vaikui padeda žaismingi personažai. Mokomųjų kompiuterinių žaidimų paskirtis – palengvinti ir paspartinti pažinimą žaidžiant, skatinti susidomėjimą, lavinti vaizduotę bei kurti teigiamą mokymosi aplinką.
Žaisdamas įprastus kompiuterinius žaidimus, vaikas įsisavina labai didelius kiekius gyvenime sunkiai pritaikomos informacijos – jis galėtų valandų valandas pasakoti apie žaidimo pasaulį, veikėjus, užduotis, potyrius ir t. t. Čia svarbiausia pastebėti, kad žinios apie žaidimo parametrus atmintyje „įsirašo“ nededant didelių pastangų arba tiesiog žaidžiant.
„Žaidžiu-mokausi“ metodika veikia paprastai. Kompiuteriniame žaidime akcentuojami edukaciniai elementai, o užduotys yra žaismingai animuotos ir įgarsintos. Žaidžiant tiesiogiai veikiami pagrindiniai vaiko pojūčiai (rega, klausa, lytėjimas) ir emocijos (sukuriama linksma, teigiama atmosfera). Visą žaidimo laiką dirba atmintis: šiuo atveju ji „įrašinėja“ būtent naudingą, mokslinę informaciją, su kuria susiduriama. Ir akivaizdu, kad kuo ilgiau vaikas žaidžia, tuo daugiau išmoksta. Iš kompiuterio gautos žinios užfiksuojamos kur kas ilgesniam laikui nei perskaičius tekstą vadovėlyje.
Užsienio patirtis
Siekdami optimizuoti mokymosi procesą, Amerikos mokslininkų federacijos (FAS) nariai aktyviai prisideda prie mokomųjų kompiuterinių žaidimų kūrimo ir populiarinimo. Organizacija jau yra pristačiusi keletą simuliacinių žaidimų, vystančių loginį ir kritinį mąstymą bei skatinančių komandinį darbą. Pavyzdžiui, žaidimas „Discover Babylon“, skirtas 8-14 metų vaikams,nukelia į Senovės Mesopotamijos laikus ir supažindina su tuometiniais rašto, matematikos, literatūros bei teisės laimėjimais. Atsižvelgiant į tris svarbiausius senosios civilizacijos tarpsnius, žaidimą sudaro 3 dalys, taigi visas žaidimas – tai kelionė laiku, kurioje žaidėjas įsikūnija į realiai egzistavusių asmenų gyvenimus ir privalo atlikti įvairias užduotis.
Vykdydamas užduotis, vaikas susiduria su tikrais istoriniais faktais bei objektais, na, o trimatė žaidimo aplinka dar labiau sustiprina tikroviškumo įspūdį, taigi vaikas dar labiau įtraukiamas į žaidimą. Pirmame žaidimo lygyje vaikas „tampa“ dvylikamečiu berniuku Taribi, besimokančiu rašto. Virtualiai gyvendamas Taribi gyvenimą bei atlikdamas atitinkamas užduotis, vaikas ne tik įgyja teorinių žinių, bet praktiškai jas pritaikydamas užfiksuoja ilgesniam laikui.
Ne visi mokomieji kompiuteriniai žaidimai skirti tik vaikams. Kitas FAS projektas – žmogaus imuninės sistemos simuliacija „Immune Attack“– puikus pagalbininkas mokantis imunologijos. Žaidime žmogaus organizmo ląstelės yra „užmiršusios“ savo funkcijas, todėl nežino, kaip kovoti su bakterinėmis bei virusinėmis infekcijomis. Žaidėjas tampa nano-erdvėlaivio pilotu ir leidžiasi į virtualią kelionę kraujagyslėmis bei jungiamuoju audiniu. Kiekviename lygyje reikia įveikti naują infekciją, taigi žaidėjas turi pažinti ir „treniruoti“ vis kitos rūšies ląsteles. Šiais ir panašiais simuliaciniais žaidimais siekiama „užkabinti“ žaidėją, kad savarankiškai mokydamasis jis praleistų daugiau laiko.
Įdomu tai, kad Didžiojoje Britanijoje atliktų tyrimų metu paaiškėjo, jog mokytojai ugdymo procese yra linkę naudoti net komercinius kompiuterinius žaidimus. Ne pelno siekianti, inovatyvų mokymąsi populiarinanti organizacija „Futurelab“, kartu su trimis pasaulyje lyderiaujančiomis kompiuterinių žaidimų kūrimo įmonėmis („Electronics Arts“, „Microsoft“, „Take Two“), atliko metus trukusį tyrimą, kurio metu 12 mokytojų iš keturių skirtingų mokyklų pamokų metu taikė 3 komercinius kompiuterinius žaidimus („The Sims 2“, „Knights of Honour“, „RollerCoaster Tycoon“), be to, apie kompiuterinių žaidimų pritaikymą buvo apklausta daugiau nei 1000 įvairaus amžiaus mokytojų. Trečdalis apklausos dalyvių teigė jau taikantys kompiuterinius žaidimus pamokų metu, o daugiau nei pusė apklaustųjų pritarė tokiam kompiuterinių žaidimų naudojimui ugdymo procese ateityje. Nustatyta, kad kompiuteriniai žaidimai itin paskatina mokinių motyvaciją, kelia kur kas didesnį susidomėjimą, gerina kompiuterinius įgūdžius.
O kaip dėl kūdikių?
Daugelis mokslininkų nerekomenduoja vaikų iki 3 metų mokyti naudotis kompiuteriu. Tokio amžiaus vaikai tyrinėja aplinką veikdami: ropodami, žaisdami su įvairiausiais daiktais, vartydami knygas, laipiodami, bėgiodami, bendraudami.
Jei nuspręsite 1-3 metų vaiką mokyti elgtis su kompiuteriu, rinkitės ryškius, didelius, aiškių formų, vaikui lengvai suprantamų bei pažįstamų daiktų paveikslėlius.
Žaisdami su vaiku lengvai galite išmokyti kompiuterio dalių pavadinimų: pelė, klaviatūra, ekranas, kolonėlės. Svarbu paaiškinti, kad kompiuteris yra darbo priemonė, o ne žaisliukas. Jei vaikas rodo didelį susidomėjimą, galite išmokyti mažylį naudotis pele ir klaviatūra. Internete galite rasti daug linksmų žaidimų, kurie padės suformuoti naudojimosi pele bei klaviatūra įgūdžius.
Tokie užsiėmimai turėtų vykti ne ilgiau kaip 5-7 min. ir tik tuo atveju, kai vaikas gerai nusiteikęs bei rodo susidomėjimą.
Kompiuteris gali padėti supažindinti 2-3 metų mažylį su spalvomis, formomis, raidėmis, skaičiais, gamta.
Vaikas iki 3 metų dar per mažas naudotis kompiuteriu vienas. Todėl būtinai žaiskite kartu su savo vaiku, klausinėkite ir aptarkite, ką jis mato, kokius veiksmus atlieka, padėkite, paaiškinkite, atsakykite į vaiko klausimus.
„Mamos žurnalas“
Mokomieji kompiuteriniai žaidimai ir apskritai edukacinės sistemos, mūsų mažyliui tikrai buvo į naudą. Mes už. 🙂
Na, kaip kas pažiūrės. Lavinimas vaikui reikalingas. Tik reikia neperlenkti lazdos. O visos sistemos, kad ir kokios jos bebūtų yra tik į gerą.