Pirmosiomis gyvenimo savaitėmis pritildytas televizoriaus garsas mažylį tik užliūliuoja, migdo. 2-3 mėnesių kūdikis jau atkreipia dėmesį – pasuka galvytę į šviečiantį ekraną. Ar televizorius yra toks jau didelis blogis mažam vaikui?
KŪDIKIS IR TV
Psichologė Gintarė Meslinienė, VŠĮ „Psichologinio konsultavimo grupė“
Ar kūdikiui suvokiami TV vaizdiniai?
Pirmosiomis gyvenimo savaitėmis pritildytas televizoriaus garsas mažylį tik užliūliuoja, migdo. 2-3 mėnesių kūdikis jau atkreipia dėmesį – pasuka galvytę į šviečiantį ekraną.
Dar po dviejų mėnesių vaikas atkreips dėmesį į tai, kad ekrane kažkas juda. Ryšys tarp matomo ir juntamo atsiranda labai anksti. Tyrinėtojai 4 mėn. vaikams pademonstravo du animacinius filmukus: pirmu atveju garsas buvo sinchroninis, o antru – ne. Vaikučiai labiau domėjosi „teisingu“ filmuku.
TV vaizdai patrauklūs mažyliams, nes jie spalvingi, triukšmingi ir greitai kintantys. Jie pritraukia vaikų dėmesį dėl dviejų priežasčių. Ankstyvojoje vaikystėje dėmesys yra selektyvus – susidomiu tuo, kas man malonu ir įdomu. Visus šiuos reikalavimus atitinka TV. Kita priežastis, kodėl vaikai dievina TV – tai suteikia malonius išgyvenimus be jokių pastangų, galvojimo, ką nuveikti, kad būtų smagu.
Koks teletabių fenomenas? Ar tiesa, kad šie filmukai kurti neįgaliesiems?
Esu girdėjusi, kad filmukus apie teletabius autoriai kūrė padedant psichologams, pagal jų rekomendacijas. Ugdymo procesas filmuke pritaikytas prie vaiko psichinių savybių, dėsnių – dėmesio kaitos, atminties procesų ir malonumo principo. Su neįgalumu tai neturi jokio ryšio. Visuose filmukuose informacijos labai nedaug, aplinka „švari“, jokių papildomų trikdžių, kurie pritrauktų mažylių dėmesį.
Pateikiama ugdomoji medžiaga ryški, didelė, aiški. Suteikiamos žinios „apžaidžiamos“ bent jau trejomis veiklomis – vaizdu (piešinukai), garsu (dainelės), judėjimu (šokiai, plojimas). Informacijos pakartojimas pasibaigiant „pamokai“. Šiuos principus taiko visi ankstyvojo ugdymo pedagogai. Neįgaliems vyresniems vaikams patinka šie filmukai, nes jų raida ir psichiniai procesai sulėtėję. Jei vaiko raida nesutrikusi, teletabiniai filmukai pasidaro nebepatrauklūs apie 4-5 metus, nes vaikų psichinės galimybės išauga ir jiems darosi nuobodu. Teletabiniai filmukai patrauklūs ir tuo, kad juose vaikas tarsi įgyvendina savo troškimus.
Žiūrėdamas filmuką, vaikas tapatinasi su veikėjais, o tuose filmukuose teletabiai daro daug ką, ko labai norėtų mažas vaikas. Filmukuose vyrauja labai šilta atmosfera (tai patinka vaikams), viskas vyksta labai lėtai ir suprantamai (turbūt dėl to suaugusiesiems atrodo, kad tie filmukai kvaili, bet jie tiesiog pritaikyti vaiko supratimo tempui). Juose nėra didelių ir nemalonių emocinių išgyvenimų. Net atsisveikinimas „įvelkamas į malonų rūbą“: visada apie pabaigą pranešama iš anksto, po to dar vyksta kažkoks veiksmas, ir tik tada būna pabaiga.Vaikui duodama laiko susitaikyti su nemaloniu jausmu, kad jau baigiasi įdomus dalykas. Tokį atsisveikinimo principą galima taikyti ir tikrovėje.
Kaip dar nemokantys kalbėti vaikai įsimena tokius sunkius pavadinimus, kaip votingeriai, pontipinai, tomblibukai (čia „Paslapčių sodo“ gyventojų vardai)?
Atsakydama į šį klausimą, remčiausi trejomis prielaidomis:
Žmogaus atminties ir įsiminimo procesai – mes įsimename tai, kas keista, juokinga ir patraukia mūsų dėmesį. Keisti vardai tikrai „iškrenta“ iš kasdieną vartojamų žodžių konteksto. Mažylis tik išgirdęs užuominą, pirmą skiemenį, jau atbėga iš kito kambario.
Tokie vardų sąskambiai primena mažylių gugavimą ir pirmuosius jų tariamus žodžius ar sakinius, kuriuos atkoduoja tik įgudusių tėvelių ausis.
Jie panašūs ir į dainavimą ar net į žaislų skleidžiamus garsus – tokius skleidžia linguokliukai, barškučiai, šokliukai.
Ar kūdikiams specialiai pritaikytas teletabių ir tomblibukų belytiškumas? Kas jie apskritai – gyvūnai ar žmonės?
Jau 3 metų vaikas pradeda suvokti skirtumus tarp berniukų ir mergaičių. Jų belytiškumas tikrai nėra žalingas. Tačiau labiau buvo sunerimta dėl to, ar vaikų pamėgtas Tinkis Vinkis nėra homoseksualus (Tinkis Vinkis – vaikų suvokiamas kaip vyriškos lyties atstovas beveik niekada nesiskiria su moterišku atributu – raudona rankine). Šis klausimas prieš dvejus metus paskatino Lenkijos vaikų ombudsmenę Ewą Sowinksą kreiptis į psichologus. Jiems buvo pavesta įvertinti, ar serialas gali būti rodomas per visuomeninę televiziją. Ir psichologai įvertino – teletabis Tinkis Vinkis vaikams nepavojingas.
Ar skatinti kūdikius žiūrėti tuos filmukus?
Tikrai ne. Filmukų peržiūros galima griebtis kaip papildomo informacijos šaltinio ar trumpalaikės auklės, tačiau jokiu būdu negalima ja piktnaudžiauti. Vaikams, dažnai žiūrintiems į dvimatį ekraną, atrofuojasi erdvės suvokimo ir apskritai pastabumo įgūdžiai. Jau po 30 sekundžių žmogaus smegenų veiklos aktyvumas sulėtėja, ima dominuoti alfa bangos, pasiekiamas atsipalaidavimas, savotiška hipnozinė būsena – nekritiškumas transliuojamai informacijai, budrumo, mąstymo sulėtėjimas.
Kokio amžiaus vaikams jau pasiūlyti rimtesnės TV produkcijos?
Vaikų psichologai pataria mažylio iki vienerių metukų nepalikti prie televizoriaus daugiau nei 15 min.
Šiek tiek vyresnis 1-3 metų vaikas gali žiūrėti iki pusvalandžio. Vyresni darželinukai gali vaikams skirtas laidas žiūrėti jau valandą. Sudėtingesnius TV produktus galite siūlyti nuo pačios mažumės, tačiau reikalingas tėvelių paaiškinimas. 1,5-3 metų mažylis jau suvokia siužetą, tačiau kad jį suprastų tinkamai, reikia, kad suaugusieji paaiškintų. Stenkitės nepalikti vaiko vieno su įjungtu televizoriumi ar vaizdo grotuvu. Vaikučiui dar labai trūksta žodžių, kad galėtų išreikšti savo jausmus. Jam turite pagelbėti.
Įgarsinkite tai, ką jūsų atžala jaučia, ką mato, su vyresniais vaikais galite aptarti kokie buvo galimi herojaus sprendimai, ar gerai pasielgė.
Ar šie filmukai (teletabiai, tvyniai, tomblibukai) – bukina ar lavina?
Lavina, tačiau niekas kitas taip neugdo, kaip tiesioginis vaiko ir jūsų kontaktas. Pastebėkite, kokiu principu sukurti šie filmukai, ir patys taip pamodeliuokite žaidimą – supažindinimas su norima negausia informacija (pvz., trys geometrinės formos), veiklos kaita kas 5-10 min. (pažiūrime į formas, jas piešiame, padainuojame, pajudame ar pašokame pagal formas), pirminės informacijos pakartojimas.
Tokio užsiėmimo metu jūs lavinsite kiekvieną vaiko juslę, bus sudirginti visi smegenų centrai, o tai pilnavertis pasaulio pažinimas. Išmokysite kritiškai mąstyti, stebėti detales. O svarbiausia – išmokysite kūrybiškai veikti, nelaukti, kol kas pralinksmins ar nustebins.
Sakoma, kad kūdikiai neskiria realaus gyvenimo nuo vaizdinių TV. Kaip yra iš tikrųjų?
Patys mažiausieji žiūrovai linkę susitapatinti su pagrindiniu filmuko veikėju ir vėliau ilgai išgyvena tai, ką matė. Todėl kartais labai jaudinasi dėl herojų nesėkmių. Tik 3-4 m. vaikas pradeda suprasti vaizduotės ir realybės skirtumą. Jis jau žino, kad animacinis filmas – tai nėra tikras gyvenimas, ir su malonumu tyrinėja nuostabių princų, fėjų ir kalbančių gyvūnų pasaulį, kuris paskatina jo vaizduotę.
DĖMESĮ PATRAUKIA PASIKARTOJANTYS VAIZDAI
Vaikų psichiatrė Aurima Dilienė
Vaikai vystosi skirtingai: vienas 4,5 mėnesių kūdikis jau mėgina ropoti, o kitas – dar 3-4 kartus per dieną miega apsižiojęs motinos krūtį… Todėl labai skirtingu laiku ir skirtingo amžiaus vaikai pradeda domėtis TV vaizdiniais. Dar tam labai daug įtakos turi, kiek šeimoje/namuose laiko būna įjungtas TV: juk jau atsiranda šeimų, kurios iš vis atsisako televizijos – taip taip, asmeniškai pažįstu net keletą!
Taigi vienareikšmiškai atsakyti, KADA kūdikis suvokia TV vaizdinius, gana sunku. Manoma, kad jau pusės metų kūdikis, jeigu jam dažnai leisime būti šalia veikiančio TV – pradės aktyviai domėtis ir prisimins tuos pačius pasikartojančius vaizdus ar muziką (reklamas).
Taigi dėmesio atkreipimą lemia pasikartojimas – kūdikiams tai svarbu, nes tokiu būdu smegenyse (žievėje) ir susidaro ryšiai, kurie formuoja atmintį.
Teletabiai sukurti specialiai mažiesiems žiūrovams – spalvoti, linksmi, nors turi ir kitokių suprantamų emocijų, mažai ir nesudėtingai kalbantys, o vaizdus iš tikrų vaikų gyvenimo per pilvuke esantį ekraną rodo po du kartus – kas vaikams labai aktualu, nes taip jie formuoja atmintį.
Sudėtingus personažų pavadinimus besimokantys kalbėti vaikai puikiai įsimena. Juk jiems visi žodžiai yra lygiai vienodo sudėtingumo, juk jie mokosi. Mums, suaugusiesiems, sunku prisiminti save tokio amžiaus, todėl ir sunku suvokti, kad tie pavadinimai niekuo nesiskiria nuo eilinių ilgesnių ar sunkiau ištariamų buitinių žodžių, pavyzdžiui, videomagnetofonas, ekskavatorius, kombinezonas, televizorius, greitpuodis ir pan.
TELEVIZORIUS – STIPRUS DIRGIKLIS
Audronė Kancė, VŠĮ „Namų darželis“ vadovė, www.namudarzelis.lt
VŠĮ „Namų darželis“ vadovė
www.namudarzelis.lt
Įjungtas televizorius, transliuojantis besikeičiančius vaizdus bei garsus, yra stiprus dirgiklis – natūralu, kad kūdikis į jį reaguoja. Ypač kūdikiai domisi reklama, nes reklaminiame klipe pateikiama maksimaliai koncentruota vaizdo(ryškūs, besikeičiantys paveikslėliai) ir garso informacija, pasižyminti intensyviu emociniu poveikiu. Pastebėkite, kad nereguliuojant garso, reklaminiai klipai visuomet yra garsesni nei po jų rodoma laida ar filmas. Taigi, reklaminiuose vaizdo klipuose dirginimas kur kas intensyvesnis, todėl kūdikis į jį reaguoja stipriau.
Kalbant apie jutiminių pojūčių dirginimą svarbu pabrėžti, kad vaikystėje visi pojūčiai yra kur kas intensyvesni (tiek vaizdo, tiek garso ar skonio išgyvenimas). Pernelyg intensyvus dirginimas kūdikiui daro daug didesnę žalą nei suaugusiam žmogui. Norint, kad vaiko pojūčiai neatbuktų, reikia stengtis, kad vaiko aplinka būtų kuo natūralesnė ir ramesnė: vaiką suptų natūralios ramios spalvos, natūralūs garsai, kvapai, skoniai. Juk prisivalgę saldainių ir po to atsikandę obuolio, nejaučiame obuolio saldumo, tik rūgštumą. Taip yra ir su visais pojūčiais. Pernelyg intensyvus dirginimas juos paprasčiausiai atbukina. Tuomet reikia vis intensyvesnio dirginimo, kad vaikas išgyventų pojūtį, o natūralūs dirgikliai tampa per silpni.
Mano nuomone, iki tam tikro amžiaus vaikui visai nereikia žiūrėti televizoriaus. O nuo tam tikro amžiaus (pvz., nuo 4 metų) reikia labai stipriai jį riboti (pvz., iki 40 min. per dieną) bei kruopščiai atrinkti, kokią informaciją vaikas sugeria. Visas lavinimas, kuris reikalingas vaikui, yra jo aplinkoje.
Socialinius įgūdžius vaikas gauna bendraudamas su vaikais, kalbos mokosi būdamas kalbinėje aplinkoje.
Televizorius tegali duoti pakaitalus tų dalykų, kurie geriausi yra natūralūs ir gyvi. Kitaip tariant, kompiuteris ir televizorius yra informacijos nešėjai, jie jokiu būdu nepadeda vystytis vaiko jutimams.
Tam, kad vaikas išmoktų šią informaciją analizuoti ir adekvačiai ją priimti, jis turi turėti išvystytą suvokimą bei kritinį mąstymą, o tam reikalingi gerai išvystyti, suvokti pojūčiai ir jausmai. Kai vaikas liečia tam tikrą daiktą, medžiagą, iš šio santykio atsiranda pojūtis. Informacija, atėjusi iš pojūčių, yra „apdorojama“. Tada ateina suvokimas. Kad suvokimas būtų teisingas, informacija, atėjusi iš pojūčių, turi būti tikra, t.y., pojūčiai neturi būti „apgaunami“ (pvz., atrodo kaip medis, o iš tikrųjų plastikas).
Dabartiniame kasdieniame gyvenime yra labai daug virtualios realybės, kuri mus įtikinėja tam tikrais dalykais, kurių iš tiesų nėra. Dabartiniam suaugusiajam, užaugusiam kitomis sąlygomis (kuomet pasaulio pažinimas formavosi natūralesnėmis priemonėmis), daug lengviau atsirinkti tarp tikro ir virtualaus/netikro. Kad šių dienų vaikas užaugtų turėdamas adekvatų santykį su tuo, kas tikra, o kas ne, labai svarbu, kad jis išgyventų kuo daugiau tikrų, neiškraipytų įspūdžių pirmame septynmetyje, juos būtų „perdirbęs“ ir tinkamai suvokęs. Jausmai vystosi pasitikint savo pojūčių suvokimu.
Vaikas į pasaulį ateina jau turėdamas tiek smegenų ląstelių, kiek jų turės visą gyvenimą. Tačiau nerviniai ryšiai, lemiantys vaiko atmintį, mąstymą, kalbą, motoriką dar tik formuojasi. Nerviniai ryšiai formuojasi per vaiko kontaktą su aplinka, per pojūčių ir jausmų vystymą. Kuo daugiau vaikas turi galimybių natūraliai vystyti savo pojūčius, tuo daugiau smegenų ryšių susidaro, tuo daugiau smegenų ląstelių bus panaudota tolesniame vaiko gyvenime, o tai užtikrins geresnius jo pažintinius procesus (tarp jų ir mąstymą). Labai svarbu, kad vaikas pirmame septynmetyje turėtų galimybę patirti kuo daugiau ir įvairesnių pojūčių. Apdorodamas tuos pojūčius, juos suvokdamas ir „suklasifikuodamas“ vaikas formuoja autentišką savo identitetą, susidaro pojūčių, jausmų paletę. Kartu jis kuria savo asociacijas, pvz., glotnus kaip medis, švelnus kaip šilkas, kietas kaip akmuo, šiltas kaip vilna ir pan., tai vysto vaiko kalbą bei vaizduotę.
Jei vaikas neturi pakankamai medžiagos susidaryti savo pojūčių ir jausmų paletės, o yra „įkrautas“ informacija, dirgikliais, ateinančiais iš išorinio pasaulio (televizija, jos vaizdai ir keliami jausmai, internetas), jis iš šių priemonių išmoksta „gatavų“ šablonų, reakcijų, nesusiformuoja kaip autentiška asmenybė, mąsto ir jaučia šabloniškai (reaguoja į situacijas kaip reagavo filme ir pan.). Tokiam žmogui sunku suvokti savo jausmus, jis neturi gero ryšio su pačiu savimi. Jei jis negeba jausti savęs, jam sunku jausti ir kitą žmogų, jį suprasti, teisingai suvokti situaciją. Nesuvokus situacijos ir to, ko ji reikalauja, žmogui sunku priimti emociškai teisingą sprendimą. Šis gebėjimas paprastai yra apibrėžiamas kaip žmogaus emocinis intelektas. Paradoksalu, kad ši sąvoka atsirado XXI a., kuomet nepaisant aukštų IQ koeficientų, techninės ir informacinės pažangos, žmonės vis dažniau susiduria su socialinėmis ar asmeninėmis problemomis.
TELETABIS NE ŠEIMOS NARYS…
Vaikų psichologė Elena Mickevičienė
Pastaruoju metu pastebiu, kad šeimose formuojasi keli požiūriai į televiziją: vieni laiko televizorių įjungtą visą dieną, mano, kad žiūrėdami įvairias informacines laidas jie plečia savo žinias, tobulėja (įvairūs discovery, geography ir kiti kanalai). Kita dalis šeimų atsisako televizoriaus, nes mano, kad tai tik laiko švaistymas, psichinių procesų ir pojūčių bukinimas. Kitos šeimos stengiasi žiūrėti tik žinias ir labai minimaliai, dar kiti žiūri tik pramogines laidas, kad atsipalaiduotų ir t.t. Visi jie iš dalies teisūs, visi renkasi, kas jiems priimtina, tačiau reikia visuomet jausti saiką ir pagalvoti, ko tikiuosi ir ką gaunu iš to naudingo sau…
Vaikas – pats mažiausias ir labiausiai priklausantis šeimos narys. Jo įgūdžiai, vertybės ir „gyvenimo skonis“ formuojasi stebint ir kartojant tai, ką daro jo autoritetai – tėvai ir vyresnieji broliai bei seserys.
Jei šeimoje vyrauja vienas ar kitas požiūris į televiziją, tuomet ir vaikas taip suvoks televizijos naudą ar žalą. Taigi viskas priklauso nuo šeimos…
Žinoma, kuo vėliau rodysime vaikui televizorių ir lavinsime jį natūralioje aplinkoje, tuo jis geriau suvoks savo pojūčius, jausmus, geriau įvertins priežasties pasekmės ryšį, tvirčiau jausis šeimos ir gamtos dalimi, save vertins adekvačiau, bus kūrybiškesnis ir ramesnis.
Pirmasis aplinkos ir pasaulio suvokimas ateina per pojūčius, todėl labai svarbu kuo daugiau juos lavinti (yra 5 pagrindiniai pojūčiai: klausa, rega, skonis, uoslė ir lytėjimas). Sėdint prie televizoriaus vaiko dalis pojūčių nėra lavinami, kiti iškreipiami. Žinoma, jis gauna tam tikrų žinių, tačiau psichiniai procesai iš dalies nukenčia (dėmesys, erdvės suvokimas ir kt.).
Gaila, bet šiuolaikinis gyvenimo tempas, pasikeitusios kai kurios vertybės verčia tėvelius pasielgti ne visada taip, kaip geriausia vaikui. Dažnai jiems trūksta laiko pabūti kartu, rūpesčiai taip prislegia, kad nebeturi jėgų su vaiku pažaisti, paskaityti knygelę ar kitaip užsiimti. Tuomet šie filmukai („Teletabiai“, „Paslapčių sodas“) yra geriausia išeitis. Jie ramūs, paremti vaiko raidos principais, nesukelia per stiprių emocijų, trunka trumpai ir pan. Saikingas filmukų apie teletabius ir tomblibukus žiūrėjimas vaikams nedaro didelės žalos. Beje, šie animaciniai filmai nėra skirti vien tik protiškai atsilikusiems vaikams. Jie skirti visiems vaikams. Protiškai atsilikusieji vaikai paprastai lavinami ir ugdomi tomis pačiomis priemonėmis kaip ir sveiki vaikai, tik viskas yra derinama pagal kiekvieno vaiko galias ir gebėjimus.
Pati auginu sūnelį ir ne visuomet galiu jį apsaugoti nuo televizijos. Šie filmukai tiesiog prikausto jį prie televizoriaus. Daug esu skaičiusi apie televizijos žalą vaikeliui ir pati esu įsitikinusi neigiama televizijos įtaka sūnaus emocinei būsenai (tampa irzlesnis, sunkiau susitarti, kad filmukų pakaks, o vėliau jam pačiam sunkiau susirasti įdomios veiklos ir t.t.). todėl stengiuosi kuo daugiau riboti.
Patarčiau tėveliams žinoti apie televizijos žalą ir stengtis vaikus apsaugoti. Jei mėgsta žiūrėti televizijos laidas, lai prisimena savo vaiką, nes net buvimas tame pačiame kambaryje jau turi įtakos, jie viską krauna į savo galveles, išgyvena. Jei vis dėlto televizorius įjungtas, būkite šalia ir stebėkite, ką vaikai žiūri, kaip jaučiasi, ką išgyvena, tuo pačiu metu ar vėliau aptarkite turinį (ypač tada, kai filmukas buvo žiūrėtas ne pagal savo amžių), pasikalbėkite, ribokite laiką. Jei teko vaikeliui ilgiau pažiūrėti filmukų, pasistenkite vėliau su juo ilgiau pabūti, pasikalbėti, papaišyti ir pažaisti, kad būtų šiokia tokia kompensacija. Nepamirškite, kad vaikai auga greitai, o pirmieji jo gyvenimo metai turi labai daug įtakos jo asmenybės raidai.
„Mamos žurnalas“
