Genetiškai modifikuoti organizmai (GMO), arba genetiškai modifikuotas maistas (GMM) – sąvokos, kurias vis dažniau girdime ar perskaitome produktų etiketėse.
Ar genetiškai modifikuotas maistas tinka kūdikiams ir vaikams, besilaukiančioms ir žindančioms mamoms?
Tikriausiai atsakymus sužinosime tada, kai pasikeis kelios šiuos produktus vartojusių žmonių kartos. Pataria doc. Algimantas Vingras.
Kas yra genetiškai modifikuotas maistas?
Tai įvairūs produktai, pvz., aliejai, pagaminti iš žaliavos, kurios sudėtyje yra tam tikra dalis genetiškai modifikuotų augalų, pvz., sojų. Natūraliai gamtoje auga daug augalų, kurie dauginasi perduodami savo turimas genetines, paveldimas savybes palikuonims. Genetiškai modifikuoti augalai yra tokie, kuriuose pasitelkus biotechnologiją (prioritetinę mūsų amžiaus mokslo šaką) genetinė medžiaga pakeista tokiu būdu, kuris natūraliai gamtoje nepasitaiko. Dėl to augalai įgyja naujų savybių. Genetiškai modifikuoti gali būti mikroorganizmai, augalai, gyvūnai.
Kaip genetinė modifikacija paveikia augalus?
Genetinė modifikacija, dar vadinama genų inžinerija, pakeičia augalų savybes, pvz., jie tampa atsparūs kenkėjams, ligoms, herbicidams. Todėl mažiau reikia chemikalų, kurie apsaugotų augalus nuo ligų ir kenkėjų, augalai lengviau išgyvena sausrą, duoda gerokai didesnį derlių (derlių galima paankstinti arba pavėlinti), pagerėja augalų maistinės savybės – jie gali sukaupti daugiau vitaminų, mineralinių medžiagų, aminorūgščių, baltymų.
Skamba viliojančiai, tačiau ar maistas, pagamintas iš genetiškai pakeistų augalų, nekenkia žmogui?
Vienareikšmio atsakymo mokslininkai kol kas nepateikė. Trūksta ilgamečių, bešališkų, faktais pagrįstų tyrimų apie maisto produktus, pagamintus iš genetiškai pakeistų augalų. Viena iš priežasčių – biotechnologinių mokslų amžius tėra vos 30-35 metai, o augalus gyvūnai ir žmonija naudoja nuo istorijos pradžios. Per tūkstančius metų žmogus yra prisitaikęs vartoti natūralią gamtos produkciją. Kita priežastis, pasak doc. L.Kalėdienės (Lietuvos Respublikos genetiškai modifikuotų organizmų ekspertės) yra tai, kad „mokslininkų, kaip ir visų kitų žmonių, sugebėjimas objektyviai ir kritiškai vertinti riziką, susijusią su asmenine veikla, nėra stipriausia prigimties savybė“. Bėda, kad trūksta nepriklausomų ekspertų, jų darbui reikalingų lėšų (tam, kad jie būtų nepriklausomi) arba mažai jais pasitikima.
Kaip žmogų gali paveikti produktai, pagaminti iš genetiškai modifikuotų augalų?
Produktai, pagaminti iš genetiškai modifikuotų augalų, kol kas yra naujovė, apie kurios poveikį vienareikšmės nuomonės nėra. Niekas negali aiškiai atsakyti į klausimą, kokį poveikį toks maistas daro žmonių kartai, kuri juos naudoja. O ateities kartoms? Negalima garantuoti to, kad nėra vėžį sukeliančio, toksinio (nuodingo), mutageninio (sukeliančio išsigimimus), alerginio poveikio žmogui ir jo aplinkai. 1996 metais buvo nustatyta, kad žmonių alergiją braziliniams riešutams sukėlė alergenas, aptiktas genetiškai modifikuotų sojų pupelėse. Žinomi ir tokie faktai, kad JAV, kur genetiškai modifikuotas maistas ypač plačiai paplitęs, genetiškai modifikuotų sojos pupelių ir jos produktų sukeltų sveikatos sutrikimų skaičius padidėjo daugiau nei 50 proc. Žinomas ir kitas liūdnas faktas – kartą genetiškai modifikuotų kukurūzų, skirtų pašarams, atsitiktinai pateko į maisto produktus. Įvykio pasekmės: 37 žmonės mirė, daugiau nei 1 500 žmonių neteko darbingumo dėl nervų ir autoimuninių ligų, kiti sveikatos sutrikimai per kelerius metus pasiekė 5000-10 000. Šie faktai parodo, kad patys genetiškai modifikuoti augalai gali ir neturėti tiesioginio neigiamo poveikio žmogaus sveikatai, tačiau jų metabolizmo (apykaitos) produktų poveikis gali būti žalingas. Juk genetiškai modifikuotus pašarus suvalgo gyvūnai, o jų mėsos galutinis vartotojas yra žmogus.
Kokių genetiškai modifikuotų augalų auginama daugiausiai? Kur?
Daugiausia auginama sojos (55 proc.), kukurūzų (11 proc.), rapso (16 proc.), medvilnės (21 proc.). Didžiausi pasėlių plotai ir daugiausia pagaminama produkcijos iš genetiškai modifikuotų augalų yra JAV, Argentinoje, Kanadoje, Brazilijoje, Kinijoje, Paragvajuje, Indijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Urugvajuje, Australijoje, o iš Europos valstybių – Rumunijoje ir Ispanijoje.
Kokiuose maisto produktuose, pardavinėjamuose Lietuvos parduotuvėse, yra genetiškai modifikuotų augalų?
Kai kuriuose:
šokoladinėse plytelėse, šokoladiniuose vafliuose, šokoladiniuose kremuose, saldainiuose, riešutiniuose kremuose, aliejuose, margarinuose, majonezuose.
Iš kur šalyje atsiranda produktų, pagamintų iš genetiškai modifikuotų augalų?
Saldumynai yra įvežami iš Ukrainos, Bulgarijos, Turkijos, o aliejai iš Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos, Olandijos, Estijos.
Iš kur šalyje atsiranda produktų, pagamintų iš genetiškai modifikuotų augalų?
Saldumynai yra įvežami iš Ukrainos, Bulgarijos, Turkijos, o aliejai iš Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos, Olandijos, Estijos.
Teigiama, kad asmeninio sklypelio augalinė produkcija yra sveikiausia?
Ir taip, ir ne. Priklauso nuo to, kas auginta ir kaip auginta. Tarkime, Lietuvos sodininkų bendrijose ir tarp ūkininkų sparčiai plinta olandiškos bulvių, pomidorų sėklos. Džiaugiamasi, kad iš vieno kero jos duoda net po 30 gumbų. Niekas netyrė ir nežino, kokios tai veislės, kokius plotus jos užima ir koks tų bulvių poveikis vartotojų sveikatai. Kriterijai du: derlingos ir skanios. Bet ar to užtenka? Dažniausiai apie tai vartotojai ir augintojai nesusimąsto… Apie pomidorų sėklas negaliu atsakyti, nes nežinau, ar kas Lietuvoje tikrina – ar jos ne genetiškai modifikuotų pomidorų. Genetiškai modifikuoti pomidorai gali išgulėti negesdami net pusę metų, bulvių nepuola kolorado vabalai, tačiau kol kas nėra vieningos nuomonės, ar šiuos produktus saugu vartoti.
Ką apie genetiškai modifikuotus augalus ir iš jų pagamintus maisto produktus mano mokslininkai?
Ir tarp jų vieningos nuomonės nėra. Manoma, kad nauji genetiškai modifikuoti organizmai gali pradėti gaminti medžiagas, pavadintas ksenobiotikais, kurių anksčiau žmogaus aplinkoje nebuvo ir kurių poveikis žmogui kol kas tiksliai nežinomas.
Genetiškai modifikuotame maiste gali atsirasti naujų toksinių (nuodingų) medžiagų ir alergenų. Neatmetama galimybė, kad dabar sukurti genetiškai modifikuoti augalai gali sudaryti sąlygas atsirasti ir naujoms augalų virusinėms ligoms, kurioms naikinti reikės naujų cheminių medžiagų. Diskusijos nesiliauja. Škotų mokslininkas A. Pustzai, atlikęs tyrimą su žiurkėmis, pastebėjo, kad genetiškai modifikuotos bulvės yra nesaugios, gali veikti toksiškai, nes buvo pažeistos žiurkių kepenys. Jis pastebėjo, kad žiurkių, maitintų genetiškai modifikuotais grūdais, žindomų jauniklių išgyvena tik 30 proc., o išgyvenę yra silpnesni už kontrolinės grupės jauniklius, kurių motinos buvo šeriamos genetiškai nemodifikuotais grūdais. Mokslininkai kalba ir apie genetiškai modifikuotų augalų keliamą grėsmę visam žemės ūkiui, nes jie gali kryžmintis su mums įprastais augalais.
Kaip pirkėjas gali sužinoti, ką perka?
Tiekiant į Lietuvos rinką genetiškai modifikuotus maisto produktus reikalaujama jų etiketėse aiškiai užrašyti: „Genetiškai modifikuoti organizmai“, „Šio produkto sudėtyje yra genetiškai modifikuotų organizmų“, „Pagaminta iš genetiškai modifikuotos žaliavos“. Genetiškai modifikuotų organizmų skyrius tiria, ar įvežamuose sojų ir kukurūzų gaminiuose nėra medžiagų, kilusių iš genetiškai modifikuotų augalų. Pastaroji įstaiga uždraudžia šalies rinkoje pardavinėti produktus, kuriuose aptinkama genetinės modifikacijos daugiau nei 0,9 proc. viso genomo. Minėta laboratorija gali ištirti tik ES įteisintus genetinių modifikacijų produktus. Nuo įstojimo į ES Lietuvoje įsigaliojo naujas reikalavimas, kad viešojo maitinimo įmonės taip pat turi nurodyti, kad patiekale yra genetiškai modifikuoto produkto. Tokia informacija turėtų būti skelbiama valgiaraštyje. Vartotojas turi žinoti, ką jis valgo. ES reikalavimai negalioja kūdikių mišiniams ir kitam maistui, pagamintiems Amerikos pusrutulyje ir ES nepriklausančiose valstybėse, pvz., Rusijoje, Baltarusijoje. Tačiau šių šalių gamintojai, kurie nori pardavinėti savo produkciją ES valstybėse (taigi ir Lietuvoje) privalo paisyti ES reikalavimų. Tačiau valstybės, nepriklausančios ES, savo vidaus rinkai gali gaminti kūdikių, vaikų ir suaugusių mitybai produktus iš bet kokios žaliavos. Taigi žvilgsnis į nelegaliai į šalį įvežtus produktus (dažniausiai pardavinėjamus turguose) turėtų būti labai atsargus…
Ką daryti – vartoti ar ne produktus pagamintus iš genetiškai modifikuotų augalų?
Ar verta pirkti iš kažkelintos šalies importuojamą pigų sojų, rapsų aliejų, margariną, įvairius padažus būtina spręsti pačiam pirkėjui. Laikas pradėti domėtis, ką valgo mūsų vaikai ir mes patys… Pamąstykime, kodėl vis dažnėja alerginių ligų ir kitų negalavimų. Gal jų dažnėja dėl mūsų aplinkos užterštumo, pakitusio gyvenimo būdo, buities ir maisto chemizacijos, o gal ir dėl kitų, mums šiandien neaiškių priežasčių. Produktai, pagaminti iš genetiškai modifikuotų augalų yra pigesni… Taigi, pasirinkimui įtakos turi mąstymas ir kišenės dydis…
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai