Dailininkas animatorius ir režisierius Ignas Meilūnas šiuo metu kuria jau ketvirtąjį savo animacinį filmą. Jo sukurti filmukai „Miškas“, „Pono Nakties laisvadienis“ ir „Matilda ir atsarginė galva“ jau keliauja po tarptautinius festivalius, pelnydami pripažinimą.
Ignai, pagal specialybę nesate nei režisierius, nei dailininkas animatorius. Kodėl pasukote šiuo keliu?
Esu diplomuotas informatikos specialistas. Dar studijų metais mokėmės kompiuterinės grafikos, tik universitete ji buvo labai praktiškai pritaikoma, pavyzdžiui, kūrėme šaldytuvų detales. Man labai patiko tas modeliavimo procesas, atrodė kaip skulptoriaus darbas, tik virtualioje erdvėje. Pradėjau gilintis, dirbti meninio modeliavimo srityje. Kurį laiką dirbau kompiuterinių žaidimų įmonėje. Kai padarydavau savo tiesioginį darbą, kartais gaudavau paanimuoti tuos veikėjus, kuriuos kūriau. Žinoma, visa tai dariau po darbo, savo malonumui, nes buvo įdomu, norėjau gilintis į procesą. Po universiteto pradėjau mokytis animacijos pagrindų savarankiškai.
Kadangi 3D programomis dirbau jau gerai, iš pradžių pradėjau kurti šiuo būdu. Bet labai greitai supratau, kad nesvarbu, kokia technika, animacijos principai tie patys. Gal tik pieštinė animacija sudėtingiau, nes nesu geras dailininkas. Man artimesnis „stop kadras“ fotografuojant realius objektus ir taip išgaunant judesį.
Po kurio laiko pradėjau dirbti laisvai samdomu animatoriumi. Atsirado ir nekomercinių projektų, gavau pasiūlymą prisidėti prie Birutės Sodeikaitės filmo, kurį lietuvių komanda kūrė kartu su lenkų prodiuseriais. Tada atsirado galimybė padirbėti Lenkijoje. Šioje šalyje lėlinės animacijos šaknys labai gilios. Lietuvoje tradiciškai visada buvo stipresnė pieštinė animacija, o Lenkijoje – ir lėlinė. Ten yra studijų, kurios dirba vien su lėline animacija. Man ta stažuotė labai daug davė, gavau atsakymus į daugybę neatsakytų klausimų, kaip apskritai viskas veikia filmuojant filmus. Iki Lenkijos jau buvau sukūręs filmą „Miškas“ – jame nėra klasikinės veikėjo animacijos.
Bet po Lenkijos išsidrąsinau, pradėjau galvoti ir rinkti medžiagą naujam filmui „Matilda ir atsarginė galva“.
Kaip renkatės filmų temas?
Tikriausiai visos temos būna aktualios pačiam kūrėjui. Tuo metu, kai sugalvojau kurti „Mišką“, buvau ilgai dirbęs ofise ir labai svajojau praleisti kuo daugiau laiko stovyklaudamas miške. Pagalvojau, kad galiu sujungti šį norą ir savo aistrą animacijai. Parašiau scenarijų, kad visą vasarą galėčiau būti miške. Nuo vaikystės, kai buvau skautas ir daug laiko praleisdavau gamtoje, liko meilė miškui, žygiams, kalnams.
Man iki šiol miške praleisti naktį – magiška patirtis. Dėl to atsirado filmo herojus – senas atsiskyrėlis gamtininkas, kuris bando sugauti mitinį naktį šviečiantį miško gyventoją ir taip užpildyti savo ekskliuzyvinę kolekciją. Gamtininkas sukonstruoja spąstus, tačiau netrukus pats atsiduria keblioje situacijoje.
Filmavimo metu improvizacijų buvo mažai – viską darėme pagal scenarijų. Galbūt vaidybinis filmas leidžia daugiau aikštelėje vykstančių atradimų, improvizacijų. Animacinius reikia sugalvoti gana tiksliai, kad sklandžiai eitų tolesnis procesas. Pavyzdžiui, vieną trumpą filmą filmuoji pusę metų. Kasdien. Labai lengva iššvaistyti užsidegimą bandymams, tad filmuodami jau stengiamės nebeeksperimentuoti.
Kito filmo tema apie mergaitę su atsargine galva atsirado perskaičius rašytojo Milošo Macoureko knygą „Du šimtai senelių“. Vaikystėje nežinojau šito čekų rašytojo, bet buvau matęs jo kūrinių ekranizacijas – „Bonifacijaus atostogas“, „Begemotą, kuris bijojo skiepų“, „Šaltuką Františeką“. Kai pradėjau domėtis šio rašytojo kūryba, buvau maloniai nustebęs, kiek daug apsakymų virtę animaciniais filmukais. Ir teatrai mėgsta M. Macoureką – Lietuvoje pagal jo apsakymus spektaklius sukūrė „Keistuolių teatras“ („Ilgoji pertrauka“), „Lėlės“ teatras („Tiktaktika“). Jo kūryboje labai stiprūs charakteriai, prajuokina absurdiškos situacijos, daug komedijos elementų, bet ir gilios prasmės.
Kodėl iš visos Milošo Macoureko kūrybos išsirinkome apsakymą apie Matildą su atsargine galva?
Mums su filmo dailininku Antanu Dubra pasirodė aktuali tema, kas dedama ir kiek telpa į žmogaus galvą, ar vis dar aktualūs kalimo principai. Nors apsakymas rašytas prieškompiuteriniais laikais, bet jis labai šiuolaikiškas. Net buvo kilusi mintis atsarginę Matildos galvą nulipdyti su USB jungtimi.
„Matilda ir atsarginė galva“ – tai istorija apie mergaitę, trokštančią būti protingiausia pasaulyje. Kai visi išmokti dalykai nebetelpa į galvą, mama jai nuperka atsarginę. Dvi galvos – tikrai geriau nei viena. Vis dėlto greitai Matildai tampa nebeaišku, kurią galvą kada nešioti, o galų gale atsarginė galva kažkur dingsta. Ši istorija labai pamokanti šiais laikais, kai gyvenimas taip greitai keičiasi. Prieš šimtą metų galbūt mintinai iškalti visą knygą buvo labai pagirtinas dalykas, o šiandien kalimas dėl pažymio nebetekęs svarbos. Šiuolaikiniame gyvenime žmogui svarbios kitos asmeninės savybės, gebėjimas ne įsiminti, o atsirinkti teisingą informaciją. Aš pats tai patyriau asmeniškai – po universiteto baigimo mano diplomo su dešimtukais nepaprašė nė vienas darbdavys. Jiems buvo svarbu, ką aš realiai sugebu, kiek esu pasiruošęs tobulėti, o ne kokiais pažymiais baigiau mokslus.
Pradėję kurti filmą apie Matildą supratome, kad galbūt iš savo nepatyrimo pasirinkome patį sudėtingiausią animavimui apsakymą. Reikėjo rinktis paprastesnę pasaką su trimis veikėjais, o dabar priskaičiavome 18 veikėjų, 10 lokacijų – vos ne pilno metro gamybos apimtis! Bet buvome tokie užsivedę, kad net ignoravome tą faktą, kad bus labai daug sunkaus darbo.
O kas įkvėpė filmą „Pono Nakties laisvadienis“?
Iškėliau sau užduotį sukurti filmuką per kuo trumpesni laiką. Nuo pirminės idėjos iki premjeros – trys savaitės. Filmo siužetas gana paprastas – išėjęs pasivaikščioti saulėtą vasaros dieną ponas Naktis lieka nemaloniai nustebintas. Viskas aplinkui šviesu ir ryšku, o jis prie to nepratęs. Prie ko prisiliečia, tas nusidažo juodai. Filmas buvo kurtas negalvojant apie žiūrovų amžių, bet paskui pats supratau, kad mano stilius – aiškios žaidimo taisyklės, naivios istorijos – labai tinka vaikų auditorijai.
Muziką šiam filmui sukūrė mano brolis Marius Meilūnas. Mes tada gyvenome kartu, atsisėdome vieną vakarą virtuvėje, Marius atsinešė klavišinius ir eksperimentavome. Kūrybinė komanda kuriant animacinį filmą labai svarbu, nes darbas ilgas, įtemptas. Lietuvoje nėra didelės animacijos industrijos, galingų studijų, kaip pas britus ar amerikiečius. Mūsų komanda maža, reikia dirbti glaudžiai ilgą laiką prie to paties projekto, tad dirbu tiktai su draugais. Man dabar ėjimas į darbą – tai linksmybės su draugais.
Dabar ruošiamės kurti ketvirtą filmą, šįkart pagal lietuvių autoriaus kūrinį – Mariaus Marcinkevičiaus „Sivužą“. M.Marcinkevičius – mūsų su dukromis labiausiai prieš miegą skaitomas autorius.
Kiek gyvybės, idėjų duoda dalyvavimas filmų festivaliuose?
Labai smagu po tuos festivalius pavažinėti, pasimokyti šiuolaikinės stilistikos, sužinoti, kas madinga animacijoje. Kartu tai ir galimybė pabendrauti su kūrybine bendruomene. Bet ne festivaliai yra pagrindinis variklis. Mane labiausiai žavi tai, kad kurdamas animaciją visiškai nebejaučiu laiko tėkmės. Dabar jau galėčiau būti tik filmo režisierius ir pats nebeanimuoti, palikti tai animatorių komandai, bet bent vieną personažą būtinai animuoju pats. Dėl tos būsenos, kurią jaučiu animuodamas, dėl to minčių srauto ir susikaupimo. Tai sunku nusakyti – labai primena savotišką meditaciją. Iš vienos pusės, tu labai susikaupęs ties siaura sritimi, turi tiksliai žinoti, kaip juda kiekviena veikėjo kūno dalis, iš kitos pusės, pailsi nuo visko, kas kelia rūpesčių realiame gyvenime.
Kokia animacija jus patį žavėjo vaikystėje? Ką mėgsta žiūrėti dukros?
Vaikystėje dar nebuvau apsėstas animacijos, tai dabar stengiuosi kuo daugiau pamatyti ir išanalizuoti. O vaikystėje, tiksliau, paauglystėje, su broliu labiausiai mėgdavome žiūrėti animacinius serialus – „Pietų parką“, „Simpsonus“. Grįždavome iš mokyklos ir žiūrėdavome, tai buvo svarbi gyvenimo dalis.
Didžiausią įspūdį padarė filmas „Šaunusis ponas lapinas“ (Fantastic Mr. Fox). Sakyčiau, net įvyko savotiškas lūžis. Tada dar nedrįsau svajoti, kad ir aš galėčiau kurti kažką panašaus, bet mane labai sužavėjo.
Su žmona Laura auginame dvi dukras. Mortai ketveri, Elenai dveji. Stengiuosi animacinius filmukus joms dozuoti, nes dar jos labai mažytės. Visi smagiai pažiūrime „Aviuką šoną“. Šis animacinis serialas – tai jau „stop kadro“ animacijos klasika, kurioje visada randu įkvėpimų, įdomių techninių sprendimų. Ir vaikai kartu žiūrėdami laimingi.
Mano filmus Morta su Elena moka mintinai. Jei vyksta filmų festivalis ir yra kokia nors vaikų programa, visada veduosi ir stengiuosi atrinkinėti, ką joms žiūrėti. Net jei užsienio festivaliuose pamatau įdomų darbą, dažnai paprašau režisieriaus nuorodos, kad galėčiau vėliau parodyti savo vaikams. Labai gerai namuose turėti tokią mažytę auditoriją. Visada galiu pasitikrinti, ar kuriamo filmo vieta suveikia taip, kaip planavau.
Jos dažnai ateina pas mane į studiją. Kai baiginėjome „Matildą ir atsarginę galvą“, gimė Elena. Namuose naujagimė, o aš su dvimete Morta ateidavau dirbti, duodavau kažką iš nufilmuotų dekoracijų arba lėlių, ir ji smagiai žaisdavo. Atėjus pietų miegeliui, paskaitydavau pasaką ir ji čia pat ant sofos užmigdavo, o aš tęsdavau darbus. Dukroms ir dabar atrodo, kad suaugusiųjų darbas ir yra per dieną žaisti su lėlėmis. Joms mano darbas labai patinka, tikriausiai galvoja, kad visi žmonės darbe žaidžia su žaislais. Mama yra projektų vadovė, tad jos darbas kol kas mažiau aiškus, negu manasis.
Ką jūsų šeima labiausiai mėgsta veikti kartu?
Keliauti. Aš daug dirbu, bet vieną ar du mėnesius žiemą vis pavykdavo išvažiuoti į kokią nors tolimą šalį.
Prasidėjus pirmam karantinui, buvome Brazilijoje, paskui kažkaip sugebėjome iš jos grįžti, nors su dviem mažais vaikais tai nebuvo paprasta. Morta yra buvusi Kuboje, o su vos dviejų mėnesių Elena žiemojome Portugalijoje.
Galų gale kelionėse reikia patirti nuotykių! Juk filmai dažniausiai ir yra kažkokia nuotykius pasakojanti istorija. Jei pats nepatirsi nuotykių, neįsuksi savęs į situaciją, kur gali įvykti kažkas netikėto, tai negalėsi tų nuotykių perteikti ir animaciniame filme.
Kadrai iš filmo „Matilda ir atsarginė galva“:
Nuorodos į Igno filmus:
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Animacija Z kartos vaikams“ ir 2020 metams skyrė 2500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2021 sausio 28 dieną.
