„Pradžios“ teatro studija – bene vienintelis tokio pobūdžio teatro būrelis, kuriame laukiami ikimokyklinio amžiaus vaikai. Anot E. Kižaitės, vyrauja klaidingas įsitikinimas, kad teatro užsiėmimai skirti tik aktyviems ir artistiškiems vaikams. „Mes neugdome aktorių, nesiekiame, kad jie užaugę vaidintų ir siųstų savo CV „Netflix“ serialams. Mūsų tikslas – rasti geriausius būdus, kaip teatras gali padėti vaikams kasdieniame gyvenime“, – sako studijos vadovė, teatro režisierė Eglė Kižaitė.
Kodėl pradėjote vystyti teatro studijos vaikams veiklą ir kur, jūsų manymu, slypi jos sėkmė?
„Pradžios“ teatro studija išskirtinė tuo, kad teatro būreliai dažniausiai būna orientuoti į vyresnius vaikus, tuo tarpu užsiėmimai patiems mažiausiems, mūsų atveju – vaikams nuo keturių metų, yra labai retas dalykas. Vilniuje populiarėjant ne tik popamokinei, bet ir podarželinei veiklai, kilo mintis teatro meną kaip edukacinę priemonę pritaikyti mažajai auditorijai. Šiais metais turėjome progą pasitikrinti ir įsitikinti, jog ši idėja veikia.
Teatro pagrindas yra komandinis darbas – tuo paremta ir studijos veikla. Būtent komandinio darbo ugdymas yra mano esminis siekis, nes matau, koks jis reikalingas šiuolaikiniams vaikams – net ir keturmečiams ar vos vyresniems, kurie dar tik pradeda mokytis būti ir dirbti kartu, priimti kitų išskirtinumus bei su kitų žmonių pagalba pamatyti savuosius.
Mūsų visuomenėje dabar ypač daug dėmesio skiriama individualumui ir asmeniniams pasiekimams – su tuo auga ir pati mažiausia karta. Kaip šiems vaikams sekasi būti tarp kitų? Ar pastebite skirtumus tarp dabartinių vaikų ir vyresnių kartų?
Šiuolaikiniai vaikai – dideli mažieji individualistai. Mano galva, tai – natūralu, nes auklėjimas didele dalimi yra nukreiptas į vaiko asmeninių gebėjimų aukštinimą gerąja prasme. Viena vertus, svarbu skatinti individualumą, tačiau dažnas vaikas nebemoka su savo stiprybėmis gyventi tarp kitų tiek pat unikalių bei stiprių bendraamžių. Būdami individualistais, pakankamai gerai galime suprasti, kas vyksta su mumis, bet vis rečiau suvokiame, kas vyksta su kitu žmogumi. Tėvai ne visuomet yra pajėgūs šias problemas išspręsti savarankiškai.
Mūsų teatro studijoje pagrindinis tiklas nėra išugdyti ateities aktorių, mes mokomės bendražmogiškų dalykų, kuriuos ateityje vaikai galės pritaikyti veiklose, visai nesusijusiose su teatru. Mūsų užduotis – dirbti, kad vaikai visų pirma pajustų norą veikti kartu su kitais, tuomet pradėtų vieni kitus pastebėti, galiausiai – drauge kurti. Per pirmuosius užsiėmimus pastebiu, jog dauguma vaikų užduotis nori daryti vieni, o ne su kitais, o paskutinį mėnesį situacija visiškai pasikeičia – mažieji ypatingai nori vaidinti kartu. Mano tikslas yra pamtyti visų ateinančių vaikų unikalias savybes, atrasti individualias stiprybes ir jas visas kartu įprasminti vienoje scenoje.
Vis dar gajus įsitikinimas, kad teatro būreliai labiausiai tinkami į meno kryptį linkusiems vaikams, ypač – paaugliams. Vyresniesiems tokia popamokinė veikla dažnai iš tiesų tampa ir tolimesnio profesinio kelio startu. Ką reikėtų žinoti tėvams, svarstantiems, kuo tokie užsiėmimai gali būti naudingi, pavyzdžiui, vietoje nenustygstančiam keturmečiui?
Mano pagrindinis patarimas – neapribokite savęs galvodami, kad teatro būreliai tinkami tik artistiškiems, labai aktyviems vaikams. Priešingai – teatras gali padėti „atrakinti“ intravertiškus vaikus, išryškinti jų neatrastas savybes, padėti lengviau bendrauti. Mes neugdome aktorių, nesiekiame, kad jie užaugę vaidintų ir siųstų savo CV „Netflix“ serialams. Žinoma, jei taip nutiktų, irgi būtų labai smagu, tačiau mūsų užduotis – visiškai ne tokia. Mūsų tikslas – rasti geriausius būdus, kaip teatras gali padėti vaikams kasdieniame gyvenime.
Laukiame ir tų vaikų, kurie daugiausiai domisi sportu, konstruktoriais, kitais su menu tiesiogiai nesusijusiais dalykais. Įvairiapusiškumas labai svarbus – studijos veikla fokusuojamės į visai kitą smegenų pusrutulį, ugdome kūrybiškumą, komandiškumą, kuris ateityje bus vienodai svarbus tiek futbolininkui, tiek medikui.
Teatre mes kalbame apie įvairius jausmus, kurie mus kasdien ištinka dėl įvairiausių priežasčių, bei ieškome būdų, kaip su tais jausmais būti, juos išgyventi. Apie jausmus kalbame bene daugiausiai, mokomės priimti savo išgyvenimus ir empatiškai atliepti kitų. Tai yra gyvenimo pamokos, aktualios kiekvienam augančiam žmogui.
Teatras – gerokai lėtesnis procesas, nei, pavyzdžiui, kinas ar kompiuteriniai žaidimai. Kaip sekasi dirbti su vaikų karta, augančia ypač dinamiškoje informacinėje aplinkoje?
Teatras iš tiesų nėra labai greitas procesas – džiaugiuosi, kad šalia kitų gebėjimų ugdome vaikų koncentraciją, atidumą, juos sudominame. Vaikai patiria tikrai didelį pokytį – žinoma, jie ateina žaisti ir dūkti, tačiau paties žaidimo pobūdis per drauge praleistą laiką stipriai transformuojasi.
Vaikai čia atlieka daug protinio darbo, patys mielai prisideda prie užduočių formavimo, drauge kartojame dalykus, pamažu mokomės eilėraščius, atliekame ritmines užduotis, susipažįstame su instrumentais. Su vyresniais vaikais praėjusį sezoną pabaigėme spektaklio eskizu pagal pasaką, turiu tikslą, kad ateityje dar daugiau laiko skirtume skaitymui, įvairių gyvenimiškų situacijų reflektavimui pagal užrašytus tekstus.
Dėmesio išlaikymas ir kantrybė – dalykai, kurie ugdomi tam sudarius tinkamas, žaismingas, vaikui priimtinas sąlygas, todėl ir matome gerus rezultatus.
Ačiū už pokalbį!
Lauros Vansevičienės nuotraukos
