Be pasakų turbūt neužaugo nė vienas vaikas. Pakalbėsime apie tai, kuo unikalios lietuviškos pasakos ir kodėl kartais vaikai jas prašo sekti dar ir dar…
Kalbamės su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja Dr. Jūrate Šlekonyte
Kokio amžiaus vaikas jau gali suvokti pasakas?
Jau kai vaikas pradeda kalbėti, domėtis aplinka, tada ir reikia pradėti sekti pasakas. Lietuvos kaime, kai dar buvo gyva pasakų sekimo tradicija, tai nutikdavo apie 3–4 vaiko metus. Pradėdavo sekti paties paprasčiausio siužeto pasakas. Visų pirma tai formulinės pasakos – kūriniai, kuriuose veiksmas nuolat kartojamas įvedant naują veikėją, aplinkybę ar detalę. Dažniausiai pasakojama apie gyvulių, žvėrių, paukščių nuotykius. Tokioje pasakoje paprastai nereikšmingos priežastys sukelia ilgą dramatiškų įvykių ir juokingų jų pasekmių virtinę. Tarkime, visi iš vaikystės prisimename pasaką, kaip vištytė su gaideliu ėjo riešutauti, ir gaidelio numestas riešutėlis išmušė vištytei akelę. Paaiškėja, kad gaidelis išmušė vištelei akytę, nes lazdynas suplėšė kelnytes, lazdynas teisinasi, kad taip padarė, nes ožka jį pagraužė, ožka taip pasielgė, nes vilkas ožiukus suėdė ir t.t. Toks sekos vardinimas yra nesunkiai įsidėmimas ir padeda vaikui susipažinti su pasauliu.
Dar mažesniems vaikams patinka pasakos apie gyvūnus. Tai neilgi kūrinėliai, kuriuose pagrindiniai personažai yra žvėreliai, paukšteliai, gyvuliai. Gyvūnams paprastai priskiriamos žmogiškos savybės. Šiose pasakose patys populiariausi personažai yra vilkas, lapė, kiškis, meška, liūtas. Kiekvienas gyvūnas įkūnija kokią nors žmogaus charakterio savybę: vilkas – kvailas, patiklus, lapė – gudri, kiškis – bailus.
Kaip pradėti vaiko pažintį su lietuvių folkloru: pačiam sekti iš atminties, papasakojant pasakos siužetą ar vis dėlto skaityti autentiškus tekstus?
Pasakas geriausia yra sekti iš atminties. Taip buvo daroma nuo seno, iki kol išplito raštija. Beje, kad didesnė nauda suteikiama vaikams, jei pasakos yra sekamos, sakė ir žymus amerikiečių psichiatras Bruno Bettelheimas. Taip palaikomas glaudesnis kontaktas, emocinis ryšys su mažuoju klausytoju. Bet tai sudėtingesnis kelias į vaiko širdį. Tokiais atvejais pasakų siužetus reikia įsidėmėti ir gebėti atpasakoti. Ne visi tėvai tam pasiryžta. Žinoma, galima eiti lengvesniu keliu – pasakas skaityti. Ir tai taip pat bus naudinga vaikui. Nuolat skaitant tas pačias pasakas, vaikas jau jų siužetus įsidėmi, ir galima pažaisti: „padaryti“ klaidą siužete ir leisti vaikui pataisyti, paklausinėti, kas toliau pasakoje nutiko.
Ar yra koks lietuviškų pasakų „TOP 10“, kurios pačios populiariausios tarp šiuolaikinių žmonių, kurių siužetai patys gražiausi, įsimintiniausi?
Galima sudaryti tokį apytikrį dešimtuką pagal pasakų populiarumą, žinomumą Lietuvos kultūroje. Čia atmestume brolių Grimų, Tūkstančio ir vienos nakties pasakas, imtume tik lietuviškas.
- Eglė žalčių karalienė
- Sigutė.
- Dvylika brolių, juodvarniais laksčiusių.
- Devyniabrolė.
- Nykščiukas.
- Našlaitė Elenytė ir Joniukas-avinukas.
- Našlaitė ir pamotės duktė.
- Vandenų, rankšluosčių ir įnagių dvaras.
- Gulbė karaliaus pati.
- Vištytė ir gaidžiukas.
Be konkurencijos ir pirmosios dvi pasakos. Eglės pasaka labai gerai žinoma Lietuvos kultūroje, jos siužetas patraukė ir rašytojų, ir menininkų dėmesį. Pasaka reprezentuoja lietuvius ir užsienyje. Greta šio kūrinio eina ir Sigutės pasaka, pabirusi po įvairius tautosakos rinkinius, atskiras knygeles, pagal ją yra pastatyta spektaklių.
Kitos likusios pasakos mažiau populiarios, bet nuo pat XX a. pradžios įtraukiamos į chrestomatijas, pasakų rinkinius, tad mėgstamos ir prisimenamos.
Ar jaunos mamos dar seka vaikams lietuviškas pasakas?
Taip, žinoma. Bet jaunos mamos lietuviškas pasakas dažniausiai ne seka, o skaito. Kiek teko domėtis ir susidaryti vaizdą iš virtualioje erdvėje skelbiamų mamų žinučių, lietuviškos pasakos neretai priimamos neigiamai dėl jose esančių žiaurių vaizdų, kurie esą gali sužaloti vaikų psichiką. Vis dėlto man atrodo, kad čia daugiau nuogąstauja mamos, o vaikai gana natūraliai priima pasakų vaizdus. Aišku, visokių atvejų būna – kiekvienas vaikas su savo charakteriu. Jautresni asmenys gali neigiamai sureaguoti į žiaurius vaizdus, bet tada tėvai turi vaikui paaiškinti, kas čia atsitiko, kodėl taip vaizduojama. Pasakos yra mūsų gyvenimo atspindys – čia vyksta gėrio kova su blogiu.
Ar pasakos turi savo paskirtį?
Pasakos dabar suvokiamos kaip kūriniai, skirti pramogai, ir daugiausiai orientuotos į vaikišką auditoriją. Anksčiau jų klausėsi ir suaugusieji. Kai kurių pasakų vaikams tikrai nesekdavo, tarkime, tokių, kuriose yra nešvankių detalių. Jei klausytojai buvo patys mažiausi vaikai, jiems buvo sekamos pasakos apie gyvūnus, kai kurios stebuklinės pasakos, žaismingos formulinės pasakos, o norint baigti sekimą ir atsikratyti įkyriais pasakų klausytojais, – pasakos be galo.
Kiekvienas pasakos žanras patyrė tam tikrą raidą. Manoma, kad prieš daugelį amžių pasakos apie gyvūnus buvo sekamos kaip maginę reikšmę turintys kūriniai apie gyvūnus – genties pradininkus ir globėjus. Ilgainiui, keičiantis visuomeninei sąrangai, tokie pasakojimai neteko maginės reikšmės ir tapo pamokančiomis istorijomis, atspindinčiomis bendruomenės elgesio normas. Jos perėjo į vaikų folklorą.
Stebuklinės pasakos buvo skirtos vyresnio amžiaus vaikams ir suaugusiesiems. Tik dalis pasakų, ypač tų, kur yra žiaurumų, skirta vaikams. Daugiausiai tokių pasakų klausėsi suaugę jauni žmonės, nes šiuose kūriniuose jie išgirsdavo apie savo gyvenimo problemas, būdus joms spręsti.
XIX a.–XX a. pirmosios pusės žmogus to baisumo, žiaurumo, fiksuoto pasakose, kuris dabar baugina vaikus (ir suaugusiuosius), nelabai pastebėdavo. Tai iš dalies buvo ir kasdienybės dalis. Tarkime, pasakose dažnai pastebimas žiaurus elgesys su miško gyvūnais – vilku, lape. Šie plėšrūnai darydavo didelę žalą gyvuliams, todėl jų negailėjo ir stengėsi naikinti.
Dalis pasakų žiaurumų yra tam tikrų senųjų papročių, paprotinės teisės atšvaitai. Tas žiaurumas buvo suvokiamas kaip tam tikras atpildas už netinkamą elgesį, pvz., pasakoje herojaus nuopelnus pasisavinęs (ar herojų net nužudęs) apsimetėlis yra nubaudžiamas mirtimi.
Kai kurie baisūs vaizdai, galimas dalykas, kilę iš iniciacijų papročių, kai jaunuolis, norėdamas tapti pilnateisiu bendruomenės nariu, turi praeiti tam tikrus išmėginimus, pvz., pasakoje vaizduojama, kaip mergina ateina prie trobelės, kurios vartai žmogaus ranka užkišti, ant tvoros žmonių galvų primaustyta ir t.t. Ragana prašo mergaitės įvardinti, ką ji mačiusi, jei ši neteisingai atsako, – yra nužudoma.
Kai kuriuose pasakų vaizduose atsispindi socialinės realijos. Tarkime, pasakojama, kaip tėvas (įkalbėtas motinos ar pamotės) išveda vaikus į mišką ir ten juos palieka. Manoma, kad tokiose pasakose įamžinta badmečių laikai, kai tėvai, negalėdami prasimaitinti, buvo priversti atsikratyti savo vaikais. Vis dėlto tokios pasakos baigiasi laimingai.
Kodėl vaikai prašo skaityti patikusią pasaką vis iš naujo, kur teksto magija?
Čia gal geriau atsakytų psichologai. Kiek iš savo patirties pastebėjau, vaikai labai gerai jaučiasi susiformavusioje rutinoje, t. y., jie žino, kokius veiksmus reikia atlikti, kokia seka, ir to tvirtai laikosi. Turbūt ši taisyklė veikia ir pasakų skaitymą. Kai žinoma visa pasakos seka, smagu sekti jos įvykius, personažų poelgius ir skaitytojas tegul nė nemėgina ką nors keisti: ar trumpinti, ar pridėti savo fantazijos – viskas mažojo klausytojo yra pastebima ir pataisoma.
Ar patartumėte pirkti adaptuotas, suprastintas lietuviškas pasakas?
Visi lietuviškų pasakų rinkiniai, skirti vaikams, yra daugiau mažiau redaguoti ir adaptuoti, nes vis dėlto reikia tekstus šiek tiek koreguoti, kad jie tiktų masiniam vartotojui. Aišku, skiriasi tai, kiek redaktorius prisilietė prie teksto: gali būti, kad jis atliko menkus pakeitimus, o tekstas daugiau mažiau liko autentiškas. Tačiau yra atvejų, kai pasakos iš esmės perrašomos ir dar nelabai vykusiai, praranda visą savo žavesį. Tokiais atvejais aš siūlyčiau rinktis kuo mažiau adaptuotas pasakas. Žinoma, tada jas sudėtingiau skaityti: reikia žiūrėti į nežinomų žodžių aiškinimus, labiau susikaupti sekant minties eigą. Bet nauda iš tokių pasakų gaunama didesnė.
Pasakose užkoduota gyvenimo išmintis – ar tai reikia aptarti su vaiku? Ar kalbėti apie tai, ką vaikas išgirdo?
Žinoma, kad reikia. Dažnai nė klausti nereikia, pats vaikas noriai aiškinasi tai, ko klausydamas nesuprato, ar nori sužinoti apie tai daugiau. O jei pats neklausia, tai reikia pasiteirauti, kaip jis suprato pasaką, kodėl, jo manymu, tas ir tas personažas taip ir taip pasielgė ar sulaukė tokio ir tokio atpildo. Ypač reikėtų atkreipti dėmesį į tas vietas, kur vaiką kažkas suneramino, išgąsdino, sugraudino, ir jas atskirai aptarti. Taip vaikas ruošiamas gyvenimo realybei.
Kokia lietuviška pasaka įsimintiniausia jums pačiai, kuri padarė didžiausią įspūdį galbūt vaikystėje?
Tiesą sakant, atskiros pasakos neprisimenu, bet man atmintyje įstrigo J. Stuko parengtas J. Basanavičiaus „Lietuviškų pasakų“ rinkinys. Šios knygos iliustracijos buvo labai niūros, jose dominavo juoda spalva. Kai kurie paveikslėliai man netgi siaubą kėlė, nes buvo pavaizduoti velniai, slibinai. Bet aš, dar nemokėdama skaityti, nors ir labai bijodama, mėgau vartyti šią knygą, o vėliau, išmokusi skaityti, atradau, apie ką čia pasakojama.
Kaip geriau pateikti vaikui paskas – ar pirkti knygutes su daug iliustracijų, ar geriau vien tekstines, su minimaliomis iliustracijomis?
Sakyčiau, kad tai priklauso nuo iliustracijų kokybės, – jei geras dailininkas, tai tikrai praturtina pasakų skaitymą. Bet jei iliustracijos menkavertės, tai gal geriau vaikui klausytis ir „įjungti“ savo fantaziją: įsivaizduoti, kaip tie personažai, stebuklingi daiktai atrodo, kaip atliekami magiški veiksmai. Juk ir apie Harį Poterį visos knygos be iliustracijų, o tai netrukdo mums įsivaizduoti visus nuotykius. Aišku, čia fantazijai rutuliotis padeda ir filmai pagal šias knygas.
Knygynuose galima rasti autentiško teksto pasakų, kur minimi senoviniai žodžiai, dabar jau nebevartojami arba pamiršti. Ar skaityti tokią pasaką sušiuolaikinant, ar ties kiekviena vieta stabtelti ir komentuoti, ką tas žodis reiškia?
Čia įvairiai galima daryti. Jei vaikas klausosi ir jam dėl nesuprantamų žodžių nekyla klausimų, jis gali nujausti jų prasmę iš konteksto, tai galima ir nieko nekeisti bei neaiškinti. Bet jei jam bus nesuprantama, jis pats sustabdys skaitytoją ir paprašys paaiškinimo. Tokiu atveju, jei kyla daug klausimų ir pasaka vaikui nesuprantama, tada galima ir sušiuolaikinti.
Kuo ypatingos lietuviškos pasakos? Koks jų išskirtinumas pasaulio pasakų kontekste?
Lietuvių pasakos priklauso europinei kultūrai. XIX a., kai Europoje kilo nacionaliniai judėjimai ir imta domėtis savųjų tautų šaknimis, pradėtos aktyviai užrašinėti ir liaudiškos pasakos. Kai buvo surinkta daug pasakų, jos pradėtos tirti. Tada buvo pastebėta, kad Europos tautų pasakos yra gana panašios, ir kelių tautų pasakų pagrindu sukurtas tarptautinis pasakų katalogas, kuris tapo kelrodžiu kuriant nacionalinius pasakų katalogus. Tokį lietuviškų pasakų katalogą turime ir mes. Jame apibendrinta daugiau nei 30 000 lietuvių pasakų variantų.
Lietuvių pasakos yra artimiausios savo kaimynėms – latvių, baltarusių, rusų pasakoms. Paprastai skiriasi tam tikros detalės, pvz., pasakų personažai, tam tikros realijos. Latvių pasakose gerai žinomas šungalvis, tuo tarpu lietuvių pasakose jis itin retas, aptinkamas daugiau šiaurinėje Lietuvoje. Lietuvių pasakose karalaites grobia smakas, o rusų – Zmejus Goryničius. Lietuvių pasakose yra personažas Žirnulis, Žirninis Jonas, tuo tarpu slavų pasaulyje – Кaтигopoшeк (analogiškuose lietuvių variantuose rasime ir personažą Pakaci Garoška – perimta iš slavų) ir kt.
Lietuviškų pasakų išskirtinumas išryškėja daugiau žiūrint į regioninius variantus. Tarkime, dzūkiškuose variantuose daug malonybinių žodžių, dainuojamųjų intarpų. Tuo tarpu žemaitiškos pasakos santūresnės, šiurkštesnės, net stačiokiškos, jose neišliko dainuojamųjų intarpų. Rytinėje Lietuvoje pasakose daug slavizmų, kartais net dainuojamieji intarpai pateikiami baltarusių kalba.
Kokios lietuviškos pasakos pačios seniausios, iš kokių amžių jos atkeliavusios iki mūsų dienų?
Yra įvairių teorijų, kada, kokiomis aplinkybėmis radosi ir išplito pasakos. Yra gana sudėtinga kalbėti apie pasakų kilmę, tad paminėsiu vieną hipotezę apie mūsų mylimiausią pasaką „Eglė žalčių karalienė“. Svarstoma, kad pasakojimas apie žalčio žūtį galėjo formuotis, kai yrant genčiai formavosi individualios šeimos. Antgamtinis vyras žaltys tada imtas sieti jau ne su vandens sfera, o namų židiniu, imtas laikyti namų globėju. Manoma, kad individuali šeima Lietuvoje išsiskyrė maždaug V a., ir tai buvo didelis lūžis, pareikalavęs esminių genties gyvenimo pertvarkymų. Tikėtina, kad pasakoje ir atsispindi šis svarbus bendruomenės pokytis. Tad remiantis šia hipoteze, Eglės pasakai yra daugiau nei pusantro tūkstančio metų.
Ar knygynuose pakankama lietuviško folkloro pasiūla?
Aš čia daugiau galiu kalbėti apie pasakų rinkinius.
Knygynuose dabar yra didžiulė knygų įvairovė, tarp jų ir pasakų knygų. Lietuviškos pasakos turi konkuruoti su brolių Grimų, Tūkstančio ir vienos nakties pasakomis, čia įsimaišo ir įvairios literatūrinės pasakos, kurtos ir tiek senųjų, tiek šiuolaikinių rašytojų. Tad šioje įvairovėje atrasti lietuviškas pasakas yra gana sunku. Didžiosios leidyklos turi jau nusistovėjusius ir laiko patikrintus pasakų rinkinius, kuriuos kartkartėmis perleidžia, ir nelabai linkusios eksperimentuoti. Tuo tarpu mažosios leidyklos, kurioms yra sunkiau išgyventi, nueina lengviausiu keliu – leidžia daugybę įvairių, smarkiai adaptuotų pasakų knygelių, besiorientuodamos į plačiųjų masių poreikius, kad „reikia vaikams kažkokių pasakų paskaityti“. Tad pasakų įvairovė, manyčiau, didelė, bet susigaudyti, kuri pasakų knyga tikrai vertinga ir paliks vaiko atmintyje svarbų pėdsaką, yra sudėtinga. Dar yra kitas svarbus dalykas – jei leidžiami vertingi pasakų rinkiniai, jie neretai tampa nišiniais, sunkiau prieinamais, nes neplatinami knygynų tinkluose ir reklamos apie juos beveik nėra.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygų žiurkės prieš kompiuterių peles“ ir 2022 metams skyrė 5000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2022 metų rugpjūčio 28 dieną.
