
Į redakcijos paštą atkeliavo laiškutis: „Esu Ramunė Birgerienė, rašanti po slapyvardžiu Kamilė Birgė. Ką tik pasaulį išvydo mano naujausia knyga „Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų“
https://www.knygos.lt/lt/knygos/nuodemes–kurios-gyvena-tarp-musu/.
Manau, jūsų skaitytojams būtų įdomu paskaityti apie rašytojos gyvenimą, nes esu tokia kaip visos, dviejų sūnų mama, dirbu „normalų darbą“, tik dar laisvalaikiu rašau. Gal ką įkvėpčiau drąsiau siekti svajonių! O be to, mums, moterims, taip norisi atitrūkti nuo kasdienybės ir pasinerti į nuodėmes, bei pajusti nenugalimos meilės jėgą. Manau būtų labai smagus straipsnis skaitytojams jūsų žurnale. O ką manote jūs?“
Mes manome, kad tikrai taip, todėl nusiutėme Ramunei (Kamilei) klausimų.
Papaskokite apie save, kokio amžiaus vaikai, koks jūsų „normalus darbas“?
Visada sakau, kad turiu du gyvenimus – „normalų“ ir „nenormalų“. Normaliame gyvenime esu Ramunė Birgerienė, kilusi iš gražaus kaimo ant Ventos upės kranto Akmenės rajone. Baigiau Papilės Simono Daukanto vidurinę mokyklą. Vaikščiojau takais, kur paskutinius tris savo gyvenimo metus leido Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas Simonas Daukantas. Baigiau Ventos muzikos mokyklą fortepijono klasę, po to studijavau Kaune, KTU ir įgijau Informatikos specialybę. Bestudijuodama susiradau darbą Vilniuje ir ten sutikau savo vyrą kaunietį (likimo ironija) ir sugrįžau į Kauną, kur dabar ir gyvenam.
Taigi, normaliame gyvenime esu tiesiog žmona, dviejų paauglių mama ir IT specialistė, o kai jau nuklystu į „nenormalų“ gyvenimą, kūrybą, susitinku su skaitytojais, tampu Kamile Birge, meilės romanų „Kasdien vis labiau“ ir „Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų“ autorė. Gal galima tai pavadinti asmenybės susidvejinimu? Nežinau, bet man patinka atskirti Ramunę, kuri kasdien eina į darbą, grįžusi daro valgyti, plauna grindis, lankosi vaikų tėvų susirinkimuose ir Kamilę, svajoklę, kuri berašydama gali išgyventi visą spektrą jausmų kartu su savo herojais.
Mano sūnūs jau dideli. Tomui – penkiolika su puse, o Viliui – septyniolika. Jie asmenybės, su kuriais galiu konsultuotis beveik visais gyvenimo klausimais. Man labai patinka šiuolaikinio jaunimo laisvumas ir nebijojimas pasakyti, ką galvoja. Sūnūs, kaip ir vyras mane labai palaiko rašyme. Vyras iš vis – didžiausias mano kūrybos palaikytojas, o tai man labai svarbu, jausti palaikymą iš pačių artimiausių žmonių. Jis skaitė mano romanų rankraščius ir išdėstė, kas patiko ir su humoru susakė, kas nepatiko.
Vaikai didžiuojasi viduje, bet draugams nesigiria apie mamą-rašytoją. Man kuklumas tikriausiai pats žaviausias žmogaus bruožas. Bet vieną kartą sūnus su pasididžiavimu pasakė: „Mama, mes su draugu nuėjome į knygyną ir aš jam parodžiau tavo knygą!“ Ir man buvo taip gera!
Smagu, kai tave palaiko aplinkiniai, bet tikriausiai mes nesąmoningai labiausiai trokštame palaikymo iš pačių artimiausių žmonių. Todėl džiaugiuosi, kad mane palaiko šeima, tėvai. Labai didelį palaikymą jaučiu iš anytos Vilės ir iš a.a. uošvio, kuris prieš mirtį, jau labai sirgdamas, paėmė mane už rankos ir pasakė: „Kovok dėl savo knygos“. Prisimenu iki šiol ir jaučiu jo palaikymą iš dangaus. Todėl visus labai raginu – palaikykite savo artimuosius ir net nesvarbu, kad ir nelabai pritariate jų hobiui ar svajonei.
Kas nutiko, kad sugalvojote parašyti knygą ir kodėl tai meilės romanas?
Kartą draugė Aistė pasidalino savo svajone parašyti knygą. Jos svajonė nusėdo mano galvoje, ir vieną rytą pabudusi supratau, kad susapnavau scenarijų knygai. Viskas prasideda lėktuve. Ji vyresnė, jis jaunesnis, bet labai žavus lėktuvo pilotas. Parašiau draugei scenarijų, o ji paklausė kas toliau, kas toliau. Taip ir pasipylė raidės. Mane labai įkvėpė tai, kad ką aš parašau, gali kažkam patikti. Aišku, dabar kai galvoju, tai galėjo būti tiesiog draugiškas paskatinimas, bet nesvarbu, iš to gimė mano pirmoji knyga. Beje, o mano draugė Aleksandra M. Aistė irgi išpildė savo svajonę ir išleido nuostabų romaną „Vieną kartą Prancūzijoje“. Štai tokia istorija, kaip dvi draugės ne rašytojas, tapo abi rašytojos.
Mokykloje buvau visiška tiksliukė. Dalyvavau visuose matematikos olimpiadose, bet lietuvių – nė vienoje. Kad išleidau knygą, buvo netikėtumas daugeliui mano pažįstamų, kaip ir man pačiai. Todėl jei jūs manote, kad esate nuobodi, vaikus auginanti mama ir iš jūsų nieko nebus, tai žinokit, kad klystate. Aš ir ten buvau, auginau vaikus ir buvo momentų, kai savivertė susvyruodavo, bet ką supratau, kad nieko nėra neįmanoma. Jūs dar net nežinote savo galimybių! Tad nebijokit svajoti!
Ar kai pradėjote rašyti jau turėjote vaikų?
Man buvo trisdešimt aštuoneri kai pradėjau rašyti. Vaikai buvo paaugę, vienuolika-dvylika metų. Didelio mano dėmesio jiems nebereikėjo, jau buvo tas momentas, kai aš norėjau jų dėmesio, o jie – laisvės. Reikėjo man susitaikyti su mintimi, kad jie nebenori, kad juos myluočiau, čiūčiuočiau, kad jie jau gana dideli. Tai gal tai buvo viena iš paskatų realizuoti save kažkur kitur, kad netapčiau amžinai priekaištaujanti vaikams dėl dėmesio stokos.

Auginant vaikus norisi rašyti vaikams? Kodėl likote prie meilės romanų?
Kai vaikai buvo maži, aš jiems prieš miegą ne skaitydavau pasakas, o kurdavau pati. Kartą sugalvojau, kad reikia visgi paskaityti, praturtinti vaikų žodyną, bet paskaičius vos puslapį, Vilius man pasakė: „Mama, neskaityk, neįdomu, pati kurk“. Tai buvo laikas, kai galvoje parašiau galvoje šimtus vaikiškų knygų, bet dabar vaikams kurti visai nesinori. Pati atsipalaidavimui skaitau meilės romanus, aš juos mėgstu, o dažniausiai rašome tai, ką skaitome.
Jei dabar kas nors pagalvojote „ak, meilės romanai – tuščias laiko gaišimas“, nieko baisaus. Yra dar tokių žmonių, kurie skaito ir gėdijasi prisipažinti, nes tai juk literatūra „nusivylusioms namų šeimininkėms“, bet jūs stipriai klystate. Meilės romanus skaito ir advokatės, gydytojos, didelių korporacijų direktorės, verslininkės, mokytojos, gamyklų darbuotojos. Aš tai žinau. Juk meilės reikia visiems.
Per kiek laiko parašoma knyga ir kaip tai vyksta, auginant vaikus?
Jei tu nori rašyti, herojai maištauja tavo galvoje – niekas negali sustabdyti. Mano vaikai jau buvo paaugę, galėjau daug laiko skirti rašymui. Ne kartą manęs klausė: kaip tu dirbdama normalų darbą, augindama vaikus, dar darydama visus buitinius darbus suspėjai parašyti dvi knygas. Ogi labai paprastai. Tiesiog laiko planavimas. Pavyzdžiui, savaitgaliais keliuosi kokią 7 val. ryto, paruošiu pusryčius, nuvažiuoju į parduotuvę, pasiruošiu pietums ir lekiu rašyti. Tada galimu pietus ir vėl lekiu, jei turiu įkvėpimo. Netikiu žmonėmis, kurie sako: norėčiau parašyti knygą, bet neturiu laiko. Tokiu atveju siūlau pasitikrinti, kiek laiko praleidžia prie televizoriaus ar socialiniuose tinkluose. Beje, buityje man padeda vaikai ir vyras, o dar esu iš tų žmonių, kurie netarnauja buičiai. Jei kokią dieną neišploviau grindų – tikrai nieko baisaus.
Kiek truko knygos parašymas? Jei paimti tą pirminį rankraštį, tai pirmą knygą parašiau per 10 mėnesių, o antrąją per 11, bet berašant antrąją turėjau metus rašymo bloką, tai laike jau gaunasi 2 metai, nes metus nieko nedariau. O jei paskaičiuoti nuo pirmos raidės iki jau išleistos gražuolės knygos, tai su naujausiu romanu „Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų“ užtruko tris metus.
Daugiausia rašau savaitgaliais ir atostogų metu. Nerašau naktimis, nes esu pratusi eiti miegoti apie 22 valandą. Rašydama nesisvaiginu. Kartą man patarė išgerti taurę vyno, kad geriau rašytųsi, tai man tik sukosi galva ir išvis nieko neparašiau. Ir šiaip, galiu rašyti tik tada, kai jaučiuosi puikiai. Jei man kažką skauda ar kažkas guli ant širdies – negaliu, nors kitiems rašytojams kaip tik priešingai, jie rašo tik kai jaučiasi blogai ir jiems palengvėja.
Vaikai žino, kad jūs Kamilė Birgė? Ką reiškia šis slapyvardis?
Vaikai žino mano slapyvardį, bet juo į mane niekada nesikreipia. Kamilė Birgė – tai užslėptas mano tikrasis vardas ir pavardė. Yra toks kremas Kamill su pavaizduota gėle ramune, tai taip Ramunė virto Kamilė, o Birgė, Birgerienės trumpinys.

Vyro požiūris į knygoje liejamus jausmus?
Ar jūs žinojote, kad rašytojos yra pačios geriausios sutuoktinės? Nes jos daug rašo ir neturi laiko vyrams sukti smegenis, ir dar, jos išsilaksto berašydamos su savo herojais, todėl realiame gyvenime būna labai ištikimos.
Prisiminiau dar mokykloje turėtą stereotipą, kad rašytojai geria, rūko ir paleistuvauja. Kai išleidau knygą ir įsiliejau į rašytojų bendruomenę, supratau, kad šis stereotipas klaidingas, nes visi mano sutikti rašytojai yra labai normalūs žmonės, susituokę, auginantys vaikus. Ir jie nei rūko, nei geria, nei paleistuvauja. Oi, kaip gaila. Kas visus juos sieja – jie labai įdomūs žmonės, kurie mane praturtina kasdien. Esu dėkinga, kad juos sutikau.
O kaip mano vyras reaguoja? Kaip tik neseniai vyras kalbėjo su mano pusbroliu, kuris paklausė, kaip jis reaguoja į mano rašymą. O vyras atsakė: kai tu matai, kad tavo žmona rašydama yra laiminga, kaip tau gali tai nepatikti?
Vyras mane palaiko, skatina ir netgi duoda patarimus, o tai mane įkvepia ir aš dar labiau pasistengiu, kad visada būtų vakarienė pagaminta ir sutvarkyti namai.
Jūsų patarimai moterims, kurios nedrįsta?
Rašymas man yra hobis ir savęs realizavimas. Kai metus turėjau rašymo bloką, kolegė rašytoja Lavisa Spell paklausė: „Tai ką? Neberašysi? Vyrui blynelius kepsi?“ Tada supykau ant savęs ir supratau, kad galiu save realizuoti įdomiau nei blynų kepime ir vėl sugrįžau prie rašymo. Visiems visko būna, bet atsistoji ir varai į priekį. Nereikia bijoti suklysti.
Išdrįsti gyventi taip, kaip nori, tikrai kartais reikia drąsos, netgi rašyt tai, ką nori reikia drąsos, ypač jei rašai apie nesaugias temas. Naujausiame romane „Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų“ herojė sako: „Tu neprivalai gyventi, taip, kaip nori kiti“ ir čia yra tiesa. Mes galbūt dažnai norim pateisinti kažkieno lūkesčius: tėvų, mokytojų, kolegų, bet reikia nepamiršti, kad svarbiausias žmogus esi tu ir tavo norai neturi būti paminti.
Mielas skaitytojau, jei tu apie kažką svajoji, nenustok svajoti ir siek savo svajonės. Nepaisyk tų, kurie tave laiko kvailiu dėl per didelių svajonių ar kad čia ne tavo nosiai. Savo gyvenime mačiau ne vieną žmogų, iš kurių aplinkiniai juokėsi dėl jų per didelių ambicijų. Bet jie kryptingai ėjo, klupo, stojosi ir vėl ėjo į priekį ir jie visi pasiekė savo. Taip, tai neatėjo greitai, bet patys geriausi dalykai ir ateina tik su dideliu, juodu darbu, o kai eini vardan svajonės, tu žinai, kad juodas darbas tau tik laiptelis pakylėti aukščiau.

Kaip galėtumėte pristatyti naujausią romaną „Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų“?
Istorija prasideda vienoje Kauno bažnyčių. Šventų Mišių metu, kurias laiko jaunas, patrauklus kunigas, nualpsta garbaus amžiaus moteris. Nepažįstama mergina pasirūpina Eugenija ir parveža ją namo. Tarp moterų užsimezga draugystė, kuria visai nesižavi Eugenijos sūnus. Nors naujoji mamos draugė Laura žavi, Vytui tai nerūpi – jis išgyvena savo santykių dramą.
Vis dėlto likimas viską sudėlioja savaip ir veikėjų gyvenimai netikėtai persipina. Atrodo, pats Dievas (o gal nelabasis?) tąkart atvedė Eugeniją į bažnyčią, linkėdamas kiekvienam šios istorijos dalyviui atrasti tikrąjį save. Tegul ir nuodėmingą.
Knyga privers susimąstyti apie tai, kad graži išorė kartais slepia tamsų vidų. Tačiau net ir tamsiausia mūsų pusė gali būti išgydyta meile: tereikia paleisti pyktį, atleisti ir atvira širdimi priimti viską, ką duoda likimas.
Romanas kupinas meilės, aistros, džiaugsmo ir geliančio skausmo akimirkų. Knyga – drąsiems skaitytojams, nes veikėjai gali jus nuvesti ten, kur nesitikėjote pakliūti.
Susiję straipsniai