Knyga 8-12 metų skaitytojams „Žuvelė medyje“: apie mergaitę kurią kamuoja disleksijos sutrikimas

Lynda Mullaly Hunt. Foto autorės archyvas

„Kiekvienas esame protingas savaip. Bet jei spręsi apie žuvį pagal jos gebėjimą įlipti į medį, ji visą gyvenimą manys, kad yra kvaila“, – sako 8-12 metų skaitytojams skirtos knygos „Žuvelė medyje“ autorė Lynda Mullaly Hunt. „Žuvelė medyje“ pasakoja apie tai, kad visi vaikai yra ypatingi ir kaip išmokti priimti vieni kitų skirtybes. Rašytoja prisipažįsta, kad šią istoriją įkvėpė asmeninės patirtys vaikystėje.

Šeštokei Ali puikiai sekasi matematika, ji talentingai piešia, tačiau skaitymas – tikra kankynė. Kitiems lengvai įveikiamas tekstas Ali tampa didžiuliu išbandymu. Todėl daug geriau, kai tenka keliauti į direktorės kabinetą, nei garsiai skaityti visai klasei. Ali pakeitė jau septynias mokyklas, bet niekas lig šiol rimtai nesidomėjo mergaitės problema. O ir pati Ali puikiai išmoko išsisukinėti ir dangstytis užsispyrėlės kauke. Tačiau viskas pasikeičia, kai į mokyklą ateina naujas mokytojas – ponas Danielsas. Jis mato protingą, kūrybingą, gabią mergaitę, kurią tiesiog kamuoja disleksijos sutrikimas. Netrukus Ali gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis ir neįmanoma tampa įmanoma.

Į lietuvių kalbą „Žuvelę medyje“ vertė Marija Bogušytė, o plačiau apie šią jaudinančią, nuoširdžią, humoro pilną istoriją pasakoja rašytoja Lynda Mullaly Hunt, kviečianti priimti vieni kitų skirtumus, nes taip gyventi įdomiau.

Kodėl nusprendėte rašyti knygą apie disleksiją?  

„Žuvelė medyje“ gimė iš mano patirties mokykloje, iš abiejų suolo pusių. Buvau mokinė, kuriai sunkiai sekėsi, ir vėliau tapau mokytoja, ieškančia būdų, kaip palaikyti mokinius, kad jiems sektųsi, kad jie gerai jaustųsi. Visi žmonės, nepaisant amžiaus, gali susitapatinti su tuo, kuris vargsta. Gal mūsų nekamuoja sunkumai moksluose, tačiau visi patiriame iššūkių kasdienybėje. Manau, kad skaitymas apie personažus, kurie įveikia iššūkius, ugdo empatiją, o ši svarbi norint tapti geru žmogumi. Daugiausiai laimės man, kaip autorei, suteikia būtent tai, kad mano knygos padeda vaikams patiems ugdyti empatiją. Daug vaikų graužiasi dėl trūkumų, tad turime padėti jiems suprasti, kad nesėkmė neturi riboti. Susidūrimas su nesėkme reiškia, kad metei sau iššūkį. Tai reiškia, kad esi drąsus.

„Žuvelės medyje“ pagrindinės veikėjos Ali mokytojas, ponas Danielsas, yra kantrus, geras bei pasiryžęs padėti Ali. Ar kas nors iš jūsų gyvenimo įkvėpė šį veikėją?

TAIP! Vaikystėje nebuvau aktyvi skaitytoja. Knygoje „Žuvelė medyje“ atsiskleidžia mano vargai mokykloje. Pamenu, penktoje klasėje mokytojas net neprašė manęs atlikti skaitymo užduočių. Daugeliui vaikų tikriausiai tai būtų šventė. Deja, žinojau ką tai reiškia: jis manė, kad jokio skirtumo, ar atliksiu darbą, ar ne. Sulaukusi vasaros prieš šeštą klasę, buvau tokia įsibaiminusi, kas su manimi apskritai bus.

Tada susipažinau su ponu Kristi, mano šeštos klasės mokytoju. „Žuvelė medyje“ – tarsi meilės laiškas šiam mokytojui, kuris tiesiogine prasme mane išgelbėjo. Jis įdėjo daug pastangų, kad mane palaikytų, skolino knygas, kurios daugumai mokytojų atrodė yra man per sunkios, ir domėjosi mano nuomone apie tai, ką perskaičiau. Tai buvo pirmieji metai, kai iš tikrųjų perskaičiau romaną iki galo. Prisimenu, kaip priėjau prie mokytojo stalo ir papasakojau apie tai. Jis žvelgė man į akis ir skyrė visą savo dėmesį. Būtent dėl to ryšio tapau skaitytoja.

Mokytojas Kristi sudarė man sąlygas mokyti jaunesnius mokinius matematikos. Visa tai labai mane paveikė. Matydamas vaiką, o ne mokinį, keldamas aukštus lūkesčius ir reikalaudamas, kad stengčiausi juos įgyvendinti, ponas Kristi pakeitė mano gyvenimą ir požiūrį į save. „Žuvelė medyje“ – milžiniškas padėkos raštelis jam. Taip pat kitiems nepaprastiems mano mokytojams. Esu pavyzdys, kad mokytojas gali pakeisti vaiko gyvenimo kryptį.

Iš pirmo žvilgsnio bičiuliai Ali, Kiša ir Albertas labai skirtingi ir neatrodo, kad jie galėtų būti draugai, rasti bendrų interesų. Bet juos vienija noras pažinti ir gebėjimas priimti skirtumus. Ar vaikams sunku užmegzti tokį ryšį?

Man tiesiog labai patinka leisti laiką su žmonėmis, kurių gyvenimai itin skiriasi nuo manojo. Mane žavi skirtingos žmonių istorijos. Skirtumai nuostabus dalykas. Kaip nuobodu būtų, jei visi būtume vienodi. Nepaisant to, labai svarbu, kad didžiuodamiesi savo skirtumais, taip pat siektume vidurio. Juk mes visi turime bendrų bruožų, mus vienija meilės ir pripažinimo ilgesys.

Ir dar šis tas apie vaikus: jauni skaitytojai natūraliai priima kitų skirtumus. Nebent išmoksta iš kokių nors išorinių šaltinių, kad skirtumai yra blogai. Susodinus mažus vaikus į smėlio dėžę, jie tiesiog žaidžia. Šypsena – jų bendras bruožas. Retai vyksta tokia skirtumų analizė, kurią linkę daryti suaugusieji. Viliuosi, kad suaugusieji taip pat gali to siekti.

Negalima spręsti apie žuvį, pagal tai, ar ši sugeba įlipti į medį. Viena pagrindinių knygos temų – negalima vaikų matuoti ir vertinti vienodai, visi esame skirtingi ir tuo gražūs. Kaip Ali išmoksta šią svarbią pamoką?

Ali šią pamoką išmoksta kaip dauguma mūsų – iš veidrodžių, kuriuos mums svarbūs žmonės laiko prieš mus. Knygos pradžioje Ali jaučiasi taip, lyg jos skirtumai daro ją nevykėle, tačiau bendraudama su mama, ponu Danielsu, Albertu, Kiša, Oliveriu, Suki ir kitais ji supranta, kad skirtumais reikia džiaugtis. Ji suvokia, kad mes visi patiriame sunkumų – tai buvimo žmogumi dalis. Ne nesėkmė padaro tave nevykėliu, o pasidavimas nesėkmės akivaizdoje. Knygos pabaigoje Ali pakeičia požiūrį į save ir sugeba nekreipti dėmesio į neigiamą kitų nuomonę.

„Žuvelės medyje“ veikėjos Ali gyvenime labai svarbus menas. Kodėl?

Norėjau jai suteikti kūrybos dovaną, o pati visada norėjau piešti, tad per Ali šiek tiek įgyvendinau savo svajonę. Be to, bendraudama su disleksiją turinčiais žmonėmis, atradau, kad dauguma jų turi labai stiprų talentą kūrybai ir šachmatams, kurie irgi yra knygoje.

O kaip pradėjote rašyti, nes visų pirma dirbote mokytoja? 

Mokiau trečios ir šeštos klasės mokinius beveik 10 metų. Kai susilaukiau vaikų, beveik visa mano alga keliaudavo darželio išlaidoms, tad nusprendžiau keletą metų likti namie. Niekada nenorėjau būti rašytoja. Nemaniau, kad sugebu tai. Bet vieną dieną pamačiau pranešimą apie rašytojų grupę. Pamaniau, kad puiki proga vakarą praleisti ne namuose. Kai pradėjau rašyti, ėmiau galvoti, kodėl tapau mokytoja, ir supratau, kad noriu būti su vaikais, leisti laiką su jais, remti juos, padėti jiems gerai jaustis. Šiandien nebedirbu mokykloje, tačiau mano dukra yra ketvirtos klasės mokytoja, tad galiu aplankyti jos vaikus kada tik panorėjusi. Su vaikais praleidžiu daug laiko.

Parengta pagal Lynda Mullaly Hunt medžiagą

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 1 = septyni

Kitos temos: