„Skaitymas – tai ne senamadiška veikla ar nuobodulys, tai tikrų tikriausia nuotykio pradžia“, – teigia literatūros pažinimo programa vaikams ir paaugliams „Vaikų žemė“. Su jos vadovu Justinu Vancevičiumi kalbame apie tai, kaip tėvai galėtų šeimoje kurti skaitymo kultūrą.
Kodėl taip svarbu skatinti vaikus skaityti?
Kai skaitymas visuomenėje laikomas vertybe, visuomenė auga ir eina į priekį, tobulėja, tampa demokratiškesnė, atviresnė.
Jei norime, kad Lietuvoje gyvenantys žmonės skaitytų, skaitymo kultūrą formuoti turėtumėm nuo pat žmogaus gyvenimo pradžios. Tai nereiškia, kad turi skaityti tik vaikai. Jei tėveliai nori, kad jų vaikai daugiau skaitytų, visų pirma jie patys turėtų tai daryti. Vaikai dažnai kopijuoja tai, ką daro jų tėvai. Jei suaugęs žmogus niekada nepaima knygos į rankas, jei neturi namie bent minimalios bibliotekos, atostogaudamas visiškai neskiria laiko knygai ar žurnalui, vaikui skambės keistai, o kodėl jis turi tai daryti?
Technologijų karta mieliau ima į rankas mobiliuosius telefonus, o ne knygas…
Mes patys irgi „sėdime telefonuose“, tad kaltinti vaikų, kad jie daug laiko praleidžia braukydami ekranus, būtų neteisinga. Kai aš augau, svarbi gyvenimo dalis buvo televizorius. Televizorių žiūrėjo ne tik vaikai, bet ir tėvai, seneliai, kaimynai – visi. O dabar visi esame įsitraukę į kompiuterius ir telefonus, nes tokiu būdu galime greičiausiai vartoti informaciją. Skaitymo skatinimą traktuoju ne kaip kovą su kitomis informacijos priemonėmis. Gyvenime viskam galima rasti vietos – ir kompiuteriniam žaidimui, ir popierinei knygai. O kai kam priimtinesnės elektroninės knygos. Kad ir kaip vystytųsi technologijos, knygos – kaip žanras – nemiršta.
Kokia lietuvių skaitymo kultūra pasauliniame kontekste?
Kiek žinau, Lietuvoje tyrimai apie vaikų literatūros skaitymą buvo atlikti senokai, gal kokiais 2015 metais, ir rezultatai nebuvo džiuginantys. Bet per pastarąjį dešimtmetį atsirado naujų leidyklų, kurios leidžia vien tik vaikų literatūrą, atsirado daug jaunų kūrėjų. Jie ne tik aktyviai kuria knygas, bet ir bendrauja su savo auditorijomis, važiuoja į susitikimus. Atsidarė nemažai modernių bibliotekų, kur galima tiesiog ateiti ir pabūti tarp knygų, pasinaudoti kompiuteriais, susitikti su bičiuliais, dalyvauti renginyje. Pradėta įgyvendinti „Knygų starto“ programa, kitos skaitymo skatinimo iniciatyvos, atsirado literatūros festivalių jauniesiems skaitytojams. Situacija tikrai gerėja. Kiek žinau, aukštos skaitymo kultūros šalyje Islandijoje yra tradicija Kalėdų proga dovanoti knygas. Net jei dovanoji kitokią dovaną, viena iš sudėtinių dovanos dalių vis tiek turi būti knyga. Islandų kalboje tai vadinasi Jolabokaflod arba „kalėdinis knygų potvynis“. Nepaisant nedidelės populiacijos, Islandijoje yra daug žmonių, kurie kuria knygas, islandai apskritai labai kūrybinga tauta – daugybė pasaulyje pripažintų muzikantų, kino kūrėjų. Skaitymo kultūros puoselėjimas virsta visuomenės kūrybiškumo puoselėjimu.
Juk net ir tuo atveju, jei skaito tėvai, dar nereiškia, kad jų vaikai skaitys?
Žinoma! Mano vaikai tikrai „neryja“ knygų. Kažkas skaito daugiau, kažkas – labai mažai. Aš pats vaikystėje labai daug skaičiau, paskui apstojau, vėliau vėl sugrįžo tas įprotis. Toks natūralus bangavimas. Nepasakyčiau, kad mano vaikai ryte atsikėlę iš karto bėga prie knygų lentynos. Taip nėra. Bet knyga nėra svetimkūnis mūsų gyvenime, nėra kažkas baisaus, nepažįstamo. Knygas mes dovanojame vieni kitiems ne tik šeimoje, bet ir tarp draugų, nes taip tu padovanoji ne tik daiktą, bet ir vertę, emociją, estetinį pasitenkinimą, galimybę atrasti dalykus, kurie kiekvienu amžiaus tarpsniu būna vis kiti. Knygos augina žmogų ir augina ateities kultūros vartotoją.
Kartais sakoma, kad mokykla su privalomos literatūros sąrašais vaikus atgraso nuo skaitymo…
Mokykla – vieta, kur jaunas žmogus praleidžia didelę dalį savo dienos, todėl čia jis patiria daug svarbių dalykų. Mokyklai tenka didelis vaidmuo puoselėjant skaitymo kultūrą. Deja, dažnai joje į grožinę literatūrą žiūrima tik kaip į instrumentą: tu perskaitai knygą ir turi atsiskaityti, nes bus egzaminai, bus rašomi pažymiai. Literatūra tam tikra prasme praranda vaidmenį, apie kurį kalbėjome, – savo identiteto paieškas, visuomenės procesų suvokimą. Tai turėtų keistis.
Pradinėse klasėse vaikai dar skaito su džiaugsmu, knygos užima labai svarbią vietą jų gyvenime, joms skiriama daug dėmesio. O kai tik išeina į 5–6 klases ir atsiduria dalykinės sistemos konvejeryje, skaitymas tampa atsiskaitymo dalyku. Žinoma, ne visur taip yra, Lietuvoje daug nuostabių mokytojų, kurie moka ir sudominti, ir paskatinti skaityti.
Bet tam reikia pastangų. Geriausias pavyzdys buvo vienas renginys, kuriame teko dalyvauti man pačiam. Įvairių dalykų mokytojams skaičiau pačią dramatiškiausią Žemaitės „Marčios“ ištrauką, kūrinio pabaigą. Baigiant puslapį auditorijai pasidarė nebeįdomu, ėmė muistytis, nes mokytojai nesuprato teksto. Žemaitės kalba sunki, aktualijos nutolusios nuo mūsų šiandieninio gyvenimo, tad mokytojams buvo neįdomu, o ką jau kalbėti apie vaikus. Bet nesakau, kad klasikos nereikia skaityti. Ją reikia pažinti ir nagrinėti tuo aspektu, kuris šiuolaikiniams vaikams įdomus. Kodėl nepapasakojus ir apie pačią autorę, kokia spalvinga asmenybė buvo Julija Žymantienė-Žemaitė. Arba, pavyzdžiui, kodėl jos įvaizdžio dalis buvo kaimiška skarelė? Nagrinėjant „Marčią“ galima kalbėti ir apie lyčių lygybę, ir kas pasikeitė mūsų dienomis.
Aš manau, kad vasarą nereikėtų užversti vaikų privalomos literatūros sąrašais. Vasarą vaikas turi atostogauti, semtis patirčių, būti su draugais kieme, važinėti dviračiu, važiuoti žvejoti. Tas privalomas sąrašas skaitomas pro sukąstus dantis. Ar ne geriau duoti iššūkį perskaityti vieną knygą, bet perskaityti taip, kad būtų apie ką pasikalbėti, padiskutuoti? Kokybė visada svarbiau už kiekybę. O galbūt per atostogas šeima turi tradiciją rengti vadinamąsias „skaitymo valandėles“? Kai išjungiamas televizorius, kompiuteris, atidedami į šoną reikalai ir visi skaito.
Kitas klausimas – ar verta skaityti knygas, kurios jaunam žmogui neįdomios? Galvoju apie save – jei pradedu skaityti ir po 10 puslapių suprantu, kad negalėsiu jos perskaityti, dedu į šalį. Galbūt ta knyga nuostabi, pripažinta kritikų, pelniusi apdovanojimų, bet asmeniškai manęs ji nepasiekia, – neaktuali tema, nepriimtinas stilius ar nesimpatiški herojai. Ar turiu jausti gėdą dėl to, kad neperskaičiau? Aš geriau imsiu skaityti kitą knygą, kuri teikia malonumą.
Ar tėvai turi žinoti, ką vaikai skaito?
Idealu būtų žinoti, kuo gyvena vaikas ar paauglys. Ne tik ką skaito, bet ir su kuo bendrauja, kokius jutuberius ar tiktokerius seka, kokiame pasaulyje gyvena. Knygos galėtų būti vienas iš įrankių palaikyti ryšį su jaunu žmogumi, prakalbinti jį. Pakalbėti, ką skaitė, kaip vertina vieną ar kitą dalyką. Mes galbūt norėtume, kad šiuolaikiniai vaikai skaitytų tas pačias knygas, kurias vaikystėje skaitėme mes, pavyzdžiui, Astridą Lindgren, bet dabartinė kartą turi savo astridas lindgren.
Anksčiau vyravo nuostata, kad vaikui reikia skaityti iki tol, kol pats išmoksta skaityti. Kažkada ir pats taip maniau. O dabar manau, kad tėvai gali skaityti vaikui tiek ilgai, kiek tik leidžia vaikas, – kad ir iki pilnametystės. Tai puikiausias būdas kartu patirti tuos pačius dalykus, paskui galima apie tai kalbėti.
Graži tradicija skaityti vienas kitam prieš miegą, kartais taip daro ir suaugę žmonės. Tai ir nusiraminimas, ir pabėgimas į kitą pasaulį. Knyga – unikalus dalykas, tos juodos raidės ant balto popieriaus – atrodo, nuobodžiau negali būti, bet kai pradedi skaityti, tiesiog iškeliauji kitur. Neįtikėtinas patyrimas.
Puikiai pažįstate šiuolaikinį vaikų literatūros pasaulį – kuo jis įdomus?
Mūsų festivalio „Vaikų knygų sala‘22“ tikslinė auditorija – vaikai nuo gimimo iki maždaug 12 metų. Festivalio metu jauniesiems skaitytojams pristatome šiuolaikinius autorius ir jų kūrinius. Kai pradėjome savo veiklą, galvojome, kaip padaryti, kad tai nebūtų tik tradicinis rašytojų susitikimas su skaitytojais? Žinoma, šitas formatas irgi svarbus, jis išlieka, bet mes stengiamės įtraukti ir tarpdisciplinines formas. Pavyzdžiui, knygų pristatyme pasirodo teatro trupės, vyksta edukacinės dirbtuvės, pažintiniai užsiėmimai. Festivalio metu sukuriame erdves, įkvėptas knygų, į kurias patekę, vaikai gali išgirsti, paliesti, užuosti – gauti įvairiausių potyrių.
Pavyzdžiui, šiemet festivalyje dalyvaus ukrainiečių autoriai Roman Romanyšin ir Andrij Lesiv, knygos „Kaip karas pakeitė Rondą“ ir pažintinių knygų apie klausą ir regą autoriai. Kuo tie autoriai įdomūs mūsų vaikams? Jų knygos labai originalios, estetiškos, nenusaldintos, iliustracijos kurtos lyg ir ne vaikams, o suaugusiesiems, bet vaikai jose randa daugybę dominančių detalių. Šių pažintinių knygų pristatyme su festivalio lankytojais mokysimės brailio rašto ir gestų kalbos. O po knygos „Kaip karas pakeitė Rondą“ pristatymo rengsime edukacines dirbtuves, kur vaikai atstatinės sugriautą miestą. Be to, bus rodomas animacinis filmas, sukurtas pagal šią knygą.
Iš įdomesnių festivalio dalyvių paminėčiau ir Patriciją Bliuj-Stodulską, kuri pristatys savo naują knygą „Žmonės augalai“. Šioje knygoje Patricija nagrinėja „amžizmo“ tematiką, kai žmogus diskriminuojamas dėl savo amžiaus, – ne tik senjoras ar senjorė, bet ir vaikas, kuriam sakoma, kad daugeliui dalykų jis per mažas, nesuvokia, nesugeba. Ši knyga išleista skaitmeniniu formatu, su ja kursime kūrybinių dirbtuvių erdvę „Žmonės – augalai“. Kiekvienas lankytojas susitapatins su kokiu nors augalu, kiekvienas galės kurti savo augalo personažą ir paskui įdėti jį į didelį bendrą koliažą arba pasiimti į namus.
Esame pakvietę skandinavų autorių, pavyzdžiui, iliustruotoja Kristin Rokilte leido vieną jos iliustraciją panaudoti festivalio plakatui. Su šia dailininke taip pat vyks kūrybinės dirbtuvės.
O lietuvių rašytojo ir poeto Mariaus Marcinkevičius knyga „Superbobutės“ įkvėpė idėją į festivalį pakviesti močiutes ir senelius, kurie turi „supergalių“ ir daro neįtikėtinus dalykus, pavyzdžiui, kopia į kalnus ar kolekcionuoja senus daiktus.
Organizuosime dar vieną konkursą – mokyklas pakvietėme kurti tekstą bežodei knygai, o konkurso nugalėtojo tekstas bus skaitomas festivalio metu. Bežodžių knygų Lietuvoje nėra išleista labai daug. Tai knygos, kuriose istorija kuriama tik iliustracijomis, o kiekvienas tą istoriją perskaito savaip. Tad festivalyje kūrėjais kviečiame tapti ir vaikus. Literatūros festivalis „Vaikų knygų sala‘22“ šiemet vyks lapkričio 19–20 dienomis Vilniaus mokytojų namuose.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygų žiurkės prieš kompiuterių peles“ ir 2022 metams skyrė 5000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2022 metų rugsėjo 28 dieną.
