Ilona Ežerinytė: „Gal mano karta tuo ir skiriasi nuo dabartinių jaunų žmonių – mus gyrė per mažai, juos

Knygų vaikams ir paaugliams autorė, rašytoja Ilona Ežerinytė ne kartą yra tapusi prestižinių literatūros premijų laureate, jos knygos buvo nominuotos kaip gražiausios metų knygos. Ilonos kūrybos temos labai įvairios, bet visos veda į gylį, į vidinį pasaulį.

Ilona, pradėkime nuo knygutės „Pepsė“. Ar herojai turi bent kokių sąsajų su jūsų gyvenimu – ar esate kada namuose laikiusi žiurkėną? Koks apskritai jūsų požiūris į augintinius?

Namie esu laikiusi papūgėlių, šunį, kačių, triušių, žuvyčių, putpelių, gyvalazdžių, jūrų kiaulytę, varną, rupūžę. O štai žiurkėno – ne. Kai dailininkė Irma Gineikienė iliustravo „Pepsę“, buvau sumaniusi nusipirkti baltą žiurkėniuką – kad jai papozuotų. Bet taip ir nenusipirkau. Žiurkėnai trumpaamžiai, o mano gyvenime jau gana išsiskyrimų. Sodyboje turime šunį ir katę. Namai be augintinių – ne namai. Tiesa, gyvūnų prieglaudoje „Arklių slėnis“ dar turiu… pusę arklio – su vaikų literatūros specialiste Inga Mitunevičiūte perpus dalinamės jo globos išlaidas.

Ar jūs pati mėgstate klausyti operų, eiti pasipuošusi į Operos ir baleto teatrą? Galbūt personažas kailinė apykaklė – iš tiesų ten pamatytas daiktas?

Neįsivaizduoju, kad kas nors šiais laikais galėtų dėvėti kailinę apykaklę negalvodamas apie tą, kuris buvo nužudytas, kad patenkintų kažkieno tuštybę. Mano pamatyta sidabrinės lapės apykaklė kabojo viename salone kaip interjero detalė. Žiauru. Norėjau ją atgaivinti bent tekste. O į operą, taip, kartais nueinu. Pažliumbt kokioje „Madam Baterflai“.

Ilona Ežerinytė. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Ką susitikimuose su skaitytojais esate išgirdusi apie šią knygą? Kas vaikams įstringa, ko jie nori paklausti?

Dažniausiai, žinoma, klausia, ar aš turiu žiurkėną. O aš jų klausiu, ar žino, kas yra opera, duodu paklausyti ištraukos iš „Nakties karalienės“ arijos. Vaikams ji labai patinka, daug kas šią melodiją žino, o, sako, turiu ją savo telefone. Pasikalbame apie iliustracijas, kodėl jos tokios „tirpios“, minkštos, kaip tapoma šlapia akvarele. Knygelė nesudėtinga, bet ji leidžia su vaikais pasikalbėti apie svarbius dalykus – draugystę, aukojimąsi, meną, tuštybę, žiaurumą…

Ar yra koks tikras gyvūnėlis, įkvėpęs parašyti knygą?

Tokia būtų knygutė „Gė“. Žvirbliukas Gė iš tiesų gyveno viename Vilniaus prekybos centre. Tupėdavo plastikiniuose medžiuose. Lesiojo nuo staliukų. Negalėjau apie jį neparašyti istorijos. Iliustracijas paprašiau sukurti dailininkės Jolitos Česonytės. Varginama rimtos regėjimo negalios, ji vis dėlto nutapė tas iliustracijas – kiekvieną ant atskiros drobės, paskui fotografavo, dėjo į maketą… Ši knygutė man yra draugystės liudijimas – žvirblio ir balandžiukės, mano ir Jolės draugystės. Beje, Gė istorijoje yra dar viena istorija, tekste tereikia surasti kodą ir sudėlioti ją iš tam tikrų ženklų.

Knyga „Šunojaus diena“ – tai trys apsakymai, trys skirtingi pasakojimai. Kokių patirčių esate turėjusi su šunimis? Ar jie iš tiesų mus supranta be žodžių? Apie ką jie kalbėtų, jei galėtų?

Šunį turiu ir dabar, bet jis toks voljerinis, paimtas iš prieglaudos jau suaugęs, mus sieja draugiškas, nors ne itin gilus ryšys. Bet žinau, koks ryšys užsimezga tarp žmogaus ir šuns, kai augini jį nuo mažiuko, leidi miegoti savo lovoje, kalbiesi su juo ir žinai, kad jis tave atjaučia, nors gal ne viską supranta. Jo netekus, skauda taip pat, kaip netekus artimo žmogaus. Ir šuns letenos kvepia ypatingai, žinojot?

Ar yra gyvūnų, kurie jums nemalonūs, gąsdinantys, kurių vengiate? Ar jie yra tapę jūsų literatūriniais herojais? Gal prisiminsite kokių istorijų, juokingų ar keistų nutikimų šia tema?

Augau mieste, niekad neturėjau senelių kaime, tad bijau didelių gyvūnų, pavyzdžiui, karvių. Kelias vasaras gyvenau atokioje trobelėje tarp ganyklų, vietinė moteris atvažiuodavo pamelžti karvių ir palikdavo man kokių nors lauktuvių iš savo ūkelio – bulvių, pomidorų ar sviesto gniužulą. Gaudavau SMS žinutę: „Palikau tą ir tą ant melžimo suoliuko“. Ir aš su didžiausia baime eidavau pasiimti gėrybių, palaukusi, kol karvė nusiganys nuo suoliuko kiek toliau. Ne, apie karves dar nieko nesu parašiusi. Per mažai jas pažįstu.

„Tetulė Liu“ – kaip vaikai supranta metaforą apie jos sumažėjimą? Ir ar šiuolaikinių vaikų supratimas, koks žmogus didelis, o koks menkas, skiriasi nuo jūsų pačios vaikystės idealų ir svajonių?

Oi, vaikai kuo puikiausiai supranta, kad žmogų augina meilė, ir atskiria tuščius saldžius žodžius nuo tikro rūpesčio ir jausmo. Gal mano karta tuo ir skiriasi nuo dabartinių jaunų žmonių – mus gyrė per mažai, juos – per daug. Atrodo, kas čia bloga nuolat vaikui kartoti, kad jis šaunuolis, bet iš tiesų už nieką gauti pagyrimai iškreipia vaiko savimonę, užaugina pasipūtimą, kuris subliūkšta, vos susidūrus su iššūkiais. Mums nesakė, kad mes viską galime, todėl daug ko nesiryžome nė pabandyti, dabar vaikams meluojama, kad jie gali visko pasiekti, jei tik labai norės, ir jų didelės svajonės kartais praryja šiandieninį gyvenimą, neleidžia jo vertinti ir džiaugtis mažais dalykais.

Ar vaikystėje svajojote būti rašytoja? Ir kaip ryžotės ja tapti?

Ne, nesvajojau. Rašyti man patiko, todėl rašinėjau sau kažkokias būties refleksijas. Atrodė, jei neišsirašysiu, sprogs galva. Arba širdis. Stalčiai buvo pilni lapelių. Bet rašyti KITIEMS, sąmoningai kažką sukurti, kas nėra apie save, – neturėjau tokių minčių. Mano rašymai prasidėjo lyg žaidžiant – pasakomis pažįstamiems vaikams. Paskui nepažįstamiems, paskui nebe vaikams. Rašymas tapo maloniu būdu kurti naujas tikroves – tokias, kuriose šiek tiek daugiau gerumo ir šviesos.

Pakalbėkime apie knygas paaugliams – kuo šis amžiaus tarpsnis ypatingas? Gal vaikus užgriūva visos suaugusiųjų pasaulio problemos, o jie dar tokie trapūs? Gal tai laikas, kai savo tėvus pamatome nebe milžinais, o paprastais silpnais žmonėmis?

Paauglystėje pamažu atrandi, kad esi kažkoks savitas asmuo, turintis atskirą nei tėvai likimą. Jo dar nesuvoki, miglotai įsivaizduoji, koks bus tavo gyvenimo kelias, bet kažkas tuose būties rūkuose vis dėlto pradeda ryškėti: kas esi, koks esi, kur link nori eiti. Todėl labai svarbu rimtai kalbėtis su paaugliais apie pasaulį, į kurį išeinama, – apie dažnai neteisingą, visiškai neidealų suaugusiųjų pasaulį, slėptą visą vaikystę po pasakomis su laiminga pabaiga. Jei paauglys mąstys, jis užaugs asmenybė. Jei niekas jo proto ir sielos nepažadins, jis, žinoma, vis tiek užaugs, bet vargu ar ras savo vietą, geriausiu atveju – nugyvens gyvenimą pagal kokį nors šabloną, o blogiausiu… Todėl ir reikalingos knygos paaugliams – kad skatintų juos mąstyti ir jausti.

Ar „Verksnių klubas“ turi kokių nors realių prototipų?

Grynų – ne. Bet kiekvienas veikėjas yra gavęs šio to iš realių žmonių. Gyvūnų istorijos irgi labai panašios į tikrai įvykusias. Ši knyga – tai tiesiog kitaip perdėliota realybė. Nieko sumeluota, bet nieko ir dokumentiška.

Kokiai amžiaus grupei jums įdomiausia rašyti ir kodėl?

Kūdikiams dar nieko nesu parašiusi. Tokio amžiaus žmogiukams, jei tenka turėti su jais reikalų, aš kuriu istorijas žodžiu. Stebiu, kas vaikui suprantama, ir suku siužetą ten, kur jam įdomu. Nežinau, gal ir galima bandyti tai užrašyti. Bet kol kas mėgstamiausias mano adresatas yra paaugliai. Gal kad aš vis dar atsimenu tą bandymo suaugti jausmą?

Ar jūs pati mėgstate stebėti aplinkinius ir spėlioti, kas jie tokie, kurti mintyse jų gyvenimus, kaip knygos herojė Algė?

Taip. Darau tai nuolat. Kartais sugaunu žmogaus, į kurį, matyt, ilgai nemandagiai spoksojau, neramų žvilgsnį, susigėstu. Tada išsirenku kitą „auką“ .

„Dabar Marselis“ – kelionės rėmuose kuriamas pasakojimas. Ką kelionės reiškia jums pačiai? Ar yra buvę lemtingų kelionių, įkvėpusių kokiems nors sprendimams? Ar dabar daug keliaujate?

Nemėgstu kelionių. Ypač turistinių. Kur nors klaidžioti vienai man įdomu. Tiesiog vaikščioti. Tada prisirenku į galvą vaizdų, pokalbių nuotrupų, nutikimų, galvoju istorijas, permąstau savo gyvenimo įvykius. Kelionė man labiau dvasinė nei geografinė sąvoka. Apie tokią kelionę yra ir „Dabar Marselis“. Nors kartą mačiau jį prekybos centre padėtą tikrų kelionių knygų skyriuje, na, žinote, tų „Aplankyk Turkiją“, „Pažink Paryžių“ ir pan. Bet ne, Marselis čia ne Prancūzijos miestas. Tai po savo vidinį pasaulį keliaujančio vaikino vardas.

Knyga „Skiriama Rivai“ labai muzikinė… Kas ją įkvėpė? Kas sugalvojo praplėsti skaitymą dar ir muzikos klausymu? Koks muzikos vaidmuo jūsų pačios gyvenime?

Muzika man labai svarbi, ji išties yra dvasinio gyvenimo forma. Klausausi visokios. Labai mėgstu filmus ir jų garso takelius. Galvojau – o kodėl knyga negali turėti garso takelio? Paprašiau savo bičiulio kompozitoriaus Gedimino Kalino, kad parašytų mano istorijai muziką. Taip ir atsirado knyga su natomis ir QR kodais. Kai nuvykstu į susitikimus su moksleiviais, visada klausiu, ar kas pasigrojo tuos kūrinius. Ne ar skaitė – ar pasigrojo, bent pasiklausė. Nes vien tik perskaityti šios knygos teksto neužtenka. Muzika pratęsia mintį, užpildo tai, kas nepasakyta žodžiais. Kaip piešiniai iliustruotose knygose.

Kokie ryškiausi prisiminimai yra likę iš vaikystės jums pačiai? Apie gimtąjį miestą, laimės jausmą, ašaras, gailestį?

Visai neseniai vienoje laidoje išgirdau, kad vaikai, kurie augo triukšmingoje aplinkoje, gali būti liguistai jautrūs. Niekada anksčiau nesuvedžiau tokių akivaizdžių dalykų – mama manęs laukėsi, aš gimiau ir iki septynerių metų gyvenau name prie pat Šiaulių geležinkelio ir virš jo einančio viaduko. Atvažiavę į svečius giminės stebėdavosi, kaip mes užmiegam tokiame baisiame triukšme, o man traukinių bildėjimas iki šiol yra muzika, nors gal būtent traukiniai kalti dėl tam tikrų mano savybių. Taigi aš iš tų, kurie vaikystėje liejo ašaras žiūrėdami filmukus, skaitydami knygas, radę mirusį drugelį… Tempdavausi į namus beglobes kates. Kažkokių itin laimingų vaikystės akimirkų neprisimenu, nors jų, žinoma, būta. Bet gerai prisimenu, kaip kartą niekam nieko nesakiusi išžygiavau iš mamos kontoros namo. Man dingus visa brolio klasė, mamos bendradarbės ir kiti žmonės buvo sukelti ant kojų, apskambintos ligoninės, o aš ramiausiai tupėjau prie tėčio dirbtuvių ir laukiau, kol jis baigs darbą, – neturėjau raktų. Grįžusi mama mane prilupo. Suprantu, buvo supykusi, labai dėl manęs išsigandusi, toks auklėjimo metodas tada atrodė teisingas, bet… tuo diržu ji iš manęs išmušė ir kažką labai svarbaus. Gal tikėjimą, kad tie, kurie myli, myli visada, net jei pasielgi netinkamai, suklysti. Gyvenime ilgai dar tikrindavau žmones kaip nors „išsidirbinėdama“ – jei priims mane ir tokią, vadinasi, tai meilė.

Ar jums vaikystėje labiau patiko nuotykių knygos, ar tos, kurios kalba apie vidinį žmogaus pasaulį? Kokią knygą esate skaičiusi daugiausia kartų?

Manau, patiko ir tos, ir tos, tik gal skirtingais vaikystės tarpsniais. Astridos Lindgren „Nykštuką Nilsą“ skaičiau begalę kartų. Net negaliu pasakyti, kas šitoje istorijoje mane taip jaudino. Gal jos tikroviškas pasaulis, kuriame tik vienas stebuklas. Bet ir to vieno užtenka, kad paskui visą gyvenimą kasdienybėje ieškotum ko nors nepaprasta.