Rašytoja Jurga Vilė labiausiai žinoma dėl savo knygos „Sibiro haiku“. Ši knyga išversta į daugybę užsienio kalbų, tapo savotiška sensacija naujoviškai kalbėti apie skaudžias istorines temas kitaip dabartiniams vaikams. Bet šįkart su Jurga kalbamės ir apie kitas jos knygas, kurios galbūt mažiau žinomos, bet ne mažiau gilios ir įdomios.
Jurga, kodėl kai kurie jūsų herojai tokie neįprasti, net egzotiški – chameleonas, kašalotas, aštuonkojis? Kaip jie tapo herojais, galbūt jie įkvėpti tikrų jūsų gyvenimo patirčių, kelionių?
Įprasti gyvūnai – tai tie, kurie gyvena mūsų krašte, kuriuos matome savo aplinkoje, kuriuos geriau pažįstame. Bet ar jie mažiau įdomūs? Tarkime, šunys labai įprasti ir dažni knygų personažai, bet rašytojus jie vis dar įkvepia. Mane domina neįprastos istorijos. Jų gali nutikti tiek įprastiems, tiek – mūsų akimis žiūrint – egzotiniams sutvėrimams. O kalbant apie minėtus, – taip, jie iš kelionių ir patirčių: chameleonas atėjo iš mūsų sodo, kai gyvenome Andalūzijoje, sutikdavome jų ir prie jūros. Ten ir aštuonkojus stebėdavome, nuklydę kur toliau akėtomis uolienomis, apsemtomis sūraus smaragdinio vandens. Labiausiai mus stebino, kad aštuonkojai noriai bendrauja, tarkime, žaisdavo su mumis slėpynių, slėpdamiesi už akmenų arba pakeisdami spalvą. Buvo nuostabu sužinoti, kokie jie protingi, ir gaila, kad daugumos jų laukia liūdna nenatūrali baigtis. Kašalotus mistifikavau ir vaikiausi nuo to laiko, kai perskaičiau Hermano Melvilio romaną „Mobis Dikas“. Ir pagaliau vieną dieną iškeliavau į Lofotenų salas Norvegijoje jų stebėti. Kašalotai leidžia tokius gergždžiančius garsus, kurie ataidėjo mano knygoje „Kašalotų radijas“. Pasaulyje gausybė be galo įdomių gyvūnų, norisi rašyti apie juos visus, bet tai juk neįmanoma. Tenka rinktis.
Kiek jums pačiai svarbi gamta? Ar keliaudama po pasaulį stengiatės gamtą pažinti, suprasti? Kas jus yra labiausiai nustebinę, sužavėję?
Gamta man – mama, deivė, užuovėja, pradžia ir pabaiga. Jaučiuosi jos dalimi. Jaučiu jos alsavimą net iš po asfalto. Matau gamtą ir mieste, bet ne kartą yra tekę nutolti nuo miesto triukšmo, kai galėjau pasinerti į gamtą visa savo esatimi. Tas laikas yra šventas. Man įdomu stebėti gamtą, stebėti save gamtoje, savo atsivėrimą, nusikratymą visų nereikalingų dulkių. Kartais, kai ką įdomaus pastebiu, ieškau daugiau informacijos, užsikabliuoju. Gamta visada nustebina.
Ji – neišsenkantis stebuklų šaltinis. Man skauda širdį dėl naikinamos gamtos, dėl nepagarbos gamtai. Stengiuosi būti jai gera, dėmesinga. To mokau savo vaikus. Norėčiau nukeliauti į aibę vietų, kur gniaužia kvapą nuo gamtos grožio, bet tokio plano nevykdau.
Gamtos didybė apsireiškia ir akmenėlyje, ir smilgelėje… Vaikystėje nemažai laiko praleisdavau gamtoje, Lietuvos gamta man lyg savi patalai, juose taip jauku, kad nesinori išsiristi. Nustebau, kai nuvykusi į Andalūziją atpažinau kitokią gamtą, lyg iš ankstesnio gyvenimo. Man ten buvo labai gera, nors daugeliui žmonių tas kraštas atrodo dygus, atšiaurus, išdžiūvęs, lyg dykuma. Esu regėjusi nepaprastų peizažų, keliavusi Indijoje, Vietname, Kuboje, Meksikoje, bet aikčioju ir stovėdama priešais saulėgrąžų lauką Prancūzijoje ar priešais Velniuko ežerą Lietuvoje.
Atsidūrusi nepažįstamuose miestuose visada ieškau jose likusios gamtos, kur ji, ar gyva, ar dar kalba. Susitikimai su laukiniais gyvūnais lieka širdy. Prisimenu, Gangos upėje pamačiau baltą delfiną, jis ten itin retas svečias, esu stebėjusi vandens vėžlius, dedančius kiaušinius ir vėžliukus, pirmą kartą bėgančius į vandenyną, esu susitikusi su baltąja kobra – užburianti akimirka. Paglostyti dramblio šoną ar gyvatės šaltą odą, pajusti, kad jie jaučia mano prisilietimą, – tai didelė dovana.
Ar niekada nesvajojote tapti gamtininke ar veterinare?
Nuo vaikystės buvau arti gamtos, labai mėgau ir knygas apie gamtą, bet, kiek pamenu, tapti gamtininke ar veterinare nesvajojau. Senelis buvo melioratorius. Jis daug laiko praleisdavo gamtoje, domėjosi ja, tyrinėjo, sudarinėjo augalų žodynus. Su juo kiekvienas pasivaikščiojimas būdavo lyg nuotykis, atveriantis gamtos paslaptis. Tėvai irgi labai mylėjo gamtą. Jie daug keliaudavo, kopė į kalnus. Prisimenu tą specifinį žygių kvapą, ilgam įsigeriantį į jų rūbus ir kuprines. Tėtis filmuodavo ir fotografuodavo, žiūrėdavome skaidres ant sienos, visuose užfiksuotuose vaizduose būdavo daug gamtos: atidus žvilgsnis į gėlytę, šapelį, drugelį, žemės vagą, paukščio skrydį… Sode tėvai įrenginėjo alpinariumus, komponuodavo akmenis su augalais.
Kelerius metus jie dirbo kaip gėlininkai, augino tulpes. Prisimenu tulpių jūras sode, bet ir namuose, kur jos buvo auginamos kovo 8-ajai. Tuomet kambariuose vos galėjai apsisukti. Mokykloje turėjau nuostabią auklėtoją, su kuria keliaudavome į žygius, sukūrėme skautų kuopas. Ji buvo orientacinio sporto atstovė, į kurį įtraukė ir nemažai savo mokinių. Miške ieškant punktų, atrodė, gamta veda už rankos. Važiuodavome į stovyklas. Vieną kartą dalyvaudama rungtynėse miško tankumyne aptikau mirusį briedį. Jį ėdė musės, kirmėlės ir kitokie vabalai. Atrodė, kad tas didelis kūnas virpa ar dūzgia, jame buvo tiek daug gyvybės. Tas reginys išliko ilgam.
Ar jūsų gyvenime svarbi ekologija? Jei taip, papasakokite plačiau.
Ekologija šiais laikais tikriausiai rūpi daugeliui. Nesu aktyvi kovotoja už ekologiją, bet ji yra mūsų kasdienybės dalis. Naudojame daugiausia ekologinius produktus, tiek mityboje, tiek buityje. Mūsų vieninteliai valikliai jau daug metų – soda ir obuolių actas. Vaikai išaugo be šampūno, plaukus tik su vandeniu plaudavome, pati juos jiems ir kirpdavau, naudojame natūralius muilus. Rūšiuojame atliekas, ribojame vartojimą, renkame šiukšles.
Kai apsigyvenome nuostabiame Andalūzijos kaime, pirmiausia krito į akį šiukšlės, suverstos tiesiog čia pat prie namų ar už tvoros, jos bjaurojo gražiausius peizažus. Pradėjome nuo šiukšlių rinkimo savo kelyje iš namų į centrą, vėliau ėmėmės teritorijų aplink. Mano dar maži vaikai buvo tikri pagalbininkai. Vėliau suorganizavome bendruomenę, pasivadinome „El Rayo verde“ (Žaliasis spindulys). Per kelerius metus nuveikėme visai nemažai: valėme, tvarkėme, sodinome, rodėme spektaklius, rengėme parodas, prikeldavome išmestus daiktus antram gyvenimui. Andalūzijoje turime draugų aktyvistų, kovojančių už ekologiją, už laukinių paplūdimių išsaugojimą ir kitus dalykus. Ten daug su šiltnamiais susijusių problemų.
Dalyvaudavome žygiuose ir susibūrimuose. Tuo metu išties jautėmės kažką veikiantys ekologijos labui. Tikiu, kad tai niekur nedingsta, nebegali ramiai reaguoti į kai kuriuos dalykus. Tik, reikia pripažinti, šiuo metu miestas mane pasiglemžė, ir, rodos, kiti rūpesčiai užgožė su ekologija tiesiogiai susijusią veiklą. Tiesa, kalbu apie tai savo knygose. Paveikslėlių knygelių serija „Lašas jūroje“ skirta gamtai, jos tausojimui, nykstančių gyvūnų saugojimui.
„Chameleono sapnuose“ galima įžvelgti ir gyvūnų laikymo namie temą. Ar jūsų vaikai turi augintinių? Koks jūsų požiūris į juos? Ar pati vaikystėje esate turėjusi augintinių?
Dabar namuose auginame tik voriukus, bet, kai atšyla, gyvename atviromis durimis. Kvartale daug kačių, kai kurios mėgsta pas mus apsilankyti, kai kurios pripranta. Vaikystėje norėjau šuniuko, bet jo niekada neturėjau. Auginau žiurkes, žiurkėnus. Turėjome kelis vėžlius. Kartą brolis laikė žaltį. Gyvūnų padaugėjo, kai išvažiavome į Andalūziją. Neturėjome savo naminių gyvūnėlių, bet net keli šunys ir katinai jautėsi pas mus lyg namie. Katinai atnešdavo driežų, gyvačių, paukštelių. Kai kuriuos, dar gyvus, mėgindavome išgelbėti. Sūnus Emilis jodinėdavo, daug laiko praleisdavome su arkliais. Ten buvo lyg arklių prieglauda, šeimininkas surasdavo pasiligojusius, skriaudžiamus, nupirkdavo gana pigiai ir augino.
Augino ir bent tuziną šunų. Nuo jų prisirinkdavome blusų. Namuose už paveikslų gyveno labai gražūs driežiukai, sieniniai gekonai. Jie slapukai, kontakto vengia, bet labai gera žinoti, kad yra, kad mums taip paprasta kartu sugyventi. Grįžus į Lietuvą, labai greit ištiko pandemija, tuomet mano vaikai augino dvi žiurkytes. Jos jau iškeliavo į dausas. Vaikai nori savo katinėlio, bet turime bent kelis ne savo.
Būna, kad jie ima aiškintis santykius dėl teritorijos. Kartais pasaugome draugų šunis. Nesibaidome gyvūnų, bet gyvename be jų. Tiksliau, turime daug personažų iš kartono, iš medžio, iš papier maché nulipdytų. Galima sakyti, namuose – visas tylus žvėrynas. Jei ilgiau įsikurtume kaime, namai tikrai pasipildytų. Kartais pasvajoju apie kates, šunis, vištas, avis, alpakas…
Kokie tikri įvykiai įkvėpė istoriją apie šunį, išeinantį pasivaikščioti naktį? Ar stebint pasaulį tekstas dėliojasi mintyse?
Kartą išgirdau apie šunį, kuris į lauką išeina tik naktį. Mane ši istorija labai sudomino. Šuo buvo paimtas iš prieglaudos, aiškiai, patyręs ne tik šilto, bet ir šalto. Su žmonėmis jis draugiškas, bet dieną sutikęs kitus šunis tampa agresyvus, puola, nenulaikysi. Todėl tenka jį vedžioti sutemus. Klausiau savęs, kas jam galėjo nutikti, visokios mintys ėmė lįsti į galvą. Tada atsikraustėme į naujus namus, kur prieš mus gyveno šuo Mėnulis, tiksliau, jis gyveno būdoje, kuri iki šiol stovi kieme.
Žmonės klausinėjo, kur dingo Mėnulis. Ir aš labai greitai supratau, kad toks bus mano knygos herojaus vardas. Tiesa, iš medžio išpjoviau kitą šunį, nudažiau geltonai ir pastatau lauke, kai geras oras. Žodžiu, mane kažkaip apsėdo šunys. O kaip išsirutuliojo visa istorija? Išsivyniojo lyg siūlų kamuolys, kurį Mėnulis ir jo žmogus numetė man, o paskui jau ir iliustruotojai Valentinai Černiauskaitei. Mes tik sekėme iš paskos ir fiksavome.
Kalbant bendrai apie istorijas, taip, nuolat stebiu pasaulį. Ir daug ką užsirašau. Ne visos mintys nugula knygose, bet ypač gaila tų, kurios neužrašytos pradingsta, išgaruoja, niekaip nebegali atgaminti. Kartais jaučiuosi lyg drugelių gaudytoja su tinkleliu. Arba, perfrazuojant Joną Meką, – tų grožio blyksnių rinkėja.
Kaip savo vaikams leidžiate pažinti gamtą ir visa, kas gyva?
Jie užaugo gamtoje, Andalūzijos kaime. Vasaras leisdavo Lietuvoje, sodyboje pas mano mamą. Sodybos nebeturime, bet vaikai važiuoja į kaimą pas tėtį. Prieš penkerius metus grįžome į Lietuvą, į Vilnių. Miestas pakeitė mano laukinukus, bet jie vis dar jaučia gamtą, nes buvo išmokę ją stebėti, atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta. Jie atidūs pasikeitimams, pastebi gražų lapą ar keistą vabalą, glosto kamanes, nesibaido gyvatės, didelio šuns ar arklio.
Kai reikia, moka būti atsargūs. Emilio mėgstamiausia knyga vaikystėje buvo „Išlikimo vadovas“ (autorius Johnas Wisemanas), iš jos išmoko įvairiausių išgyvenimo gudrybių. Alisa nėjo į darželį ir daug laiko leisdavo lauke, sutikdavo įvairiausių gyvių, prieš prabildama žmonių kalba, ilgai viauksėjo, urzgė ir leido kitokius gyvūnų garsus. Vilniuje gyvename Rasų kolonijoje, šis kvartalas dar vadinamas Rojaus sodu, šalia Markučiai, Rasų kapinės, miškai. Čia daug gamtos, daug kvapų, garsų. Ji čia gyva. Ji suteikia mums energijos.
Kodėl daugiau kuriate vaikams, o ne suaugusiesiems?
Visada svajoju, kad tai, ką rašau vaikams, patiktų ir suaugusiems. Man labai svarbu teksto daugiasluoksniškumas. Todėl sunku pasakyti, ar daugiau rašau vaikams. Bet knygos įvardijamos, jų skaitytojų amžius daugiau mažiau apibrėžiamas, todėl paprastai mane vadina vaikų rašytoja. Rašydama istoriją apie tai negalvoju, o dėliodama tekstą knygai – taip, mėginu jį perskaityti, kaip perskaitytų vaikas. Man tai nėra svetima. Dažnai tarp suaugusiųjų jaučiuosi sutrikusi, gyvenu savo pasaulyje, o jis labiau vaikiškas.
Ar skiriasi pasaulio vaikai? Kaip jie priima tas pačias knygas skirtingose šalyse? Galbūt teko išgirsti kokių nors įdomių leidėjų pastabų, kaip knyga turėtų būti pristatyta vienoje ar kitoje šalyje?
Kažkuo skiriasi, kažkuo panašūs. Pastebiu, kad pati pasikeičiu, kai kalbu viena ar kita kalba. Skirtingose šalyse skirtingi kontekstai, bet ugdomos tos pačios vertybės. Prancūzijoje vaikai labai išprusę, apsiskaitę, dažnai nustebina savo iškalba, pamąstymais, netikėtais klausimais. Po susitikimų jie patys ieško papildomos medžiagos. Prancūzų vaikus geriausiai pažįstu, nes studijavimo laikais Paryžiuje dirbau aukle, praleisdavau daug laiko skirtinguose namuose. Ispanijoje, kur augo mano vaikai, irgi stengiausi neatitrūkti nuo vaikų realybės.
Vietinėje mokykloje rodydavau teatro spektaklius. Vaikai visur atpažįsta nuoširdumą, turi jiems atsiverti. Tame kaime Ispanijos pietuose, ne taip toli Maroko, maždaug pusė ispanų ir pusė marokiečių, tai irgi daro įtaką bendram suvokimui. Lietuvoje vaikai mažai girdi kitokių kalbų, mažai mato skirtingų žmonių spalvų ar kitokių papročių, o tai visada praturtina. Svarbu pažinti kitą, bet ir atpažinti save kitame. Grįžtant prie knygų pristatymų, – leidėjai užsienyje nereguliuoja jų turinio, bet, prisimenu, yra buvę, kad kalbant su italų mokiniais apie trėmimus į Sibirą, jautriai sureagavo klasėje besimokantys pabėgėliai iš Sirijos. Tiesa, mūsų knyga „Sibiro haiku“ ne vienoje užsienio šalyje yra skirta vyresniems paaugliams ir suaugusiesiems.
Ar sutiktumėte su nuomone, kad vaikiškose knygose gėris visada turėtų nugalėti blogį? Štai chameleonas Leonas sugrįžta į pajūrį… O kaip su tremtį išgyvenusiais vaikais? Kas atstatys patirtą neteisybę, žiaurumą? Kaip kūrinyje subalansuoti pasaulį, kad vaikas jo neišsigąstų?
Gyvenime ne visada gėris nugali blogį. Ar knygose turėtų būti kitaip? Labiau įsivaizduoju šviesias, teikiančias viltį pabaigas. Jos nežada, kad blogis neatgims, bet tuo tiki. Man rodos, nuo tokio požiūrio daug kas priklauso. Mes visi turime suvienyti jėgas, kad gėris triumfuotų. Turime dėl to pasistengti. Manau, kad laiminga pabaiga nėra taisyklė. Mano laimingos pabaigos dažniausiai parašytos po kelių svarstytų nelaimingų pabaigų. Tremtį žmonės išgyveno, nes neprarado vilties ir tikėjimo. Tai didelė jėga. Sunku atstatyti patirtą neteisybę, žiaurumą, netektis.
Reikia apverkti, įvardinti nusikaltėlius, nepamiršti. Ir judėti toliau. Su Meilės vėliava. Šiais laikais vaikai tiek daug visko mato, karas alsuoja visai šalia, pasaulyje daugybė neramumų, klimato kaita tampa akivaizdi, manau, kad nerimas sklando ore, todėl reikia rasti, kaip apie tai kalbėti knygose, kad neišgąsdintum, nuraminti, bet nemeluoti, kaip pasiruošti, kaip būti stipriems. Išgyvenimo klausimas tampa opus ir iki šiol palygus ramiose pasaulio vietose.
Jurga, koks jūsų gyvenimo būdas, ką mėgstate, kada skiriate laiko kūrybai?
Mėgstu keliauti, kelionėse visada atsiveria čakros, ir mintys tiesiog ima plūsti. Man gan sunku apsistoti ilgam vienoje vietoje, atrodo lyg vėjas pūstų į nugarą ir stumtų į priekį. Vis dėlto kartais gera skirti laiko įsigyventi į aplinką. Taip atsitiko Ispanijoje, per septynerius metus prisijaukinome kaimą, kiekvieną vasarą grįžtame ten, aplankome mums brangius žmones ir vietas. Mūsų dabartiniai namai labai įkvepiantys.
Neturiu pastovaus darbo, griežtų darbo valandų, verčiu filmus, rašau, pristatinėju knygas, rengiu dirbtuves, galvoju teatralizuotus pristatymus, atsakinėju į laiškus, vaikštau į darbinius susitikimus, dalinu interviu… Dienos laikas greitai ištirpsta. Vėl mokausi groti pianinu, lipdau molį.
Mėgstu vaikščioti, važiuoti kažkur traukiniu, kapstytis žemėje, tapyti, fotografuoti, skaityti knygas… Vis dažniau gyvenu atsiskyrėlišką gyvenimą, nors iš prigimties esu sociali, lengvai bendraujanti. Džiaugiuosi susitikimais su draugais, kai pasidalijame, kuo gyvi, kuo degame ir įkvepiame vieni kitus. Kuriu, galima sakyti, visą laiką, esu išplaukusi į paralelinę realybę, kur gimsta istorijos arba istorijų užuomazgos.
Pirmiausia prisirenku daug trupinėlių, vėliau jie sulimpa į pasakojimą arba ne. Rašau, kai esu viena, kai galiu sau leisti negalvoti apie jokius rūpesčius. Ir visu kūnu ir siela pasinerti į kitą pasaulį.
Ar esate pati verkusi, rašydama knygą?
Aš gana dažnai verkiu, žiūrėdama filmus. Kino teatre ar namuose. O apsiverkti skaitant knygą nutinka retai. Rašydama verkiau galbūt tik vieną kartą. „Sibiro haiku“ knygoje yra toks stiprus epizodas, kai tremtinius, keliaujančius koncertuoti, užklumpa pūga. Algiukas atsibunda užverstas sniego, galima sakyti, prisikelia iš mirusiųjų. Algiukas tuo metu yra lyg mano vaikas. Ir jis gyvas! Tai labai jautri akimirka. Dar vienas jaudinantis epizodas, kai mirusiųjų pūgoje kūnai nuleidžiami į upę. Plaukdami po ledu jie atrodo lyg gražiausi paveikslai. Man labai graudu su jais atsisveikinti.
Kokia bus būsimoji knyga?
Niekas nežino, kas bus. Bet šiuo metu du mano tekstai yra iliustruojami, šios knygos turėtų išvysti dienos šviesą per kelis mėnesius. Viena – edukacinė iliustruota knyga vaikams apie kiną, kita – apie jūrų arkliuką: jau ketvirtoji iš serijos „Lašas jūroje“. Yra ir daugiau istorijų, po truputį įgaunančių formą, kai kurios mane jau rimtai pasigavo ir nebepaleidžia. Bet jas kol kas palaikysiu paslaptyje.
Neila Ramoškienė
Projektą „Aš, vaikas ir knyga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6400 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.07.15.
Susiję straipsniai
