Iliustratorė Rasa Kaper sako, jog, nepaisant to, kad gamtoje meškos yra didelės pavojingos plėšrūnės, jai meška visada buvo švelnus žvėris. Gal todėl, kad niekada neteko gamtoje susitikti akis į akį! „Žaislinis meškiukas yra labai ergonomiškos formos, švelnus, malonus apkabinti, gal todėl yra toks mylimas vaikų. Suaugusiesiems asocijuojasi su vaikyste, su jaukumu, saugumu, su vaikystės draugu, kuriam galėdavo patikėti visas savo paslaptis, paverkti, ir jis sugers visas ašaras, išgerti kartu arbatos (blogiausiu atveju – sugers ir arbatą )“, – mano vaikiškų knygučių serijos „Meškių istorijos“ iliustratorė.
Rasa, jūsų pirma iliustruota vaikiška knyga buvo apie meškį lubinų labirinte. Dabar ji perleidžiama dar kartą. Prisiminkime jūsų pažintį su rašytoja Evelina Daciūte, tą jausmą, kai paėmėte pirmąją savo iliustruotą ir jau išspausdintą knygą į rankas?
Su Evelina buvome pažįstamos seniai. Mano jaunėlis ir jos vyriausias sūnus ėjo į tą patį darželį. Bendravome kaip mamos, susitikdavome per vaikų gimtadienius. Tuo metu nei aš planavau savo dailininkės karjeros, nei ji – vaikų rašytojos. Socialinės medijos padėjo gimti mūsų pirmai knygai.
2011 metais visa šeima persikėlėme gyventi į Nyderlandus. Man reikėjo ieškoti naujos veiklos. Prisiminiau savo seną svajonę – piešimą. Iš tiesų į piešimą vėl atėjau per savo jaunesnįjį sūnų. Jis buvo labai meniškas, ieškojau jam dailės pamokų. Mokytoja, kuri vedė užsiėmimus vaikams, tuo metu rinko suaugusiųjų grupę. Užsirašiau ir aš. Čia ir prasidėjo, o tiksliau – atgimė mano kelionė į meno pasaulį. Piešiau daug. Aš net prisimenu momentą, kai nutariau piešti kiekvieną dieną. Tuo metu siuvau ir meškučius, tad sugalvojau juos piešti. Mintis sukurti knygelę vaikams apie meškius sukosi mano galvoje. Net bandėme vieną projektą su amerikiete rašytoja, bet kadangi jai tai buvo labiau hobis, o ne tikras ketinimas, projektas neišsivystė iki knygos.
Nupieštus meškius keldavau į feisbuką. Evelina juos pastebėjo ir parašė, jog jie prašosi istorijų. Aš jai atsakiau: „Tai ir rašyk!“. Ji ir parašė. Netrukus elektroniniu paštu gavau pirmą istoriją „Baimė ir medinis arkliukas“.
2014 metų gruodį išėjo pirmoji mūsų knyga „Lubinų labirintas“ su šešiomis meškių istorijomis. Laikyti rankose savo svajonę – pirmąją knygą – buvo nerealus jausmas. Sunku buvo patikėti, kad tai aš iliustravau knygą. Surengėme pristatymus. Evelina atskrido iš Kinijos, aš – iš Nyderlandų. Tai buvo labai jaudinantys pristatymai, toks sunkiai įsivaizduojamas jausmas, kai akys mato knygą, susirinkusius vaikus, ir sunku save sutapatinti su knygos bendraautoriumi, dėl kurio susirinko ši publika. Per pristatymus pardavinėjome knygą pačios su leidyklos atstovais. Pamenu pirmą pristatymą knygyne – eilė gauti autografus buvo kilometrinė! Vaikai atėjo su savo meškiais, tėvai dėkojo, dalinosi įvairiomis istorijomis, nešė gėles, saldainius, sausainius, vaikai fotografavosi su mumis. Buvo nuostabu (net dabar šiurpuliukai bėgioja prisiminus). Knygą labai gerai pirko. Antras leidimas pasirodė netrukus.
Po aštuonerių metų „Alma Littera“ įsigijo autorines „Meškių istorijų“ teises ir pasirodė pirma perleista knyga „Meškiai eina į mokyklą“. Ką tik gavau Evelinos žinutę, kad perleistas „Lubinų labirintas“ jau knygynuose.
Kaip ir kiekvienas menininkas, dirbantis kiekvieną dieną, daug mokausi, tobulinuosi. Tad kai gavau užklausimą iš „Alma Litterosׅ“ ir pasirašėme kontraktą dėl knygos perleidimo, supratau, kad noriu patobulinti knygą, kai ką perpiešti. Sunku po tiek laiko išlaikyti tą patį stilių, tad bandžiau kai ką taisyti, kai ką perpiešti, bet išlaikyti stilių.
Knygoje „Meškiai eina į mokyklą“ yra įdėta nauja iliustracija, kuri nepateko į pirmą leidimą. Iliustracija – visi septyni meškiai guli ratu žolėje. Vien tik žolę piešiau 18,5 valandos, padariau 80859 žolės brūkšnelius.
„Lubinų labirinte“ irgi yra pakeitimų, naujų iliustracijų. Nutarėme iš naujo prisistatyti su Evelina kaip autorės. Užaugo nauja karta. Norėjome trumpai papasakoti, kaip atsirado meškių knygos.
Viename interviu esate sakiusi, kad nieko nenutinka šiaip sau.
Aš visada buvau kūrybingas žmogus. Visada kažką veikiau. Daugelis mano draugų dar tebeturi mano aliejiniais dažais tapytų darbų ar iš muilo išpjaustytą pelytę (taip, buvo periodas mokykloje, kai pjausčiau pelytes iš muilo). Baigusi mokyklą, įstojau į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. Įgijusi specialybę, dirbau ne meno srityje. Menai buvo likę šalia, kaip hobis.
Bet gyvenime viskas, matyt, vyksta dėl tam tikros priežasties. Ilgą laiką gailėjausi, kad neturiu akademinio dailės išsilavinimo, kad jaunystėje nuėjau ne svajonės keliu. Bet mano vyras visada man primena, kad jei būčiau ėjusi kitu keliu, mes greičiausiai nebūtume susitikę. Jis prieš 30 metų atvyko į Lietuvą pusmečiui – kaip vienos įmonės atstovas. Ieškojo darbuotojų. Atėjau aš. Po 20 metų gyvenimo Lietuvoje išvykome į Nyderlandus, kur savo profesinę veiklą aš galėjau pradėti iš naujo ir šį kartą galėjau pasirinkti tai, kas buvo prie širdies. Kas šioje grandinėje vyko šiaip sau? Niekas! Nieko nekeisčiau. Beveik. Gal tik daugiau laiko skirčiau savo hobiui, bet kai augini vaikus, veiklos netrūksta.
Papasakokite, kaip tapote meškių karaliene?
Karalienė – gal per stipriai pasakyta (juokiasi).
Buvome išvykę kelionėn į Londoną. Viename knygyne užtikau knygą, kurioje buvo meškių iškarpos ir instrukcijos, kaip juos siūti. Padėjau knygą į lentyną ir pasakiau: na jau ne, meškų tai aš nesiūsiu. Jau kurį laiką kolekcionavau meškius. Per antrą kelionę aš tą knygą nusipirkau. Pamenu tą jausmą, kai siuvau pirmą meškį. Buvo taip saldu! Negalėjau sustoti. Tuo metu Lietuvoje įsigyti medžiagų ir reikiamų priemonių nebuvo galimybių. Mano vyras išpjovė sąnarėlius iš plokštės, juos tvirtinau paprastais varžtais, jo mama atsiuntė man plastmasines akutes iš Nyderlandų. Dirbtinius kailiukus pirkau Lietuvos parduotuvėse, jie tampėsi į visas puses, ne visai tiko siūti meškius. Klijuodavau flizeliną, kuris sutvirtindavo medžiagą. Nusipirkti užsienyje teoriškai turėjau galimybių, bet tuo metu medžiagų kaina buvo kaip aukso. Mes kalbame apie 2005 metus. Medžiagos užsienyje kainavo po 90–120 eurų už metrą jau tada ir buvo parduodamos centimetrais.
Laikui bėgant, kainos jau atrodė ne tokios baisios, pradėjau užsisakinėti kokybiškas specialias medžiagas, ir atsivėrė nauja era. Galėjau įgyvendinti savo vaizduotėje nupieštus meškius.
Galbūt kartais einate į zoologijos sodą ir stebite gyvas meškas?
Tiesą pasakius, nemėgstu zoologijos sodų. Nebent tai būtų po atviru dangumi dideli plotai. Tikrai nesu kaip A. A. Milne sūnus Kristoferis Robinas, kuris su aukle eidavo į zoologijos sodą aplankyti savo mylimos meškos.
Papasakokite apie meškių siuvimą – kiek jų esate sukūrusi? Kas tie kolekciniai meškiai?
Dabar greičiausiai jau bus apie 500 pasiūtų meškių. Ir tai tik dėl to, kad pastaruosius metus, po knygų pasirodymo, tiesiog neturiu tiek laiko jiems siūti. Siuvu retkarčiais pagal užsakymus. Jei siūčiau tokiu pačiu tempu kaip anksčiau, būtų ir visas tūkstantis. Turiu tiek visokios veiklos, o para turi tik 24 valandas.
Kolekcinis meškius – tai pirmiausia meškius, skirtas ne žaidimui. Tai kaip meno kūrinys, kaip bet kuris vizualaus meno objektas. Dažiausiai kolekcinius meškius perka kolekcionieriai arba ypatingoms progoms atminti. Meškius užsakomas, kai gimsta vaikelis, Pirmos Komunijos proga, darželio/mokyklos baigimo proga, krikštynų, suaugusieji užsako pažinties proga, įvairių jubiliejų, vestuvių. Aš manau, kad kiekvienuose namuose turi būti nors vienas meškis!
Kolekcinis meškis siuvamas iš specialios labai kokybiškos medžiagos. Yra įmonės, kurios gamina ir parduoda specialiai viską meškių siuvimui. Medžiaga dažniausiai yra moheris, medvilnė, yra ir sintetikos. Sąnarėliai yra metaliniai, akys stiklinės. Dėl šių medžiagų jie nerekomenduojami vaikams iki 3–4 metų, nes nukritus meškiui, stiklinė akis gali skilti ir vaikas susižeisti. Metalinius sąnarėlius vaikas gali ištraukti ir taip pat susižeisti. Šie meškiai nėra skalbiami. Jie tonuojami aliejiniais dažais, o mažas vaikas viską išbando per burną. Galima pasiūti meškių specialiai vaikui, nes yra saugių akučių ir sąnarėlių. Paprastai toks meškis kainuoja tiek pat kaip ir kolekcinis, nes jo siuvimo procesas toks pats, o saugių akių ir sąnarėlių įdėjimas net sudėtingesnis. Tokie meškiai siuvami daugiausia pagal užsakymus.
Kai siuvau meškius nuolat ne pagal užsakymus, kartais prieš siūdama jau turėjau galvoje viziją, o kartais išeidavo tai, kas išeidavo. Kažkaip meškis, kai jo dalis surenki, pats pasisako, kas jis bus: mergaitė ar berniukas, pasiprašo profesijos. O kartais sėdi meškis ant stalo nuogutis, ir kad kokį rūbą jam pasiūtum, netinka. Toks meškis dažniausiai pasitenkina daugių daugiausia kaspinėliu.
Pamenu vieną atvejį, kai užsakė du meškius pasiūti kaip dovaną vestuvių proga jauniesiems. Reikalavimas buvo – minimaliai rūbų. Aš pasiuvau prancūziško stiliaus meškutę su rankų darbo gėle ant galvos, o vaikinukui pasiuvau lakūno kepurę su šilkiniu šalikėliu (panašiai kaip Antuano Egziuperi „Mažąjame prince“).
Apskritai lakūno aksesuarai – mano mėgstamiausi. Po vestuvių man papasakojo: jaunasis atsistojo sakyti kalbą, dėkodamas už meškius. Jis pasakė, kad vaikystėje svajojo tapti lakūnu, tad šis meškis jam kaip vaikystės prisiminimas. Jautru iki ašarų. Man tokie atsiliepimai geriausi.
Jei siuvu meškį pagal užsakymą, mėgstu įjungti savo fantaziją. Daugių daugiausia iš reikalavimų gali būti lytis ir profesija. O ką toje profesijoje aš matau, tai jau mano kūrybinė laisvė.
Esate mama, ar jūsų vaikai augo su rankų darbo meškiukais?
Cha cha… Batsiuvys be batų. Taip mūsų namuose. Gal dėl to, kad meškius pradėjau siūti, kai vaikai jau buvo paaugę? Bet vaikystėje jie turėjo pirktinius meškius. Vėliau 9 gimtadienio proga jaunėliui pasiuvau meškių, o vyresnėliui padovanojau per Kalėdas, kai jam buvo 22 metai. Beje, mano vyras irgi turi mano siūtą meškį. Sau laikau vieną savo siūtą meškį Pedingtoną, kuris laimėjo apdovanojimą. Čia kaip mano „Excellency“ apdovanojimas.
Rengiate meškių siuvimo dirbtuves. Kokių įdomių dalykų per jas nutinka, ką pastebite?
Labai mėgstu meškių siuvimo dirbtuves. Organizuoju jas ne taip dažnai, kai grįžtu į Lietuvą vasarą. Visada sakau, kad kiekvienas gali pasisiūti meškį, jei moka siūti bent mašinine siūle. Kursai vyksta dvi dienas, labai intensyvu, nėra kada mokytis siūti mašinine siūle, reikia jau tiesiog dirbti. Anksčiau, kai gyvenau Lietuvoje, kursus išmėtydavau per savaitę 4 kartus po 2–3 val. su namų darbais. Dabar, kai atvažiuoju trumpam, kursai vyksta savaitgalį dvi dienas be namų darbų. Įdomu stebėti, kai ateina moterys ir pirmą dieną sako: šitą meškį pasiūsiu tam ir tam, tada kita tam ir anam ir t.t. Po pirmos dienos sako, na jau ne, šito meškio jau niekam neatiduosiu, nes tai labai sunkus darbas, reikalaujantis kruopštumo ir susikaupimo. Viskas daroma išskirtinai rankomis, kur siūlės stiprumas ir lygumas turi labai didelės reikšmės. Ir dar sako, pagalvosiu, kam siūsiu kitus meškius. Paprastai tai jau būna tik labai artimi žmonės. Kursų metu aš daug padedu, kad antros dienos vakare visi meškiai galėtų pozuoti bendroje nuotraukoje.
Kursų metu pasimato, kaip žmonės moka dirbti, kaip žiūri į meškį, jų užsispyrimas. Turiu keletą nuolatinių kursų lankytojų, kurios be galo myli meškius, nori siūti, bet vienoms pačioms siūti ne taip smagu. Iš aš sutinku! Tikrai smagiau kompanijoje. Paprastai tvyro labai gera atmosfera, pasidaliname mintimis ir t.t. Nė karto nebuvo nė vieno pikto mano kursų lankytojo. Greičiausiai tie, kurie myli meškius, yra labai mieli žmonės. Esu turėjusi kelias paaugles mergaites, kurias priėmiau į kursus kaip išimtį. Joms reikia pavydėti užsispyrimo, noro ir kruopštumo!
Dar prisimenu, atėjo dvi seserys pasisiūti po meškį. Viena buvo labai linkusi prie rankdarbių, o kitai geriau buvo ką nors prigręžti ar prikalti. Ji net kartą atėjo su ką tik nusipirkta įrankių ir grąžtų dėže. Nežiūrint į tai, abi pasisiuvo po puikų meškį.
Kai pati kuriate meškius, ar pirma nupiešiate eskizus?
Ne, niekada nepiešiu. Esu labai vizualus žmogus, viskas galvoje. Jei meškis nepavyksta taip, kaip buvau įsivaizdavusi, siuvu kitą. Tai nereiškia, kad pirmas išbrokuojamas, jis tiesiog būna kitoks, visada užbaigiamas iki galo ir randa namus. Aš neturiu nė vieno neužbaigto meškio.
Su kokia nuotaika piešėte kiekvieną serijos knygutę? Kaip gimė „Lubinų labirintas“? „Medaus mainai“? „Mokykla“? „Svajonių sodas“?
Tai buvo nuostabus laikas. Pirma knyga iš viso buvo nupiešta net normaliai nesuvokiant, ką darau. Tiesiog piešiau. Gyvenau ištisinėje euforijoje, nes turėjau kontraktą, manimi patikėjo leidėjas, tuoj bus knyga. Prieš pateikiant pirmos knygos projektą leidyklai, dalį knygos buvau jau nupiešusi. Antra knyga gimė per rekordiškai trumpą laiką – 2 mėnesius, nes norėjome ją paruošti Knygų mugei. Įdomus sutapimas, kad antros knygos „Medaus mainai“ perleidimas irgi planuojamas Vilniaus knygų mugei.
Knygoje „Meškiai eina į mokyklą“ nutariau panaudoti šiek tiek mano mėgstamos akvarelės fonams ir botaninių piešinių. Juk tai buvo apie meškių vasarą! „Svajonių sodas“ buvo ketvirta knyga per dvejus metus. Ji tokia buvo subrendusi, sunokusi, nupiešta ramiu tempu.
Kokių atradimų apie vaikiškas knygutes įvyko gyvenant Nyderlanduose? Ar didelė pasiūla? Ar jas vaikai skaito? Ar tėvai perka? Galbūt net knygynai kuo nors ypatingesni, nei Lietuvoje?
Knygynai visais laikais buvo mėgstamiausios mano parduotuvės, o knygų kvapas – geriausi kvepalai. Aš ir dabar, kai niekas nemato, knygynuose pauostau knygas. Persikėlus į Nyderlandus, netrukdė kita kalba, nes juk iliustracijos kalba labai universali. Aš visada pirkau vaikiškas knygas sau. Žinoma, pasidalindavau su vaikais. Gal vienas toks skirtumas tarp Lietuvos ir Nyderlandų knygynų, kad Nyderlanduose yra atskirų vaikiškų knygų knygynų, bendruose knygynuose yra įrengtos erdvės su sofutėmis ar pagalvėlėmis vaikams. Man Lietuvos knygynuose labiau patinka tai, kaip knygos išdėstytos, daug knygų, bent jau naujausios yra pastatytos taip, kad galėtum matyti viršelius. Nyderlanduose knygos surikiuotos lentynose nugarėlėmis. Pasiūla labai didelė. Užima daug laiko visas peržiūrėti. Knygos, laimėjusios kažkokius apdovanojimus, stovi atskirai, bet juk perkame ne tik apdovanotas knygas.
Kokios vaikiškos knygos patiko jums pačiai vaikystėje, kokios dabar, kaip jas renkate savo vaikams?
Neturiu prisiminimų, kad man tėvai skaitytų, neprisimenu pirmųjų knygų. Prisimenu tik vieną pirmą knygą, kurią turėjau skaityti po pirmos klasės per vasaros atostogas. Tuo metu neskaičiau laisvai kaip dabartiniai vaikai, kurie išmoksta skaityti jau penkerių, tad vasarą skaičiau po puslapį, kuriame buvo po dvi eilutes! Nepamenu knygos pavadinimo, bet ji buvo apie mažą šuniuką, kuris išsigandęs apsisisiojo ir gavo barti. Daugiau nepamenu nieko. Tikriausiai tas vargšas šuniukas man paliko didelį įspūdį. Vėliau, po kelerių metų, aš jį nupiešiau guašu ant mūsų tualeto durų.
Buvau iš tų vaikų, kurie neskaitė pasakų. Bijojau raganų ir milžinų, kad jie tiesiog gali suvalgyti vaiką. Buvau jautruolė. Labiausiai save prisimenu skaitančią per vasaros atostogas, kai visas kiemas ištuštėdavo, nebuvo ką veikti. Eidavome su drauge į biblioteką, kur buvo leidžiama pasiimti tik po 7 knygas. Tad abi su drauge pasiimdavom po 7 , perskaitydavome ir susikeisdavome. Skaitėme A. Diuma knygas, Ž. Verną, visas „Drąsiųjų kelių“ serijos knygas. Jau gerokai paaugusi atradau Mikę Pūkuotuką. Iki šiol ši knyga mano pati mėgstamiausia, tiek teksto, tiek iliustracijų prasme. Esu ramus žmogus ir mėgstu tokias švarias, ramias iliustracijas.
Dabar lankausi knygynuose ieškodama įkvėpimo. Knygas perku sau pagal tai, kokios iliustracijos, kurios paliečia kažką manyje. Daug knygų perku internetiniuose knygynuose, tai būna daugiausia žinomų vaikų iliustratorių knygos. Visada vertinu gražų leidimą. Mano vaikai jau užaugę, kaupiu biblioteką ateinančioms kartoms.
Vaikystėje pasakojote nukopijavusi knygos viršelį ir tuo nustebinusi auklėtojas. Kokių mokytojų vertinimų esate sulaukusi vaikystėje ir paauglystėje?
Daug piešiau ankstyvoje vaikystėje, jaunystėje. Po to buvo periodas, kai užsiiminėjau kita veikla. Mokykloje buvau žinoma, kaip mokanti ir galinti nupiešti, parašyti plakatus. Per daug kritikos nesulaukiau. Buvau gana tyli ir neišsišokanti, nerodžiau savo piešinių. Norėjau lankyti dailės mokyklą, bet tuo metu lankiau muzikos mokyklą, ir nelikdavo laiko. Tad nepatyriau griežtų mokytojų pasisakymų. Čia vėl apie tai, kad gyvenime niekas nevyksta veltui. Neturiu jokios traumos dėl mano piešimo. Noras piešti buvo, aš sugebėjau įterpti piešimo būrelį į savo dienotvarkę. Jis vyko Alytaus medvilnės kultūros rūmuose kartą per savaitę. Prisimenu mokytoją – dailininkę – tik šiltai. Tai buvo labai šviesus ir švelnus žmogus. Iki šiol prisimenu jos pamokymus, pasinaudoju jais net dabar piešdama.
Ką pastebite, stebėdama dabartinių vaikų piešinius? Ar jūsų pačių vaikai mėgsta piešti?
Vaikai piešia tai, ką mato. Jei jiems netrukdai savo patarimais, jie sukuria labai gražius darbus. Aš nemanau, kad labai skiriasi vaikų piešiniai, gal daugiau skiriasi laikotarpis, kuriame jie gyvena ir kas supa juos. Informacijos gausa daro savo. Bet mažieji (3–4 metų vaikai) piešia taip pat, kaip ir mes: save, savo augintinį, mamą, tėtį, brolį. Manau, kad dabartiniai vaikai labiau laisvi, lengviau įjungia savo fantaziją.
Kaip minėjau, mano vaikai jau suaugę. Jaunėlis buvo „prie meno“, piešė, lipdė nuostabius keramikos darbus, bet paauglystėje noras piešti natūraliai pradingo. Aš ir nespaudžiau, nors potencialo jis tikrai turėjo.
Ką kuriate šiuo metu?
Piešiu nuolat, nebūtinai projektams. Piešiu savo eskizų sąsiuviniuose kasdienį gyvenimą, ypač mėgstu piešti kelionėse. Tai tarsi dienoraštis su prisiminimais.
Ne visada piešiu vaikiškas iliustracijas. Dalyvauju piešimo iššūkiuose. Tai nei konkursai, nei projektai, tiesiog savęs išbandymai, darbų aplanko papildymui, kurie kartais duoda įdomių pažinčių, o kartais išsivysto ir į projektus. Šiuolaikinės technologijos leidžia burtis į grupes internetu ir kartu piešti, naudojant įvairias platformas. Kiekvieną trečiadienį dalyvauju trijose modelių piešimo sesijose. Tai darau dėl savęs, mokausi, tobulinuosi.
Šiuo metu paraleliai su „Meškių istorijomis“ dirbu ties keliomis savo knygomis, bet tai ilgas projektas be jokių laiko ribų. Istorijų galvoje yra daug, keletas parašytų, bet jos, kaip ir vaikelio išnešiojimas, užtrunka ilgai – net ne devynis mėnesius, o kelerius metus.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygų žiurkės prieš kompiuterių peles“ ir 2023 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 metų rugpjūčio 24 dieną.
[custom-related-posts title=”Susiję straipsniai” order_by=”title” order=”ASC” none_text=”None found”
