Rasa Jančiauskaitė į vaikiškų knygų iliustravimo pasaulį atėjo prieš kelerius metus. Lietuvoje išleistos 3 jos iliustruotos knygos: „Maži eilėraščiai mažiems“ (Teksto autorius Marius Marcinkevičius, „Tikra knyga“, Vilnius, 2018 m.); „Ypatingas“ (Teksto autorė Modesta Jurgaitytė, „Tikra knyga“, Vilnius 2019 m.); „Namai“ („Žalias kalnas“, Kaunas, 2022 m.).
Taip pat yra išleidusi knygas „Pasakyk ženklų kalba“ (lenk. „Powiedz to w mig“) Lenkijoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje bei kinų rašytojos knygą „Raudonas ir Žalias“ (Angl. „Reddy and Greenny“), Dandelion Children‘s publishing House, 2021).
Su Rasa kalbame apie tai, kas ją atvedė į vaikiškų knygų iliustravimą ir kaip šioje srityje sekasi griauti stereotipus.
Rasa, ar dar nepamiršote, kaip pasaulį mato mažas vaikas? Kaip suvokiate auditoriją, kuriai piešiate, – vaikus?
Mažas vaikas yra neatsiejama mano vidinio pasaulio dalis. Be šios savo dalies negalėčiau kurti. Suaugęs žmogus susideda iš daugybės skirtingų dalių ir vaikiškoji dalis, manau, yra atsakinga už smalsumą, žaismingumą, kūrybiškumą, atviras emocijas, tikrumą. Taip ir matau vaikus – tai auditorija, verta pagarbos, nes jie turi pačias gražiausias ir tikriausias savybes. Ir jos tikrai ne tik mielos ir pūkuotos, bet visada tikros. Todėl ir suaugusysis, kuriantis vaikams, mano nuomone, privalo siekti tikrumo savo kūryboje. O pati kūryba vaikams nedaug kuo skiriasi nuo kūrybos suaugusiesiems. Tie patys etapai, procesai ir kokybės siekis. Vėliau viskas nepelnytai apipinama deminutyvais ir pavadinama „vaikiška“. O profesionalų kūryba vaikams yra ta pati kūryba. Tik auditorija labai atvirai parodanti savo simpatijas ir antipatijas.
Kartais dailininkai sako, kad į vaikiškų knygų pasaulį atvedė savų vaikų gimimas, kartais – koks nors atsitiktinumas, lemtinga pažintis ar pan. O jus?
Aš studijavau grafinį dizainą Vilniuje, gilinau savo žinias apie knygų iliustravimą Prancūzijoje bei Italijoje. Vizualiųjų komunikacijų dizainas yra plati specialybė, o studijuojant man visus projektus norėjosi vienaip ar kitaip paversti iliustruotomis knygomis ar bent sukurti piešinį. Maketuoti sausus tekstus ar dirbti su jau duotu vizualiu turiniu man labai nuobodu. Paryžiuje ir Italijoje turėjau progą aplankyti muziejus, mėgautis tapyba, užsukti į knygynus ir vartyti šių šalių knygas, kurios išsiskiria menine įvairove ir kokybe. Jau kūriau knygas, bet pirmas apsilankymas Bolonijos vaikų knygų mugėje 2017 m. leido man patirti nuostabų bendruomenės jausmą. Ten ir supratau, kad kurti iliustruotas knygas yra mano aistra.
Kai prisimenate savo vaikystės knygas, ką prisimenate pirmiausia – istorijas ar paveikslėlius? Ar turėjote mylimiausią knygutę? Kokia ji buvo?
Aš prisimenu, kad man patiko piešti, perpiešti pamatytas iliustracijas. Piešti jas su kreida ant miegamojo durų ir žaisti, kad aš esu dailės mokytoja…
Vaikystėje mums su sese knygas skaitė ir tėtis, ir mama – susirangydavome lovoje drauge ir klausydavomės skaitymų. Mama skaitydavo labai raiškiai ir smagiai perteikdavo veikėjų emocijas ir balsus, kartais pajungdavo ir žaislus, tarsi jie kalbėtų. Nors mama dirbo medicinos srityje, jai puikiai sekėsi įsijausti į personažus. O tėtis labiau mėgdavo pasakoti istorijas. Vyresnė sesė klausinėdavo ją dominančių klausimų pvz., iš ko gaminamas stiklas, o tėtis pasakodavo gamybos procesus, ir to buvo labai įdomu klausytis…
Ar vaikystėje mėgote poeziją?
Man patiko mokytis eilėraščius pradinėse klasėse. Smagu būdavo ieškoti eilėraščių atsiskaitymams mokykloje, deklamuoti juos skaitovų konkursuose. O rimuotų lopšinių sugalvodavo ir mama, dainuodavo jas man su sese prieš miegą. Tad poezija buvo šalia.
Ar didelis iššūkis buvo iliustruoti „Maži eilėraščiai mažiems“? Stereotipiškai atrodytų, kad mažiems reikia nusaldintų, gražių paveikslėlių?
Iliustruoti šią knygą buvo didelis džiaugsmas, nes nesitikėjau, kad po studijų apskritai galėsiu tęsti savo darbus su knygomis. Jaučiausi, kad mano raiška tiko Vilniaus dailės akademijos kontekstams ir domina tarptautinių konkursų žiuri, kurie vaizdais yra persisotinę ir visada ieško ko nors netikėto… Bet Lietuvos rinkoje savęs nemačiau. Maniau, kad mano požiūris bus pernelyg tolimas nuo tradicinių gairių. Bet buvau maloniai nustebinta. Ir knygos „Maži eilėraščiai mažiems“ iliustracijos man tapo tramplinu į Lietuvos vaikų literatūros lauką bei pasaulinius kontekstus. Toks patvirtinimas ankstyvame kūrybiniame kelyje yra labai svarbus ir suteikia daug drąsos tolesnei kūrybai. Džiaugiuosi, kad ir vaikai gali augti matydami laisvą, eksperimentinę vizualią raišką. Vaikystėje daug padrąsinimo išlaisvėti nereikia, bet suaugus ir prisiminus vaikiškas knygas, su kuriomis užaugai, gali būti geras efektas ir žinutė, kad kūrybinė laisvė yra galima.
Kaip imatės naujos knygos? Kas turi būti jums artima, įdomu, kad sutiktumėte iliustruoti?
Man svarbu, kad knygos tema man būtų artima, kadangi jas kuriu ilgai. Kartais tai užtrunka metus. Man svarbu, kai tekstuose paliestas jausmų pasaulis, kai tekstas šmaikštus, humoras man labai svarbi iliustruotos knygos dalis. Taip pat svarbu, kad tekstas būtų atviras vizualinei interpretacijai. Man patinka, kai nėra daug aplinkos ir veikėjų aprašymų, tada juos galima sukurti arba net ir piešiniu tik duoti gaires, o skaitovas ar žiūrovas išjaučia ir vizualizuoja likusias dalis savo viduje. Juk visada smagu kažką susikurti savo, o ne tik pasitelkti suformuotus vaizdus.
Papasakokite apie knygos „Namai“ gimimą. Kokia buvo idėja? Kokio amžiaus vaikams skirta? Ar nustebote, kad Panevėžio teatras pastatė spektaklį pagal šią knygą?
Mintis apie knygą „Namai“ užsimezgė daugiau nei prieš 5 metus. Idėją sugalvojau po studijų Italijoje, kur turėjau smagumo keliauti po skirtingus aplinkinius miestelius Markės regione ir truputį jaučiausi kaip mano personažas – sraigė su kuprine (nameliu). Dairiausi, svajojau, lyginau, koks gyvenimo ritmas Lietuvoje ir Italijoje. Ten studijuodama pirmą kartą apsilankiau Bolonijos vaikų knygų mugėje ir įsitikinau, kad knygos meno ir iliustracijos pasaulis mane labai traukia. Grįžusi į Lietuvą, kūriau baigiamojo magistro darbo projektą (taip pat knygą), o prie knygos „Namai“ idėjos grįžau per karantiną, kai namai tapo labai aktuali vieta.
Kai sėdau rašyti knygos „Namai“ teksto, perrašinėjau jį daugybę kartų suprasdama, kad parašyti trumpą tekstą yra labai sunku. Rašymo praktika man nesvetima, rašau beveik kasdien (tai doktoranto kasdienybė), bet sukurti tekstą paveikslėlių knygai – didelis iššūkis. Pasakojimas adresuotas ir vaikams, ir suaugusiesiems. Kiekvienas į jį gali pažiūrėti iš savo brandos taško. O kadangi tai paveikslėlių knyga, kuri prašosi dar ir suaugusiojo įsitraukimo, pokalbio, dialogo su vaiku, iliustracijų aptarimo, tai teksto ir vaizdo turinys visada prasiplečia ir nuo skaitytojo vaizduotės indėlio.
Pasakojime sraigė savo kelyje sutinka skirtingų gyvūnų, kuriems būdinga gyventi tik jų rūšiai pritaikytuose namuose (pvz.: šuo – būdoje, paukštis – inkile, bitės – avilyje ir pan.). Namų įvaizdis knygoje yra nuoroda į atsparumą pasauliui, aiškių ir tvirtų vidinių ribų turėjimą. Pagrindinės veikėjos akistata su kitais gyvūnais atspindi kasdienį žmogaus susitikimą su kitu ir neišvengiamą norą lygintis. Sraigė tikisi, kad sau galės pritaikyti kitų veikėjų namus, tačiau prasmę randa pačioje kelionėje ir galų gale apsigyvena savo kuprinėje (susikuria namus savo vidiniame pasaulyje).
Spektaklio idėja atsirado, kai susitikau su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorante Ieva Jackevičiūte, kuri šiuolaikinio šokio spektaklius kuria kūdikiams. Ievai patiko mano iliustracijų stilius, sutapo mąstymas, kad vizualus turinys vaikams neturi būti saldus, mielas ir būtinai minkštų formų, bet visada reikia siekti aukštos meninės kokybės. Taip knygos iliustracijos tapo įkvėpimu spektakliui, o namų tema – pavadinimu. Kūrybinis bendradarbiavimas buvo sklandus ir paremtas pasitikėjimu. Indrės Pačėsaitės kurta scenografija, kompozitoriaus Imanto Jono Šimkaus sukurtas garso takelis susijungė su mano vizualiu knygos turiniu ir išėjo kokybiškas meno patyrimas patiems mažiausiems kartu su tėvais. Man smagu, kad spektaklio atmosfera nėra dirbtinai vaikiška. Spektaklis neatkartoja knygos, o ją interpretuoja, o toks mano idėjos išplėtimas į trimatę erdvę ir aktorių bei žiūrovų sąveika labai džiugina. Panevėžio teatro „Menas“ aktoriai puikiai įsiliejo į naujus vaidmenis ir knygą „Namai“ atliepiančius kostiumus.
Ar įdomu kurti knygas patiems mažiausiems, kurie galbūt dar net nekalba? Galbūt tokiems vaikams reikia tik realistiškų iliustracijų, tarkime, namas – tai namas, obuolys – tai obuolys tarsi nuotraukoje?
Man būtų įdomu sukurti knygą ir patiems mažiausiems. Kai vaikas dar nekalba, jis tada dar labai daug klausosi, mokosi ir knygos skaitymo procese dalyvauja kartu su jį prižiūrinčiu suaugusiuoju. Suaugęs šalia, gali pasakoti, papildyti, nupiešti ką nors ant popieriaus lapo. Dažniausiai svarbu, ne kas vaizduojama, o kaip tai perskaitoma, kaip papildoma, kaip įtraukiamas vaikas. Hiperrealistiški piešiniai ir edukacinės knygelės svarbios vaikui mokantis atpažinti realius aplinkos objektus ir išmokti juos įvardinti, bet greta gali būti ir abstrakčios meninės knygos. Tik su jomis, žinoma, reikia aktyviau dirbti ir praplėsti jų turinį savo pasakojimu, dialogu, klausimu, žaidimu.
Skaičiau, kad jūsų magistrinis darbas buvo apie Bolonijos vaikiškų knygų parodas. Iš pradžių tapote teoretike, o paskui jau ir dalyve?
Man įdomu, aktualu, stebėti kasdienę aplinką ir kultūrinį lauką. Rengiant baigiamąjį darbą apie iliustracijų lauką, nepaminėti Bolonijos vaikų knygų mugės būtų tiesiog neįmanoma – tai svarbiausias knygos iliustracijai skirtas renginys pasaulyje. Žinoma, džiaugiuosi, kad savo žinias galėjau pagrįsti ne tik citatomis iš knygų, bet ir savo pačios patirtimi. Kiekvienas studentas gautų neįkainojamą patirtį, galėdamas studijų metu apsilankyti mugėje ir suprasti šio kūrybinio lauko svorį ir mastelį.
Ar paveikslėliai taip pat suprantami ir įvertinami skirtingose šalyse? Ar yra kažkoks kultūrinio mentaliteto skirtumas? Kodėl jūsų kūrybą mėgsta Azija, kaip manote?
Azijos rinka labai plati. O Bolonijos vaikų knygų mugėje Pietų Korėjos stendai visada turi labai išskirtines knygas. Jų pasakojimai dažnai filosofiniai, formatai, įrišimas, popieriaus ir spaudos kokybė išskirtinai aukšto lygio. Man svarbūs šie dalykai. Neturiu tikslo kurti gražias iliustracijas (labai vengčiau žodžio paveikslėliai, nes tai sumenkina). Tikslas yra sukurti harmoningą visumą. Nuo rašytinio, vizualaus turinio, knygos dizaino, įrišimo, popieriaus. Visa tai yra nedalomos dalys. Azijos šalyse jaučiamas šios harmonijos siekis.
Vedate edukacijas vaikams, yra proga pamatyti šiuolaikinius vaikus iš arčiau. Ar stebina jų savybės, kitoniškumas? Kitaip ne jūsų pačios vaikystėje?
Vaikai drąsūs ir aktyviai įsitraukia į kūrybines veiklas. Laisvai kuria ir improvizuoja. Aš gimiau Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, man augant, laisva Lietuva tik kūrėsi. Mano seneliai buvo tremtiniai, tad liūdnoji Lietuvos istorijos dalis buvo dažnai prisimenama. Jaučiau, kad vyko laisvėjimo ir galimybių atsivėrimo procesas, apie tai, kad gyvename kitaip nei seneliai, nuolat būdavo užsimenama ir šeimoje. Todėl augau jausdama, kad laisvė ir galimybės nėra savaime suprantamos. Kad tai rimtos gyvenimo dovanos, kurias reikia branginti, priimti ir nepaleisti vėjais. Dabartiniuose vaikuose man atrodo jau įsišaknijusi laisvės sąvoka. Be jos tiesiog neįsivaizduojamas gyvenimas. O su dabartiniais Europos įvykiais kuriasi dar nauji laisvės suvokimo kontekstai ir šiuolaikiniams vaikams.
Kokių nutikimų yra buvę per edukacijas arba susitikimus su skaitytojais?
Visos edukacijos skirtingos, nes žmonės, nuotaikos ir aplinkybės būna vis kitos. Paskutinį kartą kūrybines dirbtuves vedžiau Bolonijos vaikų knygų mugės dalyviams (suaugusiesiems) ir niekaip negalėjau laiku atvykti, nes vyko transporto streikai. Įlipu į autobusą, jis sustoja, išlaipina keleivius. Persėdu į taksi, po pusės kelio vairuotojas praneša, kad ir jis streikuoja… Bet kai man atvykus liko mažai laiko pristatyti dirbtuvių užduotį, pavyko dar geriau. Dalyvių interpretacija ir laisvė liejosi per kraštus. Dažnai gerų rezultatų, kai viskas griežtai sustyguota, ir nenutinka. Tad atsitiktinumais džiaugiuosi. Nors kartais juos tikrai įvertinti gali tik po laiko. O tobulybės visada norisi.
Kaip atrodo knygų iliustratoriaus darbas, kurio mes nematome? Kaip atsiranda vaizdiniai galvoje, idėjos, stilistika? Galbūt papasakosite su pavyzdžiais, kaip buvo kuriant skirtingas knygutes?
Manau, kad knygų iliustratoriaus darbas yra gana mistifikuojamas. Mes dirbame su įdomiu turiniu, turime laisvės interpretuoti, o kartu turime nuoširdžiai kasdien dirbti, sėstis prie stalo, rašyti, eskizuoti, atlikti eksperimentus skirtingomis technikomis. Būna dienų, kai labai daug dirbi, o rezultatas dar nedžiugina. Būna ir tokių savaičių, mėnesių… Tad reikia labai norėti, kad tęstum toliau. Reikia daug valios sukurti gerą knygą. Bet kokią sukurti galima ir greičiau. Bet kai pasaulyje ir taip kasdien vargstame nuo vaizdų pertekliaus, kam kurti bet kokias knygas. Geriau ilgai stengtis dėl tikrai vertingos.
Ar esate smalsi, kas vyksta pasauliniame vaikiškų knygų leidybos pasaulyje? Ar mėgstate užsukti į užsienio knygynus? Lankotės parodose?
Visada domiuosi, kas vyksta pasauliniame knygų iliustracijų leidybos pasaulyje. Užsienyje užsuku į knygynus ir įsigyju vizualiai patraukiančių knygų. Daug knygų iš Bolonijos mugės parvežu sūnėnui. Ir tos knygos dažnai abstrakčios, meniškos. Vaikas jas brangina ir myli.
Kokia knygos „Ypatingas“ istorija?
Knygoje kalbama apie ypatingą vaiko jautrumą, širdį, kuri jaučia visą aplinką ir sugeria visus teigiamus ir neigiamus dalykus iš jos. Tai knyga apie kiekvieno iš mūsų jautriąją dalį. O vizualų pasakojimą kūriau stengdamasi sąmoningai nedetalizuoti, palikti vietos skaitytojo vaizduotei. Knygos dizainas yra vizualaus pasakojimo dalis, nes istorija prasideda nuo leidinio viršelio vidinės dalies. Ši knyga yra ryškios oranžinės spalvos. Tokios, kurios sunku nepastebėti. Kaip sunku yra paslėpti ir tas jautrias savo ypatybes…
Kaip atsirado knyga „Pasakyk ženklų kalba“?
Knygą „Pasakyk ženklų kalba“ (Lenk. „Powiedz to w mig“) sukūriau studijuodama Italijos Urbino mieste, ISIA grafinio dizaino mokykloje. Prisijungiau prie magistro studentų iliustracijos kurso ir kuruojama puikios italų iliustratorės Chiara Carrer kūriau pasakojimą apie kurčiųjų gyvenimą. Siekdama istorijų autentiškumo paprašiau, kad savo vaikystės istorijas papasakotų Lietuvos kurčiųjų bendruomenė. O istorijos buvo pozityvios, šmaikščios, jautrios ir labai vaizdingos. Vėliau knyga laimėjo leidyklos „Dwie Siostry“ Lenkijoje rengtą konkursą. Leidyklos redaktorius Maciej Byliniak išvertė istorijas į lenkų kalbą ir praplėtė knygą svarbia informacija iš kurčiųjų bendruomenės gyvenimo Lenkijoje. Papildėme knygą ir gestų kalbos žodynėliu.
Ką šiuo metu kuriate?
Šiuo metu studijuoju Vilniaus dailės akademijoje dizaino doktorantūroje, tai užima nemažą mano gyvenimo dalį. Studijos paremtos menine praktika ir tyrimais. Daug laiko atiduodu rašymui. Turiu planų ir idėjų knygoms, parodoms, to link ir judu.
Rasos Jančiauskaitės iliustruotos knygos ir laimėjimai:
Namai (2022, „Žalias kalnas“, Vilnius)
Knyga „Namai“ atrinkta ir eksponuota pasaulinėje unikalių nepublikuotų knygų platformoje „dPictus“ Bolonijos vaikų knygų mugėje 2023 m. skiltyje sėkmės istorijos; Knygos meno konkurso diplomas gražiausių knygų vaikams kategorijoje, Lietuva (2023); nominuota Geriausios paveikslėlių knygos vaikams kategorijoje Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos IBBY, Lietuvos skyriuje.
„Raudonas ir Žalias“ (Angl. „Reddy and Greenny“), Dandelion Children‘s publishing House, 2021).
Modesta Jurgaitytė „Ypatingas“ (2019, „Tikra knyga“, Vilnius).
Vilniaus knygų mugės „Knygos meno“ konkurse „Gražiausios knygos“ premija, Lietuva (2018);
„Powiedz to w mig“ (2019, „Dwie Siostry“, Lenkija).
(Už iliustracijų knygos projektą „Signs of Silence“ (Lenkija) 2017 m. buvo gautas pagrindinis „Dwie Siostry“ leidyklos prizas iliustruotų knygų konkurse „Clairvoyants 2016“).
Marius Marcinkevičius „Maži eilėraščiai mažiems“ (2018, „Tikra knyga“, Vilnius).
Vilniaus knygų mugės „Knygos meno“ konkursas „Gražiausios knygos“ premija, Lietuva (2018); Knygos meno parodos diplomas, Lietuva (2018); Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią debiutą, Lietuva (2018); Bolonijos vaikų knygų mugės iliustratorių parodos diplomas, Italija (2019); Konkurso Šardža mieste „Sharjah Children’s Book Illustrations Exhibition 2019“ diplomas, Jungtiniai Arabų Emyratai (2019).
1-oji vieta iliustracijų konkurse „Sharjah Children’s Book Illustrations Exhibition 2018“ už knygos iliustracijas „Summa“ (Tekstų ir iliustracijų autorė Rasa Jančiauskaitė), Jungtiniai Arabų Emyratai (2018).
Bolonijos vaikų knygų mugės komisijos atrinkta kurti 2020 m. mugės identitetą (2019).
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygų žiurkės prieš kompiuterių peles“ ir 2023 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 metų gegužės 24 dieną.
[custom-related-posts title=“Susiję straipsniai“ order_by=“title“ order=“ASC“ none_text=“None found“
