Vienas žinomiausių Lietuvos dailininkų Stasys Eidrigevičius nuo 1980-ųjų gyvena Lenkijoje. Meno klajūnu save vadinantis S. Eidrigevičius pelnęs ne tik Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, bet ir daug tarptautinių apdovanojimų. Jo darbai eksponuoti JAV, Japonijoje, Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir daugelyje kitų šalių.
Dailininko karjeros pradžioje jis daug dėmesio skyrė knygos menui. Jau užaugo karta, kuri iki šiol prisimena kiek šiurpokus ir bauginančius jo piešinius vaikiškose knygose.
Šiemet Stasys Eidrigevičius buvo atvykęs į Vilniaus knygų mugę ir sutiko pasikalbėti su „Mamos žurnalu“, kaip jis suvokia vaikiškų knygų iliustravimą ir ką kuria šiuo metu.
Šie metai jums prasidėjo svarbiu įvykiu – paroda „Reakcijos“, kuri surengta Šiuolaikinio meno galerijoje Varšuvoje ir skirta kūrybinės jūsų veiklos 50-mečiui. O kokios žiūrovų reakcijos įsiminė jums pačiam?
Ne vienas žmogus priėjo ir sakė, kad iki šiol saugo vaikystės knygas su mano paveikslėliais. Kai kas sakė, kad tos knygos paveikė asmenybės formavimąsi! Tokių prisipažinimų esu išgirdęs visur: ir skraidydamas lėktuvais, kai daug tenka keliauti po visą pasaulį, ir parodų atidarymuose, ir susitikus atsitiktinai. Kartais pakeleiviai mane atpažįsta, pakalbina, ir jie būna iš įvairiausių šalių.
Rečiausiai išgirsi pagyrimus iš kitų dailininkų, nes dailininkai nelinkę rodyti meilės vienas kitam. Bet kartą Vilniaus senamiestyje mane sustabdė viena lietuvė dailininkė ir prisipažino, kad vaikystėje jai labai įstrigo mano iliustruotos knygos. Matyt, mano darbų nuotaika veikia ne kaip iliustracijos, bet kaip paveikslai, sudėti į vaikiškas knygas. Aš visada į knygų iliustravimą žiūrėjau kaip į meną, niekada nedariau kompromiso, kad va čia rašytojas parašė knygą, o man reikia tą tekstą tik pamarginti. Aš į knygų iliustravimą žiūriu labai rimtai.
Pamenu, pirmoji mano spalvotai iliustruota vaikiška knyga buvo Vytautės Žilinskaitės „Robotas ir peteliškė“. (Pirmoji nespalvota knyga vaikams buvo Kazio Sajos „Už nevarstomų durų“.)
Tuomet speciali komisija sprendė, ar mano piešiniai tinka vaikiškai knygai. Vienu balsu nusvėrė, kad tinka. Bet gavau pastabą, kad reikia pakeisti vaikų šukuosenas, nes buvau nupiešęs vaikus plikomis galvomis. Kai pakoregavau, vaikų išvis nebeliko. Aš klausiau tik pačios Vytautės Žilinskaitės nuomonės. Komisija man buvo pasakiusi: jei rašytojai jūsų darbai nepatiks, iliustracijų neužsakysime. Bet Žilinskaitei patiko! Net pasakė pastabą, kuri leido sukurti iliustraciją dar meniškiau, viename paveikslėlyje atsirado medinė siena. Dar tarybiniais metais „Robotą ir peteliškę“ lietuviams pavyko išsiųsti į Bratislavą, į knygų parodą.
Su rašytoja Vytaute Žilinskaite užsimezgė graži kūrybinė draugystė. Teko iliustruoti keletą jos knygų: „Gaidžio kalną“, „Kelionę į Tadandriką“… Ir dabar neseniai Žilinskaitė man paskambino, mes ilgai kalbėjome. Nors jos knygas iliustravau prieš keletą dešimtmečių, neseniai viena tų knygų buvo apdovanota Sankt Peterburge Pirmąja premija – kaip meniškiausia. Nupiešta seniai, o apdovanojimus laimi dabar! Kai darbas gerai padarytas, jis visada bus stiprus, visada prakalbės į žmogų. Jokio darbo nedarau atmestinai. Niekada nedarau tik dėl pinigų.
Ar esate suskaičiavęs, kiek knygų teko iliustruoti?
Kažkada skaičiavau, kad apie 10 knygų Lietuvoje, tiek pat Lenkijoje ir tiek pat kitose užsienio šalyse (pavyzdžiui, keletą knygų iliustravau japonų leidyklų užsakymu). Iš viso apie 30 knygų. Stengiuosi visuose darbuose įdėti savotišką raktą, pagal kurį būčiau atpažįstamas. Dabar vienas lenkų iliustratorius Jozef Wilkon parašė knygą, į kurią sudėjo apie 140 Lenkijos dailininkų, kurie jam patinka. Aš irgi esu tarp jų. Rašo, kad Stasys padarė įtaką vokiečių ir prancūzų iliustravimo menui.
Vieną kartą Bolonijos knygų mugėje sutikau austrų iliustratorę Lisbeth Zwerger, kuri man pasakė: „Stasy, ar žinai, kiek tave visi kopijuoja?“ Esu matęs, kad kai kurių dailininkų darbuose tikrai yra nuplagijuotas mano stilius.
Kaip atsirenkate, kurias knygas sutinkate iliustruoti?
Pirmiausia tas, kur tiksliai nenusakoma, kaip turėčiau iliustruoti. Pagrindinis klausimas, kiek aš būsiu laisvas kūryboje?
Maždaug 1993 metais viena Didžiosios Britanijos leidykla man pasiūlė iliustruoti Salman Rushdie knygą „Harūnas ir istorijų jūra“ („Haroun and the Sea of Stories“). Pats autorius norėjo, kad iliustruočiau būtent aš. Sutikau, pasirašėme puikų kontraktą su didžiuliu honoraru. Vienas lenkų vertėjas specialiai man išvertė knygą iš anglų kalbos. Bet pamačiau, kad tekste kai kurios situacijos taip aprašytos žodžiais, kad man nebėra kas veikti. O kartoti nesinorėjo. Be to, autorius norėjo, kad iliustracijos būtų guašu, o man norėjosi pasteliniu kaukių metodu. Aš delsiau.
Įpusėjus darbui, mane pakvietė atvykti į Londoną, parodyti pirmuosius bandymus, turėjo būti susitikimas su Salmanu Rushdie. Dėl saugumo tas susitikimas neįvyko, mano darbų nuotraukos buvo tiesiog nuneštos jam. Rašytojas suabejojo: „O ar Stasys skaitė mano knygą?“ Mat aš neiliustravau jo teksto pažodžiui, aš kūriau vizualų dialogą su tekstu. Taip iš mūsų bendro projekto nieko ir neišėjo. Autoriui buvo per drąsu. Įpusėto darbo kuriniai liko ir kas žino, gal kada nors išvys dienos šviesą.
Vis dėlto mano mėgstamiausia rašytoja liko Vytautė Žilinskaitė, nes ji mėgdavo tarp eilučių paslėpti kitą turinį. Ten buvo ir laisvės troškimo, ir gyvenimiško liūdesio. Ir mano paveiksliukuose daug paslapties. Žodžio ir vaizdo dialogas buvo tobulas.
Pastaraisiais metais bendradarbiauju su japonų rašytoja Motoko Nakagava, esame išleidę keturias knygas. Tas bendradarbiavimas nėra lengvas, dažniausiai ji rašo tekstus mano paveikslams. Kol kas tų tekstų vertimų net neturiu.
Ar niekada nekilo noras pačiam ką nors parašyti vaikams? Juk esate išleidęs knygą suaugusiesiems „Giedanti gaidžio galva“ 2016, „Apostrofa“).
Kartą, gal prieš 20 metų, važiavau traukiniu ir galvoje gimė pasakos siužetas. Paprastai mano iliustracijose veikėjai yra žmonės, o šioje pasakoje veikia žvėreliai. Tikiu kad ši pasaka pagaliau ras leidėją.
Šiuolaikinėse vaikiškose knygose gana retai pamatau kažką naujo. Leidėjai orientuojasi į tai, kad būtų geresni pardavimai. Šveicarų Nord-Sud Verlag leidėja yra pasakiusi: „Su kitomis knygomis mes uždirbame pinigus, o su tavo – laimėjimus konkursuose.“ Galbūt todėl, kad aš į vaiką žiūriu rimtai, kaip tiesiog į žmogų. Niekada nebrėžiau linijos, kad čia yra suaugęs žmogus, o čia vaikas. Juk mintimis visada grįžti į tą laiką, kai ir tu buvai vaikas. Štai dabar turiu jau ir anūkų. Kai bendrauju su anūkais, grįžtu į tuos laikus, kai pats buvau mažas
Su vaikais negali kalbėti nei vien tik linksmai, nei vien tik liūdnai. Juk pagaliau knyga ir auklėja žmogų, padeda pažinti pasaulį. Ta karta, kurią aš savo knygomis išauklėjau, augo mano vaizdų pasaulyje. Tai lemia žmogaus išsilavinimą, intelektualumą, jautrumą. Žinoma, žmonės skirtingai jautrūs. Vienam svarbios tik materialinės gėrybės, gal tokiam žmogui tikrai tas mano menas nereikalingas. Galbūt toks žmogus neis į meno parodą, bet pirks automobilį, rinksis sau drabužius. Beveik visose gyvenimo srityse svarbūs estetiniai kriterijai. O tie, jautresnieji, ateis ir į parodą, jie meną suvoks giliau, analizuos.
Ką kuriate šiuo metu?
Neseniai jau minėta rašytoja Makoto Nakagava išleido knygą, skirtą mano anūkui. Knyga gimė iš mano pasivaikščiojimų su sūnumi ir anūku Leo po Varšuvos parkus. Į pasivaikščiojimus imdavau fotoaparatą, vėliau tas nuotraukas papildydavau savo fantazijos elementais – kompiuteriniais piešiniais. Taip nuotrauka tampa jau nebe nuotrauka, o paveikslu. Pavyzdžiui, vaikas stovi prie upės, o iš upės išlindusi didelė žuvis. Vaikas nustebęs ir atrodo, kad tarp jo ir žuvies yra ryšys. Kitoje nuotraukoje – vaikas su aitvaru. Arba braido po balas. Japonei labai patiko mano plastinis komentavimas ir ji išleido knygą „Miško berniukas“. (Nežinau, ar tai tikslus knygos pavadinimas, nes tekstas niekada nebuvo išverstas iš japonų kalbos, aš net nežinau, apie ką jis.) Tai tas atvejis, kai knygos iliustracijos gimė pirma, o tik vėliau tekstas.
O vieną knygą ši japonų rašytoja parašė įkvėpta lietuviškų pasakų apie gamtos būtybes. Joje veikėjai žvėreliai ir gyvuliukai net pavadinti lietuviškais vardais. Iš viso su rašytoja M. Nakagava esame sukūrę 4 knygas. Dabar ji rengia penktą knygą, skirtą suaugusiesiems, apie mano kaukes ir pandemijos sąsajas. Tokia mano kūrybinė draugystė su Japonija.
Dar esu nutapęs ir parašęs knygą vaikams ir paaugliams – Van Gogo kūrybos interpretacijų tema. Leidėja, kuri knygą užsakė, suabejojo, ar tai tikrai skirta vaikams? O man atrodo, su vaikais galima kalbėti apie viską, tik reikia kalbėti paprastai ir aiškiai.
Kai augo mano paties vaikai, žmona sakydavo: „Eikit į bažnyčią“. Mačiau, kaip kunigas kalba, o vaikai visai jo neklauso, žaidžia tarpusavyje. Nes jis, naudodamas sudėtingus sakinius, neranda kelio į vaikų širdis. Vaikai nesuvokia, ką kunigas sako, tai ir žaidžia. Galvodavau, vargšas tu kunigas, reikia kalbėti labai paprasta kalba, neskubėti, kad kiekvieną žodį vaikai išgirstų.
Kai noriu, kad mane išgirstų, kalbu paprastai ir lėtai.
Dėstydamas studentams, darau pauzes, siūlau užsirašyti tam tikras mintis, vardus, pavadinimus.
Sutikite – jūsų iliustracijos vaikų knygose visada kelia šiokį tokį šiurpą?
Mano pasaulis prasidėjo nuo ekslibrisų, sukūriau savo grafinį pasaulį ir savo metaforinę kalbą. Paskui tai įėjo į plakatus ir į visus kitus mano kūrinius. Tas šiurpumas, apie kurį kalbate, – tai ieškojimas savotiško nuotykio, kurio nebuvo, kuris gali būti tik čia ir dabar. Gavęs iliustruoti knygą, aš tekste pasibraukdavau po kelis žodžius ir iš jų vaizduotėje išaugdavo paveikslas. Labai dažnai pasibraukdavau būtent šiurpius žodžius. Aš neiliustruoju teksto, aš juo tik remiuosi. Kartą viena pažįstama Gražina Didelytė sako: „Mano sūnėnas taip juokėsi pamatęs tavo darbą!“ Galvoju, iš ko ten galėjo taip juoktis? Greičiausiai iš iliustracijos, kur pirmą vietą laimėjęs herojus stovi ant žemiausios pakylos, o trečią – ant aukščiausios? Jei būčiau vaikas, irgi juokčiausi iš tokio absurdo. Bet kodėl turi aukštai būti tas, kur šiandien geriausias? Kitą dieną jis gal visai ne geriausias, gal kokį pokštą iškrės? Aš mėgstu humorą, kartais ir juodą. Mano piešiniuose yra ir liūdesio, ir juoko.
Žmogų formuoja kažkoks raktas: vieni vaikai būna išdykėliai, kiti vieniši stebėtojai. Aš buvau tas vienišas stebėtojas. Augau Lepšių kaime, Panevėžio rajone, vaikystėje jautrumą žadino gamta, metų laikų kaita, dainuojantys kaimo žmonės. Tiesa, dažniausia dainuodavo išgėrę alaus ar giedodavo per laidotuves. Iki šių dienų liko tas bruožas stebėti pasaulį. Kartais stebėdamas piešiu. Kartais stebint gimsta esė, rašiniai.
Kaip manote, ar knygos nemiršta? Ar žmonėms dar jų reikia?
Manau, su jomis viskas gerai. Aš pagal save sprendžiu, jei knyga krenta man į akį, noriu ją turėti. Keliaudamas po užsienį būtinai užeinu į knygynus, jei randu įdomią knygą, nenusiraminu, kol nenusiperku. Žmonės skaito skraidydami, keliaudami traukiniu, visur – vadinasi, knygų dar reikia?
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygų žiurkės prieš kompiuterių peles“ ir 2023 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 metų balandžio 26 dieną.
[custom-related-posts title=“Susiję straipsniai“ order_by=“title“ order=“ASC“ none_text=“None found“
