Indrė Pliuškytė–Zalieckienė – vaikų poetė ir knygų iliustruotoja. Neseniai pasirodė naujausia jos knyga „Abėcėlė virtuvėje“, tad su Indre kalbamės apie eilėraščius ir kūdikiams, ir kiek vyresniems vaikams.
Indre, ar ilgai nešiojotės mintį sukurti knygą vaikams? Ir kaip ta pirmoji knyga atsirado – buvo kokia akimirka, kai pradėjo dėliotis eilėraščio ritmai? Vaizdiniai?
Sudėtinga atsekti, kada pirmąkart ši mintis kilo. Eilėraščius rašiau nuo pradinių klasių, turėjau ir mentorių – šviesaus atminimo poetą Sigitą Poškų, mano kūryba buvo spausdinama periodiniuose leidiniuose, almanachuose, dalyvaudavau jaunųjų literatų konkursuose, o nuo penkiolikos rašiau straipsnius dienraščiams. Planavau studijuoti žurnalistiką, tačiau nepavyko įstoti, tad trumpai pasiblaškiusi tarp grafinio dizaino ir ekonomikos studijų pasirinkau pastarąsias, kurias derinau su darbu dienraštyje. Vėliau tęsiau karjerą tarptautinėse kompanijose pardavimų ir rinkodaros srityse, bet ir tada nenustojau eilėraščių rašyti, tik tai buvo eiliuoti gimtadienio sveikinimai artimiesiems, draugams, kolegoms. Ir vis sušmėkščiodavo mintis apie knygą vaikams. Tačiau tam, kad jos pagaliau imčiausi, prireikė Pirmosios knygos konkurso.
Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos paskelbtas konkursas turėjo griežtus reikalavimus – knyga turėjo atitikti 0–3 metų vaikų psichologinės ir motorinės raidos, ankstyvojo amžiaus recepcijos ypatumus, poreikius ir interesus, tad pirmiausia turėjau susigaudyti, kas tai yra. Ėmiau ieškoti informacijos, taip susipažinau su ankstyvojo skaitymo gairėmis. O tada jau pats „Kapt kapt kapt” tekstas gimė labai lengvai, ilgiau užtrukau prie iliustracijų.
Ar drąsu debiutuojančiam autoriui siūlyti savo kūrybą leidyklai?
Nespėjau tos savo drąsos pamatuoti, nes po pergalės konkurse leidyklos „Alma Littera“ vaikų literatūros leidinių vadovė Audronė Macijauskienė pirmoji su manimi susisiekė. Tad valio konkursams! Debiutuojančio autoriaus kūriniams jie turbūt yra vienas tiesiausių kelių ant leidėjo stalo.
Ar leidėjus nustebino tai, kad esate ir teksto, ir iliustracijų autorė?
Negaliu atsakyti už leidėjus. Pirmai knygelei kitokios opcijos ir nesvarsčiau, man atrodė savaime suprantama pačiai iliustruoti savo tekstą, kadangi piešimas buvo vienas iš pomėgių, lydėjusių visą gyvenimą. Bet kada nors norėčiau patirti, koks yra jausmas dirbti prie knygos su kitu iliustruotoju.
Koks jūsų pačios santykis su vaikams skirtomis knygomis – gal prisimenate kokių istorijų iš vaikystės? Kuri knyga buvo gražiausia, mylimiausia?
Augau su Anzelmo Matučio eilėraščių rinktine „Margaspalvė genio kalvė”. Pramokusi skaityti pamėgau „Pasaulio pasakų“ seriją. Po dienos veiklų tai būdavo didelis malonumas, tarsi koks apdovanojimas. Kita vertus, juk tuo metu kitų pramogų vaikams nelabai ir buvo. Vienintelis ekranų laikas, kurį tuo metu vaikai per dieną gaudavo, būdavo pora animacinių filmukų laidoje „Labanakt, vaikučiai“, tad knygos neturėjo daug konkurentų dėl vaikų dėmesio.
Kodėl vaikystės eilėraščius įsimename visam gyvenimui? Kodėl jums patinka eiliuota forma? Galbūt iki šiol vaikštote mieste ir mintyse eiliuojate?
Faktas, kad ir eilėraščiai, ir vaikiškos dainelės yra daugiau nei šiaip žodžių žaismas ir pramoga. Taip padedami pagrindai geresniems skaitymo įgūdžiams, vaikas lengviau išmoksta naujų žodžių, lavina klausymosi įgūdžius, patiria atpažinimo džiaugsmą. Esu gavusi atsiliepimų, kad kai kurie kūdikiai plyšta juokais klausydamiesi „Kapt kapt kapt“ visai kaip žaisdami žaidimą „Kukū“. Eilėraštį girdėdami ketvirtą, penktą kartą jie jau nuspėja, koks bus kitas žodis, o tai juos labai pradžiugina! Be to, yra manoma, kad eilėraščio ritmas kūdikiui primena mamos širdies dūžius, kuriuos jis girdėjo dar pilvelyje, todėl eilėraščiai dar ir ramina. O man rašyti eiliuota forma patinka, nes sutalpinti mintį į posmus yra smagus kūrybinis iššūkis. Be to, eilėraščio rimas neretai pats pasiūlo tolesnį siužetą, tad man dar ir be galo smalsu, kaip jis vystysis, retai kada žinau iš anksto, kuo viskas baigsis.
Žmonių stengiuosi negąsdinti ir vaikščiodama po miestą neeiliuoju. Darau tai sėdėdama prie kompiuterio arba popieriaus lapo. Bet vaikščiojimas tikrai padeda dirbant prie sudėtingesnių projektų, pavyzdžiui, kai rašau žodžius dainai pagal jau turimą melodiją arba laužau galvą pradiniame iliustracijų etape. Po 45 minučių spartaus ėjimo pasidaro daug aiškiau, ką ir kaip rašyti ar piešti. Ir galvai sveikiau.
Nuo kada reikėtų pradėti vaikams skaityti knygas? Kas tas ankstyvasis skaitymas?
Turbūt mažai kas dar negirdėjo, jog skaitymas nuo pirmųjų dienų naudingas vaikui įvairiais aspektais. Plečia žodyną, moko atpažinti frazes, lavina kantrybę, klausymosi įgūdžius, padeda pagrindus ateities akademiniams laimėjimams. Būtent todėl projekto „Knygų startas“ krepšeliai su knygele „Kapt kapt kapt“ yra dovanojami dar gimdymo namuose. Man asmeniškai didžiausias skaitymo vaikui privalumas yra ryšys su vaiku skaitymo akimirką ir raminantis skaitymo efektas abiem pusėms – ir klausančiam, ir skaitančiam. Beje, skaitančiajam naudų irgi per akis! Išsilygina kvėpavimas, sulėtėja pulsas, sumažėja stresas ir net atsipalaiduoja raumenys. Tad skaitydami vaikui balsu ne tik kuriame jam šviesesnę ateitį, bet ir savo smegenims suteikiame trumpas atostogas. O rašytojas ir pedagogas Jim Trelease yra pasakęs, kad skaitydami balsu vaiko smegenims siunčiame malonumo signalą, kuris veikia kaip skaitymo reklama ateičiai. Tad kviečiu tėvelius masiškai tapti šios reklamos agentais! Ir kartu pasirūpinti savo smegenimis.
Pati esate mama. Kokias knygutes pirkote ir perkate savo sūnui? Ar didelė jūsų namų biblioteka? Kaip sūnų sudominate knygomis?
Namie turime daug knygų keliose vietose, ir didelė dalis jų yra knygos vaikams. Su sūnumi perėjome kelis skaitymo ir neskaitymo etapus. Buvo ir kartoninių knygelių laikas, ir laikas, kai A. Lindgren „Karlsoną, kuris gyvena ant stogo“ tekdavo skaityti vėl nuo pradžių vos užvertus paskutinį puslapį, ir toks laikas, kai tikdavo tik tos knygos, kuriose yra katinų. Buvo ir toks laikas, kai neskaitydavau sūnui knygų, bet prieš miegą kelis mėnesius kiekvieną vakarą sekdavau pasaką „Vilkas ir septyni ožiukai“. Buvo ir laikas, kai užuot skaitydami drauge kurdavome savo istorijas. Sūnus sugalvodavo veikėjus, o aš vystydavau siužetą. Dabar sūnus trečioje klasėje ir nebenori, kad skaityčiau jam balsu. Truputį dėl to liūdna, bet ką gi – tai tiesiog kitas etapas, ir dabar metas džiaugtis tomis akimirkomis, kai atsisėdame vienas šalia kito su savo knygomis ir skaitome tyloje. Stebiu, kas jį užkabina, o kas ne, ir vis pasiūlau vieną ar kitą knygą pavartyti – gal sudomins? Kartais pataikau, kartais ne.
Kokios knygutės patinka vaikams? Ar yra kokia nors sėkmės formulė?
Skirtingiems vaikams patinka skirtingos knygos. Gerai, kad dabar jų pasirinkimas didžiulis. Kalbant apie poeziją, yra tikimybė, kad patys mažiausi palankiau reaguos būtent į eilėraščius dėl rimo, ritmo, lakoniškumo ir teksto nuspėjamumo. Tačiau su kuo daugiau skirtingų knygų mažylis susipažins, tuo labiau plėsis jo akiratis, tuo lengviau bus rasti tas, kurios jam iš tiesų patinka.
O vienos sėkmės formulės turbūt nėra. Čia kaip ir kiekviename darbe – jei atlieki jį su džiaugsmu, jei jį dirbti smagu ir įdomu, tai sėkmė ir nusišypso. O jei ir nenusišypso, vis tiek nėra ko liūdėti, nes juk maloniai praleidai laiką.
„Kapt kapt kapt“ – skirta mažiukams. Gal ji buvo skirta sūnui?
„Kapt kapt kapt“ paskirtis buvo atitikti 0–3 metų vaikų poreikius. Sūnus tuo metu jau buvo išaugęs iš šio amžiaus, bet „Kapt kapt kapt“ vis tiek pravertė – tapo jo pirmąja savarankiškai perskaityta knygele.
„Kaip sutramdyti žvėryną?“ – papasakokite šios knygos atsiradimo istoriją.
Įvyko šiokia tokia grandininė reakcija. Pirmoji „Kapt kapt kapt“ atvedė paskui savo antrąją knygą „Kapt kapt kapt mieste“. Po pastarosios leidykla pasiūlė sukurti spalvinimo knygelę apie miestą, o šios vienas iš puslapių tapo pirmojo knygos „Kaip sutramdyti žvėryną?“ eilėraščio pagrindu. Arklys iš spalvinimo knygelės tapo raudonu žvėryno arkliu, keliančiu sumaištį vaiko kambaryje, vėliau gimė ir kiti personažai. Ši knyga yra žvilgsnis per humoro akinius į tikrų vaikų tikrus kasdienybės iššūkius. Jos iliustracijose yra ir detalių iš mano namų, ir mano pačios autoportretas.
Kaip gimė mintis sukurti spalvinimo knygą? Kodėl šio žanro knygutės irgi reikalingos, naudingos vaikams?
Sukurti spalvinimo knygelę pasiūlė leidykla. Šio tipo knygos ramina, lavina kantrybę, smulkiąją motoriką ir padeda tėvams išgyventi laukimo periodus kavinėse bei prie gydytojo kabinetų.
Jūsų knygučių anotacijose rašoma, kad jos lavina vaiko pastabumą, humoro jausmą. Kodėl tai svarbu? Galbūt linksmos, juokingos knygutės patikdavo vaikystėje jums pačiai?
Rašydama nesuku galvos, kokius įgūdžius lavins knyga. Galvoju apie vaiką ir apie tai, kas jam pažįstama, aktualu, įdomu, sunku, kaip veikia jo vaizduotė, kaip jis mato dalykus, palieku žinučių ir tėvams. Daug bendrauju su įvairaus amžiaus vaikais, stebiu jų elgseną, aktualijas, problematiką ir rašau jiems, o ne sau, kokia buvau vaikystėje. Iš esmės tiesiog mėgaujuosi pažintimi su šiuolaikiniais vaikais, rašymo procesu ir galimybe per žaismingus tekstus suteikti vaikui ir visai šeimai skaitymo malonumą. O kai tas malonumas yra, tikiu, kad atsiranda ir kitų pageidaujamų šalutinių skaitymo reiškinių, pavyzdžiui, pastabumo ir humoro jausmo lavinimas, kuriuos leidėjas užrašo anotacijoje.
Birželio mėnesį pasirodys nauja jūsų knygutė apie raides. Kuo ji įdomi, kitokia?
„Abėcėlė virtuvėje“ yra du viename. Tai eiliuota istorija apie tai, kaip šeima gamina pietus, o pats procesas lyg netyčia ima dėliotis abėcėlės tvarka. Iš tikro tai tyčia ir dar kaip tyčia! Išsikėliau sau nemažą iššūkį vientisoje eiliuotoje istorijoje sukurti vietą kiekvienai abėcėlės raidei iš eilės. Beje, nesitikėjau, kad bus taip sudėtinga rasti virtuvėje ką nors iš N raidės, tad sukausi iš padėties juokais įterpdama prancūzišką kulinarinį terminą nouvelle cuisine. Ilgai diskutavome su leidyklos komanda, ar neišgąsdins vaikų ir tėvų prancūziškas terminas, bet nusprendėme surizikuoti!
„Abėcėlė virtuvėje“ kitokia dar ir tuo, kad ant jos pirmą kartą pasirašau kaip Pliuškytė-Zalieckienė. Taip sujungiu savo asmeninę istoriją į vieną visumą ir švenčiu skirtingus aspektus, kurie mane suformavo.
Kas jums svarbu iliustruojant knygas vaikams? Viename interviu esate sakiusi, kad vaikystėje labai nepatiko viena „Genio“ iliustracija?
Vaikystėje buvau negailestinga pastelinių spalvų, neaiškių kontūrų iliustracijoms. Tokia ir buvo ta mano vaikystėje papiktinusi žurnalo „Genys“ iliustracija, dėl kurios prižadėjau sau niekada nepamiršti, kad vaikams patinka ryškių spalvų, aiškių pavidalų piešiniai. Dabar nebesu tokia kategoriška, bet ryškios spalvos iš mano knygų nesitraukia. Piešdama atsižvelgiu į vaiko amžių, kūdikiams ir didesniems vaikams piešiu skirtingai. Mažiukams naudoju daugiau spalvinių kontrastų, o didesniems prislapstau daugiau detalių, paralelinių istorijų. O kad būtų aiškiau, ko ir kaip galima ieškoti, pavyzdžiui, knygoje „Abėcėlė virtuvėje“ musės personažas duoda skaitytojui kelias instrukcijas.
Ar domitės, kas pasaulyje kuriama vaikams?
Taip. Skaitau šiuolaikinių anglakalbių poetų eilėraščius vaikams, seku Bolonijos knygų mugės aktualijas ir kaupiu širdžiai mielų užsienio knygų vaikams kolekciją. Šiemet gyvai aplankiau Bolonijos knygų mugę, buvau sužavėta tokia gausa žmonių, kuriuos vienija aistra vaikų literatūrai. O knygų įvairovė ir gausa taip pribloškė, kad pirmą dieną atrodė, kad naujų knygų kurti nebėra prasmės. Bet pirminiam šokui nuslūgus atėjo aiškesnis savo krypties ir paskirties vaikų literatūroje suvokimas. Tikiuosi Boloniją aplankyti dar ne kartą.
Knygynai, knygų mugės, parodos – ar tai jūsų gyvenimo dalis?
Mano pirmosios knygos pasirodė karantino metu, kai renginiai buvo apriboti, kad kurį laiką turėjau labai klaidingą įsivaizdavimą, kad rašytojo darbas vyksta tik prie rašomojo stalo. Gavusi pirmuosius kvietimus susitikti su vaikais bibliotekose, buvau lengvam šoke – kodėl mane kviečia, ką aš su jais veiksiu? Bet jaudulį greitai pakeitė džiaugsmas. Vaikų smalsumas, klausimai ir grįžtamasis ryšys tapo didesnė dovana už pačius skambiausius apdovanojimus. Dabar lankau vaikus mokyklose ir bibliotekose visoje Lietuvoje, rengiu edukacijas, kartu kuriame eilėraščius ir kalbamės apie tai, kas jiems aktualu. Taip užčiuopiau tendenciją, kad daugeliui dabartinių pradinukų pačios nemėgstamiausios yra lietuvių kalbos pamokos! Manau, kad atsakomybė pakeisti šį požiūrį iš dalies gula ne tik ant mokytojų, bet ir ant Lietuvos vaikų knygų kūrėjų pečių. Ar tai įmanoma, kai knyga stoja į nelygiavertę konkurenciją su ekranais, kuriuose vyrauja anglų kalba? Kita vertus, ar tikrai viską padarėme, kad ta konkurencija taptų lygiavertė?
Kokių turite svajonių, susijusių su knygomis?
Kad lietuvių vaikų literatūros padangėje atsirastų daugybė tokių knygų, kurios ne tik teiktų vaikams skaitymo malonumą, bet ir lietuvių kalbą paverstų paskutiniu mados klyksmu.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygų žiurkės prieš kompiuterių peles“ ir 2023 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 metų birželio 20 dieną.
[custom-related-posts title=”Susiję straipsniai” order_by=”title” order=”ASC” none_text=”None found”
