Inga Dagilė: „Iliustruodama knygas geriausią rezultatą sukuriu, kai piešiu vaikui, negalvodama apie iliustravimo madas ir vertinimus“

Iki šiol rubrikoje „Knygų žiurkės prieš kompiuterių peles“ kalbinome lietuvių rašytojus, literatūrologus, edukologus – jie patarė, kaip puoselėti vaikų meilę knygoms. Pradedame straipnsių ciklą, skirtą vaikiškų knygų iliustravimui.

Mažam vaikui knyga prasideda nuo viršelio, nuo paveikslėlių, nuo mylimų herojų portretų. Pirmas įspūdis labai svarbus, sudominant vaikus knygomis. Turime daugybę jaunų ir vyresnės kartos dailininkų iliustratorių, kurių kūryba pripažįstama visame pasaulyje, bet mūsų skaitytojai juos pažįsta dar mažai. Savo projekte sudarysime galimybę ne tik pakalbėti, bet ir pamatyti iliustratorių kūrybą.

Šį kartą kviečiame į pokalbį su Inga Dagile, knygų dailininke ir iliustratore, edukacijų vaikams vedėja. Jos iliustruota T. Dirgėlos knyga „Mano tėtis rašo knygą“ nominuota geriausios paveikslėlių knygos nominacijai, M. Marcinkevičiaus knyga „Akmenėlis“ pateko į Bolonijos vaikiškų knygų mugės finalą, o E. Daciūtės „Drambliai ėjo į svečius“ Lietuvoje išrinkta geriausia knyga mažyliams.

Inga, ar buvo koks įvykis, lemtinga pažintis, kuri atvedė jus būtent į vaikiškų knygų iliustravimą?

Sudijuodama bakalaurą Kauno dailės akademijoje, taikomosios grafikos specialybėje, kelis metus lankiau iliustracijos paskaitas. Didžiąją dalį užėmė praktinės vaikiškos iliustracijos užduotys. Buvo tikrai įdomu ir sekėsi gana gerai, bet šio kelio tuo metu nemačiau ir baigusis studijas pasukau link grafinio dizaino. Žavėjo linija, forma, šriftai, struktūra, logika, naujos technologijos, internetinės dizaino erdvės ir natūraliai pasirinkau darbą įmonėje su komerciniais projektais. Praėjus dešimčiai metų, kai susilaukiau dukters, viskas apsivertė. Atsivėrusios durys į vaikų pasaulį labai stipriai traukė ir aš jau nebenorėjau grįžti į darbus, kuriuos dirbau anksčiau. Vienas etapas baigėsi, duodamas pradžią kitam. Mano pusbrolio žmona, Rosita Makauskienė, nieko nežinodama apie mano abejones dėl ateities veiklų, kreipėsi į mane dėl vaikiškos knygos iliustravimo. Jų šeima visas vasaras leidžia Pervalkoje ir būvimo ten metu ji parašė labai gražų, eiliuotą kūrinį apie pamario kraštą, dailidę, statantį laivą kurėną ir berniuką, siekiantį savo svajonių užlipti į aukščiausią kopą. Neturėjome leidyklos, kuri planuotų išleisti knygą, patirties ir įsivaizdavimo kaip viskas vyksta, taip pat nebuvo. Tikėjome viena kita, o kai eini tuo keliu, kuriuo turi eiti, viskas ateina savaime. Taip nutiko ir mums. Išdrįsau priimti pasiūlymą, ir su jauduliu, bei didžiuliu įkvėpimu, kaip berniukas iš knygos, kopiau, dariau, kabinausi, ritausi ir vėl kopiau, kol įlipau į kalną, iliustravau visą istoriją, negalvodama apie tai, kas bus toliau. Per tą laiką susilaukiau antrojo vaiko. Kaip tik tuo metu paskelbė, rodos, pirmąjį nacionalinį literatūros konkursą, kurį organizamo Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“. Pateikėme savo darbą konkursui ir mūsų dideliai nuostabai ir milžiniškam džiaugsmui knyga „Svajonių kalnas“ buvo išrinkta gražiausia tų metų konkurso knyga. Gavau apdovanojimą už iliustracijas, knyga buvo išleista dideliu tiražu ir taip prasidėjo mano, kaip knygos iliustratorės kelias, kuris tęsiasi iki šiol.

 

Kaip vyko kūrybinis bendradarbiavimas su Evelina Daciūte iliustruojant „Drambliai ėjo į svečius“?

Sūnui sukakus 10 mėnesių, balandžio mėnesį sulaukiau laiško iš Evelinos Daciūtės. Iki tol mes viena kitos nepažinojom. Ji skubiai ieškojo iliustratorės savo kūriniui „Drambliai ėjo į svečius“. Ankstesnė iliustratorė staiga atsisakė iliustruoti, o knygos išleidimas jau suplanuotas už gero mėnesio. Dabar nė už ką nesutikčiau su tokiais terminais, nes knygas piešiu mažiausiai tris mėnesius. Bet tuo metu atrodė viskas įmanoma, net su dvejais mažais vaikais ant rankų. Tai buvo mano šansas. Visa šeima man labai padėjo, vyras, tėvai rūpinosi vaikais, o aš rytą vakarą ir savaitgalius piešiau, piešiau, piešiau. Nors knygų dabar esu iliustravusi jau 10, nesu pagerinusi dramblių knygos nupiešimo rekordo. Vienas mėnesis su trupučiu! „Drambliai ėjo į svečius“ aiškiau išgrynino mano stilių, atradau daug naujų dalykų, aiškiau pamačiau save, kaip iliustratorę. Sėkmingai finišuoti padėjo ir užsimezgę draugiški santykiai su Evelina. Ji palaikė visas mano idėjas, pritarė mano matymui, stilistikai, kompozicijoms, viskam, ką sugalvodavau. Knyga tapo tvirtu mano naujo kelio pagrindu.

Iliustravote Ramutės Skučaitės „Raidžių namučius“. Ką ši autorė reiškia jums pačiai? Ar prisimenate vaikystėje skaitytas jos knygutes?

Ramutė Skučaitė yra mano vaikystės autorė, kelias jos knygas turėjome namuose, o labiausiai prisimenu darželio ir mokyklais laikais deklamuotus jos parašytus eilėraščius. Rodos nė viena šventė neapsieidavo be jos eilių. Verta paminėti ir knygą įgarsinusią Iloną Balsytę. Ji mano vaikystės aktorė, legenda. Šios knygos atsisakyti iliustruoti, net nebuvo minčių. Juk tai mano vaikystės žvaigždės! Kuriant knygai iliustracijas su rašytoja gyvai bendrauti neteko. Iliustracijas su ja derino leidykla. Pamenu, leidyklos projekto vadovė skambindavo rašytojai laidiniu telefonu, sutardavo dieną ir nešdavo į namus parodyti iliustracijas. Man tai atrodė taip žavinga! Pirmą kartą ją sutikau knygos viešame knygos pristatyme. Jas abi, Skučaitę ir Balsytę! Labai keista buvo būti jau nebe skaitytoja ar žiūrove, su bantais plaukuose deklamuojančia eilėraštį ar laukiančią kitų sraigės Olaivos nuotykių, o dalimi bendro kūrinio. Tą momentą pajaučiau koks ilgas kelias skiria dabartinę mane ir mano vaikystę. Beje, smagus sutapimas, kai Ramutės paklausiau kuri iliustracija jai labiausiai patinka, ji parodė man raidės Š atvertimą su šešku, besiruošiančiu suvalgyti šimtą šešis kiaušinius. Ši iliustracija ir man yra mėgiamiausia.

„Istorijos skanėstai“ – ar buvo atradimų jums pačiai?

„Istorijos skanėstai“ buvo naujas puslapis mano iliustravimo kelyje. Su šia knyga atradau negrožinės literatūros, istorijos žanrą ir savo iki šiol labai mėgiamą, mažai spalvų turinčią iliustraciją. Savo turiniu ir rašymo stiliu tai viena mėgiamiausių mano knygų. Skaitydama tekstą nuolatos kikendavau. Ieškodama medžiagos internete nuklysdavau labai toli, ten, kur knygai jau nebebūtų prireikę. Bet buvo taip įdomu! Kaip atodė mūsų dviratininkai olimpiečiai, dalyvavę 1924 m. olimpiadoje? Kokia tuo metu buvo sportinė apranga? Kas tais metais laimėjo? Kaip lietuviams sekėsi tolesnė sportinė karjera? O ką dar jie nuveikė? Ir taip kiekvienas skyrius sukeldavo daugybę smalsių klausimų. Ne visi klausimai nuvesdavo prie džiugių atsakymų. Per 150 metų Lietuvoje visokiausių negerumų vyko ir kartais aprašomų herojų istorijos baigdavosi labai liūdnai. Labai daug prisimimų sukėlė knygos dalis apie tarybinius laikus. Tai mano vaikytės metai. Šių dienų akimis, suvokiant kaip kas vyko, tai nebuvo lengvi laikai, tačiau prisiminimai yra manęs, kaip vaiko, ir juose tiek daug šviesos. „Gazirovkės“ apratas, „Paršiuko Čiuko“ kamtoma guma, televizorius „Šilelis“, „sekretai“ ir daugelis kitų buvo mano vaikystės džiaugsmas ir begalinis malonumas. Tai kyga, kurią iliustruojant daugiausiai šypsojausi.

Papasakokite, kaip vyko knygos „Mano tėtis rašo knygą“ kūrimas? Galbūt lankėtės Tomo Dirgėlos namuose ir žiūrėjote, kaip jis dirba?

„Mano tėtis rašo knygą“ buvo sukurta per karantiną. Būtent karantinas Tomui ir padiktavo temą. Visa šeima namie, visų gyvenimai ir veiklos pradeda suktis vienoje erdvėje, turi susiderinti taprusavyje, kas dirbti, kas mokytis, kad žaisti, kas kalbėtis su klientais ir t.t. Mano situacija namie buvo tokia pati kaip Tomo ir kaip visų Lietuvos gyventojų. Dirbau namie, tiksliau bandžiau darbuotis laviruojant tarp darbo ir vaikų poreikių. Situacija, aprašoma minėtoje knygoje buvo taip gerai pažįstama. Apie susitikimą su Tomu, dėl griežtų judėjimo ribojimų, net nebuvo minties. Bendravome pokalbių programėlėje žinutėmis ir to mūsų knygai pilnai užteko. Knygos veikėją, rašytoją tėtį, specialiai pasiūliau daryti šiek tiek panašų į Tomą. Juk, net nekyla abejonių, kad kūrinys yra apie jį, tad kam tuomet apsimetinėti. Apskritai, neteko turėti blogų patirčių bendraujant su rašytojais. Su kiekvienu, kurio knygą teko iliustruoti bendravom labai draugiškai ir sklandžiai. Perpiešti iliustraciją tekdavo labai retai ir tik abipusiu sutarimu.

Kiek iliustratorius turi įsigilinti į knygos tekstą? Pavyzdžiui, kai ėmėtės iliustruoti „Akmenėlį“, ar reikėjo skaityti istorinių šaltinių? Klausyti senų žmonių pasakojimų apie karą?

Man labai svarbu pajausti kūrinio laikmetį, įsigilinti į aplinkos detales, veikėjų charakterį, teksto rimtą ir struktūrą. Kai vaikams pasakoju apie savo, kaip iliustratorės profesiją ir knygos iliustracijų piešimo eigą, skaidrėje rodau etapą „Galvoju“. Prieš pradedant iliustruoti knygą šis galvojimo etapas trunka nuo savaitės iki kelių. Knyga „Akmenėlis“ sumušė galvojimo rekordą. Iliustracijų kūrimui ruošiausi visą pusmetį. Niekaip negalėjau pradėti knygos gerai nepajautus aprašomų įvykių. Tai buvo 1943 m., veiksmas vyksta žydų gete. Turbūt užtenka tiek aprašymo ir jau visi įsivaizduojate kokia tai sunki ir skaudi tema. Atrodė, kad ką benupiešiu, bus nepakankamai tikra ir nepakankamai stipru. Vis dar buvo karantinas kai kūriau šią knygą, todėl pagrindinės medžiagos paieškų vietos tapo namų lentynos, bibliotekos ir internetas. Labai daug domėjausi gyvenimu gete: perskaičiau mažiausiai 5 knygas (atsiminimus išgyvenusių, dienoraščius neišgyvenusių, grožinius kūrinius), peržiūrėjau daugiau nei 6 meninius, biografinius filmus ta tema, internete atsirinkau labai daug nuotraukų, mano „Pinterest“ katalogas apėmė kelis šimtus miestų ir žmonių vaizdus. Porą kartų norėjau rašyti leidyklos kūrybos vadovei, kad atsisakau iliustruoti, nes nerandu rakto, per sunku, bet stipru, bet duotas pažadas sulaikė nuo šio sprendimo. Po pusės metų „galvojimo“ atėjo diena, kai supratau, kaip atrodys iliustracijos ir pradėjau piešti. Knygos veikėjus sugalvojau piešti iš nuotraukų žmonių, kurie tuo laikmečiu gyveno gete ar buvo paliesti Holokausto. Šis būdas man padėjo knygą įprasminti, sukurti ją kaip atminimą visiems, kuriems teko patirti šiuos žiaurumus. Tikslingai knygoje naudojau skanuoto sąsiuvinio ir geltonos spalvos foną, miesto vaizdus, namus ir juodai, pilkai, rusvą knygos koloritą. Vienu įkvėpimu, ašaroms tekant per skruostus, knygą nupaišiau per 4 mėnesius.

Iliustravote ir knygutes patiems mažiausiems, ir paaugliams. Ar jaučiate auditorijos amžių? Kaip žinote, kaip piešti 2 metų ir 12 metų vaikui?

Komfortabiliausiai jaučiuosi iliustruodama 5–10 metų vaikams, tačiau keli metai žemyn ar aukštyn dar nesukelia nepatogumo. Tikriesiems paaugliams piešti man būtų iššūkis. Šio etapo žmogų, beje, kaip ir suaugusį, aš mažiausiai jaučiu ir matau.

Ar buvo smagu iliustruoti šią knygutę mažyliams „Kas kaip miega“?

Susilaukusi vaikų kiekviename jų auginimo etape domiuosi tam amžiui skirtomis knygomis, vaikų galimybėmis suvokti, pamatyti iliustracijas, jas „perskaityti“. Vieną dieną, sulaukiau kvietimo dirbti įmonėje su internetinių projektų dizainais. Nors jau buvau pasirinkusi knygos kelią, dėl mano seniai pažįstamo, malonaus buvusio kliento pasiūlymo, nuėjau su juo pasiklabėti. Jie buvo įsikūrę viename iš Kauno verslo centrų. Dirbti ten nepasilikau, sugrįžti į praeities darbus nebesinorėjo, tačiau supratau, kodėl turėjau nueiti į susitikimą. Jam pasibaigus, išėjus iš ofiso patalpų į bendrą erdvę joje sutikau kitą buvusį klientą, su kuriuo daug metų sėkmingai bendradarbiavome kurdami internetinius projektus. Tai buvo Algimantas, „Kas kaip miega?“ autorius. Jam pradėjus pasakoti apie šios knygos idėją aš jau mačiau iliustracijas. Va taip, magiškai. Jis pasakoja, o mano galvoje kuriasi vaizdai. Po pokalbio, praėjus kuriam laiku gimė ir knyga, skirta patiems mažiausiems. Tokiems iliustracijos turi būti aiškios, stambios, kontrastingos, neapkrautos. Mano iki tol piešiamose iliustracijos retai kur rastumėt spalva, linija ar šriftu neužpildytą vietą. Kuriant „Kas kaip miega?“ mokiausi švaros ir atsisakyti tai, kas nėra būtina.

„Kas kaip miega?“ nėra vienintelė mano knyga mažiausiems. Vienu metu buvau sugalvojusi išleisti lininę knygą. Tokią, kuri mažuosius supažindintų su darže randamais daiktais, daržovėmis, tuo pačiu ir spalvomis, emocijomis bei skaičiais, knygą, kurią būtų galima neštis į daržą, ieškoti nupieštų daiktų, žaisti su knyga, nebijoti jos ištepti, o sutepus turėti smagų skalbimo procesą. Kartu su leidykla „Tikra knyga“ išleidome apie 20 pirmųjų egzempliorių, tačiau tolesnio tiražo, dėl knygos išskirtinumo, leidykla nesiryžo leisti. Iš šio projekto liko labai smagūs prisiminimai ir lentynoje padėtas išlikęs vienintelis knygos egzempliorius.

Kuri knyga brangiausia jums pačiai? Kodėl?

Kai sulaukiu klausimo apie man pačiai brangiausią knygą, dažniausiai atsakau, kad brangiausia yra naujausia knyga, nes prisirišimas prie jos tuo metu būna stipriausias, atsiminimai apie ją ryškiausi, išgyvenimai šviežiausi, o nueitas kelias ją kuriant atsigręžus dar labai gerai matosi. Šiuo metu tai yra Kotrynos Zylės parašyta ir mano iliustruota knyga „Geriausia diena“. Joje pasakojama apie daugiabutyje gyvenančius mergaitę Elzę ir berniuką Titą, du kaimynus. Ypatingai didžiuojuosi atrasta knygos istorijos dėliojimo struktūra ir pasukto knygos formato sprendimu. Knyga atverčiama kaip nešiojamas kompiuteris, kaip kalendorius ar saldainių dėžutė. Elzė visada gyvena aštuntame aukšte, todėl jos istorija knygoje pasakojame viršutiniame atvertimo puslapyje. Paraleliai pasakojam Tito istorija, kuris gyvena ketvirtame aukšte, knygos atvertimo apatiniame puslapyje. Kai veikėjams nutinka blogoka diena ir Titas liftu užkyla pas Elzę, jo apatiniame puslpayje jau nebėra, jis viršuje pas Elzę.
Kitas labai džiuginantis sprendimas yra kaimynų sukūrimas. Kotrynos Zylės parašytoje istorijoje aprašomi tik Titas ir Ezlė, bet man daugiabučio jausmui perteikti dviejų herojų neužteko. Aš nupiešiau virš 50 papildomų būtų su juose gyvenančiais ir įvairiausius dalykus veikiančiais herojų kaimynais, kuriuos verčiant knygą galima sutikti dar keliuose atvertimuose. Paraleliai pagrindinių veikėjų istorijai, per vaizdą pasakoju ir daugelio kaimynų istorijas. Juk tai, kas bute pas kaimynus vyko knygos pradžioje, jau yra pasikeitę knygos viduryje. Vaikai patys gali „perskaityti“ kaimynų istorijas, kurti savo versijas, kaimynų vardus ir tolesnę jų istorijos eigą. Labai džiaugiuosi šia knyga.

Kokios vaikystės knygos ir jų iliustracijos liko atmintyje?

Iš vaikystės ryškiausiai išlikusios yra kelios, labai skirtingos knygos.

Donaldo Biseto „Aukštyn kojom“ žavėjo keistomis, visisiškai į kitas pasakas nepanašiomis istorijomis ir pačio autoriaus paišytomis iliustracijomis, kurios atrodė nupieštos nemokant piešti. Tuo laiku tai atrodė taip keista. Šią knygą dabar esu pasidėjus lentynoje netoli darbo stalo. Ji mane įkvepia, nes ten tiek daug laisvės,  vaikiškumo, laisvumo ir ribų nebuvimo, tiek tekste, tiek iliustracijose. Tai fantastiška ir mano mėgiamiausia knyga!

„Miško pasaka“ atsimenu dėl labai baugių Stasio Eidrigevičiaus iliustracijų. Būdavo baisu žiūrėti, bet labai traukdavo ir dažnai šią knygą vartydavau.

Labai gerai pamenu čekų rašytojo ir iliustruotojo Zdenek Miller knygą apie kurmiuką. Tai buvo komiksų tipo knyga, su rusišku teksto vertimu. Rusų kalbos tuo metu nemokėjau ir visas istorijas „nuskaitydavau“ žiūrėdama iliustracijas. Ši mano pačios gerai pamenama patirtis, kaip nemokant skaityti ir paveikslėlių galima perskaityti istoriją, man labai padeda dabar kuriant paveikslelių knygų iliustracijas.

Kaime pas močiutę labai mėgau knygą „Pasaulio pasakos“. Jos negausios iliustracijos buvo juodai baltos, pieštos tušu ar raižinių technika, labai tikroviškos ir detalios. Stebėdavausi kaip vien linija ir dviem spalvom galima sukurti tokius gražius vaizdus. Čia užsimezgė mano meilė grafikai.

Kokių teko girdėti recenziją apie jūsų knygučių iliustravimo stilių tarptautinėse knygų mugėse, konkursuose?

Nėra vieno teisingo knygų iliustravimo stiliaus, kaip ir nėra vieno teisingo skonio. Komisijos nariai, leidėjai, skaitytojai, kiekvienas turi savo matymą kas yra gerai, bei suformuotas patiris, pagal kurias vertina iliustracijas. Iliustruodama knygas geriausią rezultatą sukuriu, kai būnu nuoširdi sau, kai piešiu vaikui, negalvodama apie iliustravimo madas, vertinimus ir pardavinimę pusę.

Yra daug ženklų, kad judu savo keliu: mano iliustracijos ir knygos pelno apdovanojimus, kartojami tiražai, knygos verčiamos į užsienio kalbas, esu kviečiama vesti edukacijas vaikams. Skamba tikrai gerai! Bet iš tikro, labiausiai džiugina gera istorija, malonus iliustravimos procesas ir nuoširdūs, atviri vaikų atsiliepimai.

Vykdote edukacijas vaikams. Kaip tai vyksta, kas jums svarbu? Kokią žinutę norite perduoti vaikams?

Vedu gyvas ir nuotolines edukacijas vaikams. Populiariausia nuotolinė edukacija yra „Kaip gimsta knyga?“. Savo pasakojimą apie knygos kelią gausiai iliustruoju piešiniais, fotografijomis ir video medžiaga. Labai didelį dėmesį skiriu spaustuvėje vykstantiems procesas. Tai yra ta vieta, kuri yra pati paslaptingiausia ir, net retas suaugusysis yra matęs kokį kelią spautuvėje nueina knyga. Šia edukacija vaikams noriu parodyti ką slepia rankoje laikoma knyga, kiek žmonių turėjo prisidėti prie knygos sukūrimo ir pagaminimo. Mažiausiai 15! Galite patikėti? Ir apie kiekvieną iš jų edukacijos metu, rodydama vaizdus trumpai papasakoju. Gyvus šios edukacijos susitikimus papildau skaidrėse matomais tikrais pavyzdžiais, kuriuos galima čiupinėti, vartyti ir taip dar aiškiau suvokti kiekvieną spaudos etapą.

Labiausiai mėgstu susitikti su vaikais gyvai. Tokių susitikimų metu vyksta kūrybinės dirbtuvės. Dažniausiai jos būna susietos su mano iliustruotomis knygomis. Trumpai papasakoju siužetą, kūrimo proceso įdomybes, profesines sėkmės ir neskėmes, o tada jau vaikai kuria patys. Man labai svarbu leisti vaikui kurti, ne spalvinti, ne suklijuoti pagal pavyzdį, ne užbrėžti ribas, o sukurti savo. Į kūrybą žvelgiu kaip į terapiją. Tarp manęs ir vaikų vyksta mainai. Aš su jais pasidalinu patirtimi ir priemonėmis, užvedu ant temos, o jie savo sukurtais darbais praplečia mano fantazijos ribas, iš mano matomo vieno kelio sukuria daug kelių, nuolat stebina, įkvepia ir motyvuoja. Vaikų darbai yra ypatingi, norėčiau mokėti piešti kaip jie!

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygų žiurkės prieš kompiuterių peles“ ir 2023 metams skyrė 4000 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2023 metų sausio 24 dieną.

[custom-related-posts title=“Susiję straipsniai“ order_by=“title“ order=“ASC“ none_text=“None found“