Ar šiuolaikiniams vaikams vis dar įdomu skaityti mūsų klasikų eilėraščius, su kuriais užaugo tėvų karta? Kas naujo, įdomaus lietuviško leidžiama pastaraisiais metais? Apie tai kalbame su Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos profesore, dr., vaikų literatūros tyrinėtoja Džiuljeta Maskuliūniene.
Ar šiuolaikinio vaiko bibliotekėlėje turėtų būti lietuviškos klasikos knygučių?
Kiekviena tauta turi savo literatūros kanoną, klasikines knygas. Tai, kas išsilaiko per šimtmečius, ilgus dešimtmečius, yra vertinga. Todėl neveltui yra sudarinėjami įvairūs aukso fondo, klasikinės literatūros sąrašai, kuriamos mokyklinės programos… Siekiama, kad klasikinė literatūra būtų skaitoma.
Esu įsitikinusi, kad kiekvieno vaiko knygų lentynoje turėtų būti niekada nesenstančių klasikinių literatūros kūrinių. Pavyzdžiui, lietuviams K. Donelaičio „Metai“ yra atraminis taškas, pirmasis lietuviškas grožinis kūrinys, todėl būtinas pažinti. Lygiai taip pat yra ir klasikinių vaikų literatūros kūrinių, labai vertingų meniniu požiūriu. Jie turi būti vaikų skaitymo akiratyje. Ar mes galime įsivaizduoti pasaulinę vaikų literatūrą be Hanso Christiano Anderseno kūrinių, be Astridos Lindgren? O lietuvių nacionalinė vaikų literatūra neįsivaizduojama be Prano Mašioto, kuris laikomas lietuvių vaikų literatūros tėvu. Pradinukai apie jo kūrybą sužino iš mokyklinių vadovėlių, jie skaito trumpus, įspūdingus jo vaizdelius ir apysakas. Antai labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ rūpinasi, kad klasikinė literatūra būtų nepamiršta ir skaitoma. Štai ant mano stalo guli Prano Mašioto trumpa pasakėlė „Juozukas, pieštukas ir trintukas“, fondo išleista rašytojo 150-mečiui. Ją pradinukas gali perskaityti per vieną vakarą.
Arba, pavyzdžiui, Petro Cvirkos apsakymas „Vaikų karas“. Tai puikus kūrinys apie berniukų karą sniego gniūžtėmis, jame įdomūs vaikų psichologiniai portretai, puiki veiksmo dinamika, aktualus siužetas. Vaikams tokį tekstą skaityti yra vienas malonumas. Prisiminkime rašytoją Kazį Borutą ir jo ritminę prozą. Kokia nuostabi jo pasakų knyga „Dangus griūva“! Ji negalima išversti į jokią kitą kalbą, nes jei ją išverstume į kitą kalbą, dingtų K. Borutos prozos skambesys, fonetinis grožis. Arba Salomėjos Nėries „Eglė, žalčių karalienė“. Tai tobulo eiliavimo pavyzdys lietuvių liaudies pasakos motyvais, aktualus visai tautai. Mes labai apvogtume savo vaikus, jeigu jiems nesudarytume sąlygų išgirsti, paskaityti tokių vertingų, pirmojo ryškumo kūrinių. Tegul jie visada būna ranka pasiekiami, lentynoje padėti vaiko akių lygyje, kad jis matytų ir kada panorėjęs galėtų tas knygas pavartyti, paskaityti. Vaikų literatūra turi išlaikyti tam tikrą kokybės egzaminą. Ir klasika, žinoma, jį išlaiko.
Ar tas knygas, kurias vaikystėje skaitėme mes, perleidžia leidyklos iš naujo? Galbūt tie patys tekstai pateikiami kitaip, su naujomis iliustracijomis?
Klasika ne visada perleidžiama su naujomis iliustracijomis. Ir tai neblogai. Ir sovietmečiu buvo sukurta labai gražių knygučių, kurios išliko skaitytojų atmintyje ne tik dėl teksto, bet ir dėl vaizdo. Pavyzdžiui, Vytautės Žilinskaitės apysaka „Kelionė į Tandadriką“ – mano akyse stovi pirmasis knygos leidimas (1984 m.) su įspūdingomis Stasio Eidrigevičiaus iliustracijomis. Ne visada bandymai pateikti knygą naujai yra meniškai vertingesni… Ko gero, reikėtų pakartoti meniškiausius knygų leidimus iš naujo. Juk dailininko iliustratoriaus žodis vaikų literatūroje yra nepaprastai svarbus. Todėl atsirado nauja tendencija ant knygos (ypač paveikslėlių knygos) viršelio parašyti ne tik rašytojo, bet ir iliustruotojo pavardę. Taip akcentuojamas jo reikšmingumas ir svarba, pasakoma, kad vizualinis pasakojimas yra lygiavertis žodiniam. Yra autorių, kurie kuria ir tekstą, ir patys iliustruoja savo knygas. Vienas tokių – Kęstutis Kasparavičius. O būna ir taip, kad knygos vizualinis matmuo yra gerokai aukštesnio lygio, negu verbalinis. Žinoma, gražu ir kai klasikos knyga sulaukia kelių skirtingų, bet meniškų leidimų.
Kaip vystėsi vaikų literatūra Lietuvai vėl atkūrus nepriklausomybę?
Po sovietų griūties atsirado labai daug leidyklų, vienu metu jų buvo keli šimtai. Kai kurios specializavosi tik vaikų literatūroje. Juokais sakoma, kad kiekybė gimdo kokybę, dalis tiesos tame pasakyme yra, nes anksčiau norint išleisti knygą reikėdavo nueiti daug etapų, būti patikrintam įvairių komisijų, o laisvoje Lietuvoje tas biurokratinis aparatas sumažėjo, knygą išleisti pasidarė žymiai lengviau. Žinoma, ne visada tai išeidavo į gera. Laisvė juk yra atsakomybė. Toje margoje kiekybėje pasitaikydavo (ir pasitaiko) menkaverčių arba neišbaigtų tekstų, kurie galbūt dar turėjo pagulėti rašytojo stalčiuje…
Laisvė atvėrė kelius ir talentingiems autoriams, kurie galėjo laisviau, greičiau išleisti knygas. Padidėjo ir perkamoji žmonių galia – pažiūrėkime vien į Vilniaus „Knygų mugę“ , kur apsilanko keliolika tūkstančių žmonių, regionines knygų muges… Vaikų literatūros knygos užima didelę tų mugių dalį.
Šiuo metu vykdoma įvairių skaitymo skatinimo programų. Mes Šiaurės šalių pavyzdžiu rengiame visokiausius renginius, pavyzdžiui, atsirado geriausių metų knygų rinkimai, kurie nušviečiami per televiziją, kitų medijų kanalus. Visi tie procesai daro įtaką skaitymo kultūrai, tai duoda gerų rezultatų.
Kokios šiuolaikinės vaikų literatūros tendencijos?
Yra labai įvairios kūrybos, skirtinga jos stilistika, tematika, ir tai labai gerai, nes ir skaitytojai vaikai, jaunuoliai yra labai skirtingi. Kiekvienas atrandame sau patinkantį žanrą, autorių, pasakojimo manierą.
Kuriama vadinamoji elitinė, „sunkiasvorė“ literatūra, kuri išlaiko estetinį egzaminą. Kalbant apie XXI amžiaus lietuvių vaikų rašytojus, visų pirma minėtinas kaip kometa sužibėjęs ir, deja, anksti miręs Gendrutis Morkūnas. Jis debiutavo įdomia knyga „Vasara su katšuniu“, vėliau parašė dar keletą reikšmingų knygų, kurios visos buvo pastebėtos ir apdovanotos. Įdomu tai, kad jos labai skiriasi viena nuo kitos. Viena reikšmingiausių laikyčiau apysaką „Iš nuomšiko gyvenimo“. Tai parabolinė knyga apie vaikų namus, čia kuriama netikroviška, stilizuoja istorija, herojai net nevadinami vardais, jie žmonės-funkcijos. Knygoje įtaigiai, meniškai pavaizduotas vaiko gyvenimas be tėvų. Problemų proza kuriama visame pasaulyje, ir lietuviai turi vertingų kūrinių, kuriuose atsigręžiama į sudėtingą vaiko gyvenimą, vaizduojama ne vien linksma vaikystė, iš vaikų literatūros dingsta tabu temos. Vaikas juk gyvena visuomenėje, turinčioje įvairiausių problemų, ir jis susiduria su jomis. Tarkim, Vytautės Žilinskaitės apysaka „Kintas“. Berniukas paauglys įsivelia į neaiškias situacijas, susiduria su artimo žmogaus mirtimi. Įsidėmėtina ir Kazio Sajos apysaka „…kurio nieks nemylėjo“. Kartais sudėtingas paauglių gyvenimas vaizduojamas pasitelkiant ir detektyvo žanro elementus (Ignės Zarambaitės romanas „Juodavandeniai“).
O kita vaikų ir paauglių literatūros kryptis – žaismingas, linksmas, bet ne lėkštas pasakojimas. Paminėtina knyga – Aido Jurašiaus „Pypas ir jo nutikimai“, kur labai kūrybiškai pasinaudojama lietuvių kalbos išgalėmis. Mes visi įpratę sakyti „tokios tokelės“. O kokios tos tokelės? Arba ,,savi sumetimai“. Ką tai reiškia? Tai sudvejinto adresato knyga, kuri įdomi ir paaugliams, ir jų tėvams. Skaitydami visi prisijuoks, ne kartą nustebs ir suklus, nes sužavės nonsensiškas pasaulio matymas.
Vaikų literatūroje populiaru knygų serijos, tęsiniai. Pasaulinio masto pavyzdys – J. Rowling knygos apie Harį Poterį, o lietuviško – Renatos Šerelytės apysakų serija apie krakatukus („Krakatukų pievelė“, „Krakatukai brūzgynuose“, „Krakatukai požemiuose“…), džiuginanti pradinių klasių moksleivius. Knygų serijos dažnai nukelia į rašytojų sukurtą pasaulį, sufantazuotą erdvę, kur vaikai skaitytojai susiduria su nematytais negirdėtais personažais. Geras pavyzdys – ir Neringos Vaitkutės fantazijų pasaulis „Klampynių kronikose“, kuriame galioja pasakos dėsniai.
Nuo seno turime puikios vaikų poezijos, džiugu, kad randasi naujų vardų. Antai neseniai pasirodė smagi ir meniška Vainiaus Bako eilėraščių knyga mažiesiems „Ką manė kamanė“.
Ar daug knygų išleidžiama istorine tematika?
Su vaikais galima ir reikia kalbėti apie tautos, valstybės patirtį, nueitą istorinį kelią. Bet parašyti tokią knygą nėra lengva, nes turi jausti adresatą ir sugebėti papasakoti apie istorinį įvykį, epochą vaikams suvokiama kalba. Prisimintina „Skomanto“ istorinių knygų serija, dabar aptilusi, tarsi išleidusi iniciatyvą iš savo rankų. O štai neseniai išleista Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knyga „Sibiro haiku“ yra puikus pavyzdys, kaip galima kūrybingai, šiuolaikiškai ir vaikui patraukliai papasakoti apie sunkias tautos gyvenimo dienas, tremtį. „Sibiro haiku“ gali skaityti ir suaugusieji. Man pačiai buvo įstabus obels epizodas – kaip iš obels sėkliukės Sibiro tremtyje išauginama obelaitė tarsi kambarinis augalas, nes įšalo žemėje obelys neauga, lauke iššaltų jų šaknys. Jautri iškalbinga detalė… Ta knyga pastebėta ir įvertinta ir užsienyje.
Pernai pasirodė Mariaus Marcinkevičiaus ir Ingos Dagilės knyga „Akmenėliai“, ji pelnė Prano Mašioto premiją. Tai knyga holokausto tema, kuri aktuali ir Lietuvai. Mūsų vaikams holokausto tema iki tol daugiausia buvo žinoma iš „Anos Frank“ dienoraščio. Dabar turime brandų nacionalinį tekstą, tai labai svarbu. Taip, istorinių knygų pasirodo, bet ne tiek, kiek norėtųsi.
Kodėl svarbu, kad vaikai skaitytų lietuvių autorių knygų?
Lietuviškos knygos kalba apie lietuvišką aplinką. Tai svarbu vaiko dvasiai, vaiko tapatybės formavimuisi. Toje jau minėtoje I. Zarambaitės knygoje „Juodavandeniai“ įtaigiai pavaizduoti Šilutės potvyniai – tas unikalus kraštas, apie kurį mes neretai išgirstame per žinias, kad štai potvyniai ir vėl apsėmė kaimus, kelius… Kadangi pati autorė yra kilusi iš to krašto, ji romano veiksmą kūrybingai susieja būtent su potvynio stichija.
Arba Algimanto Zurbos romanas paaugliams „Melnragės akmenys“. Ten puikiai pavaizduotas lietuviškas pajūris, Klaipėda, Melnragė – skaitytojas jaučia lietuvišką aplinką, koloritą. Vytauto Račicko kūriniuose labai svarbus lietuviškas miestelis, maža žmonių bendruomenė. Aš kviesčiau rašytojus dažniau rinktis vaizduoti mažus Lietuvos miestelius, įvairius regionus, kad vaikas skaitydamas pajustų lietuvišką aplinką. Tokia įvietinta literatūra vaikui padeda jausti pasididžiavimą savo šalimi, jis suvokia, kad viskas, kas įdomu, svarbu gali vykti ne tik kažkur už jūrų marių, bet ir šalia mūsų. Juk apie tai pasakoja ir Prano Mašioto apysaka „Pajūriais pamariais“.
O jei vaikui labai patinka pažintinės knygos?
Pažintinių, enciklopedinių knygų turėtų būti kiekvienoje namų bibliotekėlėje. Ypač vertingos knygos apie Lietuvos gamtą, gyvūnus, istoriją. Paminėčiau Saliamono Paltanavičiaus knygas vaikams, kuriose daug ir mokslo žinių apie gamtą, ir suvokimo, ką reiškia būti lietuviu.
Pažintinių knygų leidžia ne tik grožinės literatūros leidyklos. Tėveliai turi būti drąsesni ieškodami tokių knygų muziejuose, turizmo informacijos centruose ir pan. Kas naujo išleista, nesunku sužinoti užsukus į internetinę „IBBY Lietuva“ svetainę, skaitant žurnalą „Rubinaitis“ – vienintelį specializuotą žurnalą apie vaikų ir jaunimo literatūrą Lietuvoje. Čia kvalifikuotai patariama, kokias knygas verta skaityti su vaikais, publikuojamos knygų recenzijos, apžvalgos. Specialistai peržiūri visą gausią naujai pasirodžiusią literatūrą ir atrenka tas knygas, kurias verta akcentuoti skaityti. Kitaip tariant, tai paruoštukas tėvams, mokytojams, į ką atkreipti dėmesį. Žinoma, ne visos vertingos knygos paminimos – ne visada viskas sutelpa į žurnalo puslapius, yra ir tam tikras subjektyvumo aspektas… Reikia kūrybingai atsirinkti. Tėveliai, mokytojai turėtų ir patys skaityti vaikų literatūrą. Ir su vaikais, ir vieni.
Ar šiuolaikiniai vaikai dar mėgsta poeziją?
Ikimokyklinukai ir pradinukai tikrai mėgsta poeziją, jiems patinka garso skambesys, rimai, tad neretai moka eiles ir gražiai padeklamuoti. Noriu akcentuoti, kad labai naudinga vaikams eilėraščius mokytis atmintinai. Juk neretai vaikystėje išmoktą eilėraštį mes prisimename visą gyvenimą. Vėliau paauglystėje, jaunystėje jaunieji skaitytojai atranda Vytautą Mačernį ir kitus autorius, ieško poezijoje gyvenimo išminties, filosofijos, sentencinių minčių…
O poetų lietuvių vaikų literatūroje nestinga. Neveltui sakoma, kad lietuviai yra poetų tauta. Iš tiesų turime tikrų poezijos perlų – kad ir Salomėjos Nėries eilėraštį „Senelės pasaka“, Ramutės Skučaitės eilių rinkinį „Laiškas sekmadieniui“, Janinos Degutytės rinktinę „Baltas gulbių sostas“, Sigito Poškaus rinkinį „Nebaigta pasaka“ ar Vytės Nemunėlio eilėraščius. Būtų galima vardinti vardinti… Beje, Ramutė Skučaitė yra vienintelė poetė, apdovanota nacionaline kultūros ir meno premija būtent už kūrybą vaikams. Autorė pernai atšventė 90-metį ir pasitiko jį nauja knyga „Liepos mėnesį po liepa“. Ramutės Skučaitės vardas vaikų poezijoje yra tarsi kokybės ženklas.
Kartais kvalifikuoti specialistai sudaro įvairių poetų antologijas, rinktines, skaitinius, kur sudedami patys geriausi, vertingiausi eilėraščiai. Pavyzdžiui, tokia yra profesorės Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės sudaryta eilėraščių rinktinė „Šimtas vėjo malūnėlių“ (2016) – čia rasite ir Justiną Marcinkevičių, ir Martyną Vainilaitį, ir Violetą Palčinskaitę, ir Sigitą Gedą…
Ši ar panaši knygelė galėtų būti kiekvienuose namuose, kur auga ikimokyklinio amžiaus vaikų ar pradinukų. Verta susipažinti ir su šiuolaikinių poetų – Daivos Čepauskaitės, Rimvydo Stankevičiaus, Antano Šimkaus kūryba. Labai smagu, kad į vaikų literatūrą ateina suaugusiesiems kuriantys autoriai. Bet nepamirškime tų autorių, kurie rašė tik vaikams – pavyzdžiui, Martyno Vainilaičio, mūsų klasiko, kūrusio eiliuotas mitologines pasakas. Šiandien ši niša, deja, yra tuščia.
Yra lietuviškų knygelių, kurios sulaukė neįtikėtinos sėkmės. Prisiminkime Kakę Makę…
Kakė Makė – labai miela knygos herojė, išdykėlė, apie kurios nuotykius pasakoja paprastučiai tekstai ir, žinoma, piešiniai. Ypač stipri pirmoji serijos knygutė „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“. Puiki leidyklų vadyba tuos herojus dar labiau išpopuliarina, išleidžiamos knygą lydinčių daiktų serijos – Kakės Makės šampūnas, apsauginis lūpų pieštukas, drabužiai, būta net dešrelių. Svarbu neprasilenkti su etika ir literatūriniu herojumi reklamuoti tik tai, kas palanku vaiko dvasiai ir sveikatai. Vaiko sąmonė dar nėra subrendusi, ja labai lengva manipuliuoti, todėl reikia atsakingai pasverti, ką reklamuoti. Čia jau rašytojo, leidyklos atsakomybė.
Prisiminkime pasaulinį kontekstą – minėtąjį Harį Poterį ar trolius muminukus. Šiuos literatūrinius herojus galima pamatyti ant trintukų, bliuzonų, patalynės ar pan. Skandinavų šalyse nieko nestebina net geležinkelio stoties darbuotojai, apsirengę Tuvės Janson herojais tam tikros akcijos metu… Tačiau skandinavai garsėja atsakingu požiūriu į vaiką ir vaikystę. Svarbu neperlenkti lazdos.
Ar lietuvių autorių knygutės populiarios užsienyje?
Labai smagu, kai mūsų autorių kūryba išeina už Lietuvos ribų – kuo toliau, tuo daugiau. Pavyzdžiui, Kęstutis Kasparavičius išverstas į daugybę kalbų, išleistas tolimiausiose šalyse. Pasaulinio pripažinimo sulaukęs ir dailininkas, iliustruotojas Stasys Eidrigevičius. Tikriausiai ne viena vaikų karta užaugo su jo iliustruotomis knygomis, nes jos palieka labai stiprų įspūdį. Mes populiariname savo literatūrą pasaulinėse knygų mugėse, pavyzdžiui, dalyvaujame Bolonijos vaikų knygų mugėje. Atsirado bežodžių knygučių, kurių net nereikia versti į kitą kalbą – tokia yra, pavyzdžiui, Ievos Babilaitės knyga „(Ne) vienas“. Čia pasakojimas kuriamas vien vaizdu. Tačiau tokios knygos niekada neišstums žodinių knygų. Reikia gerų vertėjų, sutelkto įvairių institucijų darbo, kad geriausios mūsų rašytojų knygos pasiektų pasaulio vaikus.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygų žiurkės prieš kompiuterių peles“ ir 2022 metams skyrė 5000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2022 metų kovo 21 dieną.
[custom-related-posts title=”Susiję straipsniai” order_by=”title” order=”ASC” none_text=”None found”
