Edita Rakauskaitė – profesionali dailininkė tapytoja, knygų iliustratorė, kūrybinių projektų kūrėja ir jų organizatorė. Anksčiau gyveno Vilniuje, o nuo 2019 metų gyvena ir kuria Prancūzijoje, La Rochelle mieste. Viena iš Editos veiklų – edukacijos mokant vaikus piešti ir kalbėti lietuviškai. Apie šią patirtį pasakoja Edita.
Edita, pirmiausia papasakokite, kaip ir kodėl atsidūrėte Prancūzijoje?
Visada norėjau pagyventi kitoje šalyje, patirti, pajausti kitokią kultūrą, išmokti dar vieną kalbą. Į Prancūziją atvykau, pažinodama keletą prancūzų menininkų. Ši šalis traukė savo kultūra, tradicijomis, kalba, meile menui, be to, joje turėjau draugų. Labai traukė ir smalsumas, patirti naujus dalykus, išmokti kalbą, pakeisti aplinką.
Projektas „Linija, spalva + lietuvių kalba“, apjungiantis piešimo ir lietuvių kalbos mokymąsi, atsirado netikėtai. Ką tik buvome įkūrę virtualią lituanistinę mokyklą „Dialogai“ Prancūzijoje, tad kalbinau mamas. Viena mama pasiguodė, kad jos sūnus labai mėgsta piešti, o jie neranda savo miestelyje dailės mokytojo privačioms pamokoms…
Tad iš karto ta mintis ir atėjo padaryti nuotolinį dailės kursą ir apjungti jį su lietuvių kalbos mokymu. Savo dailės užsiėmimus siūlau emigrantų šeimoms, manau, tai puikus, atraktyvus būdas mokytis ar nepamiršti gimtosios kalbos. Pasiūlyme rašau, kad šie užsiėmimai tinkami „ir visiems norintiems piešti“.
Tokie užsiėmimai vyksta nuotoliniu būdu, per zoom programą. Nors dar tik pati pradžia, bet sulaukiu daug norinčių iš įvairių šalių. Užsiėmimai kol kas yra individualūs, galbūt vėliau darysiu ir mažas grupeles iki trijų žmonių. Bet norisi pajausti kiekvieno žmogaus temperamentą, savitumus, nes tik taip galiu užmegzti šiltą abipusį santykį, be kurio jokie mokymai, mano supratimu, negali vykti kokybiškai. Esu vedusi daugybę dailės užsiėmimų Lietuvoje ir Prancūzijoje, su vaikais ir suaugusiaisiais, tad, mano patirtimi, pirmiausia yra santykis su mokiniais; jei jis yra geras, pozityvus, tuomet visas mokymasis vyksta imliai, empatiškai, o tai reiškia, kad yra rezultatas ir kad visi jaučiasi gerai.
Kaip vyksta tokios edukacijos?
Pagrindinė užsiėmimų idėja – skatinti kūrybiškumą, šalia to, žinoma, supažindinti su skirtingomis technikomis, skirtingais meniniais stiliais, pasiūlyti įvairių pratimų ir temų.
Siūlau piešti ir kartu su mama ar tėčiu. Ypač tai smagu mažiems vaikams. Užsiėmimo metu rodau daug įvairių menininkų darbų, pavyzdžių, trumpų vaizdo įrašų, kaip tai atlikti, piešiame sumanymus, eskizus, diskutuojame, aptariame. Piešinius, tapybos darbus vaikai gali užbaigti ir po pamokos, o kito susitikimo metu aptariame darbelius; kas pavyko, kur reikia pagalbos, patarimų, ką galima patobulinti, kokių minčių, idėjų kilo piešiant. Galima išbandyti įvairias technikas: pieštukais, tušu, pastele, akvarele, guašu, akrilu, koliažus, mišrias technikas, – taip vaikai gali atsirinkti, kokia priemone jiems smagiausia kurti.
Tai svarbu, juk mes visi skirtingi, vienas gali mėgti dirbti kruopščiai, gilintis į detales, kitam prie širdies – platūs ekspresyvūs potėpiai ir dideli teptukai.
Piešdami ir aptardami, mes kalbamės lietuviškai ir kalbame apie rūpimą dalyką, čia ir dabar. Taip išmokstame naujų žodžių, taisyklingų frazių, visa tai įtvirtiname vizualiai, piešimo proceso metu. Taip įsimenama daug greičiau ir giliau, per potyrį, mėgstamą veiklą. Čia tarsi tik pieši ir tapai, o iš tiesų – nejučia mokaisi ir kalbos.
Manau ir matau, kad didelei daliai emigrantų šeimų yra labai svarbus lietuvių kalbos išsaugojimas, matau tai tarp savo draugių lietuvių Prancūzijoje, matau ir dabar tarp mūsų virtualios lituanistinės mokyklos mamų ir vaikų, kurie noriai mokosi. Kartais vaikai lanko net kelias lituanistines mokyklas, o tėvai tikrai nori ir lituanistinių stovyklų vasaromis, kurias žadame siūlyti. Ši virtuali mokykla DIALOGAI įkurta Prancūzijoje, bet kviečiame jungtis vaikus bei tėvus ir iš kitų šalių. Kuriame bendruomenę, siūlome psichologijos paskaitas tėvams, planuojame ir gyvus susitikimus, tėvų ir vaikų stovyklas. Turime jau tris vaikų grupes, tris nuostabias mokytojas ir kasdien augame, prisijungia vis naujų vaikų.
Prancūzijoje nepamirštate Lietuvos…
Vienas mano kolega ir draugas, gyvenantis Lietuvoje, sakė man, kad esu lyg tiltas, jungiantis Lietuvą su Prancūziją. Nes, žinoma, pažįstu daug prancūzų menininkų ir palaikau glaudžius ryšius su lietuvių bendruomenėmis, esu surengusi bendrų šių šalių menininkų projektų Lietuvoje ir Prancūzijoje. Gyvendama Bordo, buvau įkūrusi lietuvių knygų klubą, kur kas mėnesį aptardavome ir keisdavomės lietuviškomis knygomis, rengiau parodas Vasario 16-osios, Kovo 11-osios šventėms, mano iniciatyva su prancūzų menininkais įkūrėme asociaciją Baltique-Atlantique, skirtą Baltijos šalių ir Prancūzijos kultūriniams mainams.
Gyvendamos La Rochelle, su drauge ir bendraminte Aurima Diliene įkūrėme asociaciją „Dialogai“, skirtą Lietuvos kultūros ir edukacijos sklaidai Prancūzijoje. Su lietuvių bendruomene bendraujame ir gyvai, ir nuotoliniu būdu, planuojame bendrus projektus su įvairių šalių lituanistinėmis bendruomenėmis ir mokyklomis, su lietuvių menininkais Prancūzijoje.
Kaip lengviau išmokti kalbos?
Gerai suprantu besimokančius kalbas, nes pati tai patyriau, persikrausčiusi į Prancūziją. Mokiausi prancūzų kalbos šiek tiek prieš atvykdama čia gyventi, bet atvykusi supratau, kad visai jos nemoku… Iš pradžių kalbėjau tik angliškai, ėmiau lankyti kursus, bet labai greitai, man atvykus, dėl pandemijos viskas buvo uždaryta. Teko mokytis kūrybiškai; mokiausi su draugais prancūzais, viena pati, na o didelis proveržis įvyko tikrai per meną ir dailę. Po antros pandemijos bangos surengiau didelę kalėdinę mugę savo studijoje Bordo.
Joje dalyvavo skirtingi menininkai; tapytojai, keramikai, tekstilininkai, rašytojai, o mugėje-parodoje dirbau ir priiminėjau lankytojus aš. Tad numojau ranka, kalbu taisyklingai ar ne, svarbiausia buvo pristatyti menininkus, jų kūrybą, papasakoti apie kiekvieno išskirtinumus. Kalbėjau apie man rūpimus ir labai artimus dalykus ir, atrodė, kad žodžiai ateina patys!
Tad nugalėjau baimę pasakyti ar ištarti neteisingai ir kuo toliau, tuo geriau kalbėjau. Be to, artimiausi mano draugai buvo menininkai, tad pokalbių tema būdavo būtent ši sritis. Besimokydama supratau, kada geriausiai įsimenu žodžius, jų reikšmes, frazes tada, kai jie eina greta emocijos, o kuriame juk per pajautimą, ten atsiskleidžia galybė emocijų… Ir dar matome vizualą, kuris įtvirtina išmoktus žodžius. Tad esu tikra, kad tai puikus mokymosi būdas, – ir dar dviejų dalykų vienu metu!
Jei norite pamatyti mano spalvingus, įkvepiančius džiaugsmui paveikslus, galite apsilankyti mano interneto svetainėje.
Rasa Grinkevičienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 5000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.05.22.
