Ne visus vaikus meilė knygoms ištinka „iš pirmo žvilgsnio“. Bet kai tą jausmą ugdai nuosekliai ir kasdien, jis anksčiau ar vėliau ateina. Socialinių mokslų daktarė, edukologė ir švietimo konsultantė Austėja Landsbergienė įsitikinusi, kad vaikui kasdien paimti knygą į rankas taip pat svarbu, kaip ir kasdien išsivalyti dantis.
Su Austėja Landsbergiene kalbame apie tai, kaip šį jausmą ugdyti praktiškai, kaip tai ji daro savo šeimoje, augindama keturis vaikus ir savo įsteigtame ugdymo įstaigų tinkle.
Ar jūsų darželinukai knygeles skaito kasdien, ar „pagal nuotaiką“?
Aš manau, kad skaitymui visada gali būti sukurta nuotaika! Kadangi meilė knygai yra išugdoma, o pirmieji penkeri vaiko gyvenimo metai patys svarbiausi, kada gali jam daryti įtaką, tai ir skaityti reikia kasdien.
Pirmoje dienos pusėje, prieš einant į lauką, visose darželių grupėse vaikai susirenka į „Pasakos ratą“, kuris vyksta kiekvieną dieną. Skaitymas yra labai apgalvotas, neskaitome bet ko. Mokytojas turi išrinkti kontekstinę knygą, kuri yra susijusi su tema, pavyzdžiui, jei kalbame apie miško gyvūnus, tai knyga turi būti apie mišką. Kiekvienas skaitymas prasideda nuo knygos autoriaus, iliustratoriaus, redaktoriaus įvardinimo. Vaikai žino, kas tas autorius ir koks jo darbas, kartais net trimečiai pastebi: „O, čia tas pats autorius, čia ta pati redaktorė, kaip ir praeitos knygelės!“ Mokytojos visada skaito raiškiuoju skaitymo būdu, įtraukia vaidybos elementų. Rengiame net specialius seminarus mokytojoms, kaip skaityti vaikams, kad jie įsijaustų, įsigyventų, kad kalba būtų taisyklinga, nes juk skaitydami ugdome kalbos pojūtį. Svarbūs net tokie elementarūs dalykai: knygą visada laikome atsuktą į vaiką, stabtelime, aptariame veikėjus, veiksmo vietą, išsiaiškiname sunkesnius žodžius, apžiūrime iliustracijas, ugdome vaikų kritinį mąstymą. Tai labai svarbi dienos veikla ir ji trunka bent 20 minučių.
Kad vaikai pažintų kuo daugiau literatūros žanrų, per savaitės dienas jie skaito skirtingas knygeles: vieną dieną paveikslėlių knygą, kitą dieną – enciklopediją ar pažintinę, trečią – pasakų arba istorijų, ketvirtą dieną – poeziją. O penktadienį vaikai patys gali balsuoti, kurio žanro knygutę rinksis iš viso to, ką skaitė. Čia jau integruojama net ir matematika, nes skaičiuojame balsus, kaip jie balsavo.
Antroji skaitymo valandėlė vyksta grįžus iš lauko ir papietavus. Kiekvienas vaikas gali pasiimti po knygutę ir ją ramiai pavartyti, o kai atsigula pietų miego, mokytoja ramiu balsu paskaito pasakėlę prieš miegą. Čia jau skaitymas būna kitoks, neįtraukiant vaikų į aptarimus ir diskusijas, kartais tuo pat metu groja rami relaksacinė muzika, kad vaikai nurimtų ir užmigtų.
Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje nesu mačiusi daug ugdymo įstaigų, kur knyga būtų toks nediskutuotinas ir absoliučiai privalomas dalykas 2 kartus per dieną, koks yra pas mus.
O jei mažas vaikas nenori klausyti skaitomos knygelės, jei juda, muistosi?
Jeigu vaikas visiškai nepratęs klausyti, pasisodiname šalia savęs. Turime dėžutę terapinių kamuoliukų, žaisliukų, kuriuos jis gali čiupinėti ir tuo pat metu klausyti. Vaikas neprivalo ramiai sėdėti, kai skaitoma knygelė! Bet kokie 8 vaikai iš 10 sėdi ir klauso, nes jiems įdomu. O, tarkime, 2 negali sutelkti dėmesio, juda. Galbūt tai vaikai, kuriems namuose neskaitoma? O galbūt turi kokių nors problemų, raidos ypatumų, kurie neleidžia sutelkti dėmesio? Tai gali būti ir temperamento dalykas, galbūt vaikas tiesiog labai aktyvus, kaip, pavyzdžiui, mūsų vyresnysis sūnus.
Kai mūsų sūnūs buvo maži, aš skaitydavau jaunėliui, vyras – vyresnėliui. Vyras sakydavo, kad trejų vyresnėlis nieko neklauso. Nes jam būdavo sunku nusėdėti vietoje. Bet jei paklausdavome, apie ką buvo knyga, vaikas visada žinodavo. Arba pradėdavome skaityti kokias nesąmones, ir iš karto suklusdavo: „Ką čia dabar skaitai, kur parašyta? Parodyk.“ Dažniausia vaikai seka istoriją ir puikiausiai viską girdi, nes jiems įdomu, ką skaito suaugęs žmogus.
Ir tiems judriems, „neklausantiems“ reikia skaityti. Būtent knygų skaitymas ugdo kantrybę ir gebėjimą sutelkti dėmesį. Šiandien mokytojai visame pasaulyje skambina varpais, kad vaikai nebesutelkia dėmesio. Skaitykime mažų mažiausiai 20–30 minučių per dieną, padėsime vaikams išmokti sutelkti dėmesį!
Kaip darželiuose renkatės, kokias knygeles skaityti?
Mes atsižvelgiame į profesionalų rekomendacijas. Dažniausiai remiamės M. Mažvydo bibliotekos rekomenduojamais sąrašais, knygas deriname prie ugdymo temų. „Vaikystės sode“ turime „Knygatono“ akciją, kai per darželio gimtadienį šeimos dovanoja ne gėles, o knygą. Iš tų knygų statome bokštą ir paskutinę mėnesio dieną skaičiuojame, kiek knygų bokšte. Jei tėveliai padovanojo 10 knygų, darželis tą skaičių padvigubina ir padovanoja klasei dar 10 mokytojų parinktų knygų.
Kokios skaitymo tradicijos jūsų pačios šeimoje?
Mano mama yra baigusi lietuvių kalbą, daug metų dirbusi redaktore, tad visą gyvenimą matau ją skaitančią, ir mane skaityti išmokė anksti, trejų metų. Mano pirmieji gyvenimo prisiminimai yra, kaip aš lovoje skaitau su tėčiu ar su mama. Skrisdavome kur nors lėktuvu, – visada skaitydavome, o jei sirgdavau, man prie lovos skaitydavo tėvai. Iki 10 metų augau šeimoje viena, kol gimė sesutė, tad daug laiko praleidau skaitydama.
Kai sukūriau šeimą pati, savo vaikams irgi pradėjau skaityti nuo pat jų gimimo. Su pirmagimiu skaičiau balsu dar jam esant pilve. Visi mūsų vaikai irgi išmoko skaityti anksti, trejų–ketverių, penkerių jau visi laisvai skaitė. O angliškai visi pradėjo skaityti maždaug nuo aštuonerių. Kartais tekdavo net pakovoti, kad daugiau skaitytų lietuviškai, o ne angliškai. Mat visos populiarios, kultinės vaikų knygos anglų kalba pasirodo anksčiau, negu būna išverčiamos į lietuvių kalbą. Manau, ir dabar dukros apie 70 procentų knygų perskaito angliškai, 30 procentų – lietuviškai. O sūnūs dar skaito prancūziškai ir ispaniškai
Nuo pirmųjų dienų mokėme, kad knyga nėra diskusijų objektas, tai tokia pat būtinybė kaip išsivalyti dantis. Jei sakydavo, kad nenori skaityti, leisdavome pasėdėti ir palaukti, kol tas noras ateis. Skaityti nevertėme, bet skaitymui buvome tokie pat reiklūs, kaip higienos klausimams. Neskaitantis žmogus yra tarsi nesirūpinantis savo higiena. Visada vaikams akcentuodavome: jei žmogus neskaito, kalba neišmanančiai, ar norite tokiais būti užaugę?
Mūsiškiai ne visi iš karto „alpo iš meilės“ knygoms. Pavyzdžiui, vienai dukrai reikėjo rasti knygas, kurios patiktų. Kadangi ji labai mylėjo gyvūnus, pasiūlėme skaityti knygas apie gyvūnus, ir taip atsidarė durys į skaitymo pasaulį. Mes, suaugusieji, turime vaikams padėti tokias knygas atrasti. Juk esame tarsi įrankis, kuris gali padėti vaikui skaityti geriau, daugiau, įdomiau.
Kartais tinkamai parinkta knyga paskatina domėtis ar įsigilinti į dalykus, kurių nebūtume aptarę su vaiku. Papasakosiu tokį atvejį iš mūsų šeimos gyvenimo. Viena mūsų dukra dar mažytė, gal trejų su puse metų, pradėjo domėtis kompozitoriais. Parsiunčiau vaikams skirtą knygą apie kompozitorius. Kai ją perskaitėme, dukrai (!) kilo klausimas: o moterų kompozitorių nebuvo? Ir mes turėjome gilią diskusiją, kad senovėje vyrai įsivaizdavo, kad moterys turi būti prie puodų ir auginti vaikus. Ji pakraupo, paklausė: „Tai tu, mama, senovėje nebūtum galėjusi dirbti?“ O paskui pasitaikė kita knyga apie katinėlių šeimyną, kur tėtė ir mama grįžta iš darbo, mama gamina vakarienę, tėtis žiūri televizorių. Dukrai šita istorija pasirodė tikra nesąmonė. Šiaip aš su trimete dar nebuvau pasiruošusi kalbėti apie lygias vyrų ir moterų teises, bet jos klausimai išprovokavo pokalbį ta tema, man pačiai tai buvo netikėta.
Mūsų šeimoje visi keturi vaikai išmoko mylėti knygas ir skaito be galo daug. Viena dukra ne tik skaito, bet ir rašo grožinę literatūrą. Šeimoje yra rašytojų, knygų redaktorių ir leidėjų – daug dirbančių šioje srityje ir mylinčių knygas, manau, tai vaikams irgi daro įtaką.
Ar knygas dovanojate šeimos nariams Kalėdų ar gimtadienio proga?
Knyga priklauso ne norų, o poreikių kategorijai, todėl turi būti perkama nelaukiant ypatingų progų. Niekada neformavome minties, kad gimtadienio ar Kalėdų proga gausi knygą – baigei skaityti vieną, eime išsirinkti kitos. Nebūtinai turi pirkti, gali nueiti į biblioteką. Vilniuje daug gerų bibliotekų su turtingais fondais. Nebent gyveni kur nors labai nuošalioje Lietuvos vietoje, tada galbūt ir tampa sudėtinga gauti knygų skaitymui.
Kai gyvenome Briuselyje, kur aš studijavau, o vyras dirbo, pirkti knygas buvo brangu, tad eidavome į biblioteką. Kiekvieną trečiadienį vykdavo skaitymai, aš eidavau su 6 mėnesių kūdikiu. Mažajai dukrai išrinkdavau knygutę aš, vyresnieji sūnūs išsirinkdavo patys. Bibliotekininkai mūsų šeimą jau pažinojo, o vienas sūnus buvo tapęs daugiausia knygų tais metais perskaičiusiu bibliotekos vaiku!
Kai žmonės sako, kad neturi knygoms pinigų, man atrodo, kad tiksliau būtų sakyti: „Neturiu noro skaityti“, nes yra ir bibliotekos, ir draugai, o dabar – ir nemokami elektroniniai šaltiniai.
Ar mėgstate su šeima užsukti į knygynus?
Kad ir į kurį pasaulio kraštą nuvažiuotume, visada užsukame. Neseniai su vyru buvome Atėnuose atšvęsti savo santuokos sukakties, ir vienas iš lankytinų objektų buvo internete surastas retro knygynas. Kartais knygynėliuose pavyksta rasti tokių dalykų, kurių niekur kitur nerasi. Arba štai Londone – buvau komandiruotėje, lankiau tenykštes mokyklas, o po darbų suradau nuostabų albumų knygyną, iš kurio neišėjau gal tris valandas. Kai keliaujame su dukromis, jos visada primena, kad užsuktume į knygynus. Nebūtinai iškart perkame – juk kartais tą norą riboja bagažo dydis, bet pasižiūrime, kas išleista, ką galima paskui užsisakyti internetu. Užeiti į knygyną – mūsų kelionių dalis.
6 priežastys skaityti
Austėjos Landsbergienės nuomone, skaitymas yra didžiausia dovana (be meilės), kurią galime suteikti savo vaikams. Mūsų šalyje, kuri turėjo kovoti už savo kalbą ir raštą, knygai turi būti rodoma dar didesnė pagarba negu bet kur kitur pasaulyje. Juk ne vienas knygnešys atidavė savo gyvybę, kad šiandien vaikai galėtų skaityti lietuvių kalba.
Skaityti verta, nes:
- Knygos turtina žodyną. Tyrimai rodo, kad skaitančių vaikų žodynas platesnis – vadinasi, jie lengviau gali dalyvauti pokalbyje, sklandžiau reikšti mintis, jie labiau pasitiki savimi, daugiau žino, dažniau klausiama jų nuomonės.
- Skaitymas moko empatijos, suprasti sudėtingas žmonių emocijas. Būtent per knygas ir perskaitytas istorijas vaikai įgyja socioemocinių gebėjimų ir pamato, kaip kiti naviguoja emociniame pasaulyje, panašiame į jų pačių. Dažnai kalbėdami apie emocijas mes įvardijame tik pačias paprasčiausias: linksmas–liūdnas. Dar supykęs. Ar džiugus. Bet emocijų spektras be galo didelis. Skaitydami knygas kartu su vaiku augame patys, aptardami tas emocijas, diskutuodami apie jas, patys tampame emociškai raštingesni.
- Skaitymas stiprina mūsų ryšį su vaiku. Kai skaitome mažam vaikui, mes susiglaudžiame, ritmiškai kvėpuojame, patiriame geras emocijas tuo pat metu kartu su vaiku persikeldami į kitus pasaulius, kuriuose susiduriame su sunkumais ir juos įveikiame saugiai. Mes atrandame emocinį ryšį ne tik vienas su kitu, bet ir su supančiu pasauliu.
- Skaitymas stiprina komunikacinius gebėjimus. Kokie geriausi pokalbio partneriai? Tie, kurie moka klausyti. Kai mes skaitome vieni kitiems, mes mokomės klausyti.
- Knygos leidžia pamatyti pasaulį iš kito perspektyvos. Šiandien mes akcentuojame: „aš, mano“, ir sunku pagalvoti apie tai, o kaip jaučiasi kitas? Knygos padeda tai suprasti. Vaikai skaito apie problemas, su kuriomis turtingas Vakarų pasaulis galbūt niekada nesusidurs, jie skaito apie vietas, kur galbūt nesilankys ar įvykius, kuriuose nedalyvaus, bet skaitymas padeda suprasti, kaip jaučiasi žmogus toje situacijoje.
- Skaitymas ugdo toleranciją, vaikas pamato kitokius žmones: kitaip apsirengusius, kitaip atrodančius, kitaip mąstančius, su negalia. Jis mato žmonių tarpusavio santykių situacijas, ir nebūtinai jos būna tokios, kaip jo paties šeimoje. Sudėtingas situacijas ar konfliktus vaikas išgyvena saugioje aplinkoje, jis mokosi tas situacijas modeliuoti.
Jungtinėje karalystėje atliktas mokslinis tyrimas parodė, kad skaitymas tiesiogiai koreliuoja su psichine žmogaus gerove. Daug skaitantys vaikai jaučiasi triskart laimingesni negu tie, kurie skaito mažiausiai.
Tad kodėl mes nenorime, kad mūsų vaikai jaustųsi geriausiai?
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygų žiurkės prieš kompiuterių peles“ ir 2022 metams skyrė 5000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2022 metų gruodžio 28 dieną.
