Ar įsivaizduojate vaikų vasaros stovyklą, kurioje vaikai… skaito? Tokios stovyklos tikrai egzistuoja, o jų programų sudarytoja režisierė, aktorė ir edukologė Sigita Pikturnaitė įsitikinusi, kad skaitymas gali būti labai kūrybiškas užsiėmimas.
Sigita Pikturnaitė – ir viena iš literatūros pažinimo programos „Vaikų žemė“ komandos narių.
Sigita, kaip vaikus sudominti skaitymu?
„Vaikų žemėje“ mes turime įvairių skaitymo skatinimo projektų, aš pati kuriu ir vedu edukacijas mokyklinio amžiaus vaikams, dažniausiai pradinukams. Kai buvau vaikas, mane labiausiai knygose traukdavo iliustracijos. Tokiu pačiu principu mes vedame ir edukacijas: skaitome tam tikrą kūrinį, o tuo metu dailininkė gyvai iliustruoja tekstą. Taigi vaikai ne tik girdi skaitomą kūrinį, bet ir mato, kaip prieš akis gimsta vizuali istorija, tekstas tarsi prasiplečia. Edukacijose mes dirbame su dalininke Ieva Juknyte. Paprastai imame vaikams žinomus kūrinius, pavyzdžiui, H. K. Anderseno pasakas ar lietuvių tautosaką. Kol aš skaitau pasaką, dailininkė ją piešia komikso principu ir iš daug mažų paveikslėlių išdėlioja visą istoriją. Toks netradicinis būdas leidžia naujai pamatyti net liaudies pasakas, kurios vaikams gali atrodyti nebeįdomios. Po to mes aptarinėjame, ar jiems patiko iliustracijos, kaip jos siejasi su istorija, kaip ją papildo. Dažniausiai tokios edukacijos pabaigoje vaikai patys su didžiuliu noru kuria savo komiksus.
Vasaros stovykla, skirta skaitymui. Kaip tai atrodo iš tikrųjų?
Vyksta dviejų tipų stovyklos: dieninės pradinukams ir jau antrus metus turėjome stovyklą su nakvyne paaugliams. Stovyklos programa remiasi kokia nors knyga arba tam tikra tema. Pavyzdžiui, jei pamainos tema – mitai, kiekvieną dieną su vaikais skaitome kokį nors pasaulio mitą, o tos dienos veiklos būna susijusios su tuo mitu. Šių metų dieninė stovykla buvo surengta pagal Indrės Zalieckienės knygą – pagal ją su stovyklos dalyviais kūrėme spektaklį. Vaikai pamatė, kaip galima „išlipti“ iš knygos formato ir padaryti kažką kito. Paskutinę stovyklos dieną patys vaikai buvo nustebę, kad visą savaitę tarsi tik žaidė, o finale tėvams parodė spektaklį!
Žinoma, visada labai paveikūs ir gyvi susitikimai su knygų kūrėjais. Pavyzdžiui, šią vasarą paauglių stovykloje mes buvome pasikvietę rašytoją Ignę Zarambaitę, kuri papasakojo savo istoriją, kaip pati pradėjo rašyti knygas. Rašytojos vaikystė buvo gana sudėtinga, išsiskyrė tėvai, jai teko išgyventi sudėtingus jausmus, tad priebėgą rasdavo knygose. Per knygas ir jų herojus, kaip pasakojo Ignė, ji galėjo geriau suprasti pati save ir nesijausti vieniša. Toks asmeninis susitikimas ir betarpiškas nuoširdus bendravimas su rašytoja paauglius labai paveikė, kažkas atpažino ir savo pačių patirtis. Juos Ignės pasakojime įkvėpė ir tai, kad rašytoju gali tapti nebaigęs specialių mokslų. Svarbu mėginti pasižymėti savo mintis, rašyti dienoraštį – minčių išdėstymas raštu padeda geriau suprasti save ir tai, kas vyksta aplinkui. Jeigu yra noras rašyti, svarbu pradėti neturint didelių lūkesčių, kas iš to išeis. Net jeigu ir nežinai, ką rašyti, bet labai nori, tiesiog rašyk: „Aš noriu rašyti, aš noriu rašyti“… ir gal kažkada tai ką nors „pramuš“?
Kartais susitikimuose su rašytojais vaikai klausia, ar knygoje autorius rašo apie save? Vaikus taip pat domina, kas įkvepia rašyti, kaip vyksta pats rašymo procesas, ar būtini rašymo ritualai?
Kodėl tokios populiarios vaikiškos knygos, parašytos dienoraščio žanru?
Aš dirbu ir teatro mokytoja, kiekvienais metais vaikų klausiu: pagal kokią knygą ar kūrinį norite statyti spektaklį? Beveik visada pasiūlomas „Nevykėlio dienoraštis“! Galbūt tai literatūriškai nėra labai vertingas kūrinys, bet jis pilnas laisvės, vaikiškų fantazijų, visko, kas vaikams tik šauna į galvą. Jiems patinka ir šlykštūs, ir nelogiški dalykai. Man lietuvių autorių atitikmuo būtų Tomas Dirgėla, kuris irgi tarsi visiškai „paleidžia“ savo fantaziją ir, pavyzdžiui, rašo apie penkių aukštų autobusą, kuriame paspaudus mygtuką krenta traškučiai. Vaikų svajonė! Ir jie džiaugiasi tą savo pačių beribę fantaziją atrasdami knygose!
Jeigu vaikas su džiaugsmu skaito tuos nevykėlių dienoraščius, jei jam įdomu, jei yra noras sužinoti, kas bus toliau, – tai ir gerai. Perskaitys visas šešiolika nevykėlio serijos knygų, tada galbūt ieškos kažko kito ir po laiptelį užaugs.
Vasaros stovykla, kurioje reikės skaityti, – ar vaikai užsirašo savo noru?
Dalis tėvų vaikus užrašo vildamiesi, kad tokia stovykla paskatins visiškai neskaitantį vaiką daugiau skaityti. Kartais vaikai sako, kad tėvai neturėjo jų kur palikti, todėl čia atvedė. O kai kurie vaikai čia atėję savo noru, dalyvauja ne vienerius metus, nuo pat tokių stovyklų pradžios.
Prieš stovyklą tėvai pildo registracijos anketą. Prašau, kad parašytų keletą sakinių apie savo vaiką, kas jam įdomu. Kartais tėvai rašo: „Mūsų vaikas labai nemėgsta skaityti, tad neverskite jo tai daryti“. Stovykloje skaitymas užima nedidelę dienos dalį, paskaitome kokią nors ištrauką, citatą, apsakymą. Ir kartais tie vaikai, apie kuriuos tėvai buvo pasakę, kad labai nemėgsta skaityti, patys pirmieji kelia rankas. Stovyklose visi nori paskaityti garsiai bent po keletą eilučių.
Viena šios vasaros pamaina buvo skirta Indrės Zalieckienės knygai. Mes skaitydavome jos eilėraščius, ir vaikai, kuriems nebelikdavo posmelio, net apsiverkdavo. Tai rodo, kad ir nenorintys skaityti vaikai ima tai daryti su didžiuliu noru, reikia tik tam tikrų sąlygų ar aplinkybių.
Ar galima gerąją stovyklos patirtį perkelti ir į namus? Šeimoje tęsti tas pačias skaitymo tradicijas?
Garsinis skaitymas labai svarbus ikimokyklinio amžiaus vaikams ir pradinukams. Ypač, jei pats vaikas dar sunkiai skaito. Nereikia pamiršti, kad yra tam tikri raidos etapai. Iki tam tikro amžiaus net ir mokantys skaityti vaikai nelabai supranta, ką jie paskaitė. O skaitymas kartu su tėvais garsiai, kūrinio aptarimas padeda geriau suvokti tekstą. Tad manau, kad į skaitymo procesą nuo pat ankstyvo amžiaus turi labai aktyviai įsitraukti tėvai ir tai daryti kartu su vaiku. O paskui vaikas atras jį dominančias knygas ir skaitys pats. Aišku, vaikas turi matyti, kad tėvai irgi skaito savo knygas, kad namuose apskritai yra knygų. Jei visa šeima eina į biblioteką, pasiūlykite vaikui pačiam išsirinkti tai, kas jį domina, kas jam patinka.
Galbūt knygos nebūtinai bus grožinės. Stovykloje buvo vaikas, kuris labai domėjosi kristalais ir visur nešiodavosi didelę kristalų knygą. Ta enciklopedija buvo skirta ne vaikams, bet jis viską žinojo apie kristalus, nes mielai tą knygą skaitydavo. Vaiką gali dominti ir komiksai arba bežodės knygos. Knygos daro įtaką gyvenimui – pavyzdžiui, kelionių aprašymai įkvepia planuoti savo atostogų maršrutus, knyga apie dinozaurus paskatina susirasti Dinozaurų parką, o istorija apie jūros išmestus ruoniukus – aplankyti Jūrų muziejų ir pamatyti tuos ruoniukus gyvai.
Ar stovykloje būna tylaus skaitymo valandų?
Kartais tyliai paskaitome, o kartais klausome radijo teatro. LRT turi puikią kolekciją, kurioje daug įvairių pasakų ir istorijų, – ir paprastai įskaitytų, ir parengtų radijo teatro formatu. Kartais stovyklose mes tiesiog sugulame ant pagalvėlių ir pusvalandį klausome kokio kūrinio, vėliau vyksta aptarimas. Tai tikrai galima pritaikyti ir namuose.
Vienas mano pažįstamas pasakojo, kad vaikystėje negalėdavo pakęsti knygų, skaityti jam būdavo kančia, bet suaugęs jis atrado audioknygas ir dabar su malonumu klauso, kada tik gali. Nereikia pamiršti, kad dalis žmonių turi skaitymo sutrikimą – disleksiją, bet problema gali būti išspręsta tekstą pažįstant kitokiu būdu, ne vien vartant knygos lapus.
Ėjimas su vaiku į knygyną irgi galėtų tapti šeimų tradicija?
Su vaikais galima eiti ir į knygynus, ir į bibliotekas. Bibliotekose šiais laikais yra įvairių edukacijų, knygų iliustracijų parodų, be to, vaikų skyriai paprastai būna labai jaukūs, su žaislais, pagalvėlėmis, kilimėliais… Savaitgalį visai šeimai nueiti keletui valandų į biblioteką – puiki pramoga. Aš pati esu nuolatinė vaikų bibliotekų lankytoja dėl savo darbo, tad matau daugelį šeimų. Kartą stebėjau mamą su dar nevaikštančiu kūdikiu, jis smagiai vartėsi ant kilimo, o mama jam rodė mažas knygutes su paveikslėliais. Labai puiku, kad tėvai nuo mažų dienų pratina vaikus prie knygų, tada jiems knygų poreikis susiformuoja natūraliai.
O kalbant apie knygynus, reikėtų leisti vaikui išsirinkti knygą, kurios jis nori. Jei pats išsirinko, tai neabejotinai ją ir skaitys. Į knygynus galima užeiti ir kelionių metu. Aš pati turiu tradiciją visose kelionėse įkišti nosį į knygynus ir ieškoti kokios nors dar nematytos bežodės knygos savo kolekcijai, kurią renku. Turiu viltį, kad kada nors bežodės knygos išpopuliarės ir Lietuvoje, kaip dabar yra užsienyje. Kai kuriuose užsienio knygynuose randu net atskiras tokių knygų lentynas. Komiksai ar bežodės knygos yra suprantamos net ir nemokant tos šalies kalbos. Jei vaikas labai nenori skaityti, galbūt jam patiks bežodės paveikslėlių knygos, kurios irgi pasakoja istoriją?
Ar verta vestis vaikus į masinius knygų mugių renginius?
Mugių būna įvairių, pavyzdžiui, Vilniaus knygų mugė turi atskirą vaikų literatūros skyrių, kuriame paprastai organizuojami renginiai ir įvairios edukacijos. Pavyzdžiui, vaikas gali pasigaminti savo knygutę ar išmokti spausdinti Brailio raštu. Aš manau, kad viskas, kas artina vaiką prie knygos, yra gerai. Juk skaitymas – ne tik sėdėjimas su knyga rankose. Pagal knygas kuriami spektakliai, filmai – jei vaikui patiko knyga, smagu nueiti pasižiūrėti ir spektaklį. Arba atvirkščiai – jei patiko filmas, įdomu perskaityti knygą, pagal kurią jis buvo sukurtas. Knyga nėra tik daiktas kietais viršeliais ir puslapiais. Tai vaikui ir reikėtų įdiegti.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygų žiurkės prieš kompiuterių peles“ ir 2022 metams skyrė 5000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2022 metų spalio 27 dieną.
