Ar vaikai mėgsta pažintines knygas? Apie tai kalbame su rašytoju ir leidėju Vytautu Kandrotu neatsitiktinai. Juk Vytautas yra daugiau nei 100 pažintinių knygų autorius, sudarytojas ar bendraautoris, vyr. fotografas arba fotografijų autorius, 2 knygų vaikams autorius ir 5 knygų vaikams bendraautoris.
Vytautai, jūsų leidykla „Terra Publica“ yra išleidusi nemažai enciklopedijų įvairiomis temomis – kaip leidėjas sakykite, ar tokios knygos paklausios, ar randa savo pirkėją?
Kalbant bendrąja prasme, enciklopedijos yra nuolatinės paklausos prekės, kiekviena didesnė leidykla stengiasi jų turėti asortimente. Vis dėlto po „enciklopedijos“ pavadinimu slepiasi ir gana tolimi joms turiniu leidiniai – tiesiog gražiai iliustruotos knygos viena ar kita konkrečia tema, ir jos visiškai neturi tikrosioms klasikinėms enciklopedijoms būdingų bruožų – visumą apimančio turinio, abėcėline tvarka išdėstytų terminų, monotoniškų mokslinių apibrėžimų ar rodyklės turinio gale. Keičiasi ne tik tik knygų dizainas, bet ir temų mados, ir paklausos tendencijos – kiekvienais metais tampa populiarios vis kitos temos, o tai dažniausiai priklauso nuo pasaulio įvykių, mokslo ir technologijų naujienų.
Ką reiškia išleisti enciklopedinę knygą – tikriausiai jos rašymas reikalauja labai daug darbo, laiko, kruopštumo? Kiek jūs pats esate prisidėjęs prie tokių knygų kūrimo?
Taip, tai vieni sudėtingiausių leidinių. Sudėtingesni tik leidiniai su žemėlapiais arba knygos su paraleliniu vertimu į užsienio kalbas – kelionių vadovai, reprezentaciniai leidiniai apie Lietuvą.
Praverkime šiek tiek kūrybinės virtuvės skraistę. Enciklopedijai parengti išleisti leidykloje kuriama didelė darbo grupė, kurią sudaro leidyklos redaktoriai, techniniai darbuotojai, išoriniai autoriai ir recenzentai, atskirų sričių specialistai. Ne vienos knygos metrikoje esame įrašę daugiau nei 50 pavardžių. Kaip leidyklos vadovui tenka kuruoti tokios grupės darbą, pritraukti reikalingų išteklių, prisidėti prie turinio sudarymo, išsakyti savo nuomonę dėl atliktų darbų kokybės ar maketo dizaino. Kituose projektuose tenka padirbėti ekspertu – tikrinti parengtus tekstus, atrinktus faktus, teikti pastabas darbo grupei. Tretiems projektams – jau kaip fotografui pateikti reikalingas nuotraukas knygai iliustruoti ar patikrinti esamas. Tad retai kuris tokio pobūdžio leidinys mūsų leidykloje lentynas pasiekia aplenkęs mano kompiuterio ekraną.
Ką pasakytumėte skeptikams, kurie sako, kad dabar viską galima rasti gugle?
Guglas atrenka tai, ką jo paieškos robotai geba surasti beribiuose interneto vandenynuose. Tai vienareikšmiškai galingas informacijos šaltinis. Bet jis turi du trūkumus. Pirma, nebūtinai pirmame paieškos rezultatų puslapyje bus reikalinga ir patikima informacija. Štai, rengdami enciklopedines knygas, vengiame remtis wikipedija, kuri dažniausiai pasirodo rezultatų trejetuke, tačiau visuotinės Lietuvių enciklopedijos nuorodos kartais net visai neparodo… Antra, interneto informacija irgi sensta ir niekas nėra atsakingas už jos teisingumą. Teoriškai atsakomybė yra, tačiau praktiškai – visi deda naujienas, svarbius įvykius, paskelbia apie proceso pradžią, bet po to informacijos srautas nutrūksta… Internete kalnai tokios informacijos „su pradžia be pabaigos“: negaliojančių nuorodų, neveikiančių kontaktinių duomenų. Leisdami knygą, mes tikriname faktus, eliminuojame abejotinos vertės informaciją, vengiame greitai senstančios informacijos, taip užtikrindami informacijos teisingumą bent jau knygos išleidimo momentu. Žinoma, knyga irgi sensta, bet skaitytojas aiškiai mato jos išleidimo metus, ir gali įsivertinti informacijos amžių. O internete viskas „online“…
TV populiarus projektas „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ jūsų leidykloje išleistas ir kaip knyga. Papasakokite, kaip vyko šis bendradarbiavimas? Ar platus šiuolaikinių vaikų akiratis? Ar jis kitoks, negu ankstesnių kartų?
Mes labai džiaugiamės pažintimi su TV laidos „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ kūrėjais – per 4 bendradarbiavimo metus išleisti net 7 produktai – 2 enciklopedinės knygos ir 5 stalo žaidimai. O viskas prasidėjo nuo to, kad kaip žinomi savo srities specialistai buvome pakviesti nusifilmuoti ir pateikti vaizdo klausimus žaidėjams. Vėliau padėjome kurti daugiau klausimų laidai. Matėme, kiek daug darbo įdedama kuriant klausimus, ir kiek dar jų lieka nepanaudota. Taip kilo mintis „įdarbinti“ laidos turinį antrą kartą – išleidžiant iliustruotas klausimų atsakymų knygas ir linksmus, TV laidą atkartojančius stalo žaidimus.
Kalbant apie vaikų akiratį, žinoma, jis kur kas platesnis nei mūsų vaikystėje. Ir ne tik dėl to paties interneto, bet ir dėl to, kad šiuolaikinė visuomenė ugdo pilietį, kuriam keliami „superžmogaus“ reikalavimai. Jaunuoliai turi mokėti ir keletą užsienio kalbų, ir su tiksliaisiais mokslais nesusipykti. Politikai tikisi, kad jaunimas bus aktyvus, domėsis rinkimais, eis balsuoti, kurs visuomenines organizacijas. Ekonomistai – kad jaunimas bus ekonomiškai raštingas, gebantis taupyti ir investuoti. Socialiniai darbuotojai – kad bus jaunuoliai aktyvūs savanoriai, o vėliau – geri tėvai savo vaikams ir rūpestingi vaikai savo senjorams tėvams. Gydytojai – kad jaunieji piliečiai sportuos, neturės žalingų įpročių ir ateityje mažiau apkraus sveikatos sistemą. Aplinkosaugininkai, saugaus eismo specialistai, teisėsaugininkai… Galima tęsti ir tęsti. Pasakysiu nuoširdžiai, kartais man gaila gabių ir aktyvių vaikų – jie tiek tėvų, tiek pedagogų, tiek kitų interesų grupių tampomi po pačias įvairiausias veiklas, ir verčiami tiek daug visko pažinti, o susitelkdami vienoje srityje galėtų tapti išradėjais, genijais, savo nekasdieniais darbais keičiančiais pasaulį.
Ar manote, kad jau pakanka skatinti vaikų smalsumą, akiračio platumą?
Ne. Bet skatinti, o ne brukti. Visur turi būti sveikas protas. Suaugusieji turi palikti erdvės vaikui „kvėpuoti“ ir pačiam spręsti bent jau dėl dalies savo užklasinės veiklos. Juk šalia sočiai pavyzdžių, kai per prievartą į sporto būrelį ar muzikos mokyklą įrašytas vaikas, galų gale juos meta ir vėliau visą gyvenimą tos veiklos nemėgsta. Būtent enciklopedijos, iliustruoti žinynai, įkvepiančios pažintinės ir net grožinės knygos gali padėti vaikui pačiam formuoti savo akiratį, pasirinkti dominančią sritį, o vėliau – galbūt ir profesiją, ir viso gyvenimo kelią.
Enciklopedijos visai šeimai – kaip sudaromos jos, kokio amžiaus ir išsilavinimo žmonėms skirtos tokios knygos? Kokios temos įdomios skaitytojams?
Visai šeimai skirtuose leidiniuose dažniau matysite nuotraukas, o ne pieštas iliustracijas. Knygos sudaromos plačiomis, universaliomis temomis, kad įdomių faktų jose rastų tiek suaugęs žmogus, tiek vaikas. Žinoma, vaikas jau turi būti skaitantis ir suprantantis, tad paprastai tokie leidiniai skiriami moksleiviams nuo 12 metų (5 klasės) ir vyresniems. Temos sukasi dažniausiai tos pačios – istorija, geografija, biologija, žmogaus kūnas, mus supantys daiktai, profesijos, išradimai, rekordai.
Jūsų leidykla išleidusi nemažai kelionių vadovų. Ar galima tokias knygas vartyti kartu su vaikais, ypač planuojant kelionę?
Mūsų leidykla ir aš pats asmeniškai specializuojuosi kelionių knygų po Lietuvą leidyboje. Ką tik pasirodė mano sudarytas kišeninio formato kelionių vadovas „Keliauk su šeima“, kuriame – net 100 kelionių po Lietuvą idėjų – neilgų maršrutų, nesunkiai įveikiamų per 1 dieną, aplankant ir suaugusiesiems, ir vaikams įdomias lankytinas vietas. Žinoma, kad tokią knygą verta pavartyti su vaikais, ir kažką užsimanysite aplankyti vien jau iš spalvotų nuotraukų! O planuoti kelionę ir su vaikais ją aptarti būtina dėl psichologinių priežasčių. Viena vertus, dėl būsimos kelionės gali nukentėti įprasta vaikų veikla – būrelio užsiėmimas, treniruotė ar tiesiog įprastas laisvalaikis su draugais. Kita vertus, pats kelionės laukimas, planavimas, informacijos skaitymas – jau maloni veikla, kurią teikia būsima kelionė.
Išleidote knygų apie įdomias Lietuvos vietas, savaitgalių maršrutus šeimoms, apie pažintinius takus. Kuo tokios knygos skiriasi nuo Vikipedijos ar pan. pateikiamos informacijos apie tas vietas? Kiek jose asmeniško požiūrio, komentarų?
Pastaraisiais metais vis labiau auga susidomėjimas sava šalimi. Tai buvo jaučiama dar iki koronaviruso pandemijos, o karantino metu lankytojų srautai kai kuriose populiaresnėse lankytinose vietose tiesiog pagerino visų laikų rekordus.
Natūralu, kad arčiau namų ar žinomesnes vietas aplankę žmonės ieško informacijos apie naujas, mažiau „nutryptas“, atokesnes vietas. Nepaisant interneto galimybių, kurias jau apkalbėjome, net ir Lietuvoje atsiranda vietų, apie kurių lankymo galimybes nėra oficialios informacijos. Žmonės kliaujasi internautų patarimais, tiesiog atsitiktinai pamato įrašą socialiniuose tinkluose. Tad lygiagrečiai populiarėja ir vadinamosios įspūdžių knygos, kuomet autorius pateikia ne tik sausus istorinius ar statistinius lankytinos vietos faktus, bet ir perteikia savo įspūdžius. Jeigu autorius užkietėjęs keliautojas, nuomonės formuotojas ar tiesiog žinomas visuomenėje žmogus, jo rekomendacijomis pasitikima labiau, ir žmonės keliauja pagal tokias nuorodas. Drąsiausi nesunkiai susiranda autoriaus kontaktus ir asmeniškai prašo padėti susidėlioti kelionės planą ar praktinių patarimų. Tokie patarimai patys vertingiausi, bet jie labai subjektyvūs, tad ne visus juos galima publikuoti knygoje, spausdinamoje kelių tūkstančių egzempliorių tiražu.
Nemažai enciklopedinių knygų gamtos ir gyvūnų tema. Papasakokite apie bendradarbiavimą su Selemonu Paltanavičiumi, „vaikštančia gamtos enciklopedija“?
Selemonas Paltanavičius – daugeliui puikiai žinomas autorius. Suaugusiesiems – kaip gamtininkas, ornitologas, fotografas, vaikams – kaip nuostabiai įtaigiai rašantis vaikų literatūros autorius, dukart Metų knygų vaikams premijos laureatas.
Selemonas labai darbštus, kiekvieną dieną skiriantis laiko rašymui. Dėl to jo knygų nespėja leisti viena leidykla, jis vienu metu dirba su keliomis ir jau yra išleidęs per 80 knygų. Spėju, savotiškas rekordas! Dirbti su Selemonu lengva, jis visada laikosi įsipareigojimų, tekstus ir medžiagą atsiunčia laiku, skirtingai nuo daugelio tiek jaunų, tiek patyrusių autorių. S. Paltanavičius taip pat nuostabiai ir noriai bendrauja su skaitytojais, tad yra vienas geidžiamiausių autorių bibliotekose, mokyklose, kur jo laukia būriai gerbėjų ir visiems jiems kantriai ir neskubėdamas raito autografus spėdamas ir asmeniškai pabendrauti.
Mūsų leidykla yra išleidusi 8 Selemono knygas, o 2021 metų pabaigoje – ir pažintinį stalo žaidimą apie gamtą. Beje, šis žaidimas „Fotomedžioklė“ – kol kas pirmasis ir vienintelis Selemono Paltanavičiaus sukurtas stalo žaidimas.
Tikriausiai domitės, kiek tokio žanro knygų leidžiama pasaulyje. „Kelionė po naktinį dangų“ – ne lietuvių autoriaus knyga, kurią išleido jūsų leidykla. Kiek tarptautinėse knygų mugėse populiari mokslo, enciklopedinė tematika?
Kaip jau minėjau pradžioje, tai yra klasikinė didesniųjų leidyklų asortimento dalis. Kartu tai ir leidyklos solidumo, prestižo, kokybės įrodymas. Paprastai enciklopedijos pasižymi dideliu formatu, storiu ir apimtimi, tad ne kiekviena leidybos įmonė finansiškai gali sau leisti įgyvendinti didelio biudžeto ir ilgai trunkančius projektus. Tad nemažai Lietuvoje išleistų enciklopedijų yra parengtos užsienyje ir tiesiog išverstos į lietuvių kalbą. Ne išimtis ir mūsų leidykla, bet mes pajėgūs ir dažniau stengiamės kurti originaliąsias – Lietuvai aktualiais faktais ir iliustracijomis paremtas knygas.
Tikriausiai enciklopedinės knygos skaitomos ne taip, kaip grožinė literatūra – vienu prisėdimu? Kiek enciklopedijose pateikta informacija gali būti gilesnio pažinimo motyvu? Kiek tai galėtų būti šeimos pokalbių tema?
Tikrai nėra reikalo ir prasmės bandyti perskaityti (juo labiau įsiminti) visą enciklopedijos pateikiamą turinį. Daugelis šiuolaikinių enciklopedinių knygų suskirstytos į skyrius, o skyriai – į atvartus, kuriuose – keletas ar keliolika vienos srities faktų. Tad kartais pakaks to vieno atvarto, kartais – pasklaidyti visą jus dominantį skyrių. Daugelis enciklopedinių leidinių turi tam tikrą paskirtį. Štai jau minėta „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ enciklopedija vaikams, ar jos analogai suaugusiems – TV viktorinų „Auksinis protas“, „Kas ir kodėl?“ sukurti leidiniai. Jie skirti šių laidų mėgėjams: tiek vadinamajai „sofos lygai“, tiek viktorinai pravesti šeimos ar draugų rate, tiek siekiant rimtai pasiruošti televizijos atrankai ir bandyti laimę tikroje laidoje. Žinoma, tokiose knygose esantys klausimai būna sukti, atsakymai – šmaikštūs, o faktai – netikėti. Tai, be abejo, sukelia audringas diskusijas, skatina pasidomėti giliau, paieškoti išsamesnių šaltinių.
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygų žiurkės prieš kompiuterių peles“ ir 2022 metams skyrė 5000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2022 metų birželio 16 dieną.
