Motinystė yra daugybės knygų tema. Mes mamų auditorijai dažnai pristatome knygas, kaip auginti, auklėti vaikus, spręsti vienas ar kitas psichologines problemas. Dažniausiai tai būna dalykinės knygos, parengtos specialistų.
Šįsyk pristatome kiek kitokią knygą – eseistiką apie pačią Motinystę, jos prasmę, gyvybės stebuklą, naujo žmogaus atėjimą į Žemę. Aktorė ir režisierė Inesa Paliulytė neseniai išleido knygą „Laukimo pieva“, kurią iliustravo dukra Kotryna Daujotaitė. Tai skaitiniai būsimai mamai. Visus devynis nėštumo mėnesius mamą lydi įvairios emocijos, prie kurių jautriai prisiliečia knygos turinys – meditaciniai pokalbiai, skirti mamai bendrauti su savo vaiku, kurti ryšį, kuris su kiekviena savaite stiprėja.
Su knygos autore kalbame apie tai, kodėl toks svarbus dvasinis vedlys žengiant į motinystę.
Kaip atsirado knyga „Laukimo pieva“?
Keliavome su dukra po Italiją. Negalėjome aplenkti mūsų mylimo Asyžiaus. Jaukaus viešbutuko duris atvėrė žavi, paskutinius nėštumo mėnesius skaičiuojanti šeimininkė. Kadaise čia buvo vienuolynas, dabar jo skliautuose atgijo viešbutis. Ankstyvą rytą į mano kambarį švytėdama įėjo dukra:„Mama“, –ištarė ir pravirko, tada ištiesė man nėštumo testą… „Dieve mano“, – spėjau ištarti, ir pasigirdo garsieji Asyžiaus varpai! Taip griausmingai pasaulis pasitiko žinią apie dar vieną ateinantį žmogų! Ir taip prasidėjo mano kelionė į „močiutystę“.
Jau Lietuvoje, prabėgus kelioms savaitėms, naktį prabudau, stvėriau kompiuterį ir puoliau rašyti, rašiau net pati nesuprasdama, ką ir kodėl. Ryte perskaičiau. O dangau, aš rašiau apie besilaukiančios mamos ypatingą dvasinį ryšį su jos įsčiose tūnančiu kūdikiu. Vos ne kasnakt, vėliau ir dieną ateidavo tas noras „rašyti – kalbėtis“ su kūdikiu, kurio dar nėra. Telefonu perskaičiau dukrai, ką parašiau. „Mama, paskaityk dar, prašau, – pasakė, – aš duosiu paklausyti mažyliui“. Ir prasidėjo! Aš rašiau, o jiedu klausė. Ir jei kelias dienas nieko neparašydavau, pasipildavo užklausimai, kada bus, mes laukiam… Štai taip, vos ne mistiškai, aš, būsima močiutė, išgyvenau savo dukters motinystę ir laukimą. Tai buvo tarsi laiškai sau pačiai į praeitį, savo dukrai į ateitį ir savo anūkui, nes tai buvo jis – Mykolas, į dabartį. Pradėjau tuos pokalbius vadinti „pasakomis iš dangaus“. Po kelerių metų dukrai belaukiant Kiros, vėl byrėjo pasakojimai ir vėl tęsėsi mūsų pokalbiai su dar negimusiu vaikeliu.
Knygos struktūra – 40 laukimo savaičių. Tiek trunka vaikelio laukimas. Kaip temiškai išsidėstė mintys per tas 40 savaičių?
Kad tos temos gimė spontaniškai. Juk aš nė nemaniau, kad bus knyga, rašiau savo dukrai ir jos vaikeliams. Tai buvo tarsi mielas žaidimas. Jie laukė, aš rašiau. O tapo mano rašinėjimai, anot mano bičiulio, savotišku dekalogu. Nežudyk, gerbk, mylėk, saugok… Kiekvieno pasakojimo pradžioje, o jie sudėlioti savaitėmis, parašyta kokio vaikelis dabar dydžio. Štai 1–2 savaitės – „Kai dar nieko nežinai, bet nujauti“, arba 3 savaitė – „Taškelis pieštuku ant popieriaus lapo“. Pagalvoju, gal iliustracijos subtiliuoju pieštuku ir gimė dėl šios vienintelės frazės. Ir štai 37 savaitė – „Vaikelis jau pasiruošęs“. Aš kalbėjau apie paprastus kasdieninius dalykus, kurie ir yra mūsų gyvenimas. Apie meilę ir užuojautą, pareigą, gyvybės trapumą ir laimę gyventi, apie muziką ir apie tiksintį laikrodį, apie karą ir apie jausmų skurdumą ir galimybę būti sodriam bei išsipildžiusiam jausmų pasaulyje. Taigi kalbėjau apie viską, kas turėtų rūpėti būsimai mamai, kartais jai to net neįtariant…
Tai jūsų ir dukros Kotrynos bendras projektas, nes ji iliustravo knygą. Kokią patirtį suteikia bendra kūrybinė veikla su savo vaikais?
Ne, tai nebuvo projektas, tai buvo meilė, o kai Kotrynos draugės, skaičiusios tekstus, vienu balsu ėmė sakyti, jog reikia leisti knygą, pradėjome ieškoti leidyklos ir iliustratorės. Niekur neskubėjome, mėgavomės saldžia motinystės būsena, ne visi mūsų norėjo, ne visų mes. Bendrą kalbą radome su leidykla „Bigbooktalk“. O štai iliustratoriaus vis neradome. Galop pasiūliau Kotrynai: „Pabandyk tu, ką?“…
Kotryna (Daujotaitė) yra scenografė ir kostiumų dailininkė. Ji visų mano kurtų spektaklių dailininkė. Mudvi kalbame ir mąstome viena kalba. Man svarbi jos nuomonė. Ji vertina mano pastebėjimus. Taip, esame tandemas! Abi esame pasiutusiai reiklios tiek sau, tiek kitam. Kartais sunku rasti bendrą sprendimą, bet kokia laimė jį radus! Tačiau mus sieja ne tiek giminystė (turiu galvoje fizinę giminystę), kiek dvasinės nuostatos, bendražmogiškos vertybės. Čia tai mudvi – uola! Šeima yra valstybės pagrindas. Nepaisant visų griūčių, turime laikytis vienas kito, skatinti, džiaugtis ir pargriuvus, vėl ir vėl keltis ir eiti. Tai ir yra gyvenimas ir jo pamokos.
Beje, apie iliustracijas. Būtent apie tai svajojau. Skaisti švara, minimalizmas, tarsi bylojantis apie baltą gyvenimo pradžią. Ne veltui knygos baltas viršelis byloja apie baltus vaikelio vystyklus, kurių jau nebėra, apie nekaltybės amžių, švarą ir pradžią. (Mano anūkai augo be sauskelnių ir tai buvo sunkus darbelis). Šypsomės prisiminę, kaip visa tai gimė. Kotryna per karantiną, augindama du vaikus, bandė piešti, tačiau viskas baigdavosi vaikų noru piešti kartu… Tad teko man iš Kauno lėkti į Vilnių, kad gimtų tos fantastiškos, išieškotos, paprastu pieštuku „išmylėtos“ iliustracijos. Pats gyvenimas sulydė mus šiame motinystės projekte. O jau ko teko griebtis, kad patekčiau į Vilnių! Juk negalėjome taip paprastai nuvykti į kitą miestą. Ir staiga pasiūlo nusifilmuoti seriale. Nesu to žanro fanė, bet scena buvo stipri, ir man pažadėjo leidimą į Vilnių ir ne vienai dienai. Mielai sutikau, net įžvelgiau likimo pirštą…
Prisiminkite savo pačios nėštumo patirtį – kaip jautėtės, ką mąstėte, ką patyrėte? Ką moteryje keičia motinystė?
Oho, tai patirčiai jau keturi dešimtmečiai, bet tai buvo mano stebuklas. Mano šviesios atminties mama Kira Katerina Daujotaitė (Inesos mama Lietuvos modernaus šokio pradininkė – red.past.) mane vedė ir palaikė tam laikmečiui nebūdingu keliu. Ji laukė kartu su manimi, mes buvome vienis. Klausykis muzikos, mieloji, ir šok. Dainuok, kvėpuok, žiūrėk į dangų, ten yra viskas, ko žmogui reikia. Klausykis paukščių, vaikščiok, kiek gali, ir kvėpuok. Mama buvo mano angelas sargas, ja galėjau pasikliauti visur ir visada. Toks dvasinis vedlys žengiant į motinystę yra Dievo dovana. Kokia laimė, kad nūdienoje būsimas mamas palaiko ir veda dulos. Mano mama skatino mane kalbėtis su vaikeliu, dainuoti lopšines, šokti. Kai dabar permąstau tą sakralią, palaimintą 9 mėnesių būseną, negaliu atsistebėti savo mamos intuityviu žinojimu, kaip įvedinti dukrą į motinystę, jos giliomis motiniškomis įžvalgomis. Regis, ji visada žinojo, kaip, kas ir kodėl, regis, ji sugebėjo geriau už mane jausti, mylėti, suvokti.
O kaip jaučiausi aš? Aš buvau tarsi burė, nešama lengvo vėjo, niekada iki tol ir po to nesijaučiau tokia lengva ir laiminga, tokia pakylėta ir mylima. Buvau panirusi į visa apimančią meilę. Ir tai nėra tušti sentimentalūs žodžiai. Tai geriausia, ką esu patyrusi. Jokia premjera, joks apdovanojimas, pagyros, statulėlės negali paversti gyvenimo pilnatve. Knygą „Laukimo pieva“ dedikavau mamai: „Skiriu mamai“. Ir tuo viskas pasakyta. Mama buvo mano kelias. Dukra yra mano dangus.
Turite du anūkus. Kaip išgyvenote dukros nėštumus, ką norėjote jai patarti, palaikyti?
Viskas vyko taip natūraliai, tiesiog dalinomės, laukėme visa šeima kartu. Žentas, dukra ir aš buvome kaip kumštis. Kai dukra gimdė Mykolą Kauno krikščioniškuose gimdymo namuose, šalia buvo jos vyras Remigijus, o aš po repeticijos teatre, o tai buvo po 21 val., nuvažiavau ten, pastovėjau šalikelėje, pasimeldžiau ir grįžau namo. Nerasdama vietos, pastvėriau savo du šunis ir išėjau pasivaikščioti. Telefoną pamiršau namie. Grįžtu, praleisti 7 skambučiai. Skambino dukra, paskui ją pačią kadaise per mano gimdymą priėmusi akušerė Dalia (mano mamytės buvusi šokėja). Susisiekiau su Dalia, ji ir pasakė, kad gimė Mykolas, 23 val. 53 min. Verkiau saldžiomis ašaromis, klupdama pakilau į antrą aukštą, atsidariau langą ir įjungiau kalėdines girliandas, juosiančias namą. Mykolas gimė gruodžio 12 d.
Ką gali jausti? Begalinę padėką Kūrėjui, gydytojams, visiems, visiems…
Sunkiau buvo, kai gimė anūkė, nes tėveliai negalėjo būti šalia, o ir dula nebuvo įleidžiama. Tai sunki patirtis. Baisiausia, kad moterys privalėjo gimdyti su kaukėmis… Net komentuoti nesinori… Bet antras laukimas, per tą nelemtą karantiną buvo palaimintas buvimu atokioje mūsų sodyboje miške. Girdėti paukščius, pasitikti ir palydėti saulę. Žentas sakė, kad niekada taip gardžiai nevalgė. Visada mėgau gaminti ir eksperimentuoti, tačiau tuo metu prabudo visi kulinariniai talentai…
Stebuklas ir tai, kad dukra ilgai ir gausiai žindė abu vaikelius. Maitindama dukrytę Vilniaus Santariškių ligoninės neišnešiotukams padovanojo apie 60 litrų pieno, o vėliau jau kitoms mamytėms tiek pat. Laimė dalintis, žinant, kaip tai svarbu kūdikiui.
Planuotas ir neplanuotas nėštumas – ar turėjote asmeninės patirties vienu ar kitu atveju? Kaip pajusti gyvybės stebuklą, jei likimas viską dėlioja pagal savo scenarijų?
Mano nėštumas buvo lauktas ir planuotas. Abu dukros nėštumai taip pat. Mes abi, kaip ir mano mama, o Kotrynos močiutė, laukėme savo vaikų kaip išsipildymo ir stebuklo, juk aš gimiau Amžino įšalo žemėje, Norilske, kur mama nuvyko pas mano tėvelį Petrą Paliulį po 10 metų kalinimo sovietų lageryje į savanorišką tremtį. (Tėvelis buvo Lietuvos karininkas.) Aš buvau labai lauktas ir mylėtas vaikas.
Kūdikis yra Dievo dovana. Žinoma, galima dovanų nepriimti, jas neigti ar net joms priešintis, galima dovanas ir suplėšyti, sunaikinti. Bet bumerango dėsnis egzistuoja. Vaikas – tai siela pasirinkusi būtent mus, ir mes už ją atsakingi. Kada nors, išgyvenus visus gender kataklizmus, taip ir bus. Vaiko laukimas – tai palaima ne tik duotai šeimai ar vienišai mamai, tai – likimas. Kadaise mano mylimas Janušas Korčakas (parašiau apie jį pjesę ir pastačiau spektaklį „Liūdnas Dievas“) teigė, kad vaikų pradėjimas turėtų būti sąmoningas, vaikas turi būti laukiams ir mylimas iš anksto. Todėl bendravimas su savo kūdikiu yra tiltas tarp Ten ir Čia, jeigu galvotume apie dvasinį lygmenį, o ne apie fiziologiją.
Ar „testavote“ knygos tekstus nėščių moterų auditorijai? Galbūt teko knygą pristatyti kokiame nors renginyje, skaityti tekstus garsiai?
Taip, redakcija davė skaityti nėštukėms, ir net gavau pastabų, kad tas ar anas tekstas pernelyg jaudina ar skaudina. Su kai kuo sutikau. Tačiau vienas, dabartyje, kaip ir per amžius, tekstas „Baisiausia yra karas“– aktualus kaip niekad, o būtent jis ir užkliuvo. Vis dėlto sutarėme palikti, nes karas žmonijos istorijoje niekada nesibaigia, ir jame žūsta motinų vaikai! Net gerbdama kelių būsimų mamyčių nuomones šypsausi, nes suvokiu, kad vaikai pasibeldžia per badmetį ir karą, per juodžiausius gyvenimo tarpsnius, o tas patogus savęs apsupimas komfortiška gyvenimo tėkme nėra suplanuojamas. Nes žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Mes turime viską patirti, nes tai ir yra mūsų kelias, mūsų gyvenimas. Keletas man brangių tekstų liko paraštėse, bet tikiuosi, kad kada nors jie pasirodys.
O garsiai skaičiau ir ne kartą. Dar prieš pasirodant knygai mudvi su bičiule, dainininke Skaidra Jančaite, sumąstėme programą su jos nuostabiomis senoviškomis lietuviškomis lopšinėmis, liūliavimais, mylavimais bei atsidūsėjimais ir parodėme Kaune, Zapyškio bažnyčioje. Ai, kokia malonė buvo matyti apsiraudojusį trijų vaikų tėtį, susijaudinusią močiutę. Tada supratau, kad knyga „Laukimo pieva“ turi labai plačią auditoriją. Dar turėjome keletą tokių koncertų, po vieno jų žiūrovė paklausė, kur knygą įsigyti ir pasakė, kad ši knyga gulės šalia lovos, kaip Biblija…
Tikiu, kad ją skaitys visi tie, kurie neabejingi mūsų visų pradžiai mamos įsčiose.
Gražiai užsiminėte, kad motinystė tęsiasi visą gyvenimą, kad esame reikalingos savo vaikams, paskui anūkams… Papasakokite apie savo ryšį su dukra ir anūkais.
Kaip neišsenkantis šaltinis buvo mano ryšys su mama, taip tie patys vandenys jungia mudvi su dukra. Kai netekau mamos, pasijutau suaugusia, o buvo man jau 57-eri… Kai nebeturi kam ištarti „mama“, suaugi. Kai tampi vyriausia šeimoje, atsakomybė prislegia lyg kalnas, bet mano dukra taip šviesiai ir drąsiai kartu slaugiusi ir palydėjusi Anapilin močiutę, suaugo kartu su manimi, ir visus išbandymus mes perėjome kartu. Tai nedaloma: motinystė, močiutystė, dukterystė…
Būdama su savo pašėlusiais anūkais Mykolu ir Kira, supratau, kokios svarbios vaikeliams yra šaknys. Jiems reikia močiučių ir senelių, jiems reikia pamato, jie intuityviai jaučia, kaip gyvybiškai tai yra svarbu. Mes ropojame grindimis kaip skruzdės ir šokuojame kaip varlės, mėgdžiojame visų gyvūnų balsus, pasakojame, kas labiausiai mums patiko per prabėgusią dieną. Tai visas spalvingas pasaulis, su audromis ir štiliais, su juoku ir ašaromis, bet tai ir yra šeima ir mūsų tvirtovė. Be šeimos mes būtume niekas.
Papasakokite, kuo įdomus jums darbas Teatro mokykloje su mažais vaikais, šeimomis?
Kerintis laikas, praleistas su mažaisiais, juk teatro mokyklėlėje „Mano teatras“ mažųjų amžius nuo 2-ejų 18-os. Mano ugdytiniai 2–10 metų ir turiu jų keturias grupes. Rimtai padirbėję, jie vaidina Kauno nacionalinio dramos teatro spektakliuose, kuriuose vaidina jų pedagogai – profesionalūs aktoriai, spektaklių kūrybinės grupės visada – aukščiausios lygio menininkai. Argi ne laimė, kad vaikai gali patirti teatro stebuklą seniausio Lietuvos teatro atmosferoje? Aš rašiau pjeses 200 vaikų, nes niekas tokių nerašo, aš jas stačiau, ir tai fantastiška patirtis, nes dirbti su imliais ir viskuo tikinčiais vaikais įkvepia ir neleidžia pasiduoti bet kokioje situacijoje. Iš vaikų gali daug išmokti.
Vaikas – tarsi baltas lapas, pradžių pradžia ir į tą pradžią privalai žengti ant pirštų galų, sulaikęs kvapą, kad neįskaudintumei, nesumenkintumei, o pakeltumei savo meile ir atsidavimu. Nieko nėra mielesnio, kaip po dešimtmečio gauti žinutę, jog buvusios auklėtinės nori tave aplankyti. Visus juos prisimenu, seku ir myliu, tai mano vaikai ir jie visada gyvuos mano širdyje.
Vėl grįžkime prie knygos – kaip mus veikia tekstai, rašytinis žodis? Kada knygos reikalingiausios jūsų pačios gyvenime? Ar daug skaitote?
Knyga reikalinga kaip oras, kaip vanduo, kaip druska. Nemačiau nė vieno filmo ar spektaklio, kuris savo galia prilygtų knygai. Aš skaitau labai daug nuo vaikystės ir mesti neketinu, nes tai gyvasis šaltinis vaizduotei, būčiai, atminčiai ir jausmams. Į negyvenamą salą pirmiausia imčiau knygas, ir ne elektronines, o gyvas, „iš kūno ir kraujo“, t.y. – popierines. Jas skaitau su pasimėgavimu, gurmaniškai, bet ir renkuosi kruopščiai, jei knyga man netinka, atidedu ir negaištu laiko. Noriu mėgautis kiekvienu knygos žodžiu, o ne laukti jos pabaigos. Mano biblioteka užima pusę namų. O knygos man reikalingos visada – ir pilnatvėje, ir tada, kai pasaulis dūžta į šipulius.
Ar dovanojate knygutes anūkams, ar jie mėgsta skaityti?
Nuolat, su meile ir gausiai. Mykolui ketveri, Kirai – dveji, o jų knygų lentynos lūžta. Auginami jie be TV, be ekranų, tad knyga – geriausias draugas ir vaizduotės puoselėtojas. Beje, jų žodynas „verčia iš koto“. Gal todėl, kad jau įsčiose su jais buvo kalbama, ir ne tik mamos, bet visos šeimos: tėvelio, močiutės, visų laukiančių ir mylinčių. Skaityti jie dar neskaito, bet anūkas nuo dvejų pažįsta visą abėcėlę, dabar su užsidegimu perrašinėja sakinius iš knygelių. Taip noriu pasakyti tėveliams, mielieji, bendraukite su savo vaiku, pasakokite, kalbėkitės, dalinkitės, negailėkite savo laiko, atidėkite „šventajį“ telefoną į šalį, nes jūsų vaikas tikrai už jį svarbesnis. Ar telefonas paduos jums puodelį vandens?
Didžiausia bausmė mano anūkams – vakaras be pasakos. Ir krizės metu, o jos iškyla ne kartą, knyga gelbsti padėtį visada. „Gal kas norėtų pasakos?“ Ir norintys ropščiasi šalia ir klauso, klauso… Aš rašau pasakas jau tris dešimtmečius, jos buvo ilgai spausdinamos „Respublikos“ priede „Trintuke“, dabar štai įrašau savo pasakas (ir ne tik savo) jutubo kanale. Bet mano anūkai klausosi pasakų „gyvai“.
Esate užsiminusi, kad pandemija sutrukdė įkurti nėščių moterų klubą ar kūrybinę mokyklą. Kokių idėjų turėjote? Kodėl tai jums svarbu ir įdomu?
Pajutau būtinybę steigti „Laimingų mamų“ mokyklą, kur visos mamos – esančios, besilaukiančios, ar būsimos – galėtų bendrauti, medituoti, šokti, patirti teatro stebuklą ir vystytų savo prigimtinį ryšį su vaiku. Mąsčiau, kad gimus vaikeliui mamai ypač reikia palaikymo jos moterystėje, ir kūriau programas, kad eitume kūrybos džiaugsmo link. Visa tai turėjo rastis Vilniuje, tačiau nuotolinis gyvenimo būdas man nepriimtinas, nes jausti vienas kitą gali tik žvelgdamas į akis. Bendravimas per ekraną – kaip bučinys per stiklą. Taip atidėjau šią idėją, bet viliuosi, jog kada nors tai atgims. Mamos lanko nėščiųjų kursus (nuostabus daktaro Šemetos įdirbis, beje, daugybę metų jo mokyklos lankytojos klausėsi mano įrašų kvėpavimui ir gimdymui), tačiau apie dvasinį ryšį, augimą kartu su savo vaiku į gylį, vis dar prabylama puse lūpų. Iki šiol dar nesugebame išsiversti lotyniško Juvenalio posakio Mens sana in corpore sano. Nuo sovietinio materialistinio paveldo verčiame „Sveikame kūne sveika siela“, o yra atvirkščiai. Pradžia ne kūne. Ko gero, tai svarbiausia, apie ką norėjau pasakyti visoje savo kūryboje, aktorystėje, režisūroje, pedagogikoje ir rašyme, nes kūnas tėra laikinas rūbas.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygų žiurkės prieš kompiuterių peles“ ir 2022 metams skyrė 5000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2022 metų liepos 25 dieną.
[custom-related-posts title=”Susiję straipsniai” order_by=”title” order=”ASC” none_text=”None found”
Dėkoju už šį pokalbį! Taip gera dūšioj pasidarė…taip gera…