Auginu dvi dukras – Gloriją (3 m.) ir Luką (1 m.). Pasidalinsiu patirtimi apie tai, kaip mes su pirmagime prisijaukinome knygas.
Kuo kvepia knygutės
Mano gyvenime nuo vaikystės knygos užėmė ypatingą vietą. Svajojau, kad ir mano vaikams knygos teiktų prasmingų akimirkų, būtų paguoda nuliūdus dėl nepavykusio pastatyti bokšto, taptų šviesos pasauliu, kai už lango pliaupia lietus. Kai regiu, kaip mano dvimetė Glorija skrupulingai verčia knygos lapus, braukia savo mažais piršteliais per spalvotas iliustracijas, prisitraukia knygą prie veidelio tam, kad pajaustų spaustuvės dažų aromatą, suprantu, kad kažką darau tinkamai.
Pirmoji knyga apie lietų
Dukros pažintį su knygomis pradėjome dar lopšyje nuo kontrastinių lavinamųjų kūdikių knygelių bei Indrės Zalieckienės knygelės ,,Kapt kapt kapt“. Pastarąją pasiimdavome visur – į lauką, į keliones. Rodydavau paveikslėlius savo pirštų galiukais stukteldama į kiekvieną nupieštą lietaus lašą, kai tik jis ,,kaptelėdavo“ žemėn. Dukrai augant ir jau atsiradus daugybei kitų knygų, pastebėjau, kad paėmusi į rankas tą pačią knygelę ji barbena savo pirštukais į knygos puslapius, prisimindama, jog taip darydavau aš. O kai nuo stogo krenta lietaus lašai, ji lygiai taip pat imituoja lašelių kapsėjimą, pabarbendama tai į stalą, tai į grindis.
Mama šešiais balsais
Stengiuosi, kad knygelių skaitymas nebūtų monotoniškas ir nuobodus, todėl skaitau išraiškingai, dialoguose kaitalioju balsą. Anksčiau nebūčiau pagalvojusi, kad sugebėsiu kalbėti šešiais skirtingais balsais ar mokėsiu pamėgdžioti merę Gerabūdę iš „Šunyčių patrulių“! Neskaitome vien statiškai – kai varlytė Šoklytė šokinėja, mes mėgdžiojame ją, kai Auksaplaukė sugrįžta namo pas mamą ir ją apkabina, mes irgi apsikabiname. O kartais pasakų tekstą net paverčiame daina!
Knygutės jautriam vaikui
Kad ir kaip lengvai viskas skambėtų, Glorija vaikiškai literatūrai yra išranki, o be to – itin jautri. Todėl neskaitau jai bet ko, prieš tai atsakingai pati neperžvelgusi teksto. Kai mergaitė pradėjo jautriai reaguoti į paveikslėlyje didelius aštrius dantis iššiepusį vilką ar susigraudinusi prašydavo nebeskaityti pasakos, kurioje veikėja netenka tėvų, supratau, kad kai kurias knygeles laikinai teks paslėpti palėpėje, o pačiai pasitelkti savo kūrybiškumą.
Todėl mūsų septyni ožiukai veikia smagius dalykus, kol mamytė parneša valgyti. Pelenė turi tiek tėtį, tiek mamą, o vienintelis liūdnesnis dalykas toje pasakoje – tai pamesta kurpaitė.
Dažnai mėgstamiausiomis tampa mano sukurtos istorijos, kuriose neegzistuoja šiurpios raganos, gilūs šuliniai, nėra baimės ir liūdesio. O kartais istorijas kuriame kartu – ar tai būtų vien paveikslėlių knygelė, ar įsivaizduojami personažai mūsų galvose. Mėgaujamės ir nuostabia Vilniaus knygų mugės tradicija – ypatinga atmosfera namų bibliotekėlės papildymui, susitikimais su knygų autoriais, kūrybingomis veiklomis mažiesiems.
Pauzės aptarimams
Net ir skaitydama džiugias istorijas, savo nuožiūra kai ką pakeičiu, norėdama Gloriją nustebinti ar priversti labiau susimąstyti. Skaitydamos darome daug pauzių paveikslėlių aptarimams, dukros atsakymams į mano klausimus apie skaitytą tekstą ar klausimams, kurie kyla jai pačiai. Pavyzdžiui, jeigu paveikslėlyje nėra mamos, tėčio ar vaikučio, Glorija visada klausia, kur jie, nepaisant to, ar šie veikėjai istorijoje apskritai buvo paminėti, ar ne. Glorijos suvokimu, visi žmonės, gyvūnai ir net medžiai turi turėti mamas, tėčius ir seses. Todėl jei iliustruota tik mama ir dukra, tai dažniausiai „tėtis būna darbe, o sesė miega kitame kambaryje“.
Perkeltinės reikšmės
Vaikiškose knygelėse apstu frazeologizmų, todėl visada stengiuosi dukrelei paaiškinti, kad galvos iš tikrųjų niekas nepametė, o tiesiog skubėjo, ar kad žarna viena kitos neryja, o paprasčiausiai norisi valgyti. Žaviuosi puikia dukrelės atmintimi, kai skaitant istoriją apie tigriuką skaudančia gerkle ji sako, kad ir mama negalėjo prakalbėti, kai jai skaudėjo gerklę. Arba kai Rudnosiuką sugėlė bitės, ji prisimena ir savo praėjusią vasarą sugeltus pirštukus.
Dėmesys detalėms
Glorija yra labai dėmesinga detalėms, jai pro akis neprasprūsta nė menkiausia smulkmena, todėl paminėti, jog darželyje žydėjo visokiausių spalvų gėlės, kai paveikslėlyje nėra pavaizduotų žalių ar violetinių, yra didžiulė klaida. Kai šuneliui šeimininkas padovanojo batus ir paveikslėlyje tebuvo viena pora batų, dukrai iškart parūpo, kodėl tik viena pora, kai šunelis turi keturias kojas! Jeigu man laikant knygelę bent lopinėlį puslapio nesąmoningai būnu uždengusi savo pirštu, Glorija visada jį patraukia (o jeigu mama pirštu uždengusi būtent tą violetinį žiedą ar šiaip kokią svarbią detalę?!).
Literatūrinė įvairovė
Jei neskaičiuosime garsaus skaitymo nėštumo metu, tai Gloriją prie žodžių virsmo, sklindančio iš mano lūpų, pratinau nuo kūdikystės. Skaičiau jai ne vien vaikiško turinio prozą, poeziją, bet ir man pačiai aktualią literatūrą. Būdavo, sūpuoju ją cituodama Valdą Adamkų. Kai Glorija buvo kūdikis, leisdavau jai glostyti mano knygų puslapius, braukyti per nugarėles. Išaugant iš kūdikystės, dukrą domino ir įvairūs lankstinukai ar parduotuvių naujienlaiškiai, kuriuos primygtinai prašydavo paskaityti! Dabar smalsumą kelia įvairūs veiklos žurnaliukai.
Turime šeimos narių, gyvenančių kitose šalyse, tad Glorija gauna dovanų knygelių kitomis kalbomis. Žinoma, man tenka išversti, nors būna, kad pradedu skaityti angliškai arba netaisyklingai islandiškai. Tada ji, nieko nesuprasdama, labai juokiasi.
Pradėjome pažinti raides, Glorijai patinka tekste ieškoti ir rasti jau pažįstamus rašmenis. Pastaruoju metu ypač pamėgo knygeles su turiniu (rodykle) – matau, kaip ji mėgaujasi pirštuku baksnodama į kiekvieną pavadinimą ir šitaip galėdama pasirinkti, kurį kūrinuką skaityti.
Knyga kaip duona
Kažkur esu perskaičiusi teiginį, kad meilė ir pagarba knygai yra nė kiek ne menkesnė už pagarbą duonai. Noriu tos pagarbos išmokyti ir savo vaikus. Knygelę imame tik švariomis rankomis. Paskaitę ar pavartę ją iš karto dedame atgal į lentyną, jokiu būdu ne ant žemės. Puslapius verčiame kruopščiai imdami kiekvieną jų už kampučio, kad nesusilamdytų verčiant kitaip. Pirštų nevilgome seilėmis, norėdami lengviau perversti puslapį.
Šeimos tradicija
Glorija meilės knygoms mokosi ir iš močiutės, dirbančios mokytoja. Gal ir aš vaikystėje išsiugdžiau tą vertybę iš savo močiutės – buvusios darželio auklėtojos ir bibliotekininkės. Mano tėvų namas iki šiol tebėra pilnas knygų. Namą–mokyklą pastatė mano proseneliai, joje dirbo mokytojais, tad galbūt ryšys su knygomis mus sieja nuo seno. Tikiu, kad pavyzdys, kurį mato vaikai, daro didžiausią įtaką jų pasaulėžiūrai, vertybėms.
Knygelės apie Gloriją
Mano gyvenime atsiradus dukrai, ji tapo didžiausiu mano kūrybinio įkvėpimo šaltiniu. Taip gimė knygos apie Gloriją. Tai eiliuotas jos kūdikystės dienų atspindys, iliustruota prisiminimų rinktinė. Žinau, kad praėjus daugeliui metų Glorija į šį knygelių rinkinį žiūrės su ypatinga meile. O tuo tarpu namuose auga dar viena skaitovė – metukų neturinti Luka, kuri kol kas labiau linkusi ragauti knygutes negu glostyti. Bet turint šalia tokį šaunų vyresnės sesės pavyzdį tikiu, kad skonio receptorių tikrinimu neapsiribosime.
Knyga ne tik tekstas
Augdamas bei augindamas vaikus knygų apsupty, supranti, kad knyga – tai ne vien tekstas, istorija, spalvingos iliustracijos, bet ir jausmai, užvaldanti nuotaika, emocija, prisiminimai, kvapai, fiziniai pojūčiai, smulkioji motorika. Ir vis dėlto nėra nuostabesnės knygos už mūsų asmeninę gyvenimo knygą, kurią kuriame kasdien, iš kurios gimsta prisiminimai, o juos vėliau galima užrašyti ant popieriaus. Neabejotinai tokia istorija yra pati įdomiausia.
Aistė Lukaševič, mama, tekstų autorė, vaikiškų knygelių kūrėja
