Maži vaikai prašo, kad tėvai jiems paskaitytų knygutę, o vyresniame amžiuje jau tėvai maldauja, kad tik vaikas skaitytų. Kada knyga iš malonumo vaikui virsta darbu, pareiga? Ir ką galėtų daryti tėvai, kad toks lūžis neįvyktų?
Konsultuoja Vilniaus privačios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Deimantė Paliackaitė
Kol vaikai nemoka skaityti patys
Mažiems vaikams skaitymas asocijuojasi su geromis emocijomis, smagiai praleistu laiku kartu su tėvais. Bet pastaruoju metu atliekami tyrimai rodo, kad tėvai vis mažiau skaito. Šiuolaikinės šeimos kaip niekada apsiskaičiusios vaikų auginimo ir auklėjimo klausimais – dar niekada nebuvo tiek informacijos šia tema. Tik ironiška, kad jos turimų žinių neskuba taikyti praktikoje. Nors ir žino, kad knygutės ankstyvame amžiuje vaidina didžiulį vaidmenį, ne visada skaito vaikams. Dažnai patys mieliau naršo telefone, o ne varto knygą. Tai formuoja nuostatą, kad knygos nėra prioritetas.
Iš prigimties kiekvienas vaikas yra smalsus. Kai mažiukui rodai knygutę ir dar paaiškini, ką skaitai, jam įdomu, patinka. Vėliau mokykloje mokytojai nesunkiai gali pasakyti, kuris vaikas augo apsuptas knygų, nes skiriasi jo žodynas, minčių dėstymas, vaizduotė.
Mišrus skaitymas: su tėveliais ir savarankiškai
Pradinukai paprastai jau gali skaityti ir patys, bet mielai sutinka, kad kartais jiems skaitytų ir tėvai. Juk knygos skaitymas kartu – tai ir bendravimas, kartu praleistas laikas. Šiuo laikotarpiu galima miksuoti – paties vaiko skaitymui parinkti lengvesnes knygutes, o kartu skaityti kiek sudėtingesnę literatūrą. Svarbu apie tai pakalbėti, aptarti, kartais ir paaiškinti, jei ko nors vaikas nesuprato.
Šiuo laikotarpiu tėvams reikėtų būti pastabiems, atkreipti dėmesį, kaip vaikui sekasi skaityti pačiam. Skaitymo nesėkmė nuo pat pradžių gali labai slėgti, užgesinti norą skaityti, domėtis knygomis. Pastebėjus, kad vaikas patiria sunkumų skaitydamas, svarbu nedelsti ir kreiptis į specialistus.
Atsisveikinimas su knygomis, arba paauglystė
Net skaitymo tradicijas turinčiose šeimose susiduriama su problema, kad paauglystėje vaikai nustoja skaityti. Kas nutinka? Juk vaikystėje knygutes dievino, pradinėse ir net iki 5–6 klasės mielai skaitė, o štai septintoje į knygas nebenori ir pažiūrėti.
Paauglystė – išbandymų kupinas raidos etapas. Tuo metu atsiranda daug alternatyvų, kaip įdomiai leisti laiką. Yra daugybė užsiėmimų, kurie lengvesni ir greitesni, negu skaitymas. O skaitymas yra darbas, kuriam dažnai pritrūksta motyvacijos. Manau, kad motyvacija yra truputį pervertintas dalykas. Daug dalykų mes nenorime daryti tik tol, kol nepradedame jų daryti. Aš mokiniams duodu tokį pavyzdį iš savo gyvenimo: aš neturiu motyvacijos rytais keltis ir eiti į mokyklą, nes aš iš esmės nemėgstu anksti keltis. Bet kai ateinu ir pradedu dirbti, man tai patinka, nes mėgstu savo darbą. Tas pats ir dėl skaitymo. Kai mokytoja liepia perskaityti knygą, atrodo, kad nėra motyvacijos. Bet dažnai vaikai pradeda skaityti ir nustemba, kad įdomu.
Ne visi paaugliai atsisveikina su knygomis. Yra vaikų, kurie turi susiformavusį įprotį skaityti, ir jis išlieka. Yra ir tokių, kurie pradeda skaityti tik paauglystėje, atradę tai, kas juos domina.
Paauglystėje ima dominti sudėtingesni žmonių tarpusavio santykiai, lyčių bendravimas. Mėgstu mokiniams priminti, kad knygos nėra tik tam, kad tu mokėtum gerai rašyti ir skaityti. Knygos yra tam, kad tu geriau suprastum kitą žmogų, kurio situacijos neišgyvenai. Pavyzdžiui, devintoje klasėje skaitome „Vakarų fronte nieko naujo“, kur pasakojama apie Pirmąjį pasaulinį karą. Bet tai knyga ne tik apie karą, o ir apie tai, ką išgyvena pagrindinis herojus. Emocinio intelekto ugdymas per knygas man pačiai yra svarbiausia, ką duoda knygos.
O privaloma mokyklinė programa?
Galbūt iš senų laikų likęs nusistatymas: ai, ta mokyklinė literatūra – tai kaimas. Žemaitė – neįdomu… Bet kai paieškai, randi, kad ta literatūra aktuali ir mūsų laikais.
Pavyzdžiui, mes su mokiniais susiruošėme pažiūrėti Šekspyro „Hamleto“ Keistuolių teatre. Aš jiems įrodinėjau, kad turi perskaityti pjesę, kitaip nesupras. O jie sakė: „Kam skaityti, jei mes žiūrėsime?“ O po spektaklio džiaugėsi, kad suprato, kas vyksta scenoje, kad žinodami siužetą jau kitaip galėjo vertinti įvykius. Buvo ir tokių, kurie neskaitė, ir spektaklio metu manęs klausinėjo.
Gimnazijoje organizuojame panoraminio ugdymo pamokas, kuriose siejame skirtingas disciplinas ir taip ugdome įvairiapusiškai pasaulį suvokiančią asmenybę. Tokiu būdu su mokiniais aktualizavome Gedimino laiškus. Juk mokiniams gali atrodyti: „Koks skirtumas, ką kažkada rašė Gediminas?“ O kas, jei palygintume Gedimino Vilniaus garsinimą su „GoVilnius“ kuriamomis reklamos kampanijomis? Tad kartu su mokiniais prisiminėme kontraversiškąjį šūkį „Vilnius – Europos G taškas“, kitas „GoVilnius“ reklamas, apie kurias buvo kalbama visame pasaulyje. Bandėme lyginti reklamų kampanijas su Gedimino laiškais. Palyginę mokiniai kūrė savo Vilniaus miestą garsinančias reklamas, tam pasitelkdami istorijos, literatūros, kultūros, IT ir kūrybines kompetencijas. Tokiu būdu galima aktualizuoti ir kitus literatūros kūrinius, taip prikeliant juos iš užmaršties.
Aktualizuoti knygas gali ir tėvai – tada lietuvių kalbos pamokos vaikui nebus kančia. Pavyzdžiui, jei vaikas skaito „Romeo ir Džiuljetą“, kodėl į atostogų planus Italijoje neįtraukti Veronos ir nepamatyti garsiojo Džiuljetos balkonėlio? Arba jei šeimoje ką tik perskaitėte „Pietinia kronikas“, kodėl nenuėjus ir į filmą, o vėliau nepakalbėjus apie tą laikmetį, jaunimo gyvenimą? Tėvai gali pasidalinti savo jaunystės istorijomis. Filmas, pastatytas pagal knygą, – ne tas pats, kas knyga. Jų poveikis skirtingas, nes jokiame filme neįmanoma parodyti visko, kas rašoma knygoje. Tačiau filmas yra režisieriaus interpretacija, o skaitydami knygą režisieriais tampame patys, taip laviname vaizduotę ir kūrybiškumą.
Kartais idėjų, kaip susieti knygą su gyvenimu, gali duoti dirbtinis intelektas. Ir mes, mokytojai, pasinaudojame tomis idėjomis, tą patį gali daryti ir tėvai.
Ar skaičiuoti puslapius?
Skaičiuoti perskaitytus puslapius nėra nieko blogo, aš pati kartais skaičiuoju. Mėgstu savo skaitymo progresą sekti „Good reads“ programėlėje. Ten galima pamatyti, kiek procentų knygos įveikiau, kiek knygų per metus jau perskaičiau. Yra ne viena panaši skaitymo programėlė, kurioje gali susikurti savo knygų lentyną, įsidėti knygas, kurias norėtum perskaityti, kad paskui nepamirštum. Mokiniams aktualu įveikti išsikeltus iššūkius, tad naudodamiesi panašiomis programėlėmis jie gali matyti, koks jų skaitymo progresas, kiek knygų perskaitė per mėnesį, kiek puslapių per dieną. Ir tėvai gali susikurti savo paskyrą, su vaiku susidraugauti paskyromis, kad vieni kitus matytų, kaip sekasi įveikti išsikeltus skaitymo tikslus.
Kartais mokinius išgąsdina knygos apimtis. Žinote, koks populiariausias mokinių klausimas? „Kiek puslapių?“ Ne apie ką yra knyga, o kokia jos apimtis. Jei 300 – jau labai baisu. Mes pripratę viską daryti greitai, o prie storos knygos reikia ilgai pasėdėti. Čia kaip ir su bet kokia didele užduotimi. Kai ji yra didelė, o mes jos nesuskirstome į etapus, atrodo, tai neįveikiama. O kai suskirstome į mažus žingsnius, viskas pasidaro paprasčiau. Panašiai ir vaikus galima mokyti skaityti didelės apimties knygą. Pasidaryti planą, kokiu tempu tą knygą skaitys, suskirstyti ją į mažesnius etapus, o baigus vieną etapą, gauti simbolinį apdovanojimą. Galbūt nueiti į kiną, į kavinę ar panašiai. Tokios malonios staigmenos gali būti vaikui įvertinimas už jo įdėtas pastangas. Skaityti knygą – taip pat yra darbas. Tai ne tas pats, kaip suvalgyti ledų porciją. Todėl už įdėtą darbą vaikas nusipelno pagyrimo, paskatos.
Ką galėtų padaryti tėvai, norėdami paskatinti skaityti?
Mažiausiai naudos duoda priekaištai: „Kodėl tu neskaitai?“ Kai vaiką barame, smerkiame, galime sukelti atmetimo reakciją, tuomet jis dar labiau nenorės skaityti.
Tėvai geriausiai pažįsta savo vaiką ir gali pasiūlyti tokių knygų, kurios galėtų jį sudominti. Nebūtinai tai bus tuo metu populiariausios, geriausiai perkamos. Galbūt vaikui patinka kažkas labai specifinio. Kartais tėvai sako, nesvarbu, ką vaikas skaito, svarbu, kad skaito. Vis dėlto siūlyčiau rasti balansą – šalia vienos vaiko išsirinktos knygos pasiūlyti kitą – savo, tikrai vertingą iš pasaulinės klasikos ar šiuolaikinių autorių knygų.
Knygos rinkimasis bibliotekoje ar knygyne gali būti smagus šeimos laisvalaikio užsiėmimas, toks pat smagus ritualas, kaip nueiti į prekybos centrą ar kartu pažiūrėti filmą. Skaitymo vaikas neturi suprasti kaip bausmės. Kaip galima tikėtis, kad vaikas imsis knygos, jei ji šeimoje taikoma kaip bausmė?
Susiję straipsniai
