„1968 metais Jungtinėje Karalystėje buvo įvaikinta daugiausiai vaikų. Nemažai jų paimti iš Motinų ir kūdikių pensionų, kur gimdė netekėjusios motinos. Pagalvojau, kad tie našlaičiai dabar yra mano amžiaus ir manęs nepaleido mintis, ką reiškia surasti savo biologinę mamą, kai tau penkiasdešimt“, – apie lietuviškai pasirodžiusio romano „Gyvenimo dėlionė“ idėją specialiame interviu pasakoja autorė Imogen Clark.
Sėkmingą teisininkės karjerą į rašymą iškeitusi I. Clark knygose pasakoja gyvenimiškas istorijas. Ką tik lietuviškai pasirodžiusi „Gyvenimo dėlionė“ – meistriškai supintas pasakojimas apie šeimą ir įtrūkius, kuriuos slepiame net nuo artimiausių žmonių. Apie tai, kas kunkuliuoja po tobula iš pažiūros išore. Bet kad ir kas šios knygos veikėjus skiria, visada svarbiausia yra šeima – ta nematoma jos narius siejanti artumo gija.
Chaotišką, bet malonią Naitingeilų šeimos rutiną sudrebina netikėtumas – Sesilė, mylinti žmona ir pareiginga motina, be jokio įspėjimo ir paaiškinimo išskrenda į Graikiją. Trys jos dukterys neprisimena, kad jų motina apskritai būtų kada pasielgusi spontaniškai, tad toks mįslingas poelgis sukelia daug klausimų. Bet Sesilė turi labai svarbią priežastį slapukauti. Prieš daugelį dešimtmečių ji padarė kai ką, kas, tikėjosi, ir liks praeityje. Grįžusi namo Sesilė turės artimiesiems pasakyti tiesą. Bet ar pavyks atskleidus paslaptį išsaugoti šeimą?
Imogen Clark apdovanota ypatingu talentu kurti įtaigius veikėjų charakterius, atskleisti praeities skaudulius, dabarties nuoskaudas ir kartu nuraminti, kad tobulų žmonių nėra. Apie ką tik pasirodžiusią knygą „Gyvenimo dėlionė“, kurią į lietuvių kalbą vertė Justė Povilaitienė, specialiame pokalbyje pasakoja autorė I. Clark.
Jūsų romanų veikėjai labai gyvenimiški, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų jiems tenka susidurti su nekasdieniškomis situacijomis, priimti lemtingus sprendimus. Kas įkvepia jūsų istorijas?
Tikiu, kad kiekvienas gyvenime akis į akį susiduriame su neįprastomis situacijomis, tačiau tuomet apie tai nesusimąstome. Tiesiog gyvename kaip įprasta. Tad jei noriu rasti istorijų, nereikia toli dairytis. Tiesiog klausausi, stebiu, kas vyksta aplink mane, ir pasitelkiu tas istorijas kaip atspirties tašką.
„Gyvenimo dėlionės“ impulsai irgi atėjo iš jūsų kasdienybės?
Esu skaičiusi, kad 1968 metais Jungtinėje Karalystėje buvo įvaikinta daugiausiai kūdikių. Dabar tie kūdikiai yra panašaus amžiaus kaip aš, tad nemažai galvojau, koks jausmas surasti biologinę mamą, kai sulauki penkiasdešimt. Mane domino idėja, ką reiškia bandyti tapti dalimi šeimos, kurios iki tol nesi sutikęs.
„Gyvenimo dėlionės“ pagrindinė veikėja – stipri, brandaus amžiaus moteris, turinti mylinčią šeimą ir pasiryžtanti svarbiems sprendimams, tiksliau, aplinkybių priverčiama juos priimti. Apskritai jūsų knygose veikia stiprios moterys. Kodėl?
Visos mano pažįstamos moterys labai stiprios. Žinoma, vyrai taip pat, tačiau man įdomiau rašyti apie moteris. Juk moterys atlieka daugybę skirtingų vaidmenų gyvenime. Tiek jaunos, tiek senos jos rūpinasi šeimomis ir dažnai yra klijai, kurie išlaiko namų ūkį. Kartu jos turi karjeras ir ambicijų. Daryti visa tai vienu metu – neapsakomas iššūkis. Mėgstu kurti veikėjas, kurios priima tą iššūkį. Dar geriau, jei tame kelyje jos susikuria paslapčių.
Knygoje „Gyvenimo dėlionė“ labai svarbi praeitis, tai tarsi akistata su lemtingais ir nešspręstais praeities įvykiais. Apskritai jūsų knygose praeitis atlieka lemtingą vaidmenį, dabarties veiksmų, poelgių šaknys slypi praeityje. Kodėl praeitis tampa jūsų knygų ašimi?
Praeities įvykiai dažnai paaiškina tai, kaip elgiamės šiandien. Mėgstu narplioti praeities istorijas, nes noriu kuo plačiau atverti savo veikėjus. Vienas smagiausių rašymo dalykų yra tai, kad informaciją galiu atskleisti pamažu: tiek veikėjai, tiek skaitytojai ne iš karto supranta kas vyksta.
Knygoje „Gyvenimo dėlionė“ svarbią vietą užima Motinų ir kūdikių pensionas. Tokios įstaigos iš tiesų egzistavo praėjusio amžiaus antroje pusėje Jungtinėje Karalystėje ir nemažai vienišų, nepilnamečių motinų ten gimdydavo. Tai buvo paplitęs reiškinys? Ar rašydama šią istorijos dalį rėmėtės tikrais faktais?
Deja, moterų ir kūdikių pensionai buvo gan dažni Jungtinėje Karalystėje. Jie buvo skirti moterims, kurios pastodavo netekėjusios. Būtent dauguma 1968 metais įvaikintų kūdikių gimė tokiuose pensionuose. „Gyvenimo dėlionę“ rašiau remdamasi tikromis tokiuose pensionuose gyvenusių moterų istorijomis, radau išsamų tyrimą, kur savo istorijomis dalijasi nemažai tokių moterų.
Daugumos moterų patirtys buvo itin neigiamos, jos patyrė siaubingą elgesį ir spaudimą tiek iš ten dirbančių slaugių, tiek iš visuomenės. Ir taip turėtų būti žvėriškai sunku prievarta atiduoti kūdikį, o dar kai su tavimi blogai elgiasi… Tačiau tyrimas parodė, kad buvo ir kitokių patirčių, tuose pensionuose dirbo ir nuoširdžiai moterimis besirūpinančių žmonių. Tad norėjau išryškinti šį aspektą, mano pagrindinė veikėja Sesilė tuose namuose patiria gerumo.
Atsiliepimuose daug skaitytojų pabrėžia, kad jūsų knygose randa save, susitapatina su jūsų istorijomis. Kas svarbu knygai, kad skaitytojas tapatintųsi su ja?
Manau, kad skaitytojai atranda ryšį su mano kuriamais veikėjais. Mėgstu pasitelkti universalias emocijas ir jausmus, tad net jei skaitytojas nėra išgyvenęs tų pačių patirčių kaip veikėjai, vis tiek gali juos suprasti ir užjausti. Pastebiu, kad knygų klubuose diskutuodami apie mano knygas žmonės kalbasi būtent apie emocijas, išgyvenimus – tai, ką visi jaučiame ar patiriame. 
Norėčiau paklausti apie jūsų rašytojos karjerą. Sėkmingai dirbote advokate ir jau sukūrusi karjerą nusprendėte sukti kita kryptimi ir ėmėte rašyti. Kaip supratote, kad norite pasakoti istorijas, rašyti knygas? Ar nesiilgite seno darbo?
Nieko tiksliai nenusprendžiau, tiesiog pasinėriau į rašymą. Pradėjau rašyti tinklaraštį, o tada trumpas istorijas ir po to išdrįsau imtis knygos. Pajutau, kad man taip patinka rašyti romanus, iš pradžių tai buvo laisvalaikio užsiėmimas, o po to supratau, kad galiu rašymui skirti visą laiką. Tikrai nepasiilgstu advokatės darbo. Nesakau, kad jis man nepatiko, buvo labai įdomu ir puiku dirbti advokate, kol susilaukiau vaikų. Tačiau jiems gimus buvo sunku viską suspėti ir išlaikyti balansą. Knygų rašymas daug lankstesnis užsiėmimas.
Jūsų knygas skaitytojai atranda skirtingose šalyse. Turbūt sulaukiate įvairių atsiliepimų?
Mano knygos išverstos į penkias kalbas ir man labai patinka tas jausmas, kai atsiverti knygą ir visiškai nesupranti, kas joje rašoma, nors tai tavo žodžiai. Tarsi magija. Neturiu mėgstamiausios kalbos, tačiau man patinka kaip čekiškai mano vardas tampa Imogen Clarková.
O skaitytojų reakcijų sulaukiu įvairiausių. Jie labai aktyviai dalijasi savo vertinimais socialiniuose tinkluose. Man labai patinka kalbėtis su skaitytojais ir sužinoti, kas jiems labiausiai patiko mano istorijose. Kartais jie man suteikia idėjų, pasidalija vietomis, kurias vertėtų aplankyti ir įtraukti į savo istorijas. Labai tai mėgstu.
Greitai lietuviškai pasirodys dar viena jūsų knyga „Mūsų istorijos pradžia“. Ko tikėtis skaitytojams?
Sunku kalbėti apie romaną „Mūsų istorijos pradžia“ ir neatskleisti istorijos paslapčių. Tai dviejų niekada nesimačiusių moterų istorija, bet jas sieja šis tas svarbaus. Prabėgus keleriems metams susiduria jų dukterų keliai ir šios imasi atkurti motinų praeities gyvenimo dėlionę.
