Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, Lietuvą bei kaimynines šalis jau pasiekė didelis savo namus palikusių karo pabėgėlių srautas. Mūsų šalies ugdymo sistema susidūrė su iššūkiu, kokio nebuvo iki tol patyrusi: kaip atliepti ukrainiečių vaikų ugdymosi poreikius, kaip jiems organizuoti ugdymą, kokia kalba mokyti, kaip paruošti pedagogus ir švietimo pagalbos specialistus teikti kokybišką ugdymą ir pagalbą, kokiomis mokymo priemonėmis aprūpinti?
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Specialiosios pedagoginės pagalbos (logopedijos) dėstytojos Julijos Grigėnaitės, ne ką mažiau svarbu paruošti ir vietinius moksleivius priimti ukrainiečius, siekiant išvengti diskriminacijos, patyčių ne tik ukrainiečių, bet ir rusų mažumų atveju. Socialiniuose tinkluose jai jau teko skaityti pedagogų ir tėvų patirtis, kad, po prasidėjusio karo Ukrainoje, Lietuvos mokyklose mokiniai pradėjo engti, tyčiotis iš rusakalbių bendraamžių ar iš tų vaikų, kurių pavardės skamba rusiškai.
„Man sunku prognozuoti, kaip karo įvykiai pakeis dabartinę vaikų kartą. Galbūt ateityje jie taps kritiškesni ir atsparesni melagienoms, galbūt taps ryžtingesni ir laisvesni išsakyti savo nuomonę, poziciją, ypač kalbant apie Rusijos atvejį, kai suimami protestuose dalyvaujantys suaugusieji ir net vaikai, tačiau jau dabar matau ryškėjančias problemas švietimo sistemoje“, – sako J. Grigėnaitė.
Trūksta ir mokyklose, ir darželiuose
Į mūsų šalies mokyklas iš karo niokojamos Ukrainos atvyksta ir specialiųjų poreikių turintys vaikai, kuriems reikia ypatingos pagalbos. Deja, logopedų ir specialiųjų pedagogų šiuo metu trūksta ir mokyklose, ir darželiuose, ir ankstyvosiose reabilitacijos tarnybose, tad su šios pagalbos trūkumu jau seniai susiduria ir mūsų tautiečių vaikai.
„Man labai gaila, kad dėl šių spragų, kokias turi mūsų švietimo sistema, prarandame brangų ugdymo laiką, tokie vaikai gauna pavėluotą pagalbą arba visai jos negauna. Pastebėjau paradoksą, kad, nors garsiai kalbama apie šių specialistų trūkumą, tačiau bendraujant su moksleiviais apie tai, ką jie nori ateityje studijuoti, retas kuris žino apie specialiojo pedagogo ar logopedo specialybę. Labai viliuosi, kad netolimoje ateityje šios profesijos labiau išpopuliarės ir taps patrauklesnės.
Noriu pasidžiaugti, kad Vytauto Didžiojo universitete sulaukiame ne tik bakalauro pakopos studentų, bet ir pedagogų, kurie renkasi specialiosios pedagoginės pagalbos (logopedijos arba specialiosios pedagogikos) modulines studijas, tad vilties, kad šių specialistų daugės, turime“, – įsitikinusi pašnekovė.
Niekada nežinai, koks iššūkis laukia
Pati J. Grigėnaitė logopedijos studijas pasirinko neatsitiktinai: ją įkvėpė jos teta, kuri daug pasakojo apie logopedinį darbą su ypatingais vaikais. Teta visada tikėjo savo ugdytiniais, kad jie gali kalbėti, įžvelgdavo juose galimybes, kai kiti nieko nebesitikėdavo iš tų vaikų. Jos pasakojimai Juliją inspiravo padėti žmonėms, kurių kalbos gebėjimai dėl įvairių priežasčių nesivysto ar yra sutrikę, suteikti jiems balsą ir būti išgirstiems.
Dvyliktoje klasėje ji tvirtai apsisprendė, kad studijuos logopediją ir savo ateitį sies tik su šia specialybe. Niekur kitur savęs neįsivaizdavo.
„Studijų metu supratau, kad labai noriu dirbti logopedinį darbą ligoninėje, padėti suaugusiesiems po insulto ar galvos traumų vėl kalbėti. Be to, ir praktikos metu šio pobūdžio darbas labai sekėsi. Tik, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Po bakalauro studijų, kaip ir norėjau, įsidarbinau sveikatos sistemos įstaigoje, tačiau dirbau ne su suaugusiais, o su vaikais, kurių amžius svyravo nuo kūdikystės iki 6 metų“, – pasakoja J. Grigėnaitė.
Vaiko raidos centre jai, kaip logopedei, reikėjo įvertinti vaikų kalbos įgūdžius, padėti juos plėtoti ar atrasti vaikui tinkamiausią komunikavimo būdą, pavyzdžiui, parinkti alternatyviosios komunikacijos priemonę, jei kalba nesivysto, konsultuoti šeimą vaiko kalbos ugdymo klausimais, suteikti rekomendacijas, bendradarbiauti su kolegomis vertinant vaiko raidą ir teikiant reikalingą pagalbą: „Nors toks pasakojimas apie darbą gal ir skamba rutiniškai, bet šis darbas išties yra labai dinamiškas. Tai mane labiausiai ir motyvuodavo, nes niekada nežinodavau, koks vaikas pravers kabineto duris ir koks iššūkis manęs lauks.
Kai kuriems tylesniems ir uždaresniems vaikams reikėjo skirti daugiau laiko, kad jie apsiprastų naujoje aplinkoje ir galėtų parodyti savo galimybes, kai kurie vaikai komunikuodavo savaip, pavyzdžiui, mušdavosi, krisdavo ant žemės, rėkdavo, bėgdavo iš kabineto. Tuomet mano užduotis buvo išsiaiškinti, kodėl vaikas taip elgiasi ir kaip kitaip jis gali komunikuoti: galbūt jis gali save išreikšti žodžiais, galbūt jis gali kalbėti gestų ar paveikslėlių pagalba“.
Dar viena svarbi logopedinio darbo užduotis – pagalba tėvams. Jiems reikėjo padėti suprasti savo vaiką, kaip jį ugdyti, padėti priimti vaiko kitokį bendravimo būdą. Būdavo dienų, kai logopedinių užsiėmimų metu Julija daugiau laiko skirdavo tėvams, nes jie tiesiog norėdavo išsikalbėti, išlieti savo sunkumus ar pasidžiaugti vaiko pasiekimais. Maloniausias darbo apdovanojimas – savimi pasitikintis vaikas, gebantis komunikuoti, ir atsipalaidavę tėvai, besimėgaujantys bendravimu su savo vaiku.
Kalba, kurios nemoko įprastuose kalbų kursuose
J. Grigėnaitė, be gimtosios kalbos, yra įvaldžiusi keletą užsienio kalbų – anglų, rusų, esperanto, dabar mokosi ir italų kalbos. Tačiau, pasak jos, tam, kad prakalbintumei tam tikrų sunkumų turinčius vaikus, reikia juos pažinti ir padėti atrasti jų unikalų bendravimo būdą atsižvelgiant į kiekvieno vaiko galimybes ir poreikius.
„Pavyzdžiui, dirbant su autistiškais vaikais, dažnai susikoncentruojama į kalbos raiškos ugdymą, mokoma taisyklingo garsų tarimo, plėtojamas žodynas. Tačiau autizmo atveju tikslingiau mokyti vaikus, kaip komunikuoti, žaisti, laikytis socialinių taisyklių, modeliuoti įvairias socialines situacijas ir mokytis, kaip dera jose elgtis, tarkime, apsiperkant parduotuvėje, ką daryti, jeigu susižeidi ir pan.
Grupinės veiklos metu vaikai mokosi išlaukti savo eilės, atsakyti į klausimus, paprašyti pagalbos, sekti besikeičiančią situaciją. Bendrauti galima ne tik žodžiais – tai galima daryti ir gestais, kūno kalba, mimika, paveiksliukais, naudojant specialias programėlės, esančias išmaniuosiuose telefonuose, kompiuteriuose, planšetėse“, – akcentuoja J. Grigėnaitė.
Kaip ir kokį metodą rinktis, bendraujant su įvairių sunkumų turinčiais vaikais, geriausiai gali patarti logopedas, atsižvelgdamas į vaiko bendravimo lygį ir galimybes, motoriką, savarankiškumą, pažintinius gebėjimus. Šių specialistų mūsų švietimo sistemoje itin trūksta.
