Viena mama taikliai pastebėjo, kad hiperaktyvus vaikas primena uždarytą į narvą laukinį paukštelį. Jis neranda sau vietos, blaškosi, daužosi į sienas, neduoda ramybės nei kitiems, nei sau.
Ir tokių vaikų rastume kiekviename darželyje ir mokykloje.
Auginti hiperaktyvų vaiką nelengva. Todėl mamos susibūrė į interneto bendruomenę, kuri vienija tokias šeimas, kad vienos kitas palaikytų ir pasidalytų informacija. Pakalbinome dvi mamas: Ingą ir Laurą.
Ar interneto bendruomenė susieina pabendrauti šeimomis? Galbūt aktyvieji jūsų vaikai labai gerai jaučiasi tarp panašių į save?
Inga: Mums nepavyksta susitikti gyvai, kadangi mamos išsibarsčiusios po visą Lietuvą. Susitikti būtų smagu. Sėdėdamos „vienoje valtyje“ suprastume vienokį ar kitokį savo vaikų elgesį, o vaikai, manau, puikiai bendrautų, nes niekas jų netramdytų: nebėgiok, nesistumdyk.
Laura: Planuojame susitikti, nes įdomu, kaip sektųsi, o ir bendrauti gyvai smagiau nei vien tik internetu.
Kada hiperaktyvumas pasidaro pastebimas? Nuo pat gimimo?
Inga: Sunku atsakyti vienareikšmiškai. Yra mamų, kurios teigia, jog vaikas nuo gimimo buvo neramus, nuolat muistėsi, verkdavo. Mano atveju sutrikimas stipriausiai išryškėjo apie antruosius metus. Tai labai individualu.
Mano sūnus iki 2,5 m. daugiau priminė autistą, tačiau vėliau jis labai pasikeitė, ir ši diagnozė jam nebuvo patvirtinta. Taip buvo todėl, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimai panašūs – kiekvienas hiperiukas turi mažiau ar daugiau autizmo bruožų.
Šių sutrikimų spektras toks platus, kad jeigu bandytume jį atvaizduoti tiesiojoje atkarpoje, tai klasikinis autizmas būtų viename krašte, o ADS (aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, angl. ADHD) – visiškai priešingame.
Laura: Mūsų atveju, kad vaikas kiek „kitoks“, pastebėjome gal 1,5 metų, kai jis tapo kur kas drąsesnis, judresnis už kitus bendraamžius. Būdavo, kol kiti vaikai nučiuožia nuo čiuožyklos, jis jau atsistoja, apibėga ir vėl lipa. Tada atrodė smagu, džiaugėmės drąsiu ir judriu vaiku, kad nesėdi tik mamos glėbyje.
Kas sunkiausia auginant hiperaktyvų vaiką? Ar pasitaiko tokių situacijų, kuomet išpila šaltas prakaitas ir apima bejėgystė?
Inga: Auginti hiperaktyvų vaiką kartais net sunkiau negu autistą. Mamos nuvarytos nuo kojų ir kas vakarą jaučiasi lyg išsunktos citrinos – jeigu jums taip yra, tai galėtų būti ženklas, kad jūsų vaikas hiperaktyvus. Tikrai būna tokių situacijų, kai jaučiuosi bejėgė, nebetikiu, kad galiu ką nors pakeisti, kad viskas kada nors bus gerai.
Man yra tekę vežti vaiką į laukus, pro ašaras vairuojant automobilį… Vežti jį kažkur, kur nėra žmonių. Kad jis galėtų pabūti laisvas, pabėgioti, pašaukti, pabūti paukščiu… Visas mūsų gyvenimas – tai griežto režimo kalėjimas, o mūsų vaikai – laukiniai paukščiai, jie daužosi į grotas iki mirties. O mes, tėvai, privalome visa tai stebėti.
Kadangi mūsų vaikų smegenys veikia netinkamai, tai tam, kad pasiektų tinkamą smegenų aktyvumo tonusą, jie turi jas stimuliuoti. Pvz., erzinti namiškius, kad gautų stiprų emocinį atsaką ir adrenalino. Erzinimas gali būti įvairus, nuo drabužių mėtymo į žmogų iki žodinio užgauliojimo, lakstymo ir triukšmavimo. Įsivaizduokite, kad jūs negalite net televizoriaus pažiūrėti ramiai, nes visi žaidimai lydimi spiegimo ir mėtymo, daužymo ir trankymo.
Tokie vaikai nuolat reikalauja dėmesio, dažnai pasitaiko ir emocinių iškrovų. Kadangi mokykloje ir kitose viešose vietose jie patiria didžiulę įtampą, dėdami visas pastangas save valdyti ir filtruoti triukšmą, jie išsikrauna namuose. Filtruoti triukšmą jiems sudėtinga: girdi viską vienu metu. Pavyzdžiui, mano vaikas per pertrauką klasėje negali šnekėti, jis negirdi nieko, tik triukšmo krioklį. Jam be galo sunku atsijungti nuo pašalinių dirgiklių ir girdėti tik vieną žmogų.
Emocinės iškrovos – tai isterijos. Pvz., filmuke pamatytas personažas buvo nuskriaustas, vaikas pradeda verkti, tas verkimas pereina į bliovimą, pamiršta, kodėl verkia, tada pereina į isteriją. Pasigirsta žemos savivertės akordų, sūnus sako, kad jis blogas, nepakenčiamas, yra našta, kad jo galvą reikia gydyti. Mūsų vaikai suvokia, kad jie kitokie. Jie nori būti tokie kaip visi, bet jiems nepavyksta, dėl to jie kenčia. Panašiai turbūt jaučiasi žuvis, kuri mokosi vienoje mokykloje su meškomis, puikiai laipiojančiomis medžiais. Ji nuolat patiria nesėkmes, jai nuolat sakoma, kad ji prasta laipiotoja.
Laura: Sunkiausia ištverti visuomenės požiūrį, kai eini vaiko pasiimti iš darželio ir bijai sulaukti: „Na, žinokite, šiandien jis tą ir aną padarė“, „Na, jau nebeįmanoma, darykite kažką“. Kai bijai sutikti kitų vaikų tėvus, nes jie sako: „Jūsų vaikas skriaudžia manąjį“. Bijai mokyklos renginių, kad per pasirodymą vaikas nepradėtų išsidirbinėti prieš visus. Bijai viešų vietų, nes ten jam užeina pyktis ir jis pradeda rėkti, atsikalbinėti, o visi žiūri ir stebisi… Pavyzdžiui, eini ir netikėtai sutinki kokį pažįstamą, pradedi kalbėtis, jis užkalbina vaiką, o tas atšauna kokią nesąmonę. Stovi ir raudonuoji, todėl dažnai tenka nusiųsti vaiką „kažko pažiūrėti“, arba tiesiog nesileidi į ilgesnį pokalbį, nes žinai, kad vaikas tuoj pradės siautėti.
Kur hiperaktyviam vaikui sunkiau, – darželyje ar mokykloje?
Inga. Vienareikšmiškai – MOKYKLOJE. Darželis – laisvų menininkų erdvė.
Ten gali kurti, tirti ir dainuoti beveik kada nori ir ką širdis geidžia. O mokykla – kalėjimas. Hiperaktyviam vaikui dažnai būdingas valios ir emocijų nebrandumas.
Todėl jam sunkiau negu daugumai susiimti, prisiversti, atlikti tai, ko reikalaujama, nors tai neįdomu. Sunku sėdėti ir nejudėti, kalbėti tik tada, kai galima, būti valdomam.
Laura: Kol kas esame darželyje, didžiausios bėdos tęsiasi antrus metus.
Anais metais manėme, gal auklėtoja nesugeba susitvarkyti. Tiesiog pakeitėme darželį, tačiau naujajame tas pats, ir dar blogiau. Buvo visko – pasiimi, išklausai, atsisėdi į automobilį ir verki. Buvo sunku priprasti prie fakto, kad vaikas toks problemiškas, atrodo, namie juk geras…
Kokių situacijų sąmoningai vengiate?
Inga: Kiekvienas savo vaiką pažįsta geriausiai. Mes – hiperiukų mamos – išmokome nujausti sudėtingas situacijas iš anksto, dar joms neprasidėjus. Aš vengiu su sūnumi ilgai būti žaidimų kambaryje. Žinau jo resursų limitą. Negalima būti ilgiau negu valandą. Išvargęs emociškai, jis gali pradėti elgtis agresyviai kitų vaikų atžvilgiu.
Kita taisyklė – žaidimų kambarys jokiu būdu ne per išeigines. Didelis triukšmas ir daug vaikų išderins jį dar greičiau.
Mitas, kad hiperaktyviam vaikui reikia išsidūkti. Tai neišprususių žmonių, kurie suvokia hiperaktyvų vaiką kaip tiesiog labai aktyvų ir nežino jo smegenų disfunkcijos priežasčių, išgalvota teorija. Hiperaktyviam vaikui reikia kuo ramesnės aplinkos, iš sporto labiausiai tinka plaukimas. Vanduo nuramina, sumažina įtampą.
Laura: Po apsilankymo raidos centre, kai paaiškino, kas tai yra ir kaip su tuo dirbti, atrodė, kad viskas palengvės. Tačiau vaikas auga, ir sunkumai didėja, atrodo, darbo įdedi vis daugiau, o sunkumų ne mažėja, o daugėja. Vaikas pradeda atsikalbinėti, nuolatos klausinėti to paties. Pavyzdžiui, išeinant iš namų pasakai, kur važiuosime. Įsėdus į mašiną vėl tas pats klausimas: „Kur mes dabar važiuosim?“ Važiuojant: „Tai mes važiuosim į parduotuvę ar ne?“ Nežinai, ar klausia dėl užmaršumo, ar dėl saugumo jausmo, gal taip jiems lengviau save kontroliuoti. Arba ryte: „Kodėl aš turiu rengtis?“ Visose situacijose turi numatyti vaiko veiksmus žingsniu į priekį, nuolat įspėti, kokio elgesio iš jo laukti. Situacijų galima bandyt vengti, bet tokie vaikai sugeba taip netikėtai priblokšti, kai nežinai, nei ką pasakyti, nei kaip pasielgti.
Kokių radote veiksmingų pagalbos būdų?
Inga: Mano sūnui greitai 10 metų. Iki 9 metų mes „daužėme galva į sieną“.
Jau pirmoje klasėje nepatogų vaiką išvarė į namų mokymą. Vėliau – iš mokyklos. Mokyklą teko keisti. Dar metai naujoje mokykloje man baigėsi panikos atakomis.
Kol pagaliau 3 klasėje (šiemet) nušvito švietimo saulė ir mokykloje pasidarbavo PPT specialistai (psichologinė pedagoginė tarnyba). Jie davė konkrečių patarimų, ką ir kaip daryti, kaip ugdyti. Prisijungė psichologas, logopedas, socialinis pedagogas. Buvo pradėta taikyti papildomos motyvacijos sistema (vaikas renka pliusus už gerą darbą mokykloje ir namie) ir gauna už tai paskatinimų (vakare kompiuterį, savaitės pabaigoje – žaislą ar geidžiamą smulkmeną). Su mokytojais suderinome, kad taikysime vertinimo sistemą ir mokykloje: sūnus gauna šypsenėlę, priklausomai nuo įdėtų pastangų ir rezultatų.
Greitai pastebėjome, kad tai veikia ir motyvuoja jį stengtis, jis giriasi savo laimėjimais.
Būtina sąlyga – taisyklės. Niekada nepalaužiamos. Įtakos turėjo ir tai, kad skiriu be galo daug laiko sūnui. Mes kartu meistraujame, lankome muziejus, vykstame į lankytinas vietas, keliaujame į kitus miestus, tyrinėjame, ieškome, randame.
Mano sūnui labai svarbu jausti, kad aš jį myliu. Nes juk visi kiti jo nemėgsta. Jis rakštis visuomenės subinėje. Nenoriu, kad jis taip jaustųsi. Nes aš žinau – jis geras žmogutis, ir jis vertas meilės.
Laura: Didžiausia pagalba mums būtų „aplinkinių supratingumas“. Joks tėvas nenorėtų, kad šalia jo vaiko grupėje būtų „kitoks“ vaikas, kuris kartais agresyvus, piktas, nemandagus. O reikia tik kantrybės, supratingumo ir palaikymo. Nes tokie vaikai viduje yra labai mylintys, tik reikia rasti tinkamą priėjimą prie jų.
Ar dažnai tenka išgirsti „neišauklėtas vaikas“, ką tokiems žmonėms atsakote?
Inga: Šitas klausimas turėtų būti straipsnio šerdis. Straipsnių apie hiperaktyvumą yra aibė, tačiau apie toleranciją tokiems visuomenės nariams – nė vieno. „Neišauklėtas vaikas“, „Toks didelis, o koks elgesys“, „Košmaras“, „Kokį pavyzdį rodo jūsų vaikas“, „Gydykite savo vaiką“ ir t.t. Tai mūsų gyvenimo tarp žmonių apibūdinimas.
Sunku paaiškinti sočiam, kas yra alkis. Aš nieko neaiškinu. Nesiteisinu. Per daug metų išmokau būti tarp žmonių nutaisiusi tokį veidą, kad man nedrįstama pasakyti nė žodžio. Besąlygiškai ginu savo vaiką, visada ir visur. Net jeigu jis neteisus. Namie, kai niekas negirdi, tik jis, paaiškinu, ką jis ne taip padarė, jeigu jis tikrai buvo kaltas.
Mano vyras daug metų dirba Olandijoje. Ten jaučiuosi daug laisviau ir geriau. Žmonių mąstymas visai kitoks. Niekas nespoksos ir nekomentuos, net jeigu vaikas gulės vidury žaislų parduotuvės ir isterikuos.
Lietuvoje to niekada nebus. Nes sovietinė karta, nors ir miršta, bet palieka po savęs lygiai taip pat išauklėtus palikuonis. Ir tradicijos tęsiasi.
Norėtųsi, kad žmonės kartais susimąstytų prieš smerkdami, o gal šiam vaikui kažkas negerai, gal tėvai nėra kalti. Juk neprieinate ir nesakote tėvams, kurių vaikui Dauno sindromas, kad jis neišauklėtas, rodo liežuvį?
Būkime vieni kitiems daugiau tolerantiški ir pakantūs. Juk toks vaikas galėjo gimti ir jūsų šeimoje!
Laura: Į replikas stengiuosi nereaguoti, juk neigiamų emocijų ir taip gauname, tad veltis į diskusijas nesinori. Juk nepradėsi kiekvienam aiškinti, kad tai diagnozė „hiperaktyvumas“. O jei kam ir pasakai, tai sulauki: „Oi, dabar visi vaikai tokie hiper”. Žmonės tiesiog nesuvokia, kad tai liga.
Koks raktas į hiperaktyvaus vaiko širdį – susitarti galima tik geruoju, švelnumu ar reikia griežtumo, tvirto žodžio?
Inga: TIK GERUOJU, bet taisyklės turi buti būtinai! Plius begalinė meilė ir kantrybė.
Laura: Geriausias atsakymas: švelniai ir griežtai. Padeda tik griežtos ribos ir aiškios taisyklės. Ir, žinoma, motyvacinė sistema, pliusai minusai, lipdukai už gerą elgesį, vėliau už juos gaunamas kažkoks prizas. Tačiau kartais ir tėvams sunku išlikti ramiems, kantriems, būna, užrėki, vėliau dėl to gailiesi, nes vaikas prisimena, kad rėkei, o tu juk turi rodyti teigiamą pavyzdį. Su šitais vaikais visos derybos turi būti tik pozityvios. Kartais, nors vidus dega pykčiu, turi pasitelkti humorą, prajuokinti vaiką ir nukreipti dėmesį nuo pykčio. Maniškis čia gali rėkti iš piktumo, čia pradėti juoktis, kai aš atkartoju jo piktą miną. Negaliu atsipalaiduoti, turiu veikti, galvoti, nuspėti, užbėgti įvykiams už akių.
Ar domėjotės, tai lemia paveldimumas ar kiti veiksniai?
Inga: Pagal mano surinktą informaciją, paveldimumas nėra dažniausia priežastis. Didesnės reikšmės turi gimdymo traumos, negydytos perinatalines encefalopatijos (Lietuvoje išvis niekas nieko negydo, kol nebūna vėlu). Plius MMR skiepai.
Laura: Mūsų atveju įtakos turėjo turbūt tai, kad vaikas įvaikintas, o biologinė motina nėštumo metu negyveno sveikai, vaikas gimė neišnešiotas.
Kokia mėgstamiausia jūsų vaikų veikla? Kas juos džiugina?
Inga: Neskaitant didžiojo XXI amžiaus velnio – kompiuterio, patinka lego, stalo žaidimai, aktyvūs žaidimai. Taip pat kūryba. Svarbiausia, kad užsiimtum su vaiku drauge.
Laura: Mėgstamiausia veikla – važiuoti dviračiu, juo daro toookius triukus, kas tikrai ekstremalu jo amžiaus vaikams. Mums lieka tik aprūpinti tinkamomis apsaugomis ir mokyti tai daryti saugiai. Būdamas penkerių, jis numindavo 10 kilometrų be jokio sustojimo. Traukia automobiliai, ir, aišku planšetė, kurią naudojame kaip motyvacinę priemonę.
„Mamos žurnalas“
