Tėvai žino, kad hiperaktyviems vaikams labai tinka sportas.
Tačiau čia reikia žinių – tiks ne bet kokia sporto tūšis, ne bet koks intensyvumas. Patarimais dalinasi vaikų sporto centro „Strakaliukas“ trenerė.
Pataria vaikų sporto centro „Strakaliukas“ specialistė trenerė-ergoterapeutė Justina Nalivaikaitė
Iš šono pažiūrėjus, hiperaktyvūs vaikai yra nepatogūs. Jie nuo mažens irzlūs, blogai miega, jiems būdingi pilvo skausmai, alergija maistui. Tik pradėję vaikščioti, jie bėgioja lyg užsukti. Dažnai tokie vaikai nenustygsta vietoje net tada, kai to reikalaujama (valgant, ruošiant namų darbus, piešiant). Atsiranda dėmesio sukaupimo problemų: juos nuolat išblaško pašaliniai dirgikliai. Jie daug kalba, klausinėja, komentuoja, įsiterpia į kitų pokalbius, neklauso, kas jiems sakoma, bei trukdo kitiems.
Auginant tokį vaiką, svarbiausia pamatyti gerąją „reikalo“ pusę – tokie vaikai yra linksmi, energingi, sportiški ir išradingi. Taip, jiems reikėtų šiek tiek padėti, o geriausiai tai padarys mėgstama sportinė veikla.
Hiperaktyviam vaikui sportiniai užsiėmimai svarbūs tuo, jog savo energiją jis gali naudoti tikslingai.
Sportuodamas toks vaikas mokosi sutelkti dėmesį (kada reikia bėgti, o kada laukti savo eilės), atlikti užduotis iki galo, suvokti, kada yra užsiėmimo pradžia, o kada pabaiga. Sportuodamas vaikas mokosi ir bendrauti, nes lavinami socialiniai įgūdžiai: grupinių užsiėmimų metu vaikai užduotis atlieka kartu, išmoksta užleisti kitus vaikus, neskubėti, dalintis priemonėmis.
Štai keletas patarimų:
Vaikai, turintys hiperaktyvumo simptomų, dažnai negeba atlikti struktūruotų užduočių (negali išlaukti savo eilės, neatlieka užduočių nuoseklia tvarka, greitai praranda susidomėjimą), todėl reikia pasiūlyti tokius užsiėmimus, kuriuose vaikui būtų tikrai labai įdomu.
Aplinka, kurioje sportuoja hiperaktyvus vaikas, turi būti erdvi ir tinkama bėgioti, plačiai judėti. Hiperakyvaus vaiko nesprauskite į mažyčius treniruočių kambarėlius, jiems geriau tiks salės. Aplinkos pritaikymas priklauso nuo vaiko amžiaus: 3 metų vaikui užtenka mažesnės patalpos, tačiau 10 metų vaikui jau reikėtų sporto salės.
Namuose hiperaktyviam vaikui itin svarbios aplinkos zonos, kuriose jis atlieka tam tikrus darbus. Miego zonoje vaikas joje gali tik miegoti. Darbo zonoje vaikas atlieka įvairias užduotis, priklausomai nuo amžiaus (namų darbai, piešimas, spalvinimas, knygelių skaitymas). Laisvalaikio zonoje vaikas žaidžia.
Tinkamai paskirstyta aplinka hiperaktyvų vaiką ramina, kreipia jo dėmesį tik į konkrečią veiklą.
Nederėtų leisti vaikui painioti zonų paskirties: valgyti miego ar darbo zonoje. Tai išderina vaiko dienotvarkę ir neleidžia priprasti prie tvarkos.
Tėvai, rinkdami sporto rūšį tokiam vaikui, turėtų atsižvelgti į tai, ar pačiam vaikui ši veikla emociškai patraukli. Hiperaktyvus vaikas labai emocingas ir, jei jam nepatiks tėvų parinktas sportas, nieko gero nebus.
Svarbu, kad tie patys užsiėmimai truktų ilgai, – ne kaskart vis kitokia užsiėmimų rūšis, o viena, vaiko mėgstama sporto šaka, bet ilgą laiką ta pati.
Kokie sportai labiausiai tinkami
Hiperaktyviems vaikams iš esmės tinka visos sporto rūšys. Tačiau, kad ir kokia sporto šaka būtų, tokiems vaikams reikia disciplinos. Jiems svarbu žinoti, kada užduoties pradžia, kada pabaiga, ką po ko reikėtų atlikti ir pan. Sportuodamas komandoje vaikas išmoksta laukti eilėje, mokosi bendravimo įgūdžių su komandos draugais. Individualios treniruotės aktualios tuomet, kada vaiko hiperaktyvumas yra labai ryškus, kai jam labai sunku susikaupti ir atlikti užduotis komandoje, jis trukdo kitiems vaikams sportuoti arba yra agresyvus. Tuomet galima skirti užsiėmimus individualiai, mokyti pajausti užsiėmimo struktūrą. Vėliau jau galima derinti užsiėmimus tiek individualiai, tiek komandoje.
Kartais tėvai įsitikinę, kad hiperaktyviam vaikui reikia „išsikrauti“ smūgiuojant, boksuojantis. Vis dėlto mes, treneriai, siūlome komandinį sportą. Hiperaktyvūs vaikai dažnai turi sensorinės integracijos sutrikimų. Centrinė nervų sistema netinkamai interpretuoja dirgiklius iš aplinkos, todėl pasireiškia per silpnos reakcijos į dirgiklius. Tokie vaikai siekia dirgiklių gauti papildomai: krenta ant žemės, atsitrenkia į kitus vaikus, jiems patinka žaidimai, keliantys pavojų jų sveikatai. Tad tinkamiausias pasirinkimas – struktūruoti užsiėmimai, nes „išsikrauti“ tokie vaikai ir patys atranda būdų, o treniruodamiesi su komanda jie mokosi prisitaikyti ir susivaldyti.
Į mūsų studiją ateina hiperaktyvių vaikų. Per pirmus užsiėmimais tokiems vaikams labai sunku susikaupti, jie blaškosi, būna irzlūs, nekreipia dėmesio į pastabas. Tokie vaikai labai konkurencingi.
Jiems sunku kitus užleisti, jie visada nori pirmauti. Jei kitas vaikas juos aplenkia, hiperaktyvūs vaikai dažniausiai pradeda verkti, gali pulti net į agresiją. Tačiau pamatę, jog kiti vaikai klauso, toks vaikas dažniausiai aprimsta, pradeda domėti užduotimis ir ypač siekia gauti apdovanojimą.
Tinkamas treniruočių laikas
Dėl pasirinkto treniruočių laiko yra kelios nuomonės: vieni teigia, jog hiperaktyviems vaikams negalima sportuoti vakare, nes jie įsiaudrina ir negali užmigti, kiti – jog kaip tik prieš miegą sveika išsikrauti. Todėl treniruotės laiką geriausia pasirinkti individualiai, atsižvelgiant į tai, kaip vaikas jaučiasi.
„Mamos žurnalas“
