Su juo baisu išeiti į svečius, nes būtinai ką nors sulaužys ar primuš. Juo skundžiasi darželio auklėtojos, mokytojai ir kitų vaikų tėvai. Tai tarsi uraganas, po savęs paliekantis nuolaužas ir išrautus medžius. Kaip sutramdyti siaučiančią stichiją – hiperaktyvumą?
Konsultuoja gydomosios pedagogikos specialistė Tatjana Rožukienė
Cholerikas ar hiperaktyvus?
Lietuviai yra gana ramūs, choleriško temperamento žmogų sutiksi kur kas rečiau nei pietų šalyse.
Mažasis cholerikas nė minutėlės nepabus be veiklos. Penkerių metų vyrukas pats pasisiūlo išnešti šiukšles. Vos tik spėja grįžti tuščiu kibiru, jau sugalvojęs nuplauti vonios sienas. Paskui jis būtinai eis pažaisti su broliuku, o prieš miegą dar norės siurbliu valyti kilimą. Vaiko galvoje per dieną gimsta daugybė minčių, kur jis gali save realizuoti. Ir jis tą daro, nors ne viską gerai ar iki galo. Cholerikas mėgsta žmones, jam patinka bendrauti, būti dėmesio centre. Jis visas tarsi dega.
Hiperaktyvus vaikas nuoširdžiai norėtų būti geras, bet negali. Jeigu svečiuose sulaužo žaislus, tai daro ne iš piktų paskatų. Jis iš tikrųjų nevaldo savęs. Jį patį valdo prieštaringiausi norai, vidinis chaosas, baimės, agresija. Būdamas išoriškai labai aktyvus, viduje jis visiškai pasyvus. Kur jį neša vidinės srovės – ten jis plaukia. Žinoma, kiekvienas vaikas kartais gali užsiožiuoti ir tapti nevaldomas, tačiau hiperaktyviam vaikui tai – nuolatinė būsena.
Cholerikai tarp nepažįstamų žmonių elgiasi gerai, jie paklusnesni ir sukalbamesni, negu namuose su tėvais. Jie gudriai moka pasinaudoti palankia situacija, pavyzdžiui, parduotuvėje gali kristi ant grindų ir rėkti, prašydami norimo žaislo. Gudruoliai supranta, kaip nejauku tėvams ir prie svetimų akių vargu ar baus „ožį“. Tačiau jei cholerikui pasakoma griežtas „ne“, jis paklūsta.
Hiperaktyvus vaikas elgiasi atvirkščiai – jis kur kas sukalbamesnis namuose, negu svetimoje aplinkoje. Tokie „uraganai“ nemoka manipuliuoti suaugusiaisiais ir nieko nedaro tikslingai ar piktybiškai. Hiperaktyvus vaikas nesupranta, kad elgiasi blogai. Dėl to jis dažnai atsiduria pavojuje, pavyzdžiui, čiumpa aštrius daiktus, išbėga į važiuojamąją gatvės dalį, nes visiškai nemoka numatyti pasekmių.
Aktyvus vaikas niekada nenorės pasirodyti iš blogosios pusės. Pavyzdžiui, jis nesutiks suvaidinti scenos, kaip jis pats atrodo supykęs. Jis nenori viešai demonstruoti savo kaprizų. Cholerikas puikiai supranta, kad ožiuotis yra negražu, gėda. Geriausiu atveju jis sutiks suvaidinti ne save, o kokį kitą piktą vaiką, dar geriau – žvėrelį, pasakos herojų.
Hiperaktyvus vaikas klusniai pildys užduotį. Jis su malonumu nueis už širmos vaidinti supykusio savęs. Žinoma, po minutės jis gali iš ten pabėgti, bet ne dėl to, kad susigėdo, o kad vidinis chaosas jau neša jį kitur. Toks vaikas beveik neturi savikritikos jausmo.
Dar vienas požymis, skiriantis choleriką nuo hiperaktyvaus – tai dėmesio sutelkimas. Hiperaktyvus vaikas negali ilgai užsiimti net mėgstamiausia veikla. Pavyzdžiui, cholerikui krepšinį žaisti patinka, jis gali tą daryti pakankamai ilgai. Hiperakyvus vaikas po poros minučių jau bus įsivėlęs į muštynes ar radęs kitą viliojantį užsiėmimą. Jis griebsis daug ko, bet nieko – iki galo. Toks vaikas virs iš suolo, keldamas ranką kada jo neklausia ir nežinos, ką pasakyti, kai mokytoja paklaus.
Kodėl šeimoje gimė „nepakaltinamas“ vaikas?
Pasak gydomosios pedagogikos specialistės Tatjanos Rožukienės, hiperaktyvumas nėra problema, kurią būtų galima išgydyti vaistais ar operacija. Ir pats hiperaktyvus vaikas nė iš tolo neprimena ligonio. Jis judrus, gyvybingas ir nepavargstantis. Didesniais ligoniais jaučiasi jo tėvai, kurie po dienos rūpesčių vos pavelka kojas…
Hiperaktyvumas – tai elgesio sutrikimas, kuris nėra paveldimas, todėl tėvai neturėtų kaltinti vienas kito, kad vaikas iš kurio nors giminės paveldėjo „blogus“ genus.
Tačiau T. Rožukienė, bendraudama su tėvais, visada į problemą pažvelgia ir iš filosofinės pusės.
„Chaotiški vaikai yra dabartinio mūsų gyvenimo atspindys. Šiandieninio žmogaus dvasiai trūksta pusiausvyros, dėl to vaikai gimsta, kad atskleistų mūsų problemas.
Juk daug nėščių moterų gyvena nuolatiniame strese. Jos iki paskutinių savaičių priverstos dirbti, neturi buto, sąlygų auginti vaiką. Galvoja, kaip po mėnesio vėl grįš į darbą. Augantis vaisius sugeria visą vidinį mamos chaosą. O gimusiam naujagimiui gydytojai iškart diagnozuoja padidėjusį raumenų tonusą – kumšteliai suspausti, raumenukai tarsi akmeniniai…
Hiperaktyvus vaikas augs nuolatiniame judėjime. Jis klaidžios tarsi ežiukas rūke, nerasdamas vietos savo nerimstančiai sielai. Toks vaikas visiems jį supantiems žmonėms, o ypač tėvams, atneša daug skausmo. Už ką? Bet susimąstykime: tik skausmas mums, suaugusiesiems, gali duoti impulsą tobulėti. Jeigu žmogus nejaustų diskomforto, jis gyventų kaip vienas iš gyvūnijos pasaulio atstovų, kaip paukštis ar kiškis, kurie per tūkstantmečius nepakito ir nepakeitė savo gyvensenos. Tokie vaikai verčia mus sparčiau progresuoti kaip asmenybes. Gimus hiperaktyviam vaikui, tarsi atsiduriame bedugnėje: jo juk negrąžinsi į dangų, neužmuši ir neišmesi. Turi išmokti sugyventi su juo. O tai puiki asmenybės lavinimo užduotis tėvams. Jie turi tapti stiprūs, apsivalyti. Mes turime būti dėkingi, kad kažkas iš dangaus mums atsiuntė šį vaiką. Filosofine prasme ne mes gydome vaikus, o jie mus gydo“, – sakė gydomosios pedagogikos specialistė, dirbanti su hiperaktyviais vaikais ir jų tėvais.
Elgesio taisyklės, auginant vaiką-uraganą
Hiperaktyviems vaikams labiau nei kitiems reikalingas griežtas dienos režimas. Jie, žinoma, bandys jį griauti, bet jei griežtai laikysitės savo, galų gale pripras. Juk alergiškiems vaikams mamos nors ir su skausmu širdyje, bet griežtai atsakys saldumynų ar šokolado. Jos žino, kad nuo to vaikams bus tik blogiau.
Kai kalbama apie psichiką, mamos nebūna tokios tvirtos. Juk psichikos neapčiuopsi, jos tarsi ir nėra… O hiperaktyviam vaikui taip pat kaip alergiškam reikalinga griežta dieta. Psichinė dieta. Tik tvarka nuramins vidinio pasaulio chaosą.
Pakabinkite ant sienos dienotvarkę ir laikykite ją konstitucija, kur kas svarbesne už jūsų valią: „Ką aš galiu padaryti – matai, dienotvarkėje rašoma, kad jau laikas miegoti“. Ypač tai veiksminga priešmokykliniame amžiuje.
Reikia atminti, kad automobilio, kurio stabdžiai blogi, stabdymo kelias ilgesnis. Tas pats su ir hiperaktyviais vaikais. Todėl jei reikia baigti žaisti, nereikalaukite, kad tai padarytų tuoj pat. Kas kiek laiko informuokite, kad žaidimai artėja į pabaigą. Tokių vaikų reikia prašyti po kelis kartus.
Griežta disciplina reikalauja ir tėvų jėgų. Jiems reikia įprasti kalbėti su vaiku pasitikinčiu ir raminančiu tonu, be susierzinimo. Sunku? Bet vaikui pildyti jūsų reikalavimus dar sunkiau, nors jūs vis dėlto to reikalaujate.
Jautriam vaikui reikia dozuoti įspūdžius. Jam kenkia įspūdžių perteklius. Kartais po patikusio vaikiško spektaklio mažylis ilgai negali užmigti, jis kunkuliuoja išgyventomis emocijomis. Visiškai išbraukti pramogų iš jo gyvenimo nereikia. Tik tėvai visada atidžiai turi sekti, kada stichija tampa nebevaldoma.
Kai tik pastebite vaiko hiperaktyvumą, geriau baikite svečiuotis, eikite namo nebaigę žiūrėti spektaklio ar filmo. Kodėl išeinate, vaikui paaiškinkite paprastai: „Tu jau pavargai, dabar eime namo gerti arbatos“. Nebauskite mažylio už tai, kad jis nesugebėjo išsėdėti visą seansą. Tegul tie įspūdžiai, kuriuos jis spėjo patirti, atmintyje lieka gražūs.
Persitempimo minutę galima tiesiog nukreipti dėmesį. Geriausia „pagalba“ – pasisodinti vaiką ant kelių, sūpuoti kaip mažiuką, šnibždėti ką nors raminančio. Kūniškas kontaktas su suaugusiu žmogumi veikia kaip vaistai.
4-5 metų vaikus susijaudinimo minutę galima įtrauki į pokalbį. Ne apie jų blogą elgesį, o apie kokį nors pašalinį, vaiką dominantį dalyką. Pateikite paprastučius klausimus. Sujaudintas vaikas nesukaupia dėmesio, jis „išsibarstęs“. Kad atsakytų į klausimus, jam reikės apgalvoti atsakymus ir išeiti iš chaoso. Su visais vaikais reikia bendrauti dialogu (o ne skaityti jiems moralą), bet su hiperaktyviais – ypatingai.
Vaikui netinka komandos: „Nueik, atnešk, liaukis“ arba rypavimai „Koks tu netikęs, tu elgiesi baisiai, tu tikra nelaimė“…
Jei yra glimybių, hiperaktyviam vaikui geriau augti ne darželyje, o namie, su mama. Priešmokykliniame amžiuje tokiems vaikams apskritai nepatariama bendrauti su daug žmonių vienu metu. Jei į svečius kviečiate draugų, geriau kviesti vieną, o ne tris. To visiškai pakaks jūsų „uraganui“.
Jo dėmesį blaško ne tik žmonės, bet ir daiktai. Psichologai rekomenduoja hiperaktyvaus vaiko kambario neperkrauti daiktais, detalėmis, isteriškomis spalvomis. Kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, jo rašomasis stalas turėtų stovėti „asketiškoje“ vietoje – tik lygios ramia spalva išdažytos sienos, stalas, stalinė lempa. Jokių paveikslėlių, žaislų ant stalo, kurie nukreiptų vaiko dėmesį.
Kaip lavinti hiperaktyvų vaiką
„Smegenų treniruotes“ galima pradėti jau anksti. Visiškai nereiškia, kad vaiką reikia nuo trejų metų mokyti skaityti ir skaičiuoti. Reikia mokyti jį mąstyti. Tam puikiai tinka lėlių teatras ar vaidmenų žaidimai su žaisliukais. Įsijautęs į nykštuko ar senelės vaidmenį, vaikas geriau suvokia kitų žmonių elgesio motyvus. Taip jis mokosi matyti reiškinius su visomis priežastimis ir pasekmėmis. Augant spektakliai ir žaidimai turėtų sudėtingėti.
Tokiems vaikams labai padeda korekciniai žaidimai. Didžiausia klaida, kurią daro tėvai ir pedagogai – tai reikalauti iš vaiko ilgai išbūti vienoje vietoje, išlaikyti dėmesį. Ilgesnį laiką išsėdėti prie stalo, sekti pasakos siužetą ir dar atsakyti į pateikiamus klausimus – tai trys skirtingos ir labai sunkios užduotys hiperaktyviam vaikui, o tėvai reikalauja jas atlikti iš karto.
Jei norite lavinti vaiko dėmesį, nereikalaukite jo sėdėti. Tegul jis atlieka užduotį stovėdamas arba vaikščiodamas, kaip jam patogiau. Jei norite išmokyti nusėdėti prie stalo, tegul tuo metu nebūna perkrauta vaiko galva. Sėdėdamas jis gali klausyti muzikos ar patirti kitų malonių įspūdžių.
Dėmesiui lavinti tinka paprastas žaidimas „Atkartok melodiją“. Tėvai sugroja nesudėtingą motyvą, o vaikas atkartoja plodamas rankomis ar trepsėdamas kojomis.
Įdomu žaisti „Veidrodį“, kada vaikas turi tiksliai atkartoti tėvų gestus arba kūno pozas.
Vaikų mėgstamas žaidimas „Apmirk“. Ištarus šį žodį, žaidėjai lieka tokia poza, kokia buvo tą minutę ir stengiasi kuo ilgiau nejudėti. Hiperaktyviam vaikui reikia duoti galimybę išlieti savo begalinę energiją.
Tinka įvairiausios sporto rūšys, šokiai, žaidimai gryname ore.
Tatjanos Rožukienės pastebėjimu, labiausiai hiperaktyvūs vaikai mėgsta vandenį. Jei nėra galimybių lankyti baseino, bent vonią. Šiltame vandenyje jie galėtų išbūti valandų valandas. Tačiau jų organizmui palankiausia pabūti vonioje iki 15 minučių. Į vandenį galima įpilti natūralaus lavandų aliejaus, jūros druskos – tokia vonia veikia raminančiai.
„Jokiu būdu nereikia hiperaktyvaus vaiko raminti televizoriumi,- sakė T. Rožukienė, – nors kai kurie tėveliai praktikuoja tokią „terapiją“. Žinoma, tada namuose ramu, bet vaikui televizorius nieko neduoda, tik jį apvagia. Televizorius atima iš vaiko jo ir taip nesuvoktą „aš“. Vaikas turi išmokti sutelkti dėmesį į save, o spokso į greitai besikeičiančius televizoriaus vaizdus“.
Daug daug meilės
Nors kartais hiperaktyvaus vaiko elgesys išveda iš pusiausvyros, prieš bardami pagalvokite, kiek daug neigiamų emocijų jūsų vaikelis ,,prisirenka” per dieną. Juk jį bara visi, kas netingi. Nuo vaikų darželio auklėtojos iki praeivių, pardavėjų… Kadangi toks vaikas sunkiai sukaupia dėmesį, jam dažniausiai nelabai sekasi ir mokslai. Užsižiopsojęs nespėja padaryti vienos užduoties, o visa klasė jau daro kitą. Iš jo tyčiojasi klasės draugai, nepatenkinta mokytoja, o parnešus blogus pažymius, diržo griebiasi tėtis.
Todėl namuose pasistenkite duoti vaikui kuo daugiau šilumos. Išbandyta ir šimtu procentų veiksminga priemonė – lengvas masažas prieš miegą. Jis turėtų būti kur kas švelnesnis už tą, kurį poliklinikose daro specialistai (raumenų gnaibymą). Prieš miegą tinka masažas – paglostymas. Masažo aliejumi galima patepti kojytes, nugarą, padus. Švelnus kūniškas kontaktas teikia daug malonumo vaikui.
Kartais gydytojai pataria prieš miegą duoti raminančių arbatų. Tačiau gydomojo poveikio arbatos gali neigiamai veikti vaiko atmintį. Tatjana Rožukienė savo problematiškų vaikų tėveliams siūlo valerijonų arbatas keisti šilta vaisine arbata, lengvu obuolių kompotu. Vaikui naudinga prieš miegą išgerti ko nors šilto. Šilumos jam reikia visais įmanomais pavidalais – nuo meilaus mamos žodžio iki vilnonių kojinyčių.
„Mamos žurnalas“
