Kai sūnus pradėjo eiti į darželį, namie pradėjo rastis svetimų daiktų – tai kareivėlis, tai kinder kiaušinio žaisliukas, tai mašinos modeliukas. Kai paklausdavau iš kur, pasakydavo, kad „draugas davė“. Bet kartą auklėtoja pasakė, kad mano vaikas vagiliauja – pasiima slapta kitų vaikų žaisliukus ir nešasi namo. Sūnaus paklausiau, ar ėmė, atsakė „ne“. Dabar eidama jo pasiimti iškratau kišenes ir spintelę. Labai bijau, kad vagiliavimas netaptų įpročiu. Norėčiau, kad psichologė pakomentuotų, kodėl vaikai vagia, nors jiems nieko netrūksta? Mama Laura
Konsultuoja šeimos psichologė Erika Kern
Nepulkite į paniką
Kai tėvai nesugeba išspręsti auklėjimo problemų – nepavyksta susitarti su vaiku, ar pasiekti norimų rezultatų – visada kyla nerimas, beviltiškumo ir savęs, kaip mamos ar tėčio nuvertinimo jausmai. Ne visi tuos jausmus atpažįstame, tačiau jie – bendražmogiški. Kai kuriems tėvams tokie jausmai sunkiai ištveriami, tad jie greitai perjungia „jausmų aparatą“ į kitus, labiau pažįstamus jausmus, pavyzdžiui į pyktį ant savo vaiko. Kai tėvai susiduria su vaiko vagyste, juos tarytum ištinka panika.
Dauguma taip sutrinka, kad tiesiog nežino ką daryti ir kur dėtis. Vagystė – vienas iš netinkamo elgesio būdų, kuris turi magišką galią –- tėvai visai pameta galvą. Labai norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad tokia tėvų reakcija yra visiškai neadekvati. Jei vaikas apsivagia pirmą kartą (arba tai ištisinis pirmasis vagystės periodas), siūlyčiau nepulti į paniką. Taip, vaikas žino, kad nusižengia, tačiau jei tai vyksta pirmą kartą, vaiko akyse toks nusižengimas nėra didesnis nei visi kiti, tad tėvų panika čia visai ne į temą. Tiesiog vaikas eilinį kartą peržengia ribas, matuodamas, kiek jas galima praplėsti. Štai ir viskas.
Kitas labai svarbus dalykas, kurį norėčiau pastebėti, yra tas, kad vaikų moralės supratimas vystosi kartu su vaiku (labai panašiai kaip mąstymo gebėjimai). Net nepriklausomai nuo to, ką tėvai kalba ir rodo, vaiko ir suaugusiojo moralės supratimas yra skirtingas dėl paprasčiausio amžiaus skirtumo. Tad jei vaikas apsivogė ar pamelavo, visai nereiškia, kad padarėte kažką ne taip arba kad nesugebėjote įdiegti moralės normų savo vaikui. Į vaiko vagystes reikia žiūrėti ne kaip kitaip, kaip į vieną iš netinkamo elgesio formų ir bandyti suprasti, ne tik kaip elgtis, bet ir kokia tokio elgesio prasmė – ko vaikas siekia iš tiesų, ar tikrai daikto, kurį pasisavina?
Vaikas ir nuosavybė
Gal kalbėti apie nuosavybę su vaiku ir nebūtina, tačiau svarbu, kad vaikas matytų, jog namuose yra gerbiama kiekvieno žmogaus asmeninė erdvė ir nuosavybė. Vienas dažniausiai matomų ir lengvai pastebimų šios erdvės pažeidimo pavyzdžių – leidimas vaikui „kuistis“ po mamos rankinę. Vaikui reikia matyti, kad yra ribos. Jei jis prašo ko nors iš jūsų rankinės, paprašykite ją atnešti, tačiau išimkite daiktus patys, nepatingėkite patys nueiti į savo kambarį ir leiskite sau turėti teisę į nuosavą miegamąjį, kur vaikštote tik jūs. Nereikia vaikų bausti, jei jie pažeidžia tokias ribas. Pakanka priminti – „aš pati tau atnešiu“, „leisk, aš išimsiu pati, čia mano rankinė“ ir pan. Lygiai taip pat elkitės su vaiko daiktais. Pasistenkite parodyti daugiau pagarbos ir suteikite erdvės privatumui – pasibelskite, prieš įeidami į vaiko kambarį, paklauskite, ar galite peržiūrėti jo stalčius, ar vaikas norėtų, kad jūs parinktumėte jam rūbus iš jo spintos… ir panašiai. Nieko tokio, jei kartais ir pamiršite būti tokie mandagūs – vaikai pakankamai lankstūs, tačiau pagarbą savo erdvei jie pastebės ir mokysis taip elgtis su kitais žmonėmis.
Su mažiausiais, dar nekalbančiais ar mažai kalbančiais vaikais dažniau nutinka kita bėda – svečiuose jie taip pamilsta žaisliuką, kad nenori paleisti jo iš rankų, verkia „kruvinom ašarom“ ir susigraudinę šeimininkai slapčia nuo savo vaikų mažajam dovanoja žaisliuką. Jokia čia ir bėda, tačiau geriau pradėti nuo ankstyvo amžiaus mokyti ne tik vaiką, bet ugdyti įgūdžius ir sau, tėvams – svetimą daiktą galima imti tik tada, kai jis padovanojamas, pačių pasiūlytas arba nupirktas.
Įsivaizduokite, jei namo neštumėte visa, kas pateko vaikui į rankas – juk nė vietos neužtektų, o ir neštumėte tikrai ne viską.
Tad giliai įkvėpkite, pasakykite sau, kad vaikas paverks ir nustos – gyvenimas pilnas praradimų, tad čia – tik vienas, beje, menkutis, ir ramiai pasakykite, kad šio žaisliuko nesinešite, jis priklauso šeimininkams. Būkite nuoseklūs, ne būtinai agresyvūs. Nebūtina lupti žaisliuko iš vaiko, tiesiog būkite ramūs ir tiesūs, pasakykite keletą kartų ir laukite, dėmesį sutelkę į vaiką. Kai vaikas įsitikins, kad nejuokaujate, atiduos žaisliuką. Na jei nepavyks ir atimsite žaisliuką jėga – vadinasi, dar reikia pasimokyti susitarti, tačiau svarbu išlaikyti tą pačią taisyklę. Net jei susigraudinę šeimininkai vis tiek siūlys žaisliuką neštis, ramiai pasakykite, kad negalite žaisliuko imti vien dėl to, kad vaikas jo staiga užsigeidė, nes norite pamokyti vaiką, kad negalima imti svetimų daiktų ir neštis jų namo.
Ar auga vagis-profesionalas?
Tėvai klausia, ar laisvas vaiko elgesys su svetimais daiktais vėliau įtakos norą pasisavinti. Tarkime, kad mama liepia vaikui viskuo dalintis, duoti pažaisti su savo žaislais nepažįstamiems kiemo vaikams, galbūt vaikui tada atrodo, kad daiktai yra visų ir juos galima pasiimti jei labai norisi? Jei vaikas dalinasi savo daiktais, tai jo visai neskatina imti daiktus iš kitų ir neštis namo. Visų pirma dėl to, kad vaikas taip nemąsto, kaip suaugęs žmogus. Šis pavyzdys visiškai iš suaugusiojo logikos. Vaikas iki mokyklinio amžiaus labai mažai tegali įsivaizduoti kito vaiko perspektyvą. Kitaip tariant – jis neapsuka viso paveikslo, ir nemato, kaip jaučiasi ar kokią naudą iš jo dalinimosi patiria kitas vaikas. Tačiau jei kiti vaikai nešis jūsų vaiko žaisliukus namo, jūsų vaikas gali norėti parsinešti kitų vaikų žaisliukus namo, nes jis norės to paties, ką daro kiti vaikai. Tai – kopijavimas. Tuo metu, kai vaikas dalinasi savo žaislais, daugiausia, ko jis gali norėti, kad ir jis galėtų pažaisti su kitų vaikų žaislais, taip, kaip kiti vaikai žaidžia su jo.
Jei jau kalbėtume apie vagystę, ne kaip apie netinkamą elgesį, bet kaip apie žmogaus asmenybės išraišką, vagystė gali rodyti, kad žmogus vadovaujasi tokia logika: „kiti žmonės man skolingi už tai, kad aš esu“, arba „aš esu vertesnis nei kiti, todėl man priklauso daugiau nei kitiems“, arba „jie nesupranta, koks aš esu svarbus, todėl turi būti nubausti – apvogti“, arba „kiti žmonės kalti dėl to, kad aš neturiu to, ką turi jie, todėl tai priklauso man“. Tai labai egocentriška logika, kuri remiasi kitų kaltinimu ir savęs aukštinimu arba išteisinimu. Labai retai kada vaikai vadovaujasi šia logika vogdami, o šioji logika iš principo priešinga dalijimosi moralei, tad mokymas dalintis jokiu būdu negali suformuoti vagies asmenybės.
Keletą kartų minėjau, kad retais atvejais vaikų vagystės gali būti rimtas ir sudėtingas elgesys, kurio pasąmoninis, o gal ir atviras tikslas – keršyti suaugusiems ir kitiems vaikams. Paprastai tokios vagystės nebūna kaip vienintelė elgesio problema, o labiau yra vienas iš nusikalstamų ar žeidžiančio kitus elgesių, tad apie tokius atvejus nerašysiu – nėra prasmės, nes straipsnio skaitymas tokiems tėvams nepadės ir jie gerai tai žino. O visi kiti, kurie savęs klausia – „o tai mūsų vaiko vagystė yra rimta problema, ar ne?“ galiu pasakyti – kad tai – tik viena iš auklėjimo problemų, tad jei išsprendėte kitas, išspręsite ir šią.
Supratimas, kad vogti blogai
Kada gi vaikas pradeda suvokti, kad vogti – blogai, kad jis elgiasi ne taip, kaip nori suaugusieji. O kaip jums atrodo?
Manyčiau labai anksti… Juk kai pasakome vaikui, kuriam nėra metų, neliesti karštos orkaitės ir jis ją liečią – jis supranta, kad elgiasi ne taip, kaip nori suaugusieji, tačiau nugali smalsumas… Kai vaikas pasiima svetimą žaisliuką, o jūs jau esate buvę svečiuose ir neleidę neštis daiktų namo (o jei nebuvote svečiuose, tai buvote gydytojos kabinete, kuri paprastai turi keletą žaisliukų), ir vaikas nori išsinešti svetimą žaisliuką, jis gerai supranta, kad elgiasi ne taip, kaip mama norėtų. Tad vaikas turi pasirinkti, ar būti geru vaikučiu, ar turėti gražų žaisliuką. Kartais jis pasirenka žaisliuką…
Vogimas ir melas
Maži vaikai vagia ir meluoja ne dėl to, kad nori nusidėti, o dėl to, kad tuo metu impulsas yra stipresnis nei noras klausyti tėvų.
Be to, vogdamas vaikas visai nesirenka meluoti. Vaikai nėra kažkokie patyręs nusikaltėliai, kurie suplanuotų visas savo nusikaltimo detales. Anaiptol. Vaikas pasiima (ir tas žodis labiau tinka, nei vagystė, nes jis labiau atspindi tikrąją elgesio esmę) svetimą daiktą, tikėdamasis (magiškai, o jo mąstymas tokią galimybę, kaip tyčia, jam suteikia), kad niekas to nepastebės ir viskas baigsis gražiai ir laimingai… kaip pasakoje su gražia pabaiga. Planas tuo ir baigiasi. Tai suaugusieji amžiais tuos gražius planus sugadina ir viską pastebi. Štai tada ir tenka griebtis melo – juk reikia gelbėti savo kailį, nes ne tik kad pabėgo gražioji pasakos pabaiga, dabar labai daug šansų jai tapti baisiuoju košmaru ar bent jau siaubo filmu. Tad vaikas meluoja, vėl magiškai tikėdamasis, kad galbūt dar yra šansas išsaugoti nors šiek tiek laimingos pabaigos.
Blogiausia, kad nepavyksta… Ar įsivaizduojate sumaištį vaiko dvasioje? Ar galite suprasti, kad vaikas vagystę mato kitaip nei suaugusieji. Na taip, jis supranta, kad pasielgė negerai, bet dar skaudžiau jam tai, kad jo pasaka nesibaigė laimingai, o dar visi tie užgriuvę rūpesčiai gelbėti savo kailį, kurie gyvenimą pavertė pragaru…
Vagia, nors nieko netrūksta
Vagia ir tie vaikai, kurie turi kontaktą su tėvais, ir tie, kurie jo neturi, ir tie, kuriems trūksta daiktų ir tie, kuriems nieko netrūksta. Vagystėms yra daugybė priežasčių, o pasiimti svetimus daiktus pabando dauguma vaikų, tik ne visi tėvai tai žino. Nustebote? Suaugę žmonės buvo apklausti apie tai, ar jie yra ką nors pavogę, kai buvo vaikai ar paaugliai. Tyrimo duomenys nustebino net tyrėjus – apie 90 procentų! O jūs – kai buvote vaikas ar suaugęs – ar esate ką nors pasiėmęs iš kitų žmonių jiems nežinant (tėvai irgi kiti žmonės)? Ar gali būti, kad niekada nemanėte, kad tai – vagystė? Ar gali būti, kad toks elgesys niekaip nesusijęs su jūsų dabartinėmis vertybėmis?
Kaip elgtis sučiupus vagiant
Jei vaikas ikimokyklinukas, tiesiog pasakykite, kad taip elgtis netinkama, kad turite grąžinti daiktus. Supraskite, kad vaikui bus labai nesmagu. Išlaikykite diskretiškumą, tačiau nenusileiskite visai. Tarkime – galite sutarti su vaiku, kad visiems vaikams nepranešite apie jo vagystes, tačiau viską gražinsite auklėtojai, o auklėtoja pasakys, kad daiktus paėmęs vaikas labai atsiprašo ir nori daiktus grąžinti, o vardą nutylės. Tačiau nepadėkite vaikui visai nuslėpti netinkamo elgesio – nepadėkite daiktų slapčia, nes vaikas turi patirti netinkamo elgesio pasekmes ir jos neturi būti tėvų pyktis ar nusivylimas. Jos turi būti nepatogumas, kurį jis tokiu elgesiu susikuria santykyje su kitais žmonėmis (ne su šeima).
Jei vaikas paima pinigus iš jūsų ar kitų šeimos narių, pasakykite, kad taip elgtis negalima, kad kiekvienas šeimoje turi jaustis saugus, kaip, ko gero, norėtų jaustis ir pats vaikas, ir tiesiog saugiau laikykite pinigus.
Jei vaikas mokyklinio amžiaus, į vaiko vagystes reikėtų žiūrėti šiek tiek rimčiau. Reikėtų išsamesnio pokalbio (tik jau ne kaltinančio) su vaiku. Tačiau nuoširdžiai pakalbėti gali būti labai sunku, nes vaikas gali jausti didelę grėsmę ir labiau gintis nei bendradarbiauti. Labiausiai siūlyčiau specialistų konsultaciją, nes toks vaiko elgesys rodo didesnes arba vaiko asmenines, arba jo santykių problemas. Žinoma, jei tai pirmas kartas, į konsultaciją nebėgčiau. Jei pavyko susitvarkyti su kitais netinkamais elgesiais, pabandyčiau susitvarkyti ir su šiuo. Konsultacija nepakenks, tačiau jei problemą įveiksite patys – įgysite dar daugiau pasitikėjimo savimi.
Ar tikrinti kartą apsivogusio vaiko stalčius, kurpinę, kišenes? Jei aptikote vaiko vagystę, žinoma, kad kyla didelis nerimas – kiek laiko tai tęsiasi ir ar elgesys nėra jau įsitvirtinęs. Tai – labai sudėtingas klausimas, nes mokome vaiką pasitikėjimo, o patys nepasitikime, mokome vaiką nesikišti į svetimą erdvę, o patys kišamės… Vis dėlto po pirmojo karto siūlyčiau nedaryti nieko, išskyrus daiktų gražinimą, atsiprašymą, susitarimus. Jei vagystė pasikartos, tada reikia ne pulti tikrinti, bet kreiptis į specialistą.
„Mamos žurnalas“
