www.psichologeramune.lt
Kai girdime mamų kasdienį bendravimą su vaikais, nesistebime, kad mažieji ir didieji dažnai nesutaria. Taip yra dėl to, kad tėvai per dažnai sako vaikams NE. Rezultatas – suerzinti vaikai, pavargusios mamos ir susinervinę tėčiai. Ar yra kita galimybė? Taip.
Kodėl suaugusieji taip dažnai savo vaikams taria NE?
Pateikusi šį klausimą mano vedamų užsiėmimų dalyvėms, gaunu konkretų atsakymą: o kaip gi kitaip juos išauklėsi – nedrausi, tai užlips ant galvų. Susiduriame su klaidinga įsišaknijusia norma: vaikams reikia parodyti jų vietą. Ir tai daro visi: pradeda tėvai, pratęsia darželio auklėtojos, taip pat elgiasi mokytojai, o vėliau, žiūrėk, ir darbdavys rodo darbuotojui jo vietą.
Grįžkim prie vaikų: kur gi yra Jūsų vaiko vieta? Mano sūnaus vieta yra šalia manęs, nuo pat gimimo. Aš nesu jokia prasme -esnė. Mes esame lygiaverčiai bendravimo partneriai, lygiateisiai šeimos nariai. Turime abu teisę nesutikti. Tik aš labiau esu ir visuomet būsiu už viską atsakingesnė: už vaiko saugumą, už darnius santykius, už tinkamas vaikui sąlygas. Nesakykite vaikui NE vien tik auklėjimo tikslais.
Vaikams reikia meilės ir tik po to viso kito
Visuomenėje paplitęs mitas: nubrėžk vaikui ribas, ir jis taps žmogumi. Liūdniausia, kad parašyta daug blogų knygų apie vaikų tramdymą. Nerekomenduoju jų skaityti. Suaugusieji, kurie neranda laiko tikrajam gyvenimui su vaiku, užsiima tokiais dalykais. Juk daug paprasčiau yra ką nors uždrausti ir dresiruoti. Kai nepaklusnus žvėriukas lipa ant galvos, galima net ir bizūną paimti. Arba bent jau pagrasinti. Kad išsigąstų. Kad vėl atsimintų, kur jo vieta. Gyvenimas su vaiku ir vaikui – tai buvimas su juo ir besąlyginės meilės jam demonstravimas. Būdami su vaiku savo elgesiu rodome jam, koks gyvenimo būdas yra priimtinas, tinkamas mūsų šeimoje. Žaisdami su vaiku, skaitydami jam knygas, eidami pasivaikščioti, rodydami jam pasaulį, keliaudami neišvengiamai perteikiame jam šeimos vertybes ir kultūringo elgesio smulkmenas. Juk intensyviai bendraujant su kitu, atsiranda šimtai situacijų, kuriose mes atleidžiame, atsiprašome, parodome dėmesį, meilę, išreiškiame pagarbą, užjaučiame, paguodžiame, pasisveikiname, pagelbėjame kam nors.
Buvimas su vaiku pareikalauja iš suaugusiojo didelės atsakomybės. Nes vaikai jais tiki. Ir tik sulaukę tam tikro amžiaus, dar kartą pervertina visa tai, kuo juos prifarširavo tėvai per 12-13 gyvenimo metų. Tapę tėvais, mes prarandame teisę elgtis kvailai. Atminkime: nereikia vaikams duoti visko, ko jie nori, bet ne todėl, kad davimas vaikus lepina – tai tiesiog neįmanoma.
Kokia yra nekorektiškų draudimų priežastis ir pasekmė?
Vaikai dienų dienas girdi iš suaugusiųjų tūkstantį ir dar vieną NE. Tai juos erzina. Suaugusius nuvargina. Mažam vaikui pradėjus tyrinėti pasaulį nuo lovelės ar kambario, dauguma mamų dejuoja, kad jos pavargo prižiūrėti nenuoramą vaikelį: mat jis visur lipa, eina, šliaužia, jam visko reikia – tikras košmaras. Atminkime: tikras košmaras būtų tuomet, jei mažylis neitų, nenorėtų, nesiektų, nešliaužtų, gulėtų vienoje vietoje be jokio judesio.
Kalbame apie tėvų patogumą. Dažniausiai draudžiama vaikui kažkas dėl tėvų patogumo: jei lips, reikės laikyti, žiūrėti; jei bandys eiti – reikės prilaikyti; jei bandys siekti – reikės vėl prilaikyti; jei bandys pats gerti – apsipils, reikės keisti drabužius; jei bandys pats lupti kiaušinį – prilukštens lukštų, reikės šluoti ir t.t. Visa tai nėra priežastys drausti. Jei taip darote, erzinate savo mažylį, naikinate jo natūralų norą pažinti pasaulį, žlugdote jo natūraliai augantį savarankiškumą ir apkraunate save nereikalinga ir nemalonia veikla – kontroliuoti.
Pasirūpinkite saugia mažyliui namų aplinka, kur jam negresia pavojus dėl antikvarinių vazų, grėsmingų durelių ir pan. Jei pavyks sukurti saugius namus vaikui, nustebsite, kaip paprasta bus jį prižiūrėti. Ir nereiks 1000 draudimų. Išlaikykite sveiką nuovoką ir nekelkite reikalavimo, kad namai turi būti panašūs į muziejų. Vaikams reikia ir ant sienų papiešti, ir vonioje pasitaškyti, ir langą pabučiuoti, veidrodį iššokoladuoti, grindis kremu ištepti. Tai smulkmenos.
Sienos nuplaunamos, grindys – irgi. Kai tik vaikas supras, kad kremas tepamas ant kūno, jis neteplios juo grindų. Todėl užuot rėkę, ramiai vaikui pasakykite: mažuti, kremas tepamas ant rankyčių. Pasirūpinkite grindų švara: imkime ir išvalykime viską, nes ant kremo galima paslysti.
Problemos nėra. Jau išvengėte vieno nemalonaus NE. Ir gavote pamokymą iš vaiko: jei nenori, kad aš paimčiau tam tikrus daiktus, jie turi gulėti man nepasiekiamoje vietoje, nes aš miklus.
Sakykite NE sau, o ne vaikui
Neatsistebiu tėvais, kurie bara vaiką, kad jis saldainių prisivalgė. Arba draudžia gerti gazuotus gėrimus, nors jie stovi visiems matomoje vietoje.
Arba išplėšia vaikui iš rankų n-tąjį šokoladuką. Arba draudžia vartyti brangius fotoalbumus, nors jie guli pasiekiamoje vietoje. Už visą paklausą namuose atsakingi tėvai. Kaltinu tik save, jei mano mažylis, prisistūmęs kėdę šalia virtuvinės lentynos, prašo guminių meškiukų jau trečią kartą, nes po pirmojo karto juos palikau matomoje vietoje. Pasakykite: kokią rimtą priežastį turiu dvimečiui pasakyti, kad jis nenorėtų dar skanių saldainiukų? Tėvai dažniausiai meluoja. O aš nenoriu. Todėl pasirūpinu, kad vaikelio akims būtų prieinamas toks saldainių kiekis, kokį aš nusprendžiu jam duoti suvalgyti.
Kai gyvename su vaikais, turime jausti atsakomybę ir daug ko gyvenime atsisakyti. Bet tai nebus auka. Priešingai, tai bus galimybė pagerinti gyvenimo kokybę. Nuo gimimo vaikai nenori žalingų dalykų. Nebent juos kažkas pamokė. Vaikams nereikia traškučių, nereikia kokakolos, nereikia saldainių, nereikia sūdytų riešutų. Nereikia tol, kol neparagauja. Todėl atminkite, jei duodate saldainį, vaikas jau žinos jo skanumą ir greičiausiai norės dar ir dar. Galime pakontroliuoti, kad bent 2-3 pirmuosius gyvenimo metus vaikas nevalgytų to, ko jam nereikia. O su trimečiu galima tartis, pvz., kokakola ir traškučiai – tik per šventes. Tačiau… Jei vaikas matys kiekvieną vakarą tėvą ar mamą geriančius vyną ar alų, augant vaikui bus vis sunkiau paaiškinti, kodėl vaiko noro patenkinimas yra ribojamas, o suaugusiojo – ne. Konfliktai – neišvengiami.
Kodėl tėvai taip bijo vaikų pasipriešinimo?
Galbūt todėl, kad tai nėra patogu: renkis – nenoriu, kelkis – nenoriu, eik valgyt košės – noriu blynų, važiuosim pas močiutę – noriu likti namie ir žaisti kompiuteriu. Ar kada nors susimąstėte, nuo kada jau vaikas turės teisę į savo norą? Nuo kelerių metų? O kodėl būtent nuo tada, o anksčiau negalima? O kodėl? O gal tik tada, kai išeis iš jūsų namų? Vaikai negimė, kad paklustų mums. Jei reikalaujate iš vaiko visiško paklusimo, prarandate galimybę pažinti jį tokį, koks jis yra. Prarandate galimybę išgirsti kitokią, jums svarbaus žmogaus nuomonę. Kokį įspūdį apie save sudarote vaikui? Jis pradės galvoti, kad jam nerūpite. Kai kurie tėvai bijo nukristi nuo „tėvų sosto“. Man pasisekė, nes mano vaikas sėdi šalia. Kai kurie tėvai taip paaštrina paklusimo–nepaklusimo situaciją, kad vaikai tampa žmonėmis, darančiais dėl savo ramybės viską, ko prašo jų tėvai. Ir ne tik vaikystėje. Įprotis išlieka ilgam. Aš tikiuosi, kad mano sūnus nebus visuomet man paklusnus. Nes esame skirtingi žmonės, su skirtingais požiūriais, su skirtingais norais. Jei nebus paklusnus 100 procentų man, vadinasi, nebus paklusnus 100 procentų ir kitiems, o tai jau privalumas. Nes vaikai daug visko išgirsta iš kitų suaugusiųjų: tiek darželyje, tiek mokykloje. Štai jums gyva istorija.
Du trimečiai berniukai per pietų miegą dingsta iš savo lovelių. Auklėtoja juos suranda tualete ir klausia, ką jie čia daro. Vaikai išsiduoda, kad jie matuojasi savo daikčiukų ilgį. Auklėtoja išrėžia: „Matot klozeto skylę? Ateis baubas kaip iš reklamos ir paims iš jūsų tuos daikčiukus. Marš į lovas.“ Po kurio laiko vienas vaikinas vėl tualete. Spėkit, ką jis ten darė? O gi sukišęs iki alkūnės ranką į klozetą pats mėgino traukti tą pabaisą, kad ji žalos nepridarytų. Štai jums ir įrodymas, kad vaikai tikti bet kuo, ką mes sakome.
Kuo svarbus vaikui ištariamas mūsų TAIP?
Valingas suaugęs žmogus, sakoma, daug pasiekia. Iš kur atsiranda tokie suaugusieji? Iš Marso? O gal iš Mėnulio? Ne. Jie užauga iš vaikų, kurių tėvai leido reikštis jų valiai. Kai vaikai demonstruoja savo valią, tai ne visada yra patogu mums, suaugusiesiems. Bet valios demonstravimas yra gerai vaikams. Ypač tuomet, kai vaikams leidžiama pasiekti savo. Tai labai svarbi patirtis. Vaikai mokosi įgyvendinti savo valią, padaryti kam nors įtaką, pakeisti ką nors. Tokia patirtis labai svarbi vaiko asmenybės raidai. Nebijokite pakeisti savo nuomonės. Tai leidžiama ir net pageidaujama, kai kalbame apie dviejų ar daugiau žmonių bendravimą. Gyvenimo su vaikais nuoseklumas yra tai, kad NE sakome tiems patiems dalykams visada.
Jei kartais sakome TAIP, o kartais reikalaujame NE, įsiveliame į konfliktą. Išeitis: prašyti vaiko paslaugos. Vaikai geraširdžiai, sutiks. Vaikai paklūsta per dieną daugiau nei 100 kartų. Netikite? Imkite ir suskaičiuokite. Tai kodėl mes taip jaudinamės, kai jie nepaklūsta du ar tris kartus? Atsipalaiduokime ir dar kartą prisiminkime: vaikai negimė mums paklusti.
Dar kartą apie nuoseklumą
Suaugusio žmogaus elgesio nuoseklumas padeda vaikams geriau suprasti, koks elgesys pageidaujamas, ko iš jų tikimasi ir pan. Vaikai iš prigimties myli savo tėvus ir nori būti jiems geri. Todėl visaip bando tą meilę ir gerumą rodyti. Tačiau dažnai vaikai sutrinka: vieną vakarą mamytė džiaugiasi sūnelio glaustymais, kitą kartą jis yra nustumiamas dėl neparuoštos vakarienės; vieną rytą mama leidžia pasirinkti dukrai mėgstamą drabužį į darželį, kitą rytą dukra pažadinama skubos tvarka ir raginama rengtis tai, ką mama suruošė; vieną dieną dukra po mokyklos gali be mamos pritarimo keliauti pas pusseserę į svečius, kitą dieną mama tai uždraudžia. Savo nuosekliu elgesiu padėsime vaikams elgtis tinkamai. Atminkime: maži vaikai nori kažko, kas jiems negalima, ne todėl, kad nori mus panervinti – jie tiesiog nežino visų pavojų. Šis žinojimas padeda išlaikyti vidinę ramybę ir ramiai paaiškinus paimti pavojingą daiktą iš vaiko. Tokioje situacijoje joks vaiko riksmas neturi mūsų sugundyti pakeisti savo nuomonės. Būsime nuoseklūs. Vaikas įsimins tai.
Kada ir kaip reikia vaikui sakyti NE?
Tai labai retos situacijos: kai vaikams gresia pavojus gyvybei ar sveikatai. Savo sprendimą turime pateikti argumentuotai, ramiai, draugiškai.
„Kadangi lauke šalta, tu būtinai turi būti su pirštinėmis. Bet mašinoje galėsi jas nusimauti.“
„Kai tu vienas kambaryje, aš negaliu tau palikti žirklučių karpymui. Bet man sugrįžus, aš tau jas grąžinsiu.“
„Neliesk krosnies, ji karšta, gali apsideginti.“
Jei sugalvojote vaikui kažko neduoti, turite tam turėti labai rimtą priežastį. Pvz., nepirksiu tau naujo žaislo, nes tu ir taip turi daug žaislų; nepirksiu tau saldainių, nes saldainiai kenkia dantims. Pasiūlykime vaikui kitą alternatyvą: galėčiau tau nupirkti knygą arba kokių vaisių, jei norėtum.
Visais kitais gyvenimo atvejais, užuot sakę NE, sakykite, ką nors su TAIP. Vietoj draudimo ko nors nedaryti, sakykite, ką daryti. Vietoj bereikšmio ATSARGIAI, sakykite, KĄ IR KAIP daryti.
„Vandenį taškome tik vonioje arba pirtyje. O mes juk kambaryje.“
„Popierėlį nuo šokolado išmetame į šiukšlių dėžę.“
„Kelk aukštai kojas, kad nenukristum tarp žolių.“
Man padeda humoras. Gyvenimas ir taip per daug rimtas. Kai sūnus išpylė arbatos puodelį į salotų dubenį, kurias aš ketinau tuoj tuoj valgyti, su šypsena pasakiau: „Kas čia tau pasidarė? Salotas mano susiruošei paskandinti arbatoje? Greitai bėgam gelbėt.“ Jis tikrai nenorėjo man pakenkti. Jei tik būtų žinojęs, kokia aš alkana, būtų pradėjęs maitinti. Bet nežinojo. Todėl užsiėmė su jam neaktualiu maistu savo mėgstama veikla.
Dažnai pamąstau, kad labai daug draudžia tie, kurie patys pavargę, susierzinę. Nesuklysiu sakydama, kad jei erzina ir trukdo tam tikras vaiko elgesys, problemos ieškokite savyje. Nors uždrausti tą elgesį gal ir paprasčiau. Bet tai tik pirmas įspūdis. Kaina to per didelė. Vaikui tai bus nemalonu. O jei dar pyktis, rėkimas, plekšnojimas…
SOS
Labai dažnai vaikai saldumynų ar žaislų prašo reikalaudami tėvų dėmesio. Jei tėvai neišklauso vaikų pasakojimo iki galo (nes nėra laiko), nepasidomi jų diena (nes labai ir nėra kuo domėtis: darželis, žaidimai, pamokos… ar gi tai reikšminga?), vietoj meilės įrodymų, dėmesio, šilumos pažeria priekaištų (dažnai už visiškai nereikšmingus dalykus), nepabučiuoja, neapkabina, vaikai išmoksta prašyti meilės įrodymo pakaitalo.
Tiksliau, jie prašo visko, ką mato parduotuvėse, ką turi kiti vaikai ir pan.
Vaikams reikia meilės įrodymų. Bet jie pasitenkina ir mažesniu gėriu. Kas juos to išmoko? Tikrai nežinote? Pirštais nerodysime, bet kaltininkai esame mes, tėvai. Kai skubame, lekiame, paprasčiau yra nupirkti vaikui tai, ko jis nori, nei jam skirti laiko. Taip susiformuoja blogasis užburtas ratas: tėvai, galintys sau leisti pirkti, pasirenka paprastesnį meilės savo vaikams įrodymą – daiktą. Iš tiesų meilę įrodo dėmesys, santykių puoselėjimas, laiko kartu leidimas, domėjimasis vaiku, supratimas.
Klausimai – atsakymai.
Mano pusantrų metų vaikas visur namuose landžioja: į šaldytuvą, į šaldiklį, junginėja televizorių, lempas, išmėto iš spintų daiktus. Jis lenda ten, kur nereikia. Jau netenku kantrybės, bet nei geruoju, nei piktuoju vaikas neklauso. Ką daryti?
Vaikas lenda ten, kur jam įdomu. Įjungti ir išjungti lempą nėra pavojinga. Tik stebėkite ir laiku išjunkite. Atidaryti šaldytuvą – irgi nepavojinga. Atsitūpkite iki akių vaiko lygio ir nustebsite, koks tas baltas daiktas didelis ir kaip gražiai ten apšviesti stovi buteliukai ir kitas maistas. Tokio amžiaus vaikams patinka išimti daiktus. Tai, galima sakyti, lavinamieji žaidimai. Vaikas vystosi normaliai. Tuo tarpu Jūs neaugate kartu su savo mažyliu. Tik pasidžiaugti galite, koks vaikelis smalsus. Jam tiesiog nuobodu. Todėl lenda ten, kur pasiekia. Jei nenorite, kad vaikas lįstų į spintas, sudominkite jį kuo kitu. Leiskite iš dėžučių išimti daiktus. Vėliau juos sudėsite. Bus du atskiri žaidimai. Leiskite vaikui pasikapstyti virtuvės stalčiuose. Smagus puodų skambesys bus gera muzika. Svarbu laiku atkreipti dėmesį, kuo domisi vaikas. Tuomet galima įvykius pakreipti ta linkme, kad ir mamytei nebūtų papildomų rūpesčių, ir vaikas patenkintų pažinimo alkį. Taigi žaiskite su vaiku. Bet nebarkite. Ir nedrauskite pažinti vaikeliui jo paties namų. Juk išmėtyti batai – ne tragedija.
Mano pusantrų metukų sūnelis kartais lenda į klozetą, kartais daužo lango stiklą savo žaislais, kartais kandžiojasi. Kaip jam uždrausti tai daryti? Gal čia toks amžius, kai jis visko nori, ir nesvarbu, ar galima, ar ne?
Atkreipkite dėmesį, kad tai būna tik KARTAIS. Todėl didelės problemos nėra. Tą kartais galima išgyventi, ar ne? Atkreipkite dėmesį į vaiko amžių. Jis negali likti be priežiūros taip ilgai, kad jums nematant nueitų iki klozeto. Jis nepiktybiškas vaikiukas. Jis gali norėti daug ko. Bet viena praleidžiate – jis nežino, kas pavojinga, o kas ne. Jūsų pareiga jį supažindinti su pavojais. Tam reikės laiko. Gali nepavykti iš pirmo karto. Vaikai gali neprisiminti visko iš karto. Būkite jo pirmąja kantriąja mokytoja. Kai mano vaikas trenkia stiklinį daiktą į grindis, aš paklausiu, ar jam nieko nenutiko ir po to įtikinamai pasakau: „Vaje, čia juk stiklas, jis dūžta, tau tai gali būti pavojinga.“ Pati geriausia reakciją į pirmą įkandimą – tai jokios reakcijos.
Ką daryti, kai mano vaikas nuolat bando ribas? Sakau, kad negalima, o jis vis tiek neklauso. Jam 2 metai.
Vaikai turi daug rimtesnių gyvenime užsiėmimų nei bandyti kažkokias jiems neapčiuopiamas ribas. Tokio amžiaus vaikai dar nežino, kas galima, kas negalima. Reikia gerbti jų mažą gyvenimo patirtį ir stengtis supažindinti su galimais pavojais. O ten, kur nepavojinga, drausti nereikia. Ir be draudimų vaikai užauga padoriais žmonėmis.
Kai vaikas kažko nori, ko negalima, neatrandu būdo susitarti. Tadai sakau: „Tuoj grįš iš darbo tėtis ir pyks ant tavęs.“
Visų pirma aš prieš melą. Nebent iš tiesų vaikas sudaužė tėčio „Rolex“ laikrodį. Ir tai tėtis turėtų pykti ant savęs, kad ne vietoje laikrodį paliko. Arba ant žmonos, kad neprižiūrėjo vaiko. Antra, vaikas tėčio pasiilgsta per dieną. Jis jo laukia. Grasindami vaikui tėčiu, sukeliate sumaištį vaiko širdelėje. Sukeliate vaikui nemalonius išgyvenimus. Darydama tėtį baubu, gerąja princese netampate. Jei jau norite nubausti vaiką, tai bauskite pati.
Psichologė Ramunė Murauskienė
www.psichologeramune.lt
„Mamos žurnalas“
