Ne visi vaikai elgiasi taip, kaip norėtų jų tėvai. Ne visi viešoje vietoje būna mandagūs ir ramūs, ne visi gali nusėdėti koncerte, ne visi gražiai žaidžia su broliukais ir sesutėmis.
Yra tokių, kurie spardosi kaip laukiniai, rėkia vežami automobiliu ir spjaudo į akis nepažįstamiesiems. Tokie vaikai – tarsi nuolat tiksinti bomba, kuri neaišku, kada sprogs.
Apie tokius „nepatogius“ arba nevaldomus vaikus šįkart ir norėtųsi pakalbėti. Kodėl jie tokie, ar jie apskritai sveiki, kaip reaguoti į nesibaigiančius jų išsidirbinėjimus? Konsultuoja psichologas, šeimos santykių lektorius Vaidas Arvasevičius
Blogiukas, kuris nenori fotografuotis
Viena šeima augina tokį „laukinį“ Mykolą, kuriam neseniai suėjo ketveri. Šeima susiruošė į profesionalią fotosesiją, mama supirko ir suderino drabužius, pati iš ryto nubėgo į kirpyklą, mažajai sesytei užvilko princesės suknelę. Deja, nuvažiavus pas fotografę Mykolas atsisakė stoti prieš objektyvą. Viltis įsiamžinti kaip gražiai laimingai šeimai žlugo. Pastatytas į kadrą su mažąja sesyte, ėmė ją mušti. Pagautas fotografės „iš netyčių“ staigiai iškišo liežuvį. Nepadėjo nei pažadai nusivesti į piceriją, nei nupirkti lego. Galų gale pakėlus balsą tėvams vis dėlto pavyko jį porą kartų nufotografuoti, tačiau šeimos idile tai nė nekvepėjo. „Gal tam mūsų vaikui kažkas negerai, kad su juo neįmanoma susitarti kaip su normaliu?“ – nusivylusi klausė mama.
Psichologas siūlo pabandyti pažvelgti į situaciją vaiko akimis. Kodėl vaikas turi būti motyvuotas fotografuotis? Šeimos fotosesija – juk ne vaiko idėja. Tai tėvai turi lūkesčių turėti gražių nuotraukų, kurios liktų kaip šeimos istorija. Šiai gražiai idėjai įgyvendinti reikia važiuoti į nepažįstamą vietą – studiją, pozuoti, žiūrėti į vieną tašką ir net šypsotis. Tai daugybė taisyklių, kurioms suaugusieji geba paklusti. O vaikai – ne visada.
Todėl, kad išvengtų nusivylimo, tėvai neturėtų prisirišti prie rezultato. Sumanymas gražus – padaryti šeimos nuotraukų. Juk jose gali būti ne visi keturi, o tik trys šeimos nariai. Galbūt ketvirtojo matysis tik nugara arba juokinga grimasa su iškištu liežuviu. Humoras mus apsaugo nuo nusivylimo. Žiūrėdami šią fotosesiją, kada nors galėsime pajuokauti: „Tu buvai toks linksmuolis, kad nuolat pabėgdavai iš kadro“. Bėda ta, kad dažnai tėvai būna labai inertiški, jie iš anksto žino, kaip turi būti, ir nepasiduoda jokioms improvizacijoms.
Jeigu vaikas nepataiko į mūsų suplanuotą eigą, nereiškia, kad jam kažkas blogai. Vaikas tiesiog neturi tiek intelekto pajėgumų, kad suvoktų, kodėl šis įvykis toks svarbus tėvams. Jį šią minutę gąsdina lempos, aparatai, laidai… Ir jis nenori daryti to, kas jo prašoma.
Vieniems vaikams empatijos duota daugiau, kitiems mažiau. Vieni mato, kad tėveliai labai nori, kad jie pozuotų, ir pozuoja. O kiti to nemato, nejaučia. Ir pagal temperamentą vaikai skirtingi – yra tokių nepasėdinčių vietoje, kuriems viską reikia išbandyti, patirti, o yra ramių, kurie sėdės kur pasodinti.
Jei šeimoje auga keli vaikai, jie visi gali būti labai skirtingi. Lygindami vaikus mažiname jų savivertę. Galima net įskiepyti menkavertiškumo kompleksą: „Žiūrėk, visi vaikai gražiai sėdi, o tu vienas ne.“ Tarp eilučių tai reiškia, kad tu kažkoks defektuotas. Užuot pasakęs, kad tu toks linksmas, kad net negali nusėdėti vietoje, sako – kodėl tu ne toks, kaip visi?
Kas jam ne taip?
Susidūrus su panašiomis situacijomis, kai vaiko elgesys pasidaro nebekontroliuojamas, tėvams kyla minčių: gal kažkas su jam ne taip? Hiperaktyvus? Reikia psichologo ar net psichiatro pagalbos? O gal jis tiesiog perlepintas?
Vaidas Arvasevičius sako, jog reikėtų įvertinti ne konkrečią situaciją, o bendrą vaizdą. Koks yra vaiko raidos etapas? Daug kalbama apie „trečiųjų metų krizę“.
Psichologas Erikas Eriksonas siūlo raidos etapus vertinti kiek kitaip. Iki vienerių metų vaiko norai turi būti tenkinami besąlygiškai. Etapas nuo vienerių iki penkerių metų laikomas vaiko valios pasireiškimo laiku. Ne vienas psichologas patvirtina, kad tuo metu vaikas pradeda jaustis atskira asmenybe ir identifikuoja skirtybių atributus. Galbūt jis virto „blogiuku“ būtent todėl, kad jis dabar šiame etape?
Tuo metu nepaklusti yra normalus procesas. Jis sako „ne“ gaivališkai, be jokio racionalaus paaiškinimo, nes jo intelektas dar labai neišreikštas.
Tarkime, jis nenori žiemą vilktis šiltos striukės. Nesivilksiu, nes už lango šviečia saulė. Ir jam nesvarbu, kad termometras tą saulėtą dieną rodo minus 20. „Tėvai tokiu atveju gali prievarta apvilkti striukę. Deja, toks elgesys veda į santykių destrukciją. O jeigu pabandytumėte iškišti nosį su vaiku į lauką be striukės ir pažiūrėtumėte, kaip jis jausis žvarbiame ore?
Arba galima pasiūlyti rinktis iš kelių striukių (ar kepurių, ar kelnių), jei yra tokia galimybė? Gal klausimą pasukti kitu kampu: ne „Ar reikalinga striukė apskritai“, o „Kokią iš turimų striukių nori rengtis“? Nuo metų iki penkerių labai svarbu atsižvelgti į vaiko valią, jos paisyti. Tai nėra lepinimas, nėra tėvų valios praradimas, anaiptol. Kadangi pats tai išbandžiau su savo jauniausiuoju vaiku, galiu tvirtinti: kai paisoma vaiko valios, jis pradeda su tėvais bendradarbiauti. Vieną dieną su sūneliu nuvažiavome prie ežero. Grįžome namo, jis nori važiuoti vėl. Pradėjome tartis, kad šiandien prie ežero jau nebevažiuosime, bet rytoj ryte galėsime pakartoti išvyką ir vėl išsimaudyti. Jeigu vaiko norų nenuslopini, o su juo tariesi, gali sulaukti puikių rezultatų“, – sako Vaidas Arvasevičius, trijų vaikų tėtis. Paisant vaiko norų nebus prieita iki isterijų ir verksmo.
Norų skaičius – ribotas
Nereikia bijoti, kad vaikas pradės piktnaudžiauti. Norų žmogus turi tiek, kiek jų turi. Žvelgiant iš truputį ezoterinių pozicijų, galima sakyti, kad vaikas gimdamas atsineša tam tikrą norų bagažą ir gyvendamas vis sutinka dirgiklių, kurie su tais norais rezonuoja. Geriausias pavyzdys – nusiveskim vaikus į žaislų parduotuvę ir pamatysime, kaip jie susidomi skirtingais žaislais. Tas, kas domina vieną, gali pasirodyti visiškai neįdomu kitam.
Per daiktus mes dažnai išreiškiame savo didžiausias įtampas, nerimus. Materialistiška visuomenė šopingą dabar labai praktikuoja. Vaikas gal net nenori tų daiktų, kurių prašo, bet pasąmonėje veikia mechanizmas, kuris sako: prašyk daikto, vis tiek tu jo negausi, tada turėsi teisę baubti. Ir taip sulauksi tėvų dėmesio.
Kodėl tėvai taip bijo, kad nebūtų padaryta jiems gėdos viešoje vietoje? Nes jie prie svetimų žmonių negalės reaguoti į vaiko kaprizus taip šiurkščiai, kaip galėtų namuose. Vaikai tai jaučia ir yra kur kas „bjauresni“ toje aplinkoje, kur tėvų kontrolė negalioja.
Agresija – apsaugos sistema
Jei vaikai laikytų savyje neišreikštą liūdesį, pyktį, tos emocijos juos tiesiog sunaikintų.
Užspausti savyje emocijas geba tik suaugusieji, bet vėliau tai gali transformuotis į ligas. O vaikai tokio gudrumo neturi. Jei neleidžiama vaikystėje gaivališkai reikšti emocijų, jie tai padarys galbūt vėliau mokykloje agresijos priepuoliais. Psichologai teigia, kad agresija yra vienas saugiausių elgesio modelių, nes liūdesys nesaugus – liūdintis vaikas gali sulaukti patyčių, o už agresiją patyčių nesusilauksi, net gali uždirbti kietuolio vardą, tų vadinamųjų papildomų taškų. Galbūt vaikas širdyje nešioja liūdesį, bet išreiškia jį agresijos forma.
Labai dažnai tėvai slopina net tą trečiųjų metų krizę: tylėk, tavo nuomonė neįdomi.
Paprasčiausias būdas vaikui parodyti savo pranašumą – fiziškai pliaukštelėti per užpakalį, nuraminti, ir viskas.
Bet juk vaikas ateina į šeimą, kad saugiai galėtų skleistis. Vaikas turi jausti užnugarį, saugumą. O jei aplinka nervinga, ar net neurotiška, jei šeimoje vaikas ne prioritetas, jis savo elgesiu gali rezonuoti su tėvų įtampa, kai šie pratrūksta.
Jeigu toks paprastas vaiko elgesys dirgina tėvus, vadinasi, tėvai gyvena įtemptą gyvenimą. Jie patys gyvenime neturi ramybės. Tiek esame pilni iki kraštelio įtampos, kad bet koks vaiko elgesys mus išveda iš pusiausvyros. Kai žmogus visus energetinius išteklius nukreipia tik į darbą, jam nebelieka limito emocinėms šeimos problemoms. Nebelieka jėgų dalyvauti vaiko gyvenime.
Vaikui reikalingi tik keli dalykai: atrama, globa, paguoda. Kai liūdna –būti apkabintam, padrąsintam.
Ar su vaiku reikia kalbėti kaip su suaugusiuoju?
Kartais tėvai, auginantys tokį „nepatogų“ vaiką, bando su juo kalbėtis kaip su suaugusiuoju. Visada yra vilties: o gal supras ir taip nebesielgs?
Tarkime, laukiant šeimoje gimstant dar vieno vaiko, su vyresniuoju išsamiai kalbama, kaip bus, kai broliukas gims, kas pasikeis, kokių naujų pareigų visiems atsiras. Vaikas klauso, linksi, atrodo, supranta. O parsivežus į namus naujagimį, jį grasina išmesti pro langą…
Paaiškinti paprasta: kai mes kalbame, vaikas girdi ir neva supranta. Bet net ir tai suprasdamas, jis visiškai nenori dalintis tėvų meile su tuo broliuku ar sesute. 2–5 metų vaikai negali pasiruošti meilės pasidalinimui, jiems meilė priklauso visa.
Tad ar verta kalbėtis su mažu vaiku kaip su lygiu?
Psichologinėje literatūroje rašoma, kad kalbant su vaiku geriau vengti visokių mažybinių formų, geriau kalbėti paprastais žodžiais, kurie vaikui suprantami. Kitaip sakant, kalbėti su vaiku kaip su sau lygiu, tačiau prisimenant, kiek jis gali to suprasti, priimti ir pritaikyti. Vaiko savivertės jausmas vystosi geriau, kai jis jaučiasi priimamas suaugusiųjų pasaulyje toks, koks yra.
Kai vaikai neklauso, yra „blogiukai“, nevisavertiškumo kompleksas gresia tiek jiems patiems, tiek tėvams. Mūsų pareiga priimti vaiką ir žiūrėti, kaip jį išauginti ir neužslopinti energijos, kurią jis turi. Viena psichologė paklausė: kokiomis savybėmis pasižymi pats nepatogiausias mokyklos vaikas?
Ir daugumos mokytojų atsakymai buvo tokie pat: drąsa, ryžtu, atkaklumu, stipriu teisingumo jausmu. Bet juk tai – lyderio savybės. Su tokiomis savybėmis galima eiti nusikaltimų keliu, bet galima ir lyderystės keliu. Žmogus gali griauti gerus dalykus ar statyti blogus, arba gali griauti blogus ir statyti gerus. Reikia drąsos abiem atvejais – arba drąsos kažką užpulti, arba drąsos apginti užpultąjį.
Ar sportas nuramins „blogiuką“?
Klaidingai įsivaizduojama, kad „nepatogų“ vaiką reikia užrašyti į kuo daugiau sporto būrelių, kad jis išsikrautų. Labai energingą vaiką nukreipiant į energingą veiklą, energijos tik padaugės. Reikia išlaikyti balansą, kad energiją keistų rami veikla. Tinka viskas, kas skatina proto ramybę, – šachmatai, piešimas, konstravimas, gal meditacija ar joga. Beje, ir tokių būrelių neturėtų būti per daug.
Kartais tą vaiko „nepasėdėjimą“ reikia tiesiog ištverti. Ir pamažu mokyti valdyti energijos protrūkį. Kai kurie specialistai dabar apskritai paneigia hiperaktyvumo terminą (vienas jų – pediatrijos neurologijos mokslininkas medicinos ir filosofijos mokslų daktaras Bruce D. Perry), sakydami, kad daromas nusikaltimas nuo pat mažumės vaikus farširuojant raminamaisiais vaistais.
Ar tikrai reikia vaikus slopinti?
Nuolatinį nerimą kuria visuomenės spaudimas ir besaikis technologijų vartojimas, visa tai sukuria milžiniško greičio besikeičiančių įspūdžių srautą. Tėvai kartais nori vaiką išmokyti visko, kas įmanoma, parodyti visą pasaulį, daug keliauja, bet ar tikrai tiek daug reikia tų kelionių? Mes dažnai jaučiame spaudimą – atrodo, kad privaloma turėti ne tik darbo, bet ir atostogų, savaitgalio planus, o bevykdydami tuos planus tiesiog pamirštame pasimėguti, kad už lango lyja lietus… Mes prarandame spontaniškumą kurti šią akimirką. Būti spontanišku – viena iš laisvės ir laimės sąlygų. Gyvenimo planavimas sukuria saugumo jausmą, o spontaniškumas daro laimingais.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
